Embedded Files
Mokslų daktarui, gamtos ir meškeriojimo meistrui Juozui Savickui gražiausia pasaulyje vieta -- prie Ūlos. S. Puišio nuotr.
Žūklės meistras sovietines šventes švęsdavo prie Ūlos (1)
"Žmonės gaudys žuvis ir po šimto, ir po tūkstančio metų, nes tokia mūsų prigimtis", -- pranašauja vilnietis Juozas Savickas, nesiskiriantis su meškere jau 70 metų.
Agrarinių mokslų daktaras J. Savickas -- sportinės žūklės Lietuvoje pradininkas, septynkovės (spiningavimo ir meškeriojimo rungčių) čempionas, Lietuvos garbės žvejys. Daug jaunuolių išmokęs meškeriojimo meno, jis ir dabar kviečiamas teisėjauti respublikinėse bei tarptautinėse varžybose.
Kai "Lietuvos ryto" "Gamtos" puslapyje buvo pradėta spausdinti J. Savicko rašinius, redakcija gavo laiškų, kuriuose meškeriotojai vadino tų rašinių autorių maestro.
Taip J. Savicką vadina ne tik Lietuvoje. "Žvejui meistrui Juozui Savickui" -- išgraviruota ant peiliuko, kurį jam padovanojo Šveicarijos meškeriotojai. Kelias užsienio kalbas mokančiam J. Savickui netrūksta meškerės brolių ir užsienyje.
Į vieną išvyką su šiuo žūklės meistru įsiprašiau ir aš. Pasirinkome nedidelį Trakų rajono Pakojo ežerėlį, kuriame vienas meškeriotojas tvirtino matęs didelių keistų žuvų. Mes nieko keisto ten neaptikome -- galbūt todėl, kad daug kalbėjomės.
Moterys meškerioja geriau
Žvejyba ir medžioklė -- atavistiniai paveldimi žmogaus polinkiai, nuo seniausiųjų laikų užkoduoti mūsų genuose. Taip mano J. Savickas.
Vyrų meškeriojimo instinktas stipresnis, negu moterų. "Visiems vyrams žygių reikia -- vienokių arba kitokių. Kai jie pradeda vaikščioti į vakarėlius, žūklės instinktas kuriam laikui prigęsta, bet praėjus kuriam laikui po vestuvių vėl pabunda, ir tada jokia žmona, net ir gražuolė, nesulaikys savo vyro nuo kelionių prie upės", -- aiškino J.Savickas. Taip ir jam buvę. "Manoji kurį laiką paverkė, paskui priprato".
Tačiau kodėl ne visi vyrai -- žvejai? "Nemėgstantys žūklės yra ne mažiau vyriški, bet kodėl jie neturi gaudymo instinkto - paaiškinti galėtų nebent psichologai. Ir mano tėtis nebuvo meškeriotojas, o štai mama žvejoti labai mėgo. Ji traukdavo žuvis, o tėvas čia pat miegodavo".
Bet jeigu jau moterys ėmėsi meškeriojimo, jos tai, pasak J.Savicko, daro geriau už daugelį vyrų. "Mat jos kantresnės, be to, jų rankos jautresnės, negu vyrų, todėl geriau pajunta, kada žuvis kimba. Ne kartą teko žvejoti su kompozitoriumi Vytautu Baumilu ir jo žmona -- ji buvo meškeriotoja-legenda, ne sykį mus, vyrus, "perspjovė", -- pasakojo meškeriotojas.
Demonstracija prie upės
Daugelį meškeriotojų vandenys traukia ir todėl, kad jie prie jų pailsi. "Sėdi, žiūri į mirkstančią plūdę ir viską aplink girdi. Toji meditacija atpalaiduoja ir atšviežina, galbūt todėl daug kam meškeriojimas yra religija", -- svarstė žūklės veteranas.
Daliai žmonių tai -- pabėgimas nuo tikrovės: komanduojančios žmonos ir neklausančių vaikų, nuobodžių kalbų salėse ir iki gyvo kaulo įkyrėjusių viršininkų. "Įprastiniame gyvenime daugelis esame dviveidžiai, o kai lieki vienas su gamta -- jos neapgausi ir ji tavęs neapgaus, todėl ten būni tikras", -- aiškino J. Savickas.
Sovietiniais laikais jis su savo draugu Eduardu Kurilavičiumi daugiau kaip 40 metų gegužės pirmosios rytą sprukdavo iš raudonomis vėliavomis išpuošto Vilniaus prie Ūlos upės (Varėnos r.), kurią J. Savickas laiko šventa.
"Ten mudu surengdavome ne mažiau iškilmingą pavasarinės žūklės sezono atidarymą. Vienas mūsų, užsimetęs ant peties meškerę, pievoje prie Ūlos akies šaltinio vaizduodavo minią, kitas -- Vyriausybę tribūnoje.
Minia, t.y. Eduardas, kareivišku žingsniu žygiuodamas pro mane, sušukdavo: "Tegyvuoja tarybinis kilbukas -- ura!", o aš, nutaisęs sustingusio veido išraišką, oriai krutindavau pakeltą ranką. Vėliau vaidmenimis pasikeisdavome".
Susidomėjo saugumas
Po šios gegužinės demonstracijos sekdavo ne mažiau svarbi dalis – vyriausybinis, J. Savicko žodžiais, rautas (iškilmingas kviestinis pokylis). Jam irgi būdavo kruopščiai pasiruošta: po egle būdavo atsikasamas butelaitis praėjusį rudenį užkastos puikiai išsistovėjusios dzūkiškos samanukės.
Po kurio laiko šiomis meškerės brolių gegužinėmis susidomėjo saugumiečiai. "Būdavo: marširuojam arba jau prakilnius tostus į tarybinių žuvų sveikatą skelbiam, o netoliese atodangoje žmogelis neva smėlį kasa, o iš tikro atidžiai mus stebi", -- juokėsi prisimindamas tuos laikus J.Savickas.
Principai trukdo ir padeda
Meškeriotojus jis skirsto į tris grupes: mėsininkus, svajotojus ir sportininkus. "Mėsininkams svarbiausia -- prilupti kuo daugiau žuvų. Tokie yra dauguma naujųjų lietuvių: atvažiuoja su džipu, iškelia iš jo motorinę valtį ir ežere daugybę skritulių pastato. Arba su povandeniniu šautuvu surengia Baltramiejaus naktį neršiančioms žuvims".
Pats J. Savickas sakosi esąs svajotojas ir valkatūnas, mat per septynis draugystės su meškere dešimtmečius išmaišęs daug Lietuvos upių, upelių ir ežerų. "Daug mano įsitikinimų kitam atrodytų idiotiški. Tarkim, nelabai galiu gaudyti upėtakius, nes ta žuvis man kažkuo broliška, tarsi indėnui bebras. Todėl stengiuosi bent jau pirmąjį sugautą paleisti".
Sykį jis gaudęs Grūdoje (Varėnos r.) lydekaites, o patiltėje ant blizgės užkibo upėtakis. "Reikia savo principų paisyti: pirmąjį paleisti. Tačiau kabliukas jau giliai įsmigęs. Kol radau žiodiklį, vargšas dar giliau kabliuką prarijo -- neišgyvens, jeigu ir paleisiu.
Ką daryti? Prisiminiau, kad vagys neša auką šventam Antanui, jog jis ant jų labai nesirūstintų. Padovanosiu upėtakį Marcinkonių klebonui Nikodemui Pakalkai! Namie jo neradau, tai pro langelį į kleboniją įmečiau", -- pasakojo J.Savickas.
Gražuolės iškelti nedrįso
J. Savickas tyčia neima žūklėn graibšto, kuriuo iškeliama užkibusi ir pritraukta prie kranto žuvis. "Aš už garbingą kovą. Pavyko žuviai ištrūkti -- jos laimė. Be to, nemėgstu jų apgaudinėti, t.y. jaukinti, šerti, kaip dabar madinga daryti. Ištrūkusią pradedu gerbti. Kas iš to -- pagavai, parsinešei, iškepei? Neįdomu. Pabėgusias priešininkes vertinu ir ilgai atsimenu".
Jauko jis neperka parduotuvėse -- ieško žūklės vietoje. "Laiko sugaištu daugiau, tačiau išvyka daug įdomesnė".
Dideliais laimikiais nepasigirtų, tačiau dėl to nesigaili -- kitaip nei daugumai žvejų, šiam žūklės meistrui svarbiausia yra ne laimikis, o gamta. "Baluošo ežere užkibo tokia graži lydeka, kad prisitraukęs arčiau nebedrįsau kelti į krantą: telieka ji šventa mano prisiminimuose. O maloniausias laimikis buvo karosiukai vaikystėje, tetos kūdroje".
Spiritas sunkiems atvejams
Dar viena meškeriotojų grupė -- vadinamieji piknikautojai: mėgėjai išgerti pabėgus nuo žmonos. Tokių žūklės be alkoholio neįsivaizduojančių žmonių dabar daug, o to juos išmokė, sako J. Savickas, sovietmetis.
Jo paties nuomone, alkoholis ir žūklė -- dalykai nelabai suderinami. "Tačiau 30 gramų spirito buteliuką į žūklę visada imu. Maža kas gali atsitikti, pavyzdžiui, įlūš ledas ar nakvodamas gamtoje sužvarbsi. Tada šlakelis spirito (ne degtinės -- ji netinka) kuriam laikui padeda".
Kad sugauta žuvis trokšdama nesikankintų, šis žūklės meistras ją pribaigia smūgiu į galvą. Jis tai vadina malonės smūgiu. Vokietijoje tai daryti privaloma visiems meškeriotojams. Tuomet ir žuvies mėsa būna skanesnė.
J. Savickas įsitikinęs, kad žuvys skausmui mažiau jautrios negu kiti gyvūnai. "Nutrūksta, o po akimirkos vėl ant kabliuko. Vadinasi, ne taip jau ten skauda, kaip įsivaizduoja gyvūnų mylėtojai, o priešinasi jos todėl, kad išsigąsta", -- sako J. Savickas.
Smagiausia žūklė -- upėje
Savo mokytoju J. Savickas vadina gydytoją Praną Pakonaitį (jau miręs). "Aš tai nevykėlis, man viskas nesiseka, o daktaras Pakonaitis buvo talentingas žvejys. Jis tuščiai nemėtydavo meškerės -- jausdavo, kada ir kur yra žuvų. Kitas šią nuojautą įgija iš daugelio metų patyrimo, o daktaras Pakonaitis turėjo talentą".
Kurias žuvis mėgstąs gaudyti? "Šapalus -- jie labai atsargūs ir judrūs. O ir karosus kai kurie žvejai be reikalo laiko kvaila žuvimi -- tai vienas protingiausių gyvūnų. Kvailos yra lydekos, kilbukai, na, ir upėtakis nėra protingas, nes godus".
Labiausiai jam patinka žvejoti upėse. "Aš "upinis", mat augau prie upės. Ežeruose pripratusį meškerioti pastatyk prie upės -- pražuvęs, reikia iš naujo mokytis gaudyti, nes čia srovė. Tačiau ir ežeruose savi sunkumai -- reikia gerai žinoti dugno ypatumus".
Be laužo -- ne žvejyba
Mėgstamiausias žūklės būdas -- museline meškere. "Mažai pagauni, tačiau kokiose laukinės gamtos vietose būni! Su bičiuliu Eduardu ištraukdavome kelioms dienoms palei Dzūkijos upes. Paskui pradėjome senti, silpti ir tie valkatavimai vis trumpėjo".
Tačiau ir dabar J. Savicką neretai gali pamatyti rymantį su meškere prie kurio nors upelio ir besigrožintį gamta. Žmona bara: "Argi pamiršai, kad širdis ne sykį buvo sustreikavusi!", o jis vis tiek iš namų prapuola. Daug kartų skendo, tačiau išsigelbėjo.
Pažvejojęs būtinai ieško senos laužavietės ugniukei. "Kokia žūklė be ugniukės? Ką tik užvirusi arbata daug skanesnė, negu iš termoso", -- aiškino jis ir prie Pakojo ežero, mikliai kraudamas mažulytį laužiuką ir čirkšteldamas degtuką. Įstatytas į laužą Juozo susimeistrautas siauras ir aukštas arbatos katiliukas bematant užvirė.
Gamtos inspektoriumi netapo
"Anksčiau, prieš karą, žmonės būdavo vieni kitiems daug geresni, negu dabar. Galiojo nerašytas įstatymas: meškeriok kur nori. Joks ūkininkas nedraudė žvejoti meškere per jo žemę tekančioje upėje, tik prašydavo pievos neišmindyti. Tiesa, kaimo žmonės meškeriotojus laikė tinginiais, tačiau nepersekiodavo, o dabar -- daugybė draudimų", -- stebėjosi J. Savickas.
Nepaisant jų, žuvų liko daug mažiau. "Jos pasidarė gudresnės, išmoko įspėti žabangas. Pavyzdžiui, kuoja ar mekšras nutrūkę nuo kabliuko praneša pavojaus signalą savo gentainiams".
Ypač daug žuvų užmuša brakonieriai "elektrikai". J. Savickas sako vienu metu net norėjęs tapti gamtos apsaugos inspektoriumi tam, kad galėtų geriau pažinti brakonierių charakterį, suprasti, kodėl jie negali gyventi be žudymo.
Nuo 1947 metų savo išvykų į gamtą įspūdžius J. Savickas fiksuoja dienoraštyje. Dabar jo bute Vilniuje, Tujų gatvėje, jau 62 dienoraščio tomai. Dalis šių meile gamtai persmelktų ir savitu stiliumi dėstomų įspūdžių bei patarimų jau išspausdinta.
Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 1999 10 08
Ir meistrams didžiausi laimikiai ištrūksta (2)
Nugalėdavo ir čempionus
Vilnietį Juozą Savicką pažįsta ar bent girdėję yra daug meškeriotojų. "Brangiausia man buvo dainavimas choruose ir sportinė žūklė", -- prisipažįsta jau devintojo savo gyvenimo dešimtmečio vidurį perkopęs agrarinių mokslų daktaras, respublikinės mokslo premijos laureatas J. Savickas.
Dar jaunystėje susižavėjęs sportine žūkle, J. Savickas vadovavo šalies Sportinės žūklės federacijai, pagarsėjo kaip kastingo (masalo mėtymo į toli esantį taikinį) meistras ir treneris.
"Nors buvusioje SSRS Lietuvos kastingistai dominavo, Maskva mūsų meistrų, tarp kurių buvo ir mano mokinių, neleisdavo į kastingo varžybas užsienyje -- ten važiuodavo tik Rusijos komanda.
Tačiau mūsiškiai ją grįžusią su dideliu malonumu žūklės varžybose kiekvieną kartą įveikdavo", -- juokėsi prisiminęs anuos laikus J. Savickas. Jam daug kartų buvo patikėta vadovauti sportinės žūklės meistrų varžyboms.
Bet šįsyk su J. Savicku kalbamės ne tik apie jo mėgstamą sportinę žūklę ir kastingą, o apie meškeriojimą apskritai.
Godumo būdavo mažiau
-- Ar jau sugavote savo svajonių žuvį?
-- Man ne žuvis svarbiausia, o įspūdžiai, džiaugsmas būnant gamtoje. Pavyzdžiui, einu prie Strėvos, ir kai pradeda lįsti iš pasąmonės melodijos -- žinau, kad aš jau susiliejęs su gamta.
-- Jūs žvejojote su ankstesne meškeriotojų intelektualų karta – Vladu Audronaša-Suchockiu, Vladu Dautartu, kitais garsiais žmonėmis. Ar pasikeitė meškeriotojo portretas dabar?
-- Anksčiau godumo buvo mažiau.
-- Prieškariu sakydavo: meškerioji -- vadinasi, neturi ką veikti...
-- Kaime taip ir buvo. Neturėjo ten žmonės laiko tam. Jei stovi su meškere -- tinginys. O ir po karo daug kas, net gamtosaugos vadovai, su pašaipa žiūrėjo į meškeriotojus -- kaip į vadinamąjį trečią brolį kvailį.
Pasikeitė ir brakonieriai
-- Gal ir todėl dar ne tokie godūs buvo anų laikų meškeriotojai, kad nebuvo visuotinio jų palaikymo? O dabar žūklė labai madinga.
-- Anksčiau tikrų meškeriotojų nebuvo daug. Ypač spiningautojų – prieš karą buvo tiktai keli spiningautojai. Brangus įrankis, šilkinis siūlas, kurį reikia po kiekvienos žūklės išdžiovinti.
Jeigu užsinorėdavo žuvies -- kaimo žmogus įsibrisdavo laisvu laiku ir prisigaudydavo jos bradiniu. Žuvų buvo daugiau, nes jos nebuvo naikinamos.
Daug reiškė ir nuosavybės jausmas. Sakysim, teka upelis per žmogaus lauką – jo nuosavybę. Tai žmogus tik čia ir gaudė. Žinoma, ne meškere, o bradiniu, bet žinojo, kiek jam pagauti ir kokių žuvų, kad ir kitą kartą liktų.
Net ir brakonieriai buvo kitokie negu dabar. Prisimenu vieną brakonierių netoli Varėnos -- jis žeberklu mušdavo neršiančius upėtakius. Kitų brakonierių ten neleisdavo, o pats tik tiek nukaldavo upėtakių, kad jų kaimenė nesumažėtų. Matyt, skaičiuodavo, kiek lizdų reikia palikti.
Jei nesikeiki -- ne žvejys?
-- Ar meškeriotojo skiriamasis bruožas -- keiksmai? Nuo keiksmų, rusiškų barbarizmų ištisai mirga interneto žvejų tinklapiai. Ar jei nesi keikūnas -- tai ne žvejys?
-- Interneto tinklapiuose kol kas nedaug rimtų žmonių lankosi. Bet apskritai meškeriotojo garbė dabar mažai kam rūpi. Šalyje jiems leidžiami net trys žurnalai, bet juose pataikaujama arba žemam skoniui, arba prekybininkams, žūklės įrankių gamintojams.
Įstojome į Europą, o beveik nieko žvejų spaudoje nėra apie tai, kokia žūklė kitose jos šalyse. Tebesidairoma per petį, kas yra Rusijoje: žuvų šaudymas ten yra -- vadinasi, to reikia ir pas mus, ten stengiamasi kuo daugiau prilupti žuvų -- tas pat skatinama ir čia.
Antai vienas žvejų žurnalas išgarbino meškeriotoją, kuris per naktį sugauna 25 kilogramus lydekų. O juk leidžiama ne daugiau kaip 5 kilogramus.
Kitas žūklės žurnalas išspausdino straipsnį apie kalėdinio upėtakio gaudymą. Suprask, sakralinis ritualas pasigauti tokią žuvį. Tačiau juk nuo rudens iki sausio draudžiama gaudyti lašišines žuvis.
Tokį propagavimą turėtų pastebėti etikos sargai, Aplinkos ministerijos pareigūnai. Bet šie tik perskaito per radiją nuobodžiu balsu nubaustų brakonierių sąrašą.
Naujame žvejų žurnalo numeryje rašoma apie žuvų gaudymą vėliavėlėmis. Na taip, jos nedraudžiamos, -- bet juk tai žvilgsnis atgal, Europoje taip nežvejojama.
Aišku, uždrausti tokią žūklę pas mus dar sunku, bet nors nereklamuok. Pirmiausia reikėtų atsisakyti gaudymo vėliavėlėmis žiemą, o vėliau ir vasarą.
Pakenks šalies įvaizdžiui
-- O ką manote apie povandeninę žuvų medžioklę?
-- Žuvų šaudymą reikia nedelsiant uždrausti. Niekur Europoje vidaus vandenyse neleidžiama medžioti žuvų, tai ribojama net jūrose.
Nuskriaustume nedaug tokių medžiotojų. O žalos padaro jie daug -- pavyzdžiui, atsigula laivelyje, įmerkia šautuvą, pykšt pykšt...
Žeimenoje, Merkyje būdavo didžiuliai būriai stambių ūsorių. Neliko. Iššaudyti net -- kadangi tyras vanduo ir gerai matyti – jie Šalčioje.
Neršto metu susibruka pulkai karšių -- medžiotojas prisiartinęs juos po vieną išploja. Dabar yra šiltų naro kostiumų, tai nardytojai brakonieriai gali siautėti net žiemą.
Briuselyje ir kitame civilizuotame pasaulyje daug aukštų politikų yra meškeriotojai. Jei jie pamatys, kad Lietuvoje dar tebešaudomos žuvys -- sakys: tai barbarų šalis! Toks, atrodytų, menkniekis gali labai pakenkti Lietuvos įvaizdžiui.
-- Na, mūsų aukštieji pareigūnai ne meškeriotojai. Jie labiau mėgsta medžioti.
-- Tai sovietinių laikų reliktas. O Vakaruose daugelis politikų meškerioja -- pradedant Amerikos prezidentu Bushu.
-- Dabar žvejams talkina daugybė prietaisų -- echolotai, kitokie gudrūs išradimai. Spauda, televizija, internetas, knygos moko, kaip kuo greičiau ir daugiau sugauti žuvų. Joms išgyventi lieka vis mažiau šansų. Lyg koks nepaskelbtas karas joms. Ar neatrodo, jog tame kare jėgos labai nelygios?
-- Na gal taip nėra. Dauguma žvejų niekina tas moderniškas žūkles. Pavyzdžiui, paskutinis technikos žodis -- meškeriotojui nereikia net užkirsti žuvų: suskambėjus signalui, telieka ištraukti laimikį.
Technikos pažangos nesustabdysi. Bet dar sutinku kartais ir vadinamųjų aksakovinių meškeriotojų. (Rusų rašytojas Sergejus Aksakovas "Užrašuose apie meškeriojimą" poetiškai aprašė žūklę. – F.Ž.).
Sėdi toks meškeriotojas beviltiškoje vietoje įmerkęs plūdę, labai susikaupęs, labai į ją žiūri, beveik nieko nepagauna, -- bet galbūt tas susikaupimas jam daug duoda.
Labiausiai gaili upėtakių
-- Kada gyvūnų globos organizacijos pradės ginti nuo išnaikinimo ne tik banginius, bet ir žuvis? Jas retinti padeda elektra, minėtieji echolotai ir t.t.
-- Echolotas tik užpjudo meškeriotoją ant žuvų susikaupimo. Daug kas tuo prietaisu džiaugiasi, o aš, pavyzdžiui, ne -- man neįdomu, kai jis viską parodo. Paslapties nebelieka.
Na, aš, žinoma, blogas meškeriotojas, kai kas net nelaiko manęs juo. Man trūksta godumo. Medžioklėje, žūklėje juk jis reikalingas.
Pavyzdžiui, jau seniai, keliolika metų, negaudau upėtakių. Tik pirmąjį metuose upėtakį visuomet stengiuosi pagauti. Žinoma, jį paleidžiu, o paskui negaudau, man jų gaila. Tik varžybose tenka pasistengti.
-- Ar nereikėtų paraginti žvejus humaniškai elgtis su pagautomis žuvimis? Juk dauguma jų, ištrauktos iš vandens, priverstos ilgai kankintis -- užtrokšti.
-- Vokietijos žūklės taisyklėse privaloma sugautą žuvį tuoj pat užmušti. Tai ne tik dėl humaniškumo, bet ir todėl, kad nutroškusios žuvies skonis prastesnis.
-- Kiekvieną pavasarį raginama sodinti medžius. O kodėl nepakvietus masiškai veisti žuvų, saugoti jų nerštą?
-- Buvo tai daroma, kol Medžiotojų ir žvejų draugija buvo veikli. Žvejai paskirtuose jiems globoti ežeruose darė neršyklas, saugojo žuvis. Doras žmogus ir veiklus žvejys pedagogas Vacys Paulauskas iš Vilniaus mokė jaunuosius meškeriotojus gamintis įrankius, žvejoti nenusikalstant gamtai.
Bet tuos moksleivių būrelius valdininkai apmokestino ir daugelis išnyko. O juk būtent nuo vaikų reikia pradėti, jeigu nori išsaugoti gamtą.
Žmogus yra žiaurus
-- Gyvūnų tuoktuvės -- metas, kai draudžiama prieš juos pakelti ranką. Tačiau kai kurias žuvų rūšis leidžiama žvejoti traukiančias neršti ir net neršiančias.
-- Žmogus yra žiaurus. Pavyzdžiui, silkes pagausi tik per nerštą. Stintas irgi. Menkaverčių žuvų neršto nesaugo niekas.
-- Tačiau kuojų, plakių leis sugauti jau ne daugiau kaip 5 kilogramus.
-- Kažin ar verta. Ir šapalų gaudymo gal nereikėtų varžyti -- tai labai gajos žuvys. Arba štai -- draudžia imti mažesnes negu 45 cm vėgėles. Tai nors parašytų, kur. Mažesnių kaip 45 cm nereikėtų gaudyti Kuršių mariose, Nemuno deltoje. O Lietuvos upeliuose -- nežinau, ar ten daugiau kaip pusės kilogramo vėgėlių būna.
Mano mokytojas Pranas Pakonaitis gaudydavo tik vadinamuosius porcijinius upėtakius -- 25 centimetrų, mažesnių neimdavo. Tokio dydžio upėtakius vokiškai kalbančiuose kraštuose ir dabar leidžiama imti.
O pas mus mažiausias upėtakis, kurį leidžiama gaudyti, yra 30 centimetrų. Manau, dėl "pokazuchos". Vokiečiai geriau ištyrę tuos dalykus.
Dairytis į Rusiją nebeverta
-- Patyręs ichtiologas Kazys Gaigalas iš Rusnės siūlo pristabdyti vėgėlių žūklę -- šių žuvų labai sumažėjo.
-- Jis geriau tai žino. Juk žiemą į Nemuno žemupį supuola meškeriotojai iš visos Lietuvos.
-- Dabar rengiamos naujos Mėgėjiškos žūklės ir žuvų apsaugos taisyklės. Ką jose verta patobulinti?
-- Aš pradėčiau nuo to: taikykimės prie Europos žūklės tvarkos. Reikėjo pastudijuoti, kokios taisyklės Vakarų Europoje. Ypač vokiškai kalbančiuose kraštuose.
Be to, išsiaiškinti Lenkijos, Latvijos patyrimą, iš jų pasimokyti. O ne gręžiotis į buvusią Sovietų sąjungą. Na bet nesiseka mums nuo senų laikų, kad mūsų gamtosaugos vadai – ne meškeriotojai.
Medžiotojai -- veiklesni
-- Bet ir meškeriotojai gal iš dalies kalti -- jie ne tokie veiklūs kaip medžiotojai?
-- Taip, anie žymiai veiklesni. O mes, žvejai, nuolankesni, galima skriausti mus... Medžiotojai prieš savuosius brakonierius kietai kovoja, o mes savųjų pažeidėjų dažnai nedrįstame, priėję net pataikaujame jiems.
Be abejo, mūsų norus varžo du dalykai -- galimybės kontroliuoti ir meškeriotojų sąmonė, kultūra. Jeigu ji žema, tenka su tuo skaitytis. "Pokazuchą" lengva padaryti. Baltarusiai tai darė -- baisūs ten draudimai buvo - bet kas iš to.
Dabar teks šuolį daryti, kad pasivytume europinę žūklę. Žinoma, galbūt ne viską reikia kopijuoti. Pavyzdžiui, totaliniai draudimai -- jie pas mus būtų tik brakonierių naudai.
Tarkim, norėčiau uždrausti žiemą gaudyti upėtakius. Bet jeigu nebus tuo metu prie vandenų meškeriotojų -- visiška laisvė bus brakonieriams.
Mokinio laimikio nepagyrė
-- Kada pas mus neliks brakonierių -- ar tik tuomet, kai būsime turtingi, kaip Vakarai?
-- Iš dalies taip. Bet turi pasikeisti kartos, žmonių psichologija. Kad visi smerktų brakonierius.
-- Daug žvejų jus vadina savo mokytoju. O kas jus mokė žūklės?
-- Gydytojas Pranas Pakonaitis, kuris buvo vadinamas žūklės profesoriumi. Susipažinau su juo dar tada, kai žūklės taisyklių nebuvo. Iš jo perėmiau supratimą, kas tinka gamtoje, o kas negalima.
Pažinojau ir Vytautą Goštautą -- pirmosios knygos meškeriotojams "Meškeriojimo sportas" (1939 metai) autorių, sportinės žūklės Lietuvoje pradininką. Jis lietuvių meškeriojimui padarė didžiulę įtaką.
Tačiau didžiausią įspūdį man padarė P. Pakonaitis. Jis buvo kilęs nuo ežero, nuo Kurėnų (Ukmergės r.), ir mane koreguodavo, kaip gamtoje elgtis.
Kartą P. Pakonaičiui pasigyriau sugavęs žiemą spiningu keletą upėtakių Neries intake. Jis ne tik nepagyrė, bet net nuliūdo. "Ką tu -- jie po neršto išvargę, sulysę. Negarbinga -- pagailėti reikėjo..." Jis upėtakius pradėdavo gaudyti tik gegužės pradžioje, kai virš vandens pradėdavo skraidyti muselės.
Dabar esu išstudijavęs daug vokiškos ir kitokios literatūros -- daugelyje civilizuotų šalių draudžiama žiemą upėtakius gaudyti. P. Pakonaitis, aišku, to tada nežinojo, bet turėjo teisingą kaimišką supratimą, kada nereikia žuvų kliudyti.
Kasmet lanko šventas upes
-- Žinau, jog jūsų mylimiausia upė -- Ūla.
-- Keturias šventas upes kasmet aplankau – Ūlą; taip pat mano motinos tėviškėje Šešupėn tekančią Pilvę; pajūrio Šventąją ir - Strėvą. Važiuoju ten, kur šios upės teka giriomis. Tai sakraliniai mano žygiai.
-- Ar pasikeitė šios upės?
-- Į Ūlą beveik nebėra ko eiti -- ji kaip prospektas: baidarės be jokių varžymų lekia. Meškerioti dabar ten verta nebent kai atšąla oras, bet tada prasideda draudimai. Aš Ūlą pažinau, kai nė vieno žmogaus, net meškeriotojo, per dieną prie jos nesutikdavai. Tada tai buvo puiki upė.
Žinoma, gerų vietų gamtoje dar galima rasti. Ypač tose vietose, kur upės teka per miškus. Ten mažai žuvų, užtat kokie gražūs vaizdai.
Ir Ūloje nedaug žuvų, ši upė garsėja kitkuo -- vaizdingomis apylinkėmis. O vadinamųjų mėsininkų ji niekada netraukdavo.
-- Ne kartą pastebėjau, jog kiek pažvejojęs susikuriate lauželį, o jeigu žuvų nepagaunate, ne mažiau patenkintas namo grįžtate...
-- Žmonės skirtingi. O dėl laužų vienas draugas labai mane subarė. Sako: tu 50, gal net 100 kartų nuvažiuosi per metus meškerioti. Tai šimtą laužų kūrensi? Ir jeigi kiti taip pat darys?
Aš tai įsidėmėjau ir jau seniai neleidžiu sau kurti ugnelės, jei nerandu kito ugniakuro. Tiktai sename ugniakure. Kitąsyk tolokai tenka paeiti, kol randu.
Dideli laimikiai ištrūkdavo
-- Koks įsimintiniausias jūsų laimikis?
-- Tas, kuris nutrūko. Man retai pasitaiko didelę žuvį pagauti, todėl esu tokiuose laimikiuose nepatyręs -- dažniausiai kokią klaidą padarau ir nutrūksta.
Aš ne ežerininkas, o mažų upelių mėgėjas, man jų pakrantėmis labiausiai vaikščioti ir žvejoti patinka. Iš kur juose bus didelių žuvų?
Yra meškeriotojų, kurie, pavyzdžiui, gaudo tiktai ne mažesnius kaip 15 kilogramų karpius -- kitokių neima. Arba dideles lydekas. Suprantu juos -- tai tam tikras sportinis azartas. Gerbtini tai žmonės.
-- O kokios didžiausios jūsų sugautos žuvys?
-- Upėtakis -- be ketvirčio trys kilogramai. O lydekos ne didesnės 4 kilogramų, šapalai -- ne daugiau kaip 2 kilogramų. Ne, neturiu kuo girtis. Justas Armalis ir Vytautas Goštautas buvo pagavę po 5 kilogramų šapalą. Dabar tokių didelių gal jau nebėra, labai jau daug meškeriotojų ir niokotojų.
Aukso žuvies nenorėtų
-- Jūs gal jau užsitarnavote sugauti auksinę žuvelę. Ko jos paprašytumėte?
-- Nenorėčiau jos ištraukti: tik rūpesčių būtų. Čia tas pats kaip išlošti milijoną. Viską reikia užsidirbti.
Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 2005 02 11
Ūlos dievai mums būdavo geri (3)
Cituojamos "Lietuvos žinios":
Šių eilučių autorius - devintąją dešimtį metų baigiantis mokslų daktaras, buvęs liaudies ansamblio šokėjas ir dainininkas, biochemikas Juozas Savickas. Žvejams jis žinomas kaip žūklės mokytojas ir varžybų teisėjas, gamtininkams - klajonių po gamtą įkvėpėjas. Tuos žygius ir pokalbius su gamta Savickas fiksuoja savo dienoraščiuose, kurių jo bute Vilniuje prisikaupė jau bene 50 tomų. Dalis šių savitų rašinių jau spausdinti periodikoje, kiti dar laukia savo eilės.
Gražiausia Lietuvos upe nuo pašešupių kilęs Savickas laiko per Dzūkiją almančią Ūlą. "Ūla šventa, o paūliai - stebuklingi", - mūsų išvykose į gamtą ne kartą yra tvirtinęs Savickas ir pasakojęs mistinius dalykus, beveik stebuklus, kurių jis yra patyręs prie šios upės.
Skaitytojams pateikiame Juozo Savicko pasakojimą apie jo gegužinę išvyką užpernai prie Ūlos pasveikinti ir pagerbti šią upę. Šį ritualą autorius atlikdavo su savo draugu inžinieriumi ir žveju dzūku Edvardu Kurilavičiumi kiekvieną pavasarį gegužės pirmąją. Sovietiniais laikais daugelis traukdavo į gegužinį paradą, o Savickas su draugu - prie Ūlos... Ilgainiui juos ir čia susekė KGB agentai, bet tai - kita kalba.
Tebesilaiko Savickas šio įpročio ir dabar, nors vaikšto jau sunkokai, o ištikimasis draugas Edvardas seniai žvejoja Anapus. Jei sveikata leis, sveikins Savickas savo šventąją upę ir poryt.
Feliksas Žemulis, "Lietuvos žinių" žurnalistas
"Kai ėmė aiškėti, jog dangus nusprendė man leisti dar kartą - keturiasdešimt trečiąjį sutikti gegužę prie Ūlos, pradėjau galvoti, ką pasirinkti mano pagrindinio žygio prie šios upės draugo Edvardo įpėdiniu, nes jau seniai su Edvardu atsisveikinau.
Daugiau kaip trisdešimt metų, gal net trisdešimt penkerius, žygiuodavome su juo į tradicinį susitikimą su Ūla gegužės 1-osios išvakarėse. O šventės dieną imituodavome prie Dvasių šaltinio (dabar vadinasi Ūlos akis) "darbo žmonių paradą". Vienas mūsų iškilmingai žygiuodavo pro šaltinį visa gerkle šaukdamas "Šlovė tarybiniam kilbukui!", kitas kaip partijos vadovas tribūnoje atlaidžiai mojuodavo ranka - sveikindavo šį paradą. Paskui pasikeisdavome vaidmenimis. Po "parado" būdavo "vyriausybinis priėmimas" pievelėje prie šaltinio, kur iškasdavome pernai žemėje užkastą dzūkiškos samanės butelaitį.
Prisiminiau Petrą Tamulaitį, dabar pensininką, nesuvaržytą žmogų, lakios fantazijos vyrą. Iškart sutiko būti bendru. Tad nusileidęs nuo Viršuliškių šlaito sėduosi į nekantriai laukiančio Petro mašiną ir spaudžiame Varėnos link.
Štai ir Ūla. Petras išsitraukė muselinę meškerę, o aš apie pusvalandį pamėčiau blizgutę su gero meistro Stančiko atnaujintu kotu. Žvejojau be įkvėpimo, nesitikėjau ko nors pagauti, nors pirmojo šių metų upėtakio labai reikėtų. O Petrui keletą kartų kibo.
Susigundęs ir aš nuėjau į lanką, kur arti kito kranto galima rasti kiršlių. Porą kartų ten jų esu pagavęs. Bet tuoj paaiškėjo, kad netinkamą valą pasiėmiau: pernelyg lengvas, negalėjau sklandžiai mėtyti.
Petras vieną kiršlį spėjo ištraukti. Buvom susitarę, jog namo vešimės tik leistino dydžio žuvis, o vakaro žuvienei imsime ir mažesnius. Tada dar nenujautėme, kad šis kiršliokas bus vienintelis mūsų laimikis per dvi dienas.
Pažįstamas iš Mančiagirės nuvežė į vietą, kur po sena dreve sunkiasi iš po šaknų šaltinis, duodantis pradžią kairiajam Ūlos intakėliui. Versmėje, be abejonės, dar laikosi jos dvasia - nėrovė, viena iš nedaugelio šiandien dar išlikusių, neišguitų nė melioratorių, nė turistų. O senoje vienišoje drevėje galima tikėtis esant prisiglaudus kitą dvasią - šaltinio nėrovės draugę.
Kiek žemiau radome vietą, kur būta ugniakuro, esama stalelio,suoliukų, netgi laiptelio prieiti prie upeliuko. Apsidžiaugiau, kad nereikės kankinti samanų kuriant laužiuką.
Prasideda pagoniškų gegužinių pamaldų išvakarės. Aš einu prie šaltinio, pašnibždomis kalbu maldelę: "Miškinėli, geradėjau, priimk mus, kaip savus! Ačiū, kad dar esi ir galime ateiti tave pagerbti. Ir tave, nėrove, vandenų undine, kuri tamsiame šaltinyje prisidengus nuo pašalinių akių maurais gyveni.
Leisk apsiprausti, pasišventinti tavo versmės vandenuku. Gal mums padėsi pagauti vieną kitą žuvelę. Ačiū jums, Lietuvos dievai, kad priimate mus".
Pradedame ugnies auką. Atkemšamas Petro atvežtas butelis. Pirmąją taurelę kliustelime į ugnį. Šioji džiugiai pašoka. Vieną taurelę išgeriu ir aš.
Rytą atsikėlęs einu prie šaltinio pasisveikinti. Apsikabinu senovės laikų medį su dreve, šnabždu jo dvasiai skirtus žodžius. Paskui atsisėdu ant storulės šakos, kuri guli nulūžus šalia savo motinos. Smalingos būta pušies, smalinga ir jos šaka, niekaip nenori pūti. Netoli versmės garbės sargyboje sustoję kelios didžiulės eglės.
Nėra jokio vėjelio, tad visas tarpeklis užpildytas mūsų laužo dūmeliu. Uodai, kurie iš vakaro buvo mus apstoję, dabar vėl atkuto. Mane kiek gelbsti juodos kelnės. Kaip bulių raudona spalva, taip uodus juoda masina. Taigi pas mane jie atskridę pirmiausia aplimpa kelnes.
Kol šnekėjausi su dvasiomis, Petras virė žuvienę. Buvau prie Ūlos parinkęs rūgštynių ir dilgėlių, taigi sriuba išėjo skani, net tris puodelius išvalgiau. Lyg būti sočiam, bet dar liko bulvių. Išsiritinome iš pelenų jas. Koks skanumas su sviestu!
Einu atsisveikinti su ilgais žiemos mėnesiais išsiilgta stebuklingiausia vieta - dvasios dreve ir jos papėdėje almančia versme.
Devinta valanda. Nereikia gaišti. Kol susiruošime, kol nueisime prie Ūlos - pradės plaukti baidarininkai. Anksčiau Dzūkijos nacionalinio parko administracija drausdavo plaukioti Ūla, dabar pati ėmė nuomoti baidares, pelnauti.
Atsisveikindamas apsidairiau - gal matau paskutinį kartą... Stoviu nustėręs, eglių ramybės užburtas. Kaip įsiminti, kaip į save įtraukti tą viską, ką matai, ką jauti?
Pamažu kėblinu į paskutinį maršrutą. Užkilęs į pušyną pagalvoju - reikia išnaudoti progą pavaikščioti nuogam saulutėje tarp įkaitusių pušų. Jau susidarė tradicija atlikti šitą procedūrą brandžiame pušyne. Bet pernai, nors buvo tokia karšta vasara, tūpčiojau, tūpčiojau ir neprisirengiau. Ir dabar einu tik nusiavęs, vienomis vilnonėmis kojinėmis, kad šilčiau kojom būtų.
Knieti nufotografuoti atmintin įstrigusį vaizdą: vienišas, nubyrėjusiomis šakomis, bežievio medžio kamienas, saulės apšviestas ryškiai žalios spalvos berželių fone...
Einu visai pamažu, tyčia lėtindamas žingsnius, dar net pastovinėdamas. Gegutė, smarkiai kukavusi iki pietų, dabar tyli. Ir jai nuo kaitros slopu.
Džiugu, kad viskas išėjo taip, kaip ir dera didelei šventei. Turi būti kada nors paskutinis kartas. Jeigu šitas - tai gražus, galiu juo pasidžiaugti. Kokie berželiai, kokia lapija ir eglių žiedadulkių dulksna, koks miškinio bėgiojimas medžių viršūnėmis!
Ir pakeleivis neeilinis - pažįstamas iš Marcinkonių laikų, mano senas žūklės draugystes žinantis.
Tiesa, gegužinio "darbo žmonių parado" Ūlos akies lankoje nebuvo. Nebe tarybiniai laikai - nėra iš ko šaipytis. Per mažai buvo ir meditacijos akis į akį su gamta.
O ji, Gamta, šį, keturiasdešimt trečią kartą, Ūlos gegužinį žygį papuošė atsiskleisdama, kiek tik įmanoma, visu savo grožiu, visais žalumos atspalviais, visais turimais pavasariniais žiedais.
Ačiū Dievams nemirtingiesiems - svarbiausias šių metų žygis įvykdytas! "
Juozas SAVICKAS
Lietuvos žinios, 2006 04 28
Įlūžo ledas – gulkis ant nugaros (4)
Tikėti reikia tik savimi
Meškeriotojai traukia ant ledo net ir tada, kai jis nestoras, užlietas vandens.
Vilniuje gyvenantis Juozas Savickas meškerioja daugiau kaip keturi dešimtmečiai, per tą laiką skendo penkis kartus. "Tačiau man sekėsi: nė vieną kartą nebuvo arti žmonių ir aš nepraradau laiko, laukdamas pagalbos", - sakė jis.
Mat lediniame vandenyje žmogus greitai sustingsta ir nebegali išsikepurnėti iš eketės. Pasak J.Savicko, tokiame vandenyje reikia labai greitai veikti, ir žinomas dėsnis "skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas" žiemą galioja labiau kaip niekada.
Taigi pirmasis šio patyrusio žvejo patarimas: nešaukite ir nesidairykite pagalbos, o gelbėkitės patys.
Nemokėjo, bet pasisekė
Pirmą kartą J. Savickas skendo 1950 metų balandžio pradžioje Švenčionių rajone. "Pasiekiau siaurą, pailgą ežerėlį, - pasakojo jis. – Kokie penkiasdešimt žingsnių jo ledu buvo sėkmingi. Tai buvo lygiai tiek, kiek siekia šešėlis nuo kranto medžių. Po to - šlumšt, ir aš vandenyje".
Laimė, žvejys spėjo skėstelėti rankas, todėl neįgrimzdo giliau kaip iki pažastų – pasikabino ant ledo ištiestomis rankomis.
"Bandžiau užsiropšti ant ledo, tačiau jis trupėjo. Kiek besistengiau, ledas vis lūžo ir lūžo, o aš tarsi koks ledlaužis pamažu broviausi kranto link. Pradėjo smukti auliniai batai, tad teko viena ranka juos taisyti.
Gerai, kad nebuvo laiko panikuoti, vis galvojau, ką kitą sekundę darysiu. Laužiausi laužiausi. Šaltis dar nebuvo sukaustęs, kol pasiekiau kojomis dugną. Lengviau atsikvėpiau ir jau be baimės prasilaužiau iki kranto", - pasakojo J.Savickas.
Išsigręžęs drabužius, nuskuodė į artimiausią kaimą. O kai grįžęs papasakojo apie šį nuotykį savo bičiuliui ir žūklės mokytojui daktarui Pakonaičiui, šis pasakė: "Tavo laimė, kad krantas buvo netoli ir tau užteko jėgų prasilaužti" bei pamokė, kaip reikėjo elgtis.
Kaip kamštis iš butelio
Įlūžęs antrą kartą, Juozas Savickas elgėsi pagal tuos pamokymus. Tai atsitiko Versekos užtvankoje prie Eišiškių-Varėnos plento. "Ledas buvo plonytis - apie trys centimetrai. Ant tokio lipa tik fanatikai. O ten, kur įlūžau, jis tikriausiai buvo dar plonesnis", - prisiminė J. Savickas.
Tučtuojau, kaip mokė daktaras, apsivertė aukštielninkas, atrėmė pakaušį į eketės kraštą ir pradėjo plakti kojomis, kad kūnas išsitiestų vandens paviršiuje. Kai tai pavyko, atsirėmė į ledą atmestomis į šoną rankomis, švystelėjo kairę koją iš vandens ir, virsdamas ant pilvo, užsirito ant dešiniojo aketės krašto. Kelis metrus pasiritęs pajuto, kad ledas netraška ir atsikėlė.
Ir kitus kartus meškeriotojas išsigelbėdavo panašiai - "iššokdavau kaip kamštis iš butelio". O nesusirgti po šių maudynių padėdavo laužas ir laikraščiai - pastarųjų J.Savickas visada įsideda į žiemos žūklę. Apvynioja laikraščiais blauzdas ir apsiauna auliniais. Vanduo iš šlapių drabužių nuteka ir susigeria į laikraščius. Belieka kartkarčiais juos išdžiovinti prieš laužą ir "drenažą" pakartoti.
Be to, ant netvirto ledo J.Savickas pataria "joti" apsižergus kokį medelį ar kitą ilgą daiktą, nesibūriuoti ir apskritai būti budriam.
Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 1998 01 09
---------------------
Juozas Savickas mirė 2015 metų spalio 9 dieną. Tą patį mėnesį ir tą dieną jis buvo gimęs 1919 m. - F.Ž.
Page updated
Google Sites
Report abuse