Gandrų lizduose jau vėl mezgasi gyvybė

Gandrai pamaryje. Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Gandralizdyje prie Šilutės rajono Ramučių gyvenvietės mokyklos šį pavasarį, kaip kasmet, vėl sukleketavo gandrai. Ramučių žmonės lengviau atsiduso: šie taurūs paukščiai tarsi atleido žudikams. Baltieji gandrai parlėkė į lizdą, nuo kurio gentainių kraują nuplovė lietūs.

Dau žmonių dar prisimena pernykštę istoriją, kai buvęs Panemunės kelio posto muitininkas Marius Dulaitis su Šilutės žemės ūkio mokyklos studentu Artūru Vindžigelskiu šiame gandralizdyje nušovė tris gandrus, o dar dvylika jų išžudė Ramučių apylinkėse. Šilutės rajono apylinkės teismas už šį nusikaltimą M.Dulaitį nuteisė dvejų metų laisvės atėmimu, bausmės vykdymą atidedant dvejiems metams.

Nusikaltimo įrankiai - kaltinamojo visureigis "Mitsubishi Pajero" ir medžioklinis šautuvas su optiniu taikikliu - buvo konfiskuoti. Be to, teismas įpareigojo M.Dulaitį per vienerius metus atlyginti gamtai padarytą žalą - 7920 litų.

A. Vindžigelskis gavo 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant metams. Jis taip pat įpareigotas atlyginti gamtai padarytą žalą.

Kilusi pasipiktinimo banga parodė, kaip mūsų šalyje mėgstamas baltasis gandras. Neveltui tai - Lietuvos nacionalinis paukštis. Beje, tokį pat statusą gandrui yra suteikę ir baltarusiai, vokiečiai.

Lietuvos valstiečiai taip susigyveno su gandrais, jog padarė juos laimės, vaisingumo simboliu. "Mama, iš kur aš atsiradau?" "Gandras atnešė, vaikeli".

Visoje Europoje susidomėjimas šiais paukščiais didėja. Mat įsitikinta, jog gandrai gyvena tik švarioje aplinkoje. Vadinasi, jie – sveiko ekologiško gyvenimo įrodymas. Jei gandrui gerai - žmogui tuo labiau. Todėl nutarta suskaičiuoti, kiek Europoje gyvena baltųjų gandrų, kur jų yra daugiausia. Tai daryti įpareigoja ir Europos Sąjungos laukinių paukščių apsaugos direktyva.

Į tarptautinę baltųjų gandrų apskaitą, kurią pradėjo kelios dešimtys Europos valstybių, įsijungė ir Lietuva. Netrukus po kaimus pasklis šių paukščių surašinėtojai - ornitologai ir jiems talkinantys gamtos mylėtojai.

"Skaičiuosime ne tik suaugusius gandrus, bet ir jauniklius. Birželio pabaigoje - liepos pradžioje jie bus paūgėję ir gerai įžiūrimi nuo žemės", - sakė Lietuvos ornitologų draugijos vykdantysis direktorius profesorius Petras Kurlavičius. Lietuvos ornitologų draugija baltąjį gandrą paskelbė 2004 metų paukščiu.

Paskutinį kartą baltieji gandrai buvo skaičiuoti prieš dešimtį metų. Tada nustatyta, kad Lietuvoje gyvena apie 13 tūkstančių lizdus užėmusių gandrų porų, iš lizdų išskrido 26 tūkst. 500 jauniklių. Gandrų Meka mūsų šalyje - pamarys, kuriame šiems paukščiams netrūksta jų mėgstamų pievų, vandenų, erdvės. Šilutės rajone rasta daugiau kaip 1000 gandrų lizdų, o daugelyje kitų šalies rajonų - vienas kitas šimtas.

Lietuva - baltųjų gandrų viena mėgstamiausių Europoje šalių. Nemažai šių paukščių yra ir Lenkijoje, Baltarusijoje, Latvijoje. Tuo tarpu Danijoje, Šveicarijoje, Italijoje laisvėje gyvenančių baltųjų gandrų praktiškai nebeliko, Prancūzijoje jų - tik kelios dešimtys. Olandai, kad neprarastų paskutiniųjų savo gandrų, juos lesina.

"Jeigu mūsų ūkininkai reklamuotų, jog jų produktai pagaminti ten, kur gyvena gandrai, jų prekes geriau pirktų", - įsitikinęs profesorius P.Kurlavičius. Kai kurie kaimo turizmu užsiiminėjantys žmonės jau prašo ornitologų patarimų, kaip prisivilioti į sodybą gandrus - galbūt ir turistų padaugėtų. Vien iškelti lizdž neužtenka. Netoliese turi būti pievų, vandens, mažai miškų ir kelių.

Baltasis gandras mėgsta erdves ir vengia miško. Ten - jo giminaičio juodojo gandro, kur kas baikštesnio ir retesnio paukščio teritorija. Lietuvoje juodųjų gandrų liko tik apie 400 porų.

Daugelis įsitikinę, jog pagrindinis baltojo gandro lesalas – varlės. Tačiau jis lesa ir įvairius kirminus, vabzdžius, peles, roplius, kiškių jauniklius, žvejoja mažas žuveles.

Danijoje ir daugelyje kitų Vakarų šalių žemės ūkis labai išvystytas, todėl varlių ir kitokių smulkių gyvūnų beveik neliko. Nebegyvena ten ir gandrai. Pas mus kol kas yra priešingai - apleistose, dirvonuojančiose žemėse maisto gandrams nestinga. Tačiau ornitologai būgštauja, jog netolimoje ateityje Lietuvoje neatsitiktų kaip Vakaruose.

Kita gandrų bėda - žmonės iškirto daug didelių senų pavienių medžių. Juk prie sodybų gandrai įsikuria tik todėl, jog ten dar liko aukštų galingų medžių. Gandras - vienas didžiausių paukščių. Didelį ir sunkų lizdą su keletu paukščių gali atlaikyti tik stiprus medis.

Lizdas turi būti medžio viršūnėje, o aplink daug erdvės, kad gandras galėtų nusklęsti tarsi lėktuvas. Jis juk nestriksi į lizdą nuo šakelės ant šakelės tarsi varnėnas ar devynbalsė.

Ne iš gero gandrai krauna lizdus ant elektros stulpų, vandentiekio bokštų, net kaminų - trūksta didelių medžių. Elektrikai bando perkelti lizdus ant šalia specialiai įkastų stulpų (tai nepigu), tačiau dažnai gandrai grįžta į ankstesnę, mūsų požiūriu, nepatogią vietą.

Lenkai sugalvojo geresnę išeitį: toje vietoje, kurią gandrai pasirinko savo lizdui, įtaiso specialią platformą. Ant jos paukščiai susirenčia naują saugų būstą.

Manoma, jog pasirinkti lizdui tinkamiausią vietą paukščiams padiktuoja elektromagnetinės bangos, požeminių vandenų skleidžiami biolaukai, kuriuos jie jaučia geriau nei žmogus.

Apie gandrus sukurta daug mitų ir legendų. Pavyzdžiui, neva iš jų elgesio galima spėti, kokie bus metai. Jei gandrai išmeta iš lizdo savo vaikus - lauk didelės sausros ir bado. "Dažniausiai jaunikliai iškrenta patys arba juos išstumia konkuruojantys dėl maisto jų broliai", - sako profesorius P.Kurlavičius.

Tačiau pasitaiko, jog labai sunkiais metais, pristigę maisto apylinkėse, gandrai sulesa silpniausią savo jauniklį. Tai būna labai retai. Ornitologai džiaugiasi, jog pastaraisiais metais gandrai jau kur kas mažiau pešasi tarpusavyje dėl maisto.

Kita graži legenda - esą gandrus visi mėgsta, nes jie atneša laimę žmonėms, prie kurių įsikuria. "Mano tėviškėje Rokiškio rajone kai kurie gyventojai nenori, kad gandrai krautų lizdą prie jų sodybos. Mat šie paukščiai parsineša gyvačių, žalčių ir kitų roplių, kurių žmonės bijo", - pasakojo ornitologas P.Kurlavičius. Tačiau tokių žmonių nėra daug.

Baltieji gandrai "ištikimi" - patinas poruojasi su ta pačia patele,padeda jai perėti, maitina ir globoja jauniklius. Tik tada, kai ji žūva, patinas ieško kitos patelės.

Peri baltieji gandrai tose apylinkėse, kur kadaise patys išvydo pasaulį. Tačiau išimčių būna. Antai neseniai ištyrus žiedus ant baltųjų gandrų kojų paaiškėjo, jog Lietuvoje gimęs patinas savo "meilę" rado Olandijoje. Su olandų pusiau prijaukinta patele "lietuvis" lizdą susikrovė jos tėviškėje ir ten susilaukė jauniklių.

Baltųjų gandrų pora veda 1-5 jauniklius. Jei porai nepavyksta jų susilaukti ar užauginti, kitais metais ji dažniausiai ieško kito lizdo.

"Radus iškritusį gandriuką, nereikėtų jo uždaryti nelaisvėje, jaukinti. Paleskinkime, paglobokime, tačiau tegul jis miklina sparnus. Ateis laikas - išskris", - mokė profesorius P.Kurlavičius. Prijaukinti paukščiai nemoka gyventi laisvėje, o ir jų gentainiai tokius stumia šalin.

Pastaraisiais metais vis daugiau gandrų įsikuria kolonijose. Ypač Nemuno slėnyje. Antai šalia Bitėnų (Šilutės r.) ošiančiame pušynėlyje kūpso net keliolika baltųjų gandrų lizdų. Tai viena didžiausių Lietuvoje šių paukščių kolonijų.

Rugpjūtį baltieji gandrai susitelkia į didelius būrius ir patraukia žiemoti į šiltus kraštus. Jų kelionė ilga - ligi Afrikos, apie 10 tūkstančių kilometrų. Šiame kelyje jų tyko daug pavojų, netikėtumų. Pavyzdžiui, Egipto kurortas Šarm el Šeichas pastatytas baltųjų gandrų kelyje buvusioje oazėje. Čia šie paukščiai mėgdavo nutūpti, palesti, atsigerti ir pailsėti.

Tokių pasikeitimų gandrai randa daug kur, todėl jiems neretai tenka ieškoti lesalo sąvartynuose, gerti - dirbtiniuose tvenkiniuose. O Afrikoje jie dar ir medžiojami.

Lietuvos rytas, 2004 05 21