Misija "Sibiras" - tremtinių takais (1-4)

Į rūsčią taigą - tremtinių takais (1)

Gedulo ir vilties dieną į Sibirą iškeliaujanti ekspedicija lietuvių kapus pagerbs šalies Prezidento įteikta lietuviška trispalve. Tai - pirmoji Lietuvoje ekspedicija "Misija - Sibiras".

Šiandien, praėjus 65 metams po tūkstančiams lietuvių atmintinos 1941 metų birželio 14 - osios, kai sovietiniai okupantai geriausius mūsų tautos žmones pradėjo tremti į atšiaurias Rusijos glūdumas, vėl iš Vilniaus geležinkelio stoties Maskvos ir Sibiro link pajudės traukinys.

Tik vagonai dabar bus ne gyvuliniai ir juose sėdės ne pasmerkti baisiai lemčiai kaliniai bei tremtiniai, o grupė lietuvių jaunuolių, norinčių pamatyti vietas, kur buvo išvežti jų seneliai ir kiti giminės, aplankyti ten mirusiųjų tautiečių kapus bei juos aptvarkyti.

Kitos dienos rytą Maskvoje ekspedicijos dalyviai persės į lėktuvą, skrendantį į Irkutską, ir vakare jau bus šiame mieste prie Angaros. Su kuprinėmis ant pečių jauni žmonės trauks į taigą ieškoti lietuvių kapinių. Ekspedicija truks 12 dienų, joje dalyvaus bei "Lietuvos žinių" skaitytojus apie ją informuos ir šių eilučių autorius.

Šią vasarą bus surengtos 4 tokios ekspedicijos į lietuvių trėmimų, žudynių, koncentracijos stovyklų ir įkalinimo vietas Sibire. Jų metu bus aplankytos lietuvių trėmimo vietos Irkutsko, Komijos, Krasnojarsko, Tomsko, Permės ir Tiumenės srityse.

Ekspedicijų dalyvių laukia ne tik romantika ir nuostabios Sibiro gamtos vaizdai, bet ir sunkumai - daugelio kapinių teks ieškoti taigoje, tad reikės pėsčiomis sukarti ne vieną kilometrą su kuprinėmis ant pečių, nakvoti miške. Tačiau, be abejo, mūsų politinių kalinių ir tremtinių vargai prieš kelias dešimtis metų buvo nepalyginamai didesni.

Norinčių dalyvauti buvo šimtai

"Šia akcija norime pagerbti žuvusius ir nukentėjusius nuo sovietinio genocido žmones, priminti likusiems gyviesiems laisvės kainą, o jaunimui - padėti suvokti žiaurumus, kuriuos teko patirti mūsų tėvams ir seneliams", - sako ekspedicijų organizatorės - Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentas Miroslavas Monkevičius.

Akcijos globėjai - buvę šalies vadovai Europos parlamento narys profesorius Vytautas Landsbergis ir Algirdas Brazauskas. Patarimais padėjo šalies Politinių kalinių ir tremtinių bendrija, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, o finansiškai parėmė Vyriausybė, Švietimo ir mokslo bei kultūros ministerijos, Tautinių mažumų išeivijos departamentas, verslo koncernai "Achema" ir "MG Baltic", akcinė bendrovė "Lietuvos geležinkeliai" ir kitos įmonės.

Paskelbusi apie šį savo projektą, LiJOT gavo daugiau kaip tūkstančio jaunuolių prašymų priimti į ekspediciją. "Kai kurie net rodė schemas, kur buvo ištremti jų seneliai ir kiti giminės. Jaunimui patriotizmo nestinga, tik jis jį išreiškia galbūt kiek kitaip, negu suaugusieji", - svarstė Monkevičius.

Atrinkta kiek daugiau negu 20 jaunuolių - tokios ekspedicijos nepigios. Į pirmąją kelionę važiuos aštuoni žmonės. Jų įspūdžiai ir nuotraukos bus pateikiamos jau atidarytame tinklalapyje www.misijasibiras.lt, vėliau planuojama išleisti kompaktinį diską, rengti parodas.

Maždaug po tiek pat jaunuolių dalyvaus ir kitose šios vasaros kelionėse į Sibirą, kur bus lankomasi Krasnojarsko, Tomsko, Tiumenės, Permės srityse, už poliarinio rato esančioje Vorkutoje ir kitose tremtinių vietose.

LiJOT vadovas neslėpė, jog pirmosios ekspedicijos data parinkta specialiai Gedulo ir vilties dieną. Tad šiandien išvykstantieji dalyvaus iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame šiai dienai paminėti, o vėliau okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukų pagerbimo ceremonijoje prie paminklo politiniams kaliniams ir tremtiniams Lukiškių aikštėje. Čia žygeiviams lietuvišką trispalvę įteiks šalies prezidentas Valdas Adamkus, o 16 valandą jie bus išlydėti Vilniaus geležinkelio stotyje.

Gyveno be Tėvynės ir be teisių

"Tokios ekspedicijos labai reikalingos. Lietuvių kalinimo ir tremties vietose liko apie 800 kapinių, kurios jau baigia išnykti, todėl reikia kuo greičiau bent likusias rasti, kad galėtume įamžinti tautiečių atminimą, taip pat padėti likusiems Sibire lietuviams grįžti į tėvynę", - ragina vienas šių ekspedicijų pradininkų, šalies tremtinių visuomeninės bendrijos "Lemtis" pirmininkas Antanas Sadeckas.

Dar 1989 metais jis rengė pirmąją išvyką į Irkutsko sritį ieškoti mirusių lietuvių amžino poilsio vietų ir dar gyvų tautiečių. Toje ekspedicijoje dalyvavo daugiau kaip 60 jaunų žmonių. Vėliau, pasak Sadecko, romantiškasis atgimimo metas baigėsi, paramos ekspedicijoms į tremties vietas buvo vis mažiau. Ir vis dėlto 1989-2005 metais buvo surengta net aštuoniolika ekspedicijų.

"Krasnojarsko krašte, Permės, Irkutsko, Sverdlovsko, Tomsko, Tiumenės srityse, Altajuje, Chakasijoje, Buriatijoje ir Komijoje aplankyta daugiau negu 240 tremties ir buvusių lagerių vietovių, rastos 162 kapinės. Lietuvių kapus surašėme, filmavome, fotografavome", - vardijo Sadeckas. Daug šios medžiagos panaudota knygose, dokumentiniuose filmuose, fotografijos parodose.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1941-1952 metais iš Lietuvos į Sovietų Sąjungos gilumą buvo ištremta apie 132 tūkstančiai žmonių, tarp jų ne mažiau kaip 39 tūkstančiai vaikų. Apie 28 tūkstančiai ištremtųjų ir įkalintųjų mirė, buvo nužudyti ir dingo be žinios, iš jų apie 5 tūkstančiai vaikų.

Susiruošti į tremtį žmonės turėdavo greitai. Naktį kareivių pažadinti, jie išsigandę dažnai nespėdavo pasiimti net reikalingiausių daiktų. Troškiuose prekiniuose vagonuose, antisanitarinėmis sąlygomis ir be jokios medicinos pagalbos kelionė į tremtį trukdavo kartais ir mėnesį, tad seni žmonės bei maži vaikai krito kaip musės. Tie, kurie pasiekė įkalinimo ar tremties vietas, buvo paversti pigia beteise darbo jėga - geliami uodų ir kraujasiurbių mašalų kirto taigoje medžius, tiesė kelius ir dirbo kitus sunkiausius darbus, o gyveno iš pradžių žeminėse, utėlėtuose barakuose.

Tik po Stalino mirties 1953 metais šis genocidas buvo sustabdytas, o netrukus pradėta leisti kalinius ir tremtinius į laisvę. Tačiau tėvynėje jų niekas nelaukė - turtas buvo išgrobstytas, namai užimti. Grįžę tremtiniai buvo nepriregistruojami, sovietinių valdininkų ujami, tad daug žmonių, neištvėrę paniekos ir persekiojimų, grįžo atgal į Sibirą. Ne vienas tūkstantis lietuvių tremties vietose gyvena ir dabar.

Mešką sutikti nenorėtų

Visoms šios vasaros ekspedicijoms į Sibirą vadovaus visuomeninės bendrijos "Lemtis" Mažeikių skyriaus pirmininkas Gintautas Alekna. Tai labai patyręs gidas - ši ekspedicija jam bus jau devynioliktoji. Pradėjęs važinėti į jas 1989 metais, Alekna jau šešti metai ir pats organizuoja tokias ekspedicijas. Tad ir šią vasarą po keturių kelionių, kurias organizuoja LiJOT, Alekna susiruoš ir į penktąją - savąją ekspediciją.

Paklaustas, ar nepavargsta, Gintautas prisipažino: "Dar ir kaip pavargstu. Juk neretai tenka brautis pėsčiomis per taigą dešimtis kilometrų, kol randu buvusių mūsų tremtinių kaimų griuvėsius ir apleistus kapus. Tačiau tai tapo tarsi mano gyvenimo būdu. Be to, labai mėgstu gamtą ir keliones".

Iš šių ekspedicijų Alekna sukūrė dešimt dokumentinių kino filmų - "Altajus 1941 - 1991" apie pirmąją, pačią tragiškiausią, lietuvių tremtį, vėliau "Kryžiai Sibiro žemėje", "Mirties lageriai", "Tremties keliais", "Išlikti ir papasakoti" ir kitus, surengė ne vieną fotografijų apie tremtinių vietas parodą.

Šiandien prasidedančioje kelionėje į Sibirą tikimasi aplankyti buvusius tremtinių kaimus ir kapines Zimos, Centralnyj Chazano, Charchatajaus, Srednios, Zulumajaus ir kituose Irkutsko srities rajonuose.

"Daugelio kapinių mums teks ieškoti taigoje, tad teks pėsčiomis sukarti ne vieną dešimtį kilometrų su kuprinėmis ant pečių karštyje, nakvoti miške. Sibire daugybė uodų ir kraujasiurbių mašalų - palyginti su šiuo kraštu, Lietuvoje tų gyvių beveik nėra. Galbūt - ko nenorėčiau ir nelinkėčiau - gali tekti sutikti ir lokių. Tad būkite pasirengę sunkumams", - įspėjo per instruktažą ekspedicijos dalyvius jos vadovas Alekna.

Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2006 06 14

Žygeiviams kelią pastojo erkės (2)

Ekspedicijos dalyviai, keliaudami per Sibiro taigą, susidūrė su nenumatytomis kliūtimis. Pliaupiant lietui, įveikę nepravažiuojamus kelius, jie pasiekė tolimą laukymę, kurioje galėjo būti Srednios kaimas.

Čia jų tykojo nemaloni staigmena. "A+A Balčiūnas Petras 1884 - 1948 X 28. Lietuvos tremtinys" - toks įrašas išdrožtas ant didelio, bene 3 metrų aukščio, maumedžio kryžiaus Rusijos Irkutsko srities Kordono kaimo kapinėse. Prie jo - žolėmis ir pušų bei beržų atžalomis apžėlęs žemės kauburėlis.

Tokių kauburėlių šiose kapinėse liko tik penketas, o kryžių - dar mažiau, iš jų vienas jau be skersinio ir guli ant žemes.

Nors lietuviai tremtiniai kryžius mirusiems kraštiečiams drožė didelius ir iš kieto maumedžio, kad juos kuo ilgiau prisimintų gyvieji, - šiems paminklams laikas ne mažiau negailestingas, negu po jais gulintiems lietuviams, kuriuos baisiai tremties lemčiai svetimame krašte buvo pasmerkę sovietai.

Neatsitiktiniai dalyviai

Tuo įsitikino grupė ekspedicijos į lietuvių tremties vietas Irkutsko srityje dalyvių, šiuo metu ieškančių Irkutsko srityje tremtinių kapų. Kaip jau pranešė LŽ, šią ekspediciją surengusi Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT) tokiu būdu siekia ne tik pagerbti mirusių ne savo tėvynėje tremtinių atminimą, bet ir skatinti jaunimo patriotiškumą, todėl ieškoti Sibire tremtinių kapų pasiūlė jaunuoliams.

Pirmojoje šios vasaros ekspedicijoje į Sibirą dalyvaujantys 2 vaikinai ir 4 merginos čia atsidūrė ne atsitiktinai: jų giminės kadaise buvo ištremti į šį nuošalų SSRS kraštą.

Antai Vilniaus universitete ekonomiką studijuojančios vilnietės Justinos Brazaitės ir proseneliai, ir seneliai buvo ištremti baisiąją 1941 metų birželio 14-osios naktį į Altajų. "Proseneliai jau seniai mirę, o seneliai grįžę į Lietuvą pasakojo, kaip sušalusiomis bulvėmis gynėsi nuo bado, ir kitokius vargus", - prisimena Justina.

Kaunietės Vilniaus universiteto biochemijos studentės Dovilės Makarevičiūtės senelis buvo įkalintas Vorkutos lageryje, o senelė - ištremta į Tiumenės sritį. Kaune gyvenančios Romerio universiteto studentės Sandros Šarkutės senelis buvo ištremtas į Krasnojarsko sritį, o jo brolį sovietai tąsė po lagerius.

Žurnalistiką Vilniaus universitete studijuojančios Gintarės Micevičiūtes seneliai buvo tremtyje Irkutsko srities Zulumajaus kaime, ir Gintarė labai nori aplankyti šio kaimo tremtinių kapines.

Vilniaus universiteto antro kurso istoriko Karolio Pugačiausko senelių tremties keliai driekėsi iš pradžių Vorkutoje, vėliau - Irkutsko srityje.

Tremtyje Tiumenės srityje buvo ir šios ekspedicijos gido Gintauto Aleknos motina. Tad šios ekspedicijos dalyvius į Irkutsko sritį atginė ne tiek romantikos ieškojimas, kiek noras pamatyti savo artimųjų ir jų likimo brolių bei seserų amžino poilsio vietas.

Tautiečiai sutiko šiltai

Ekspedicija dirba čia jau penkias dienas. Birželio 14-ąją išvykę iš Vilniaus, kitos dienos rytą žygeiviai buvo Maskvoje, o vakare sėdo į lėktuvą, skrendantį Irkutsko link. Išskridę 19 valandą, kelionės tikslą jie turėjo pasiekti Lietuvos laiku maždaug vidurnaktį, tačiau kai lėktuvas nusileido Irkutsko oro uoste, čionykščiai laikrodžiai rodė 6 val. 15 min. - tiek daug skiriasi Lietuvos ir Irkutsko laikas.

Žygeivius šiltai pasitiko Irkutsko lietuvių bendrijos "Švyturys" pirmininkas Jonas Vilkevičius, Irkutsko lietuvių jaunimo centro "Aidas" vadovas Vitalijus Strizniovas ir kiti čia gyvenantys mūsų tautiečiai.

Pavaišinti sibirietiškais valgiais Liudmilos Strizniovos, kurios butas jau seniai tapo lietuvių bendrijos būstine, ekspedicijos dalyviai apsilankė ir pas Lietuvos garbės konsulę Irkutske Tatjaną Muniną. Jos tėvas, garsiosios dainininkės Beatričės Grincevičiūtės brolis Stanislovas Grincevičius, ir motina buvo ištremti į Altajų.

O Vilkevičių šeima - į Kazachstaną, vėliau perkelti į Rusijos Tomsko sritį, iš ten - prie Irkutsko."Mus ištrėmė, nes buvau partizanas", - pasakojo 78 metų Vilkevičius. Jo tėviškė - Seredžiaus miestelis Jurbarko rajone.

Į Irkutsko sritį buvo ištremta beveik 39 tūkstančiai lietuvių. Dabar čia, pasak Vilkevičiaus, mūsų tautiečių gyvena dešimt kartų mažiau - vieni mirė, kiti grįžo į Lietuvą. Tremtinių kapų dažniausiai nebėra kam prižiūrėti, todėl jie nyksta. O kartais ir patys lietuviai juos sudarko, kai atvažiuoja parvežti palaikų.

"Pokrovkos kaime atvažiavę lietuviai iškasė savo artimųjų kaulus iš dvylikos kapų ir išvežė į Lietuvą, o duobių neužkasė. Stebėjosi sibiriečiai, kad lietuviai tokie nekultūringi", - piktinosi savo tautiečiais Vilkevičius. Jis įsitikinęs, kad daugumos mūsų tremtinių kapinių Sibire jau greitai nebeliks, tad reikėtų kiekvienose palikti ar pastatyti po vieną kryžių.

Tarsi patvirtinant šia mintį, birželio 18 dieną prie Irkutsko katalikų bažnyčios buvo iškilmingai atidengtas paminklas tremtiniams iš Lietuvos atminti, bažnyčioje ta proga buvo aukojamos mišios.

Lietuvos keliai geresni

Jaunieji ekspedicijos dalyviai troško kuo greičiau pamatyti tremtinių kapus taigoje. Pirmosios kapinės, kurias mums pavyko pasiekti, buvo Kordono kaimelio, už keliasdešimties kilometrų nuo Irkutsko.

Į šį taigoje glūdėjusį kaimą išvykome dviem mūsų tautiečių Irkuske parūpintais automobiliais - japonišku visureigiu "Nissan Pajero" ir Rusijoje pagamintu mikroautobusu UAZ-452, kurį sibiriečiai meiliai vadina "sanitarka". Netrukus paaiškėjo, kodėl - "sanitarka" išsikapstydavo net ten, kur modernusis "Nissan" įstrigdavo iki ašių.

Taiga didelė ir graži. Žalia bekraštė pušų, eglių, maumedžių ir beržų jūra, tačiau keliai per ją - klaikūs, net keliais sunku juos vadinti. Mus vežančios mašinos galėjo judėti kone vėžlio greičiu, nes smuko į duobes, sunkiai ropštėsi per daugybę kelią užtvindžiusių upelių, o mes ir mūsų kuprinės kratėmės tose mašinose kaip bulvės.

Pagaliau prieš mus atsivėrė slėnis, kurio apačioje čiurlena Tolcinkos upė. Šalia jos stūkso eigulio sodyba - viskas, kas liko iš kadaise čia buvusio Kordono kaimo, kurio daugumą gyventojų sudarė lietuviai tremtiniai. Greta upės, pataigėje, vis dar buvo matyti namų liekanos. O už poros šimtų metrų ant kalvos radome ir Kordono kapines.

Kol Vitalijaus Strizniovo padedami ekspedicijos vaikinai atstatė nuvirtusius kryžius ir remontavo išklibusią kapinių tvorą, merginos nurovė nuo kapų medžių atžalas, išnešė šiukšles. Ant tvirčiausio kryžiaus buvo prikalta ekspedicijos atminimo lentelė.

Tą patį vakarą žygeiviai aplankė ir kitas, dar toliau taigoje esančias kapines - 52 kvartalo. Kaimo prie jų taip pat seniai nebėra, o ir iš kapinių palaikai jau išvežti į Lietuvą - liko tik keletas maumedžio kryžių.

Ordos erkių

Pernakvoję palapinėse prie Tolcinkos upės, užvakar žygeiviai patraukė ieškoti Srednios kaimo ir jo kapų. Tačiau mašinos galėjo nuvažiuoti tik dar keletą kilometrų į taigos glūdumą. Toliau kelią užstojo daugybė nuvirtusių medžių, be to, ir kelias baigėsi, tad mums teko keliauti pėsčiomis.

Paskui vedlį vietos medžiotoją Aleksandrą traukėme vorele. Reikėjo atidžiai žiūrėti po kojomis, nes visur pilna privirtusių ir žole apžėlusių medžių, daugybė vandens pilnų duobių.

O dar, lyg tyčia, pradėjo lynoti ir netrukus lietus įsismagino kaip reikiant. Kelią pastojo skaidrūs ir gražūs taigos upokšniai, vietomis jie virveno vidurkeliu ar abipus jo, tad mums teko bristi vandeniu, klampoti pelkėmis ir šokinėti nuo kupsto ant kupsto.

Ėjome drausmingai paskui vedlį, kuris buvo ginkluotas karabinu. Žygeiviams buvo nurodyta neatsilikti. Tai ne tik dėl to, kad nepaklystume beribėje taigoje, bet ir todėl, jog atsilikusiojo neužpultų meškos, kurių čia, kaip tvirtino sibiriečiai, netrūksta.

Sukorę bene dešimtį kilometrų, šlapi iki paskutinio siūlo ir purvini, vis dėlto pasiekėme pievą taigoje, kur, kaip atrodė iš griuvėsių ir aplink juos žydinčių ievų bei lanksvų, kitados galėjo būti mūsų ieškomas Srednios kaimas.

Tačiau kad ir kiek braidėme aplink ieškodami kapinių - jų neaptikome nė ženklo. O ekspedicijos gidas Alekna pasakojo, kad dar 1989 metais šios kapinės tikrai buvo.

Negana tokios nesėkmės - sustoję atsikvėpti buvusio kaimo vietoje netrukus išvydome, jog mūsų drabužiais ropoja daugybė erkių - "sibirietiškų", gerokai didesnių už mūsiškes "lietuviškas". Išskubėjome iš tos vietos ir dar ilgai, iki pat Irkutsko, purtėme tuos šlykščius gyvius vieni nuo kitų, traukėme juos, jau įsisiurbusius į mūsų kūnus.

Ekspedicijos dalyviai svarstė, ar nevertėjo prieš kelionę pasiskiepyti nuo erkinio encefalito. Vietos žmonės bėdojo, kad niekada anksčiau tų gyvių tiek daug nebuvo kaip šią vasarą, ir tikino, jog galima nuo erkių gintis apsišlakstant rūbus skruzdžių spiritu. Bet mums šis metodas nepadėjo - galbūt todėl, jog pliaupė lietus.

Grįžę į Irkutską, išsimaudėme pirtyje, pailsėjome viešbutyje, pabuvojome paminklo lietuvių tremtiniams atidarymo iškilmėse, apžiūrėjome miestą.

Šiandien, kai skaitote šias eilutes, mes vėl traukiame taiga į tremtinių kapines - šįkart prie Zimos miesto. Jas aptvarkę, keliausime į Zulumajaus, Centralnyj Chazano kapines. Tremtinių kapų ieškosime visą šią savaitę, nors oras nelepina ir erkės įkyri. Ekspedicija baigsis šeštadienį - tos dienos rytą pasuksime iš Irkutsko srities Lietuvos link.

Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2006 06 19

Sibiriečių gerumas - ir tikrovė, ir legenda (3)

Irkutsko srityje kai kurie atokių kaimų žmonės Lietuvos pasiuntinius pasitiko keiksmais. Tačiau kur kas skaudžiau nei piktas žodis veikė įspūdis regint kelmus vietoj kryžių, kadaise pastatytų ant tremtinių kapų.

Nei ištisą savaitę Sibire pliaupiantis lietus, nei niūrus Zimos viešbutis, kur mums teko porai dienų apsistoti sušlapusiems, nei daugybė erkių ir uodų neatvėsina lietuvių tremties vietas Sibire lankančių šalies jaunuolių entuziazmo pažinti šį tolimą kraštą.

Jau antrąją savaitę Irkutsko srityje viešintys ekspedicijos "Misija Sibiras 2006" dalyviai vilniečiai Justina Brazaitė, Gintarė Misevičiūtė, Karolis Pugačiauskas ir Šarūnas Frolenko bei kaunietės Dovilė Makarevičiūtė ir Sandra Šarkutė, ekspedicijos vadovas mažeikiškis Gintautas Alekna ir šių eilučių autorius pabuvojo Irkutsko ir Zimos miestuose, Centrinio Chazano ir Zulumajaus gyvenvietėse, taip pat taigoje glūdėjusiuose Kordono, 52 kvartalo kaimuose.

Kraštiečių ženklai Zimoje

Zimoje - rajono centre prie Okos upės ir garsaus rusų poeto Jevgenijaus Jevtušenkos gimtinėje, į kurį 1948 metais buvo atvežti du ešelonai tremtinių iš Lietuvos, amžino poilsio vietą rado daugiau kaip šimtas lietuvių. Jų kapus nesunku atskirti nuo rusų kapų: prie mūsiškių stovi katalikiški kryžiai.

Kai kurių tremtinių palaikai jau parvežti į Lietuvą, tačiau nemažai kapų dar liko ir yra apleisti - apžėlę medžiais ir krūmais. Merginos bei vaikinai žoles ir mažesnius medžius rovė, didesnius - kirto, iškuopė sutrūnijusius lapus bei kitas šiukšles. Prieblandoje skendėję lietuvių kapai iškart pašviesėjo ir dabar labai skiriasi nuo rusų kapų.

Beveik prie kiekvieno rusų kapo stovi suolelis ir mažas staliukas. Mirusiuosius ateinantys pagerbti rusai čia atkemša degtinės butelį ir, išgėrę už velionio atminimą, bent pusę stiklinės stipriosios palieka jam ant stalelio. Vis dėlto, skirtingai negu pas mus, artimųjų kapai lankomi retai ir beveik neprižiūrimi.

Zimoje tremtyje gyveno ir muzikė Gražina Ručytė-Landsbergienė, poetės Ramutė Skučaitė bei Dalia Teišerskytė.

Lietuvių kryžiai - nupjauti

Apie sibiriečių nuoširdumą ir vaišingumą sklinda net legendos. Įsitikinome tuo ir mes: daug kur mūsų delegaciją sveikino ir tuoj sodino prie stalo, net kūrė rusišką pirtį.

Tačiau Zulumajuje - apie pusšimtį kilometrų į pietvakarius nuo Zimos nutolusioje miško kirtėjų gyvenvietėje prie Zimos upės, Sajanų kalnų papėdėje, - lietuviai buvo sutikti priešiškai. "Gyvatės, jūs neturite ką namie veikti - ieškote čia konclagerių!" - plyšojo stora rusė purvinos miestelio gatvės viduryje.

"Kodėl be mano leidimo lankotės šioje gyvenvietėje ir net fotografuojate?" - griežtai pasiteiravo vietos administracijos viršininku prisistatęs solidus rusas ir pareikalavo parodyti dokumentus.

Tačiau patyrusiam mūsų ekspedicijos vadovui Aleknai pavyko ramiu tonu bei pašmaikštavimais palenkti užsirūstinusią vietos valdžią, ir mes patraukėme purvina kaimo, kur kitados buvo ištremta keletas šimtų lietuvių šeimų, gatve.

Dabar Zulumajuje lietuvių nebėra - vieni pasimirė ir palaidoti ant Zimos upės šlaito prie šio kaimo, kiti grįžo į tėvynę. Užkopusius į kapines mus pasitiko slogus vaizdas - daug medinių kryžių prie mūsų tėvynainių kapų nupjauta, stirkso tik jų "kelmai".

"Kai čia buvau prieš keletą metų, kelmų buvo gerokai mažiau", - stebėjosi Gintautas Alekna. Tada jam vienas vietos gyventojų prisipažino, kad rusai kryžius pjauna malkoms.

Maumedis, iš kurio šie kryžiai nutašyti, yra tvirtas, kaitrus medis, puikiai išdžiūvęs ir lengvai pasiekiamas, tad nors kaimą supa taiga - kam vargintis ieškoti joje kitų malkų? Matyt, po metų kitų lietuvių kryžių ir kapų Zulumajaus kapinėse neliks nė ženklo.

Gimtoji kalba - maldaknygėje

Mūsų automobiliui įvažiavus į Zulumajų, viena ekspedicijos dalyvių - Gintarė Misevičiūtė ėmė virpėti, o netrukus jau braukė ašaras. "Čia buvo ištremti mano seneliai", - paaiškino mergina. Ji ilgai žvelgė į upę ir taigą abipus jos - jos senelis kirto kažkur šioje vietoje medžius, rišo juos į sielius bei leido šiuos į vandenį, sykį net vos nenuskendo.

"Iš senelio ir močiutės pasakojimų jau buvau susidariusi Zulumajaus vaizdą, ir atvykusi pajutau, tarsi čia jau esu buvusi - taip viskas matyta, pažįstama", - stebėjosi žurnalistikos antro kurso studentė.

Gintarė klausinėjo vietos žmones, gal kuris prisimena jos senelius. Viena senutė tikino prisimenanti, net minėjo vardus.

O Centriniame Chazane - netoli Zimos esančioje gyvenvietėje, kur 1948 metais buvo ištremta keletas tūkstančių lietuvių - vienas kitas mūsų kraštietis dar tebegyvena. Aplankėme juos.

77 metų Juozą Kučinską radome ligoninėje - vienišas likęs senukas jau nebegali paeiti be ramentų. "Aš čia nuo 1954 metų. Prieš tai kalėjau Mordovijos, Magadano lageriuose, o paskui atvežė į Centrinį Chazaną", - pasakojo tremtinys. Stalinui mirus, Kučinskas mėgino grįžti į Lietuvą, tačiau tuometė sovietinė valdžia nepriėmė.

"Kol mano žmona buvo gyva, kalbėjomės tarpusavyje tik lietuviškai. Bet ji prieš trejetą metų mirė, tai dabar, kad nepamirščiau gimtosios kalbos, kasdien skaitau maldaknygę", - guodėsi Kučinskas.

Paveiksluose - šviesa

Prasta ir kitų Centriniame Chazane likusių mūsų kraštiečių sveikata. Vanda Valiūtė, kurią kartu su tėvais iš Šilalės rajono Karužiškės kaimo ištrėmė dar 1946 metais, jau menkai girdi. Tačiau liko linksma, smagių gražių akių ir energinga.

Ponia Vanda dailininkė - jos nutapytais paveikslais anksčiau buvo nukabinėtos visos trobos sienos. Dabar jų ten liko mažai, mat senutė šiais savo kūriniais atsidėkoja kaimynams rusams už jų gerus darbus, kai šie malkinę pastato ar dar ką gera padaro. Kaimynai pinigų neima - paveikslų prašo.

Gal todėl, nepaisant ponios Vandos tremtyje prabėgusio gyvenimo, tie jos paveikslai šviesūs, sodrių ryškių spalvų, spinduliuojantys gerumu ir ramybe?

O Zofija Miklašytė-Dausinienė į Sibirą buvo ištremta už tai, kad jos brolis buvo partizanas. Tačiau moteris dėl to rusų nekaltina. "Mus trėmė ne rusai, o savi - lietuviai. Prisimenu - rusai gailėjo, leido daiktų pasiimti, o lietuvių stribai mus skubino kuo greičiau į traukinį. Nėra bjauresnių žmonių už lietuvius!" - kaltino Centriniame Chazane gyvenanti Miklašytė.

Jos vyras pasakojo, kaip tremtiniai po karo gynėsi nuo baisiųjų Sibiro uodų: išsitepdavo rūkytais lašiniais.

Centriniame Chazane tebegyvenanti Ona Vytiutneva į Sibirą atvažiavo savo noru. "Ištrėmė mamą ir brolį, o manęs tada nebuvo namie - likau tėviškėje Šeduvoje. Tačiau labai ilgėjausi mamos, todėl 1959 metais atvažiavau pas ją į Sibirą ir čia likau gyventi", - pasakojo Ona. Centriniame Chazane ji daug metų dirbo sanitare ligoninėje.

Vasara Sibirą pamiršo

Kaip ir Lietuvoje, taip ir Sibire šis pavasaris labai vėlavo, o vasara vis dar kažkur pakeliui prašapusi. "Dar niekada birželio viduryje nebuvo taip šalta, kaip dabar", - stebisi sibiriečiai. Moterys guodėsi, kad prastai dygsta daržovės, agurkus teko atsodinti.

Beveik visas šias dienas, kai esame šiame krašte, jo dangus apsitraukęs pilkšva debesų marška, iš kurios dažnai prapliumpa žvarbus lietus. Upės bei upeliai ištvinę ir toliau sparčiai tvinsta, miestuose ir kaimuose, kurie ir šiaip jau toli gražu nepasižymi gera tvarka, telkšo balos ir purvas.

Žvelgiant į suklypusius, lentų tvoromis apjuostus rusų namus neretai susidaro įspūdis, kad laikas čia sustojo prieš kelias dešimtis metų ir žmonėms nebepavyksta, o gal ir nesinori jo pajudinti.

Tačiau Sibiro gamta graži. Tiesa, tiktai ten, kur ji neengiama žmogaus, o tokių vietų net ir bekraščiame beribiame Sibire lieka vis mažiau.

Žvelgdamas į taigą stebėjausi, kiek daug joje kirtimų - daug kur didžiulės niūrios plynės, ypač prie kelių, iš kur patogu medieną atsivežti. O likę medžiai daug kur apanglėję - gaisrus gesinti čia neskubama, tad jie nusiaubia milžiniškus plotus. Keista matyti net beržus juodais kamienais pažemėje.

Kadangi oras mūsų ekspedicijai pasitaikė šaltas ir lietingas, o vaikščioti ir darbuotis kapinėse tenka nemažai, esame gerokai pavargę. Ekspedicijai vadovaujantiems gidui Gintautui Aleknai ir šią išvyką suorganizavusios Lietuvos jaunimo tarybos projektų vadovui Šarūnui Frolenkai teko pakoreguoti maršrutą, kad žygeiviai mažiau šlaptų.

Vietoj stovyklavimo lauke, kur būtų sunku išdžiovinti nuolatos permirkusius mūsų rūbus ir batus, porai dienų įsikūrėme Zimos viešbutyje. Jo lygis - šeštojo-septintojo dešimtmečio, tad kai kurie žygeiviai į dvokiančias lovas net nesigulė, pasiklojo miegmaišius kambario viduryje. Tačiau bent jau ant mūsų galvų nepylė šaltas Sibiro lietus.

Beje, toji vėsa turi ir privalumų: kol kas čia nėra tiek daug uodų, kaip bijojome. Sibiriečiai ir šį kraštą skersai išilgai išmaišęs mūsų vadas Alekna, kuris ne tik ekspedicijai diriguoja, bet ir fotografuoti bei filmuoti suspėja, net tikina, esą uodų visiškai nėra.

Tačiau kapinėse vis dėlto tenka darbuotis užsimaukšlinus ant veidų tinklelius, gobtuvus ir su pirštinėmis - taip šie gyviai gelia. O taigoje daugybė erkių. Jų gausybe stebisi ir patys sibiriečiai.

Merginos - ištvermingos

Baigdamas šį rašinį norėčiau pranešti Dovilės, Justinos, Gintarės ir Sandros mamoms, kad jos turėtų būti laimingos: užaugino ne tik gražias, bet ir geras dukras. Šios merginos, nors ir nutrintomis kojomis bei sugeltos uodų, moka virti skanią turistinę košę,neša ne ką lengvesnes negu vaikinai kuprines, o svarbiausia - yra labai kantrios ir ištvermingos. Jų optimizmas kelia visos ekspedicijos grupės nuotaiką.

Ketvirtadienį žygeiviams gal jau pavyks įsikurti prie Baikalo ežero. Pamatyti šį Sibiro perlą svajojo kiekvienas mūsų. Pabuvę čia maždaug parą, krausimės kuprines kelionei į Lietuvą. Sibiras didelis ir gražus, tačiau namie - mieliausia.

Jei viskas klosis taip gerai, kaip iki šiol, sekmadienio rytą ekspedicijos "Misija Sibiras 2006" dalyviai išlips iš traukinio Vilniaus geležinkelio stotyje. Iki pasimatymo, skaitykite žygeivių įspūdžius interneto tinklalapyje www.misijasibiras.lt

Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2006 06 22

Misijos dalyviai - jau gimtinėje (4)

"Kaip gerai, kad dabar ne pokaris ir mes neištremti", - džiaugėsi vakar grįžę į Lietuvą ekspedicijos po lietuvių tremties vietas Rusijos Irkutsko srityje "Misija Sibiras 2006" dalyviai.

Per dvylikos dienų kelionę į Irkutsko sritį, kurią surengė Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT), keletas Vilniaus aukštųjų mokyklų studentų, vadovaujami lietuvių tremties vietų tyrinėtojo, tremtinių visuomeninės bendrijos "Lemtis" Mažeikių skyriaus pirmininko Gintauto Aleknos, sutvarkė mirusių tremtinių kapus Zimos mieste, Centrinio Chazano gyvenvietėje, Kordono, 52 kvartalo ir Bolšaja Rečka kaimų kapinėse, bendravo su dar gyvais tremtiniais bei jų palikuonimis.

"Parvežiau gyvus ir sveikus - nė vieno nesudraskė meška, nė vienas nepaklydo, nenugarmėjo šlaitu į Baikalo ežero vandenis", - juokavo Vilniaus geležinkelio stotyje ekspedicijos vadovas Alekna. Vis dėlto išvargę merginų ir vaikinų veidai, vabzdžių sukandžiotos rankos ir kojos rodė, jog žygis nebuvo lengvas. Išsekino didžiąją misijos Sibire dalį pliaupęs lietus, dėl kurio nepavyko pasiekti ypač atokiose taigos vietose esančių kapinių. Tik paskutiniąsias dvi viešnagės Sibire dienas švietė saulė.

"Pamatę, jog lietuvių kapai prižiūrimi, vietos rusai galbūt nesunaikins jose lietuviškų kryžių ir nelaidos saviškių tose vietose", - svarstė LiJOT atstovas šioje ekspedicijoje Šarūnas Frolenka.

Ne mažiau negu griūvantys kryžiai ir įspūdinga Sibiro gamta žygeivius nustebino mūsų tėvynainių - Irkutsko srityje likusių tremtinių bei jų palikuonių gerumas. Lietuvių tremtinių Irkutsko srityje bendrija "Švyturys" ir tremtinių jaunimo centras "Aidas" padėjo žygeiviams pasiekti lietuvių kapines taigoje bei dar gyvus senuosius tremtinius, lydėjo mūsų pasiuntinius, vaišino juos ir net ginklu saugojo nuo meškų ir chuliganų.

Vis retėjantys lietuviški kryžiai tremties vietose rodo, jog tokios ekspedicijos yra ne tik būtinos, bet ir reikia skubėti. 

Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2006 06 26