Lobio po Nikronių akmeniu dar neiškasė

Važiuodami apžiūrėti unikaliosios Velnio duobės už Aukštadvario arba pameškerioti Verniejų ar Sienio ežeruose, nepraleiskite progos pabuvoti prie dar vieno gamtos paminklo - Nikronių akmens. Gal pasiseks ūmai praturtėti?

Mat legenda byloja, kad prie šio akmens yra užkastas lobis. Pagal vieną versiją, jis čia paslėptas besitraukiančiojo iš Lietuvos Napoleono nurodymu, pagal kitą - neva jis priklausęs vietos dvarininkui Odincovui.

Ant akmens iškalta rodyklė bei raidės "MOPT", kurios neva reiškia lenkų kalba "Moje pienadze tutaj" (Mano pinigai čia). Šis užrašas esą byloja, kad čia ir yra lobis.

Tiesa, raides galima ir kitaip šifruoti: O - tėviškė, tėvas, P - palaidojimas. Tad galbūt "Čia palaidota mano tėviškė"?

Kai aš pirmą kartą keliavau prie Nikronių akmens, dar gyvas buvo šiose vietose gimęs ir augęs gamtininkas, etnografas ir rašytojas Adolfas Valatkevičius (jau iškeliavęs Anapilin). "Vargu ar Napoleonas turėjo laiko lobių užkasinėjimams. Tuo labiau, kad legendos byloja, jog jis juos slėpęs po daugybe Lietuvos akmenų ir medžių", - šypsojosi Adolfas.  Tačiau prisiminė, jog kadaise vietos traktorininkas, netoliese nuo Nikronių akmens ekskavatoriumi rausęs griovį, išvertė nemažai varinių ir sidabrinių pinigų.

O dabar ar pasitaiko kasinėjančių aplink akmenį? "Gyvenu čia dvidešimt metų, tačiau šito negirdėjau, nors pasižiūrėti jo važiuoja daug kas", - pasakojo prie kelio šio paminklo link gyvenanti Janina Pavilavičienė.

Dėl piniginio lobio kaip ten bebuvę, bet gražios gamtos ten tikrai netrūksta: kelelis veda per ūksmingą Nikronių mišką, kairėje - Sienio, dešinėje - Verniejų ežerai, o ir šiaipjau šios apylinkės garsėja vaizdingumu. Argi ne lobis?

Keliauti ten geriausia plentu iš Vilniaus į Aukštadvarį. Likus keliems kilometrams iki šio miestelio, dešinėje pusėje rodyklė į Nikronis. Beje, čia pat autobusų stotelė.

Už poros kilometrų - Nikronių kaimas. Kelias prie garsiojo akmens už jo, tiktai nereikia sukti dešinėn asfaltu, o važiuoti tiesiai vieškeliu pro žalią V.Pavilavičienės sodybą kairėje bei Nikronių senkapius.

Akmenį rasite maždaug už kilometro miške prie pat kelelio. Tiesa, kai čia buvojau, kelias buvo sunkiai pravažiuojamas.

A.Valatkevičius stebėjosi niekur daugiau nepastebėjęs tokios keistos formos akmens. Jis nemažas (6x3x2,2 metro), didžioji dalis po žeme. Už keliasdešimties metrų, dešinėje pusėje, tyvuliuoja Verniejų ežeras. 

Trakų krašto gamtos žinovas A.Valatkevičius pasakojo ir apie dar vieną Verniejaus pakrančių įžymybę - Cukraus kelią. Legenda byloja, jog sykį minėtasis vietinis ponas Odincovas užsimanęs vasarą rogėmis pasivažinėti. Kadangi sniego, suprantama, nebuvo, tai ponas paliepė kelią nubarstyti cukrumi.

"Ponui pasivažinėjus Cukraus keliu, vietos žmonės turbūt dar ilgai gėrė saldžią arbatą", - šypsojosi A.Valatkevičius.

 Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 1998 03 27