Vilniaus centre subujojusi modernių beveidžių daugiaaukščių pastatų mada ruošiasi persimesti ir į vieną seniausių sostinės mikrorajonų – Antakalnį. Jo gyventojai bando atsispirti šiai verslininkų ir jiems tarnaujančių architektų bei Vilniaus savivaldybės valdininkų užmačiai, tačiau kol kas nesėkmingai.
Keletas šimtų P.Vileišio, Antakalnio ir kitų šio mikrorajono gatvių gyventojų kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, protestuodami prieš UAB „Senojo miesto architektai“ planus Neries slėnyje, pačiame Antakalnio viduryje, pastatyti 7 aukštų daugiabutį.
Žmonės tvirtina, jog ši statyba sudarkys istoriškai susiklosčiusį vieno unikaliausių sostinės mikrorajonų kraštovaizdį, suniokos žaliąją zoną, kurioje atgaivą randa tūkstančiai vilniečių.
Išgarsėjo skandalais
Nuo senų laikų greta Neries kairiajame jos krante vingiavo kelelis, kuriuo pradardėdavo vienas kitas arklių traukiamas vežimas, pedalus mindavo dviratininkai. Dažniausiai šiuo keleleliu naudodavosi prie upės traukiantys meškeriotojai. Po karo šis dulkėtas kelelis buvo pavadintas P.Vileišio gatve. 1961 metais ji buvo suplanuota kaip Neries krantinė.
Laimė, šiai vietai pavyko išvengti gelžbetonio šarvų, kuriais pagal tuometį architektų norą buvo apkaustyti Neries krantai Vilniaus centre. Gal betono pritrūko, gal sveikas protas pagaliau nugalėjo, bet Antakalnyje upės krantai liko natūralūs – žali ir vaizdingi, su daugybe tiesiog į vandenį svyrančių medžių ir krūmų.
Miestų statybos projektavimo institutas tuometinės Vilniaus savivaldybės (tada ji vadinosi Vilniaus vykdomasis komitetas) užsakymu parengė detalaus Antakalnio ir Žirmūnų mikrorajonų išplanavimo projektą. Svarbiausia jame buvo – kaip išsaugoti Neries slėnių, ant kurių terasų įsikūrę Antakalnis ir Žirmūnai, gamtiškąjį natūralumą ir grožį.
Tačiau ilgainiui civilizacijos gniaužtai ėmė spausti ir Antakalnio gamtą. Pačiame Neries slėnio viduryje, šlaite, 1981 metais buvo išraustas požeminis dviejų aukštų automobilių garažas. Šį statinį, kuriame nuo per sienas besiveržiančios šlaito šaltinių drėgmės rūdydavo automobiliai, nusižiūrėjo verslininkai – Kaune įsikūrusi UAB „Strateginiai sprendimai“.
Privatizavę pastatą ir daugiau kaip 4 tūkst. kvadratinių metrų sklypą prie jo, kauniečiai pasamdė Vilniuje esančią UAB „Senojo miesto architektai“, kad ši suprojektuotų garažo vietoje modernų 65 butų gyvenamąjį namą.
Kai kuriems LŽ skaitytojams „Senojo miesto architektai“ turbūt girdėti. Taip, tai ta pati bendrovė, kurios architektams Dianai Sabaliauskienei, Irenai Kliobavičiūtei ir Dariui Bagdonavičiui iškelta baudžiamoji byla. Ikiteisminį tyrimą atlikę Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Vilniaus apygardos prokuratūra šiuos architektus kaltina oficialių dokumentų klastojimu projektuojant bendrovės „Teo LT“ administracinį pastatą Vilniuje, dešiniajame Neries krante.
Pasak pareigūnų, architektai su įvairiomis instancijomis suderino 12 aukštų pastato projektą, o paskui suderinimo žymas bei atsakingų parašus nukopijavo ant brėžinių, kuriuose pastatas numatytas jau 15 aukštų. Šią klastotę pastebėjusį ir teismams apskundusį vilnietį Vytautą Petrauską AB „Teo LT“ padavė į teismą, anstoliai buvo areštavę jo turtą ir reikalavo atlyginti 12 mln. Lt žalą, kurią neva patyrė „Teo LT“.
UAB „Senojo miesto architektai“ netrūksta patyrimo ne tik prilipdyti papildomus pastatų aukštus, bet ir projektuoti vietoje garažų gyvenamuosius namus. Neseniai paaiškėjo, jog „Senojo miesto architektai“ suprojektavo 26 kv. metrų ploto garažėlio, stovinčio pačiame Vilniaus centre, Teatro gatvėje, rekonstrukciją į 325 kv.metrų dviejų aukštų su mansarda gyvenamąjį namą.
Šis garažas anksčiau priklausė Seimo narės architektės Aurelijos Stancikienės tėvams Gražinai ir Vytautui Juknevičiams. Statinio paminklotvarkos sąlygas parengė A.Stancikienė ir jos motina, buvusi Senamiesčio vyriausioji architektė G.Juknevičienė, o Vilniaus savivaldybė palaimino garažo virsmą į gyvenamąjį namą.
Iškilus šiai istorijai į viešumą, projekto autorė D.Sabaliauskienė iš pradžių kratėsi atsakomybės, o paskui akcentuodavo, kad paminklotvarkos sąlygas rengė garsi politikė A.Stancikienė. Vilniaus saivaldybės valdininkai prasitarė patiriantys spaudimą, kad garažas greičiau taptų gyvenamuoju namu.
Priekaištų lavina
43 metų D.Sabaliauskienei buvo patikėta vadovauti ir projektui perstatyti garažą į daugiabutį namą Neries slėnyje, P.Vileišio gatvėje. Apsvarstyti su visuomene šį projektą „Senojo miesto architektai“ sumanė šių metų rugpjūtį, kai daug žmonių atostogauja.
Ne mažiau gudriai parinkta ir antrojo projekto svarstymo su visuomene data – gruodžio 22-oji, kai daugeliui žmonių rūpės ruoštis Kūčioms ir Kalėdoms.
Tačiau ir į pirmąjį projekto svarstymą miesto savivaldybės posėdžių salėje susirinko nemažai žmonių. Jie protestavo prieš planus vietoje garažo suręsti daugiabutį. Atrodo, D.Sabaliauskienė tokio atkaklaus pasipriešinimo nesitikėjo, nes pradėjo nervintis ir painiotis atsakydama į žmonių klausimus bei priekaištus.
Susirinkusiems paaiškinusi, jog ankstesnis sovietinių architektų sprendimas statyti gyvenamuosius namus P.Vileišio gatvėje išilgai Neries buvo klaida, nes tie namai užstoja vaizdą į upę važiuojantiems Antakalnio gatve, D.Sabaliauskienė neturėjo ką pasakyti paklausta, kodėl norinti užstatyti vieną paskutiniųjų neužstatytų tarpų, per kurį atsiveria Neries vaizdai.
„Jūs pati ką tik sakėte, kad vaizdas į Nerį Antakalnyje užstatytas, o dabar siūlote įkalti dar vieną pleištą. Neries slėnis – gamtinis karkasas, kurio būtinumą saugo įstatymai. Pripažinote, jog Vilniaus savivaldybė kadaise suprojektavo P.Vileišio gatvę kaip žaliąją, pėsčiųjų zoną. Tai liudija ir prie šios gatvės stovintys ženklai, kurie riboja eismą. Tačiau dabartiniame projekte ginate priešingą poziciją. Kodėl jūs sau prieštaraujate?“ - klausė pranešėjos P.Vileišio gatvėje gyvenanti geografė Nijolė Balčiūnienė.
„Šituo projektu ir parodome, kaip turi būti sutvarkyta aplinka, privažiuoti transportas“, - miglotai paaiškino architektė.
„Tačiau juk iškišite būsimą namą Neries link gerokai toliau, negu stovi dabartiniai namai?“ - toliau priekaištavo D.Sabaliauskienei antakalniečiai. „Tai ne iškišimas, o aplinkos sutvarkymas“, - vėl atsakė projekto vadovė.
Antakalnio bendruomenės pirmininko Andriaus Samaičio paklausta, ar šis architektūrinis sprendimas nesudarkys žaliosios zonos, D.Sabaliauskienė paaiškino: „Sklypas privatus, pastatas – taip pat“. Suprask: privačiame sklype galima daryti ką nori, nors Konstitucija akcentuoja viešojo visuomenės intereso pirmenybę prieš privatųjį.
Sąlygų nesilaikė
„Jūs atimate paskutinį vaizdą į upę. Pažvelkite, kas padaryta dešiniajame Neries krante: tie negyvi stiklo dangoraižiai - jau nebe Vilnius. Pažiūrėkite, kaip saugomas kraštovaizdis Prahoje, Peterburge, net Šiauliuose. Kuo Vilnius dar įdomus? - Žalia gamta. O jūs siūlote ją sunaikinti prikišdami namų. Mes žaliosios zonos neatsisakysim ir neatiduosim“, - liejo emocijas Antakalnio gyventojai.
Dar daugiau triukšmo kilo D.Sabaliauskienei pareiškus, jog būsimojo namo gyventojai ir jų svečiai važinės P.Vileišio gatve. Šiuo metu ji - pėsčiųjų zona, savivaldybė projektuoja joje pėsčiųjų ir dviratininkų trasą nuo Vingio parko iki Valakampių.
„Iš patirties žinome – gyventojai ir jų svečiai važinės ir automobilius laikys tiek Neries pakrantėje, tiek prie aukščiau terasoje esančių namų. O čia jau ir dabar automobilių nėra kur statyti, mašinos nardo pro pat namų laiptines, prie kurių nėra šaligatvių - nelaimės tyko kasdien“, - sakė antakalnietis Gediminas Vaišvila. Jis neabejoja, kad pastačius naują namą automobilių eismas šioje vietoje dar padidės, o žalioji zona sumažės.
Tačiau projekto vadovę palaikęs Vilniaus savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ bendrojo planavimo skyriaus vyr. specialistas Vidualdas Valeika tikino, jog P.Vileišio gatvėje suintensyvinti eismą – nieko blogo, mat tai “normali gatvė, be to, šiukšlynas“.
A.Samaičio nuomone, projektas prieštarauja miesto Bendrojo plano sprendiniams. „Bendrajame plane nurodoma išlaikyti gyvenamųjų teritorijų socialinio, ekonominio ir ekologinio vystymo pusiausvyrą. Akivaizdu, jog ji bus pažeista, nors plane akcentuojama - Antakalnis priskiriamas neurbanizuojamam Neries krantinės gamtinio karkaso juostai, taip pat rašoma: „Želdynų kiekiu, dydžiu, įrengimo ir priežiūros lygiu Vilnius atsilieka nuo daugelio Europos darnios plėtros miestų“, - citavo Bendrąjį planą Antakalnio bendruomenės vadovas.
P.Vileišio gatvės gyventojams pavyko gauti planavimo sąlygas, kurias sostinės savivaldybė išdavė šiam projektui rengti. LŽ pašnekovai mano, jog UAB „Senojo miesto architektai“ šių sąlygų neįvykdė.
„Sąlygose nurodoma neviršyti greta esančių pastatų aukštingumo, tačiau - greta penkiaaukščių namų suplanuotas 7 aukštų pastatas. Paliepta nepažeisti vizualinio ryšio tarp Antakalnio gatvės ir upės, tačiau jis bus pažeistas. Įpareigojama būsimą pastatą projektuoti jau esančių namų užstatymo linijoje, tačiau projekte naujasis pastatas iškištas gerokai už dabartinių pastatų – arčiau upės. Buvo nurodyta išnagrinėti privažiavimų prie būsimojo namo galimybes. Analizė rodo, jog privažiuoti netinka nei iš krantinės, nei iš Antakalnio pusės“, - vardijo A.Samaitis.
Antakalnio gyventojus nustebino projekto rengėjų melas aiškinamajame rašte, neva šiaurine P.Vileišio gatvės dalyje per dieną pravažiuoja 100-150 automobilių. Šios gatvės žmonės kasdien pro langus mato, jog nuo nuo Šilo tilto iki M.Daukšos mokyklos per parą pravažiuoja tik keliolika žvejų automobilių. Pagrindiniai eismo šioje gatvėje dalyviai – bėgikai, dviratininkai, žaidžiantys vaikai ir šunis palei Nerį vedžiojantys antakalniečiai.
Susirinkimo dalyviai nepritarė garažo rekonstrukcijos į gyvenamąjį namą projektui ir pasiūlė Vilniaus miesto tarybai sustabdyti tolesnius projektavimo darbus. Užuot spraudus prie Neries namus, pasiūlyta daugiau dėmesio skirti Neries pakrantės žaliosios zonos sutvarkymo projektui, kurį rengia savivaldybės Miestovaizdžio skyriaus vyr. specialistė Giedrė Čeponytė.
Pasak A.Samaičio, D.Sabaliauskienė ir jos projekto užsakovė – UAB „Strateginiai sprendimai“ nenorėjo pripažinti susirinkimo protokolo. Antakalniečiai jį parengė pagal diktofonų, kuriais buvo įrašyti susirinkimo kalbėtojų pasisakymai, stenogramą. „Tačiau mums buvo peršamas susirinkimo organizatorių parengtas protokolas, kuris labai skyrėsi nuo mūsiškio. Siūlyta susitikti ir pasitarti privačiai, tačiau mes visus pasiūlymus atmetėme ir projekto rengėjams, užsakovams bei Vilniaus savivaldybei pateikėme tikrąjį protokolą“, - sakė Antakalnio bendruomenės vadovas.
Svetimkūniams nepritaria
„Antakalnio seniūnija visiškai palaiko mūsų gyventojų poziciją. P.Vileišio gatvė – opiausia vieta mūsų mikrorajone. Kiekviename susitikime su gyventojais jie prašo išsaugoti toje vietoje rekreacinę žaliąją zoną, apginti ją nuo statybų ir automobilių. O D.Sabaliauskienės projekte kaip tik numatyta namą statyti kuo arčiau Neries – taip arti, kaip galbūt nė vienas namas Vilniuje“, - dėstė Antakalnio seniūnas Algimantas Vatikus. Jis šį projektą pavadino nesusipratimu ir sakė informavęs apie Antakalnio gyventojų protestą sostinės merą.
Garsi kraštovaizdžio architektė, 20 metų kuravusi sostinės landšaftą Vilniaus savivaldybėje, Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentė Irena Daujotaitė nustebo, jog apie šį projektą nėra informuota Vilniaus savivaldybės tarybos aplinkos apsaugos komisija. „Esu jos narė, tačiau mūsų nei apie šį, nei apie kitus panašius projektus neinformuoja – matyt, žino, kad nepritarsime“, - sakė I.Daujotaitė.
Jos žodžiais, būsimasis svetimkūnis suardytų istorinį, kultūrinį ir gamtinį Antakalnio paveldą. „Miesto centre gamtinė pusiausvyra jau pažeista, o dabar norima užstatyti ir likusias dar žalias erdves. Bent jose žmonės dar galėjo pailsėti, atsigauti nuo negyvos miesto žalumą užstelbusios architektūros. Toje vietoje, kur numatyta statyba, dar iš tolo švyti Petro ir Povilo bažnyčios kupolai, kitų istorinių pastatų siluetai.
Be to, po tokių statybų žaliąsias zonas okupuoja transportas. Taip jau atsitiko dešiniajame Neries krante, kur pastačius vadinamuosius Mindaugo apartamentus labai padaugėjo mašinų. Tai pablogina ne tik gamtinę ir kultūrinę, bet ir socialinę tų vietų vertę“, - apgailestavo dėl savo kolegų planų Antakalnyje architektūros specialistė.
Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2010 12 09