Haliucinacijas sukeliantys grybai - pragaištingi

Tarp narkomanų plinta nauja mada - ieškoti haliucinacijas sukeliančių grybų. Neseniai Zarasų rajone pasieniečiai sulaikė du jaunus vyrus. Jie turėjo daugiau kaip 60 ką tik išrautų tokių grybų. Pasieniečiai jau ne kartą šiose apylinkėse pastebi asmenis, renkančius haliucinogeninius grybus.

Baudžiamajame kodekse už psichotropinių medžiagų laikymą arba gabenimą neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti numatytos bausmės - laisvės atėmimas, bauda arba viešieji darbai.

Pasieniečių padarytoje nuotraukoje sulaikytųjų grybai panašūs į glotniagalves (Psilocybe) - smulkius, neišvaizdžius grybus mažomis kepurėlėmis ir laibu kotu. Šie nevalgomi grybai auga ant žemės, medienos, šiaudų, lapų, ekskrementų ir turi haliucinacijas sukeliančių psichotropinių medžiagų - psilocibino ir psilocino.

Suvalgius keletą ar keliolika šių grybų (dozė labai individuali), apima euforija, žmogus pradeda be priežasties juoktis, kalbėti, regi įvairius vaizdus.

Tačiau ne visos glotniagalvės turi psichotropinių medžiagų. Šios genties grybų Lietuvoje priskaičiuojama 11 rūšių. Kiek daugiau psilocibino ir psilocino turi smailiakepurė glotniagalvė.

"Ne vieną dešimtį metų tiriu grybus, tačiau smailiakepurės glotniagalvės Lietuvoje man dar nepavyko rasti. Buvau įsitikinęs, jog šis grybas mūsų šalyje nebeauga arba yra nepaprastai retas", - sužinojęs iš mūsų laikraščio apie šį pasieniečių radinį stebėjosi garsus mikologas, keleto knygų apie grybus autorius Vincentas Urbonas.

Pasak jo, smailiakepurei glotniagalvei čia pernelyg vėsus klimatas. Mokslininkas įtaria, jog narkotinių grybų ieškantys žmonės vietoje smailiakepurių glotniagalvių prisirenka eglinių kūgiabudžių. Šie grybai panašūs į glotniagalves, auga gausiai, tačiau psichotropinių medžiagų neturi. Priešingai - yra nuodingi. Tiesa, ne mirtinai.

V.Urbonas apgailestavo, jog įtartini grybai retai parodomi mikologams.

Žmonės jau ne vieną tūkstantį metų ieško ir randa tokių grybų, kurių pavalgius galima patirti palaimą ir net ekstazę. Daugiausia haliucinogeninių Psilocybe genties grybų auga atogrąžų kraštuose - Centrinėje Amerikoje, taip pat Kuboje, Gvatemaloje, Salvadore, Meksikoje.

Čia, indėnų gentyse, ir atrasti šie grybai. Indėnų šamanai, pavalgę jų, išgyvena transą ir tarsi kalbasi su dvasiomis bei neva gali išpranašauti ateitį, išgydyti ligas. Haliucinacijas sukeliantys grybai buvo vadinami "teonanactl" – išvertus iš actekų kalbos "šventas grybas", "dievo kūnas".

Užkariavus indėnų kraštus inkvizicija už "šėtono grybų" vartojimą tūkstančius indėnų nubaudė mirtimi. Tačiau ligi šiol atokiose Meksikos vietose "stebuklingųjų" grybų valgymo ritualai tebeegzistuoja - indėnai įsitikinę, jog dvasios per grybus perduoda žmonėms savo paslaptis.

Kai kurie baltieji sugebėjo patekti į slaptas haliucinogeninių grybų valgymo ir būrimo apeigas. Daug kam rūpėjo, kokių paslapčių gali sužinoti šių grybų pavalgęs žmogus.

Tai domino net JAV centrinę žvalgybos valdybą, todėl vienas jos agentų slapta buvo pasiųstas į ekspediciją Meksikoje kaip grybus tyrinėjančių mokslininkų asistentas. CŽV tikėjosi, jog šie grybai gali padėti valdyti žmoniją – tarkim, pavalgydinus jais suimtuosius bus lengva juos ištardyti, pavesti vykdyti bet kokias užduotis.

Slaptuose JAV saugumo dokumentuose haliucinogeninių grybų tyrimai net buvo paskelbti nacionaline prerogatyva, viename kalėjimų pradėti eksperimentai su kaliniais.

Tačiau išlaikyti iniciatyvos savo rankose amerikiečių žvalgai nesuspėjo - keletas haliucinogeninių Psylocibe cubensis grybų praėjusio amžiaus viduryje iš atogrąžų buvo atgabenta į Europą. Čia iš jų buvo išskirti psilocibinas ir psilocinas - į LSD narkotikus panašios psichotropinės medžiagos. Jos tapo žinomos visame pasaulyje.

Šiuo metu pasaulyje žinomos 25 haliucinogeninių grybų rūšys. Tarp jų net du trečdalius sudaro Psylocibe genties grybai. Likusi dalis - daugiausia musmirių genties grybai. Kai kurių rūšių musmirės, pavyzdžiui, daugeliui gerai pažįstama paprastoji musmirė (Amanita muscaria) turi psichotropinių medžiagų ir tai žmonės taip pat žino jau ne vieną tūkstantį metų.

Ne tik žmonės - elniai, briedžiai, lapės ir kiti gyvūnai taip pat skanauja musmires. Vieni biologai aiškina, jog gyvūnai taip pramogauja, kiti - jog gydosi. Kai kurie Sibiro elnių augintojai ir dabar svaiginasi musmirėmis, o jų šlapimą godžiai laižo elniai. Mat svaiginančios šių grybų savybės lieka šlapime.

Senovėje Rusijos šiaurėje rinkti musmires ir vartoti iš jų pagamintą gėralą turėjo teisę tik turtingieji. Gi varguoliai laukdavo jų su savo atsineštais indais, kad galėtų gauti ir išgerti šlapimo. Beje, buvo tikima, jog tam tinka tik vyrų šlapimas - esą moterų šlapime stebuklingųjų musmirių galių nelieka.

Tačiau musmirėse psichotropinių medžiagų yra mažiau, negu Psilocybe grybuose, be to, jos ne tokios "kokybiškos". O nuodų daug - amanitinas, faloidinas, falinas, muskarinas, bufoteninas, musimolas, iboteno rūgštis ir kiti, tad panorėjus iš musmirių patirti "kaifą" galima patekti į Anapilį.

Ypač pavojingos yra žalsvoji (Amanita phalloides) ir smailiakepurė (Amanita virosa) musmirės - tai mirtinai nuodingi grybai. Kiek mažiau nuodingos jau minėtoji paprastoji musmirė, taip pat margoji, rausvarudė, gelsvoji musmirės. Jos, kaip ir žalsvoji bei smailiakepurė musmirės, auga mūsų šalyje. Ir kasmet nuo jų mirštama.

"Mūsų šalyje ieškoti haliucinogeninių grybų teikiamų malonumų ne tik beviltiška, bet ir labai pavojinga", - perspėja mikologas V. Urbonas.

Beje, haliucinogeninių grybų ragavę žmonės pasakoja tuos malonumus jautę ne visada. "Iš pradžių pradėjo stigti oro ir apėmė nesulaikomas žiovulys, po to staiga mano kūnu ėmė šliaužti daugybė vabzdžių. Dar vėliau pajutau, jog tuoj ištirpsiu arba mano kūnas pakeis formą.

Krūmai, medžiai aplink mane pražydo geltonais, mėlynais ir žaliais žiedais. Jie padengė ir kitus daiktus, net mano draugus. O paskui po manimi sutyvuliavo jūra ir taip išsigandau, jog prasmegsiu joje, kad ėmiau rėkti", - įspūdžius pasakojo tokių grybų valgęs vilnietis. Savo pavardės skelbti jis nenorėjo.

Medikai perspėja, jog tokie eksperimentai, ypač jautresniems žmonėms, gali sukelti psichines ligas, kurias teks gydytis visą gyvenimą.

 Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 2005 10 07