Vėžių mėgėjams ruduo - geras metas

Nežinau kaip jums, o man vėžiai, erkės, vorai ir kirminai - ne patys mieliausi Dievo kūriniai. Į grėsmingas vėžio žnyples žvelgdamas net pagalvoji: ne veltui žmonės onkologinę ligą to gyvūno vardu pavadino.

Ir vis dėlto kiek daug žiaurumo reikia turėti, jog mestum į verdantį vandenį gyvą vėžį tik tam, kad po keliolikos minučių čiulptum išvirusias jo žnyples, uodegą ar kojas.

Tačiau vėžiavimo mėgėjų Lietuvoje - šimtai, o dabar jiems geras metas, mat prieš savo tuoktuves ir žiemą vėžiai stengiasi užsiauginti daugiau riebalų. Todėl rudens vakarais užverda medžioklė: vėžiai ieško ėdalo, o vėžių mėgėjai unguriai, audinės, ūdros ir žmonės - vėžių.

Valtyje su specialistais

Ramų praėjusios savaitės vakarą ichtiologai - Ekologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Kęstutis Arbačiauskas ir Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento darbuotojas Vilmantas Graičiūnas - į savo valtį priėmė ir mane.

Gamtos mokslų daktaras Arbačiauskas yra vėžiagyvių specialistas, vadovauja grupei mokslininkų, tyrinėjančių šiuos gyvūnus. Jo studijų draugas aistringas vėžiautojas Graičiūnas vadovauja Aplinkos ministerijos Gamtos isteklių skyriui ir Žuvininkystės tarybai, kuri rengia žūkles taisykles bei kitokius teisės aktus.

Atvažiavome prie ežero Trakų rajone, kur auga nemažai žymėtųjų vėžių. Arbačiausko prašymu šio ežero vardą nutylėsiu - mokslininkas nenori, kad vėžiai čia būtų greitai išgaudyti.

Sudoroja ir maitas

Ant ežero jau leidosi sutemos, kai mūsų valtis ėmė šliuožti ramiu vandeniu. Arbačiauskas irklavo, o Graičiūnas traukė iš maišo tinklines gaudykles - vadinamuosius bučiukus, smaigstė ant virbo juose gabaliukus žuvies ir leido į vandenį. Jo paviršiuje likdavo tą vietą žyminti plūdė, nailono virvele pririšta prie gaudyklės.

Kai vėziai paliks slėptuves, kuriose tūnojo dieną, ir trauks ieškoti kirminų, moliuskų, kritusių žuvų bei kitokio ėdalo, masalo gaudyklėse kvapas juos privilios: vėžiai turi puikią uoslę. Įlindę į gaudyklę, ne visi ras kelią iš jos. Beliks iškelti spąstus ir iškratyti laimikį.

Beje, vėžiai mielai sudoroja ir kritusius gyvūnus, net maitas, kurias užuodžia iš labai toli. Narai pasakoja ne kartą aptikę žmonių skenduolių, aplipusių vėžiais. Bet vėžienos gurmanams tai nė motais.

Kai kurie vėžiautojai nebijo graibyti rankomis po akmenimis, šiekštais, kur vėžiai tūno. Toks gaudymas draudžiamas. Beje, po šiekštu gali slėptis, pavyzdziui, ir vandens žiurkė. Jos krimstelejimą atsiminsi ilgai.

Pamerkę gaudykles, gamtininkai po poros valandų pradėjo traukti laimikį. Pirmojoje gaudyklėje tūnojo tik vienas vėžys. "Patelė, - nustatė Arbačiauskas, - nes pilvelis platus".

Antrojoje gaudyklėje radome tik geltonkraštę dusią (toks didelis vandeninis vabalas, nuo kurio turbūt kilo ir gražaus Dusios ežero Dzūkijoje pavadinimas ). Trečioji buvo visiškai tuščia, o ketvirtojoje ropojo net 12 vėžių.

Iš viso tą vakarą buvo sugauta kelios dešimtys vėžių.

Lietuvą garsino plačiažnypliai

Pasak Arbačiausko, daugelis žmonių nežino, kokius vėžius gaudo. Šių gyvūnų mūsų šalies vandens telkiniuose esama keturių rūšių - plačiažnypliai, siauražnypliai, žymėtieji ir rainuotieji.

Seniau mūsų šalyje gyveno tik plačiažnypliai vėžiai, taip pavadinti dėl ypač mėsingų masyvių žnyplių. Lietuva šiais vėžiais garsėjo visoje Europoje. Švenčionėliuose iki 1914 metų veikė didžiausia Europoje vėžių eksporto įmonė, iš kurios plačiažnypliai vėžiai buvo gabenami į Vokietiją, Prancūziją ir kitas Europos šalis.

Švenčionėlių herbe ir vėliavoje ir dabar puikuojasi vėžio atvaizdas. Kaip buvo vertinamas šis gyvūnas, rodo ir Vėžionių, Vėžaičių bei kiti panašūs vietovardžiai.

Kasmet iš Lietuvos būdavo eksportuojama 7-8 milijonai, arba 2500 centnerių, aukščiausios Europoje rūšies vėžių už 120 tūkstančių tuometinių Rusijos rublių. 1934 metais Prancūzijos parodoje lietuviškieji plačiažnypliai buvo įvertinti aukso medaliu.

Svetimšaliai prastesni

Vėliau vėžių maras išretino plačiažnyplių gretas - jie šiai ligai labai neatsparūs. Tuomet mūsų telkiniuose buvo apgyvendinta siauražnyplių vėžių. Manyta, jog tie Pietų gyvūnai marui atsparūs. Tačiau paaiškėjo, jog taip nėra. Šiuo metu siauražnypliai sudaro didžiąją laimikių dalį visoje Europoje.

1972 metais iš Šiaurės Amerikos buvo atgabenta ir į kai kuriuos mūsų ežerus prileista žymėtųjų vėžių. Jų žnyples apačioje puošia baltos dėmės. Sumanymas atrodė geras: žymėtieji užauga greičiau ir yra ne mažesni net už plačiažnyplius. Tačiau ir vėl - paaiškėjo, kad žymėtieji gali platinti marą. Jei ežere įsikuria žymėtieji, plačiažnyplių ten nelieka.

Dar daugiau bėdos pridarė rainuotieji vėžiai. Taip jie vadinami dėl ryškiai rudų dryžių ant pilvo. Šių gyvūnų prieš 100 metų buvo įveista Vokieijos, Lenkijos tvenkiniuose, iš ten jie išplito visoje Europoje, taip pat ir mūsų krašte.

Rainuotieji vėžiai yra labai vislūs, ėdalo ieško ne tik naktį, bet ir dieną. Jie prisitaikę gyventi net nešvariame, uždumblėjusiame vandenyje, tad plinta daug greičiau už plačiažnyplius. Nedaug naudos iš jų ir gurmanams - šiek tiek mėsos yra tik mažose šių gyvūnų uodegose.

Vėžių priešas - ungurys

"Vėžių Lietuvoje jau daugėja", - džiaugėsi Graičiūnas, kratydamas juos iš gaudyklių į kibirą. Taip yra ne tik dėl to, jog mažiau vartojant žemės ūkyje trąšų, pesticidų švarėja ežerų ir upelių vanduo. Be to, į mūsų vandens telkinius jau beveik neįleidžiama ungurių jauniklių - jie tapo pernelyg brangūs.

Kuo čia dėti unguriai? Ungurys - didžiausias vėžio priešas. Ši žuvis užuodžia vėžį iš tolo, ypač kai šis išsirita iš šarvų - tada jis unguriui pats skaniausias. Vėžys tas keletą dienų ypač slepiasi savo urvelyje ar glaudžiasi prie žolių palei krantą, tačiau unguriai vis tiek užuodžia dievišką jų kvapą ir suranda savo skanėstus vėžius ir slėptuvėse. Mėgsta paskanauti vėžių ir ūdros, audinės.

Mūsų vandenyse gyvenantys vėžiai nėra dideli. Didžiausias Lietuvoje sugautas plačiažnyplis vėžys buvo 16,5 centimetro ilgio. Didžiausi pasaulyje vėžiai gyvena Australijos kalnų upeliuose. Jie sveria apie 3 kilogramus ir gaudomi ypač atsargiai - tokių gyvūnų žnyplės galingos.

Judesiai - kaip roboto

Išvaizda ir judesiais vėžiai primena robotus. Sovietiniais metais mūsų vėžių tyrėjai net buvo gavę iš tuometiniame Leningrade buvusios robotų gamyklos užsakymą ištirti ir moksline kalba apibūdinti, kaip vėžiai juda, - tai norėta panaudoti kuriant robotus. Lietuvos mokslininkai nusiuntė prašomus stebėjimų rezultatus, bet taip ir nesužinojo, ar jie pravertė.

Jautriems žmonėms kelia pasibaisėjimą aštuonios šios šarvuotos pabaisos kojos, įspūdingos žnyplės, aplinką tyrinėjančios antenos ir juodos kaip anglys akys bei uodega, gebėjimas greitai atbulam pasprukti vandenyje.

Tačiau daugelis žmonių mėgaudamiesi čiulpia sūriame vandenyje su krapais virtų vėžių žnyples ir kojeles. Ypač prie alaus.

Iš delikatesinės vėžio mėsos sugalvojama net įmantrių patiekalų, - antai kadaise šeimininkės virdavo kunigams vėžių uodegų sriubą.

 Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2006 10 07