„Lietuvos ryte” (1994 04 08) ekonomistas, Vilniaus universiteto profesorius A. Morkevičius rašė: nors miškininkai aprengti gražiomis uniformomis, o miškų ūkių direktoriai pavadinti urėdais, bet tuo miškų ūkio reforma ir pasibaigė.
Pasak Valstybinio miškotvarkos instituto direktoriaus A. Bruko, reforma vyksta, tačiau pagal žemės ūkio reformos modelį. „Tai didelė Seimo ir pačios Miškų ūkio ministerijos klaida.
Kai tarpukario Lietuvoje vyko žemės ūkio reforma - ir prezidentas A. Smetona, ir žemės ūkio ministras M. Krupavičius suprato, kad miškuose negalima ūkininkauti kaip žemės sklypuose ir daugumą miškų perėmė valstybė. Lietuvos miškų ėmė daugėti, o pajamos už medieną sudarė nemažą valstybės biudžeto dalį.
Karo ir pokario metais Lietuvos miškai buvo labai kertami. Bet šeštajame dešimtmetyje miškų ūkio ir miško pramonės ministras A. Matulionis pasiekė, kad miškais būtų apsodinta pusė milijono hektarų žemių, sukūrė kompleksinį miškų ūkį, sujungus ligi tol atskirai egzistavusias miškų ir jų pramonės sritis”, - pasakoja A. Brukas.
Jis yra specialistų grupės, parengusios dabar Seime svarstomą Miškų įstatymo projektą, narys.
Labiausiai A. Brukas apgailestauja dėl to, kad šiame įstatyme nepavyko įteisinti įvairesnių kolektyvinės miškų nuosavybės formų - juridinių asmenų grupės (koncernų, susivienijimų), bendruomenės (kaimų, miestelių). „Tačiau vis dėlto šis įstatymas atidarys kelią kooperacijai miškų ūkyje', - sako A.Brukas.
Jo nuomone, vyriausybinė miškų instancija neturėtų kištis į ūkines urėdijų smulkmenas.
Už kompleksišką ūkininkavimą miškuose pasisako jau daugiau kaip trisdešimt metų giriose dirbantis Kėdainių miškų urėdas A. Seržentas.
„Viskas, kas yra miške, - medžiai, žvėrys, kiti miško turtai turi būti vienose rankose. Jei atskirs miškų ūkį nuo miško pramonės - vargsim kaip žemdirbiai. Miškai bus pražudyti: kirsti jų sanitariniais bei ugdomaisiais kirtimais ekonomiškai neapsimokės, tad kirs tik brandžius medynus. Praturtėsime greitai, bet ką darysime ateityje, nebeturėdami miškų?” - nerimauja A.Seržentas.
Aplinkos apsaugos departamento generalinio direktoriaus pavaduotojo B. Bradausko nuomone, to, kas vyksta šiandien miškų ūkyje, reforma vadinti negalima.
„Iki šiol į viską žiūrima žinybiškai: miškininkai patys mišką augina, patys kerta, patys parduoda, patys save kontroliuoja. Tai ko stebėtis, kad kai kur po plyno kirtimo iš biržių nėra kam išvežti šakų, apželdinti kirtavietės”, - sako B.Bradauskas. Anot jo, neretai pasitaiko, kad geriausi medžiai dingsta ne be miškininkų žinios.
Vilniaus universiteto profesorius A. Morkevičius sako: „Medienos grobstymų yra todėl, kad dabar miškininkas - ne tik valdininkas, bet ir komersantas, galintis prekiauti ne savo, o valstybės turtu. Ir šiame Miškų įstatymo projekte valstybinis miškų valdymas neatskirtas nuo jų naudojimo. Tai esminis jo trūkumas”.
A. Morkevičius stebisi, kodėl projekte įteisinta dabartinė tvarka, kai miškininkai - miško valdytojai patys sau išduoda leidimą kirsti, patys kerta ir patys save kontroliuoja, be to, dar naudojasi miško atkūrimo fondo, kurį patys sudaro, lėšomis. „Tai ekonominis absurdas - kaip ir visa komercinė miškininkų veikla”, - sako jis.
Trūkumų projekte profesorius mato daug. Antai viename straipsnių rašoma, kad piliečiai gali rinkti vaistažoles, vaisius, riešutauti, uogauti ir grybauti miškuose, bet „išimtį sudaro privatūs miškai 100 m atstumu apie miško savininkų sodybas”.
„Tai prieštarauja Konstitucijai, kuri garantuoja privačios nuosavybės neliečiamumą. Užsienyje prie tokių miškų stovi lentelės su užrašu „Privatus miškas” ir visi žino, kad ne tik netoli jo savininko sodybos, bet ir apskritai eiti į tą miš ką nėra ko”, - sako A. Morkevičius.
Jo nuomone, mūsų Miškų įstatymui pasirinktas švediškas pavyzdys netinka. Švedijoje gerokai daugiau miškų negu Lietuvoje, ten jau seniai kitaip juose ūkininkaujama.
Seimo Gamtos apsaugos komiteto patarėjas D. Lygis sutinka, kad valstybinį miškų valdymą reikia atskirti nuo naudojimo, ir tai, pasak jo, įstatymas padaryti leidžia, „tai bus įrašyta į nutarimą dėl įstatyme įsigaliojimo”, - aiškina jis.
Pasak patarėjo, Gamtos apsaugos komitetui, aštuonis kartus svarsčiusiam šį projektą, ir taip pavykę iš jo pašalinti nemažai klaidų. Antai autoriai norėję įteisinti valstybinę miškų tarnybą, kuri, pasak D.Lygio, būtų buvusi faktiškai Miškų ūkio ministerijos nekontroliuojama.
„Komiteto pastangomis į projektą įrašyta, jog miškingumas Lietuvoje ir jos regionuose negali būti mažinamas, jog turi dominuoti valstybinė miškų nuosavybė, jog už miško žemę, kurioje auga iki 30 metų amžiaus medynai, nereikia mokėti mokesčio. Tad žmonės, turintys prastesnės žemės, bus suinteresuoti auginti mišką.
Be to, mes pasisakėme, kad tik išimtiniais atvejais miškas gali būti paverčiamas žemės ūkio naudmenomis, kad būtų sumažinti kirtimai saugomose teritorijose”, - pasakoja D. Lygis.
Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 1994 05 13