Pastaraisiais metais Lietuvoje subujojo pelningas verslas – surinkti už mokestį atliekas, o paskui bankrutuoti ir dingti. Pelnas lieka verslininkams, o skolos ir atliekos - šaliai.
Trakų rajono Žaizdrių kaimo gyventojai su baime žvelgia į jų pašonėje pūpsančią senų padangų stirtą. Jie gerai prisimena 2002 metų rugpjūčio antrąją, kai liepsnos šioje vietoje siekė keleto metrų aukštį, o aitrūs dūmai užtvindė apylinkę.
Kelios dešimtys ugniagesių su degančių padangų liepsna kovojo pusantros paros. Arčiausiai padangų kalno esančių sodybų žmonėms buvo patarta palikti savo namus, Trakų rajonas buvo paskelbtas ekologinio pavojaus zona.
Tyrimai parodė, jog kietųjų teršalų dalelių koncentracija ore aplink gaisravietę normą viršijo tūkstantį kartų. Net tolokai nuo gaisravietės esančių Aukštadvario, Semeliškių, Elektrėnų apylinkių žmonėms tada buvo rekomenduota nevesti iš tvartų gyvulių, nešerti jų žalia žole.
„Laimė, vėjas pūtė ne Trakų link – būtų tekę evakuoti visą Trakų miestą“, - sako Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos Avarijų prevencijos ir valdymo skyriaus vedėjas Gediminas Markauskas.
Uždegė žaibas?
Sudegė maždaug pusė iš 7 tūkstančių tonų senų padangų, kurias Kęstučio Chormanskio vadovaujama UAB „Egapris“ keletą metų rinko iš įvairių servisų, įmonių, pavienių asmenų. Ne veltui – imdama už tai pinigus. K.Chormanskis tikino Aplinkos ministeriją pastatysiąs padangų perdirbimo įmonę, todėl ji ilgai neprieštaravo šiam verslui.
Tačiau įmonės nebuvo, o padangų stirta vis didėjo, ir aplinkosaugininkai dar kartą nurodė „Egaprio“ vadovui pateikti jų perdirbimo planą. Netrukus ir pliūptelėjo gaisras. K.Chormanskis tikino, esą padangas uždegęs žaibas.
Gamtos sergėtojai pateikė 20 mln. litų ieškinį atlyginti gamtai padarytą žalą. Po teismų maratono Lietuvos apeliacinis teismas priteisė bendrovei "Egapris" sumokėti milijoną litų. Bet kitas teismas - Vilniaus apygardos iškėlė šios bendrovės bankroto bylą.
Paaiškėjo, jog "Egapris" neturi už ką sutvarkyti po gaisro likusių beveik 4 tūkst. tonų senų padangų ir 20 tūkst. tonų gaisravietėje likusio užteršto grunto. K.Chormanskio verslo pinigai „ištirpo“.
Tik po to, kai Žaizdrių, Mikniškių, Maušiškių ir Veličkavos kaimų gyventojai kreipėsi į valdžią dėl naujo gaisro pavojaus, buvo nuspręsta 3 tūkstančius tonų šių padangų sukūrenti akcinės bendrovės „Akmenės cementas“ gamykloje. Cementą „kepančiose“ šios įmonės krosnyse tokia aukšta temperatūra, kad padangos sudega išskirdamos mažai teršalų.
Du trečdaliai padangų buvo sukūrentos, tačiau tūkstantis tonų jų dar tebepūpso.
Padangų verslo liekanos
Šimtai tonų senų padango kėpso ir Širvintų rajono Šešuolėlių I kaime. Daugiau kaip pusantro tūkstančio tonų šių atliekų čia už mokestį surinko UAB „Ševašuolis“.
Ši veikla baigėsi panašiai, kaip „Egaprio“ - bankrotas, teismai, tik gaisro dar nebuvo. „Teritorija aptverta, pašaliniams patekti ten sunku – gal neužsidegs“, - viliasi Širvintų rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Romualdas Sližauskas.
Prieš keletą metų „Ševašuolio“ atliekas perėmė padangas perdirbanti UAB „Metaloidas“. Pernai dalis jų buvo išvežta, tačiau atliekų krūva mažėja labai lėtai.
Senų padangų stirtos jau ne vienerius metus guli ir Zarasų priemiestyje, taip pat Kauno rajono Urniežių bei Eigirgalos, Raseinių rajono Vairgainių, Utenos rajono Vaikutėnų, Vilniaus rajono Žemaitėlių kaimuose. „Padangų verslo“ liekanų nespėja sudoroti nei „Metaloidas“, nei Akmenės cemento gamykla.
Po Žaizdrių tragedijos Aplinkos ministerija parengė įstatymo pataisą, kad leidimas atliekoms kaupti būtų išduodamas tik su garantija, jog verslo nesėkmės atveju jos bus utilizuotos verslininkų arba draudimo lėšomis.
Seimo nutarimu ši pataisa įsigaliojo nuo 2003 metų. Aplinkos ministerija tikina, kad tokiu būdu padangų problema jau išspręsta, tačiau minėtieji pavyzdžiai rodo, jog taip nėra.
Tikruosius skaičius nuslėpė
Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos duomenimis, Vilniuje, Kirtimuose, buvusios UAB „Baltic chemicals international“ (BCI) sandėlyje, guli daugiau kaip šimtas tonų pavojingų cheminių medžiagų. BCI – tai buvusi AB „Vilniaus buitinė chemija“. Pavadinimo pakeitimas neišgelbėjo šios kosmetiką ir ploviklius bei kitokius buitinės chemijos produktus gaminusios įmonės – prieš penkerius metus ji bankrutavo.
Į gamtos sergėtojų reikalavimus likviduoti pavojingus chemikalus bankroto administratorius Rimas Kelpša tik rankomis skėsteldavo – nėra už ką. Bendrovė paliko tik skolas.
Teko atliekų naštos imtis valstybei. Užpernai Aplinkos ir Ūkio ministerijų rūpesčiu bandyta išvežti perdirbti BIC ir dar devynių bankrutavusių bendrovių atliekas, tačiau pritrūko lėšų.
„Bankroto administratoriai ir savivaldybės pateikė netikslius atliekų kiekio skaičius. Pradėjus vežti paaiškėjo, jog jų yra gerokai daugiau“, - aiškina Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnas G.Markauskas.
R.Kelpša tikino, jog atliekų buvusios BIC sandėliuose nebėra. „Galbūt naujieji pastatų savininkai, kurie juos nusipirko, ir rado užteršto grunto, tačiau jei jau nusipirkai, tai nieko negali kaltinti“, - įrodinėja R.Kelpša.
Bankrutavusios UAB „Litoda“ sandėlyje Plungės rajono Šateikių kaime guli 20 tonų chemikalų, AB „Šulinys“ teritorijoje Marijampolėje – daugiau kaip 150 tonų naftos produktais užterštų automobilių filtrų, skudurų, pjuvenų, grunto bei kalcinuotos sodos. Keletas šimtų tonų naftingo vandens bei grunto liko Rokiškyje veikusioje UAB „Aukštaitijos keliai“.
Bankrutuojančios Panevėžio akcinės bendrovės „Ekranas“ gamykloje tebėra dešimtys tonų natrio šarmo, fluoro ir sieros rūgšties, stibio oksido, 300 tonų bario karbonato. Teoriškai kol kas tai prekės, tačiau jei nepavyks jų realizuoti, taps pavojingomis atliekomis.
Tiria prokurorai
Prieš keletą mėnesių teismas paskelbė ir Vilniaus rajone veikusios UAB „Dormeka“ bankrotą. Ji taip pat už mokestį rinko iš įmonių įvairias pavojingas atliekas tam, kad išgabentų jas perdirbti. Bendrovė bankrutavo, o atliekų jos bazėje netoli Vilniaus, greta Nemėžio miestelio, liko nemažai.
„Nors Aplinkos ministerija už šioje bendrovėje nustatytus aplinkosaugos pažeidimus jau buvo anuliavusi licenciją jai rinkti atliekas, „Dormeka“ vis tiek toliau vykdė šį verslą, todėl prikaupė tiek daug naudotų automobilių filtrų, padangų ir kitokių atliekų, kad dabar neturi už ką juos sutvarkyti – bankų kreditai, draudimo pinigai išseko“, - pasakoja Vilniaus rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Mykolas Bekasėnas.
Šiuo metu „Dormekos“ bylą tiria Vilniaus apygardos prokuratūra ir Valstybės kontrolė.
Pasak M.Bekasėno, Vilniaus rajonas dažnai tampa sostinės sąvartynu. „Tai vienur, tai kitur aptinkame iš Vilniaus atgabentų ir išverstų pavojingų atliekų. Bendrovės už jų tvarkymą reikalauja nemažai mokėti, todėl atliekų savininkai neretai išgabena jas ir išverčia“, - sako gamtosaugininkas M.Bekasėnas.
Antai UAB „Tavilta“ bandė tokiu paprastu būdu atsikratyti netoli Vilniaus pesticidais. “Atvežė naktį ir išvertė žvyro karjere“, - piktinasi M.Bekasėnas. O kitąsyk Rūkainių miške žmonės aptiko penkias statines tirpiklių, lakų. Kai kurie buvo išsipylę, teko apvalyti gruntą.
Beje, „Taviltos“ sandėliuose Vilniaus priemiestyje Aukštuosiuose Paneriuose slūgso daugiau kaip šimtas tonų pesticidų. Juos ši bendrovė buvo priėmusi už mokestį ir prižadėjusi išgabenti iš Lietuvos, tačiau to nepadarė. O jei šie pesticidai užsidegtų, kaip jau ne kartą degė pesticidai kitose Lietuvos vietose? Cheminio gaisro dūmus vėjai nuneštų į sostinę.
Susekti - sunku
Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos viršininkas Raimondas Sakalauskas neslepia nerimo: per ekonominį sunkmetį bankrotų dar padaugės, jie jau dabar pilasi.
„Didelės bendrovės, kuriose yra pavojingų atliekų, joms tvarkyti gal ras lėšų. Tačiau ką daryti su senų automobilių ardymo aikštelėmis, servisais, kurių šalyje yra daugybė ir kurie jau dabar vos verčiasi? Kas tvarkys naudotus automobilių filtrus, padangas ir daugybę kitų atliekų, kai šios firmelės bankrutuos?“ - rūpinasi R.Sakalauskas.
Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2009 02 19