Grybų pintinėje gali tūnoti ir giltinė
"Jei nors truputį abejoji, koks čia grybas - nedėk jo į pintinę", - pataria mikologė D. Stankevičienė. Autoriaus nuotr.
Beveik kasmet kai kuriems žmonėms išvyka į gamtą baigiasi liūdnai, o kartais ir tragiškai: prisirinkę nuodingų grybų ar netinkamai paruošę iš jų valgį, apsinuodija. Ir tada neretai pradedama ieškoti kaltininkų: tai grybai esą šiemet kažkokie kitokie, prastesni, negu augo pernai, tai dar kas.
Kaip neparsinešti iš miško mirties? Ką daryti, jog miško gėrybės ne tik girioje, bet ir namie mus džiugintų? Apie tai kalbamės su mikologe (mikologija - mokslas apie grybus. - F.Ž.), Botanikos instituto vyresniąja mokslo darbuotoja Danute STANKEVIČIENE.
Mirties karalienė
- Mirtinai nuodingų grybų Lietuvoje auga keletas rūšių. Svarbiausios, kurias derėtų pažinti mėgstantiems grybauti, tai - žalsvoji ir smailiakepurė musmirės, eglinė kūgiabudė, nuodingasis nuosėdis ir rausvėjančioji, arba Patujaro, plaušabudė.
Pavojingiausias mūsų šalies grybas - žalsvoji musmirė. Jame yra net 16 nuodingų medžiagų, tad nenuostabu, kad nuo šio grybo beveik kasmet būna mirčių. Pakanka žmogui suvalgyti 50 gramų žalsvosios musmirės, ir šansų likti gyvam beveik nebėra, nes žalsvosios musmirės nuodai suardo kraujo, kepenų ir smegenų ląsteles.
Žalsvosios ir smailiakepurės musmirių trama ("mėsa") dvokia supuvusiomis bulvėmis, pasenusiais ridikais.
Apie pavojų įspėja kotas
- Tačiau juk po ilgo lietaus grybų spalva neretai išblunka?
- Taip. Todėl labai svarbu atkreipti dėmesį į grybo kotą. Pamatinėje jo dalyje, prie pat žemės, musmirės kotas būna apgaubtas išnara (neretai toji išnara slypi žemėje, virš jos kyšo tik šių grybų "marškinėlių" viršus). Jei išvydome šią išnarą - grybo neimkime. Be to, musmirių kotą juosia žiedas. Tačiau jis gali būti jau nukritęs.
Pavalgius mano paminetų grybų, ilgokai nieko neįtarsi - mirtis atsėlina pamažu. Tik po keletos valandų ar dienos, o kartais net tik po dviejų parų pakyla temperatūra ir prasideda skausmai, traukuliai, žmogus vemia, viduriuoja, netenka sąmonės ir miršta.
Kiti mūsų nuodingieji grybai, pavyzdžiui, aršioji ir nuodingoji tauriabudės, paprastoji, gelsvoji ir rausvarudė musmirės, sveikatą sutrikdo mažiau - jų pavalgiusį žmogų pradeda pykinti, skauda galvą, viduriuojama, išsiplečia akių vyzdžiai, kartais net atsiranda haliucinacijos, tačiau laiku pradėjus gydyti pasveikstama.
Vietoje žaliuokės - musmirė
- Tačiau nuodingieji grybai savo išvaizda neretai panašūs į valgomus, net tuos, kuriuos itin mėgstame. Neveltui sakoma "grybai antrininkai".
- Čia ir slypi didžiausias pavojus. Pavyzdžiui, žalsvoji musmirė iš pirmo žvilgsnio yra panaši į žaliąją ūmėdę. Neretai žalsvoji musmirė supainiojama ir su žalsvuoju baltiku, kurį daug kas vadina žaliuoke - šie grybai taip pat žalios spalvos, be to, neretai auga greta.
Vienam grybautojai taip ir atsitiko: liepos mėnesį prisirinko, kaip jis pats parėjęs namo džiaugėsi, žaliuokių. Gaila, niekas iš jo artimųjų nesuabejojo - iš kur žaliuokės liepos mėnesį? Juk tai vėlyvo rudens grybas! Kai paaiškėjo, jog tai buvo žalsvosios musmirės, buvo jau vėlu - žmogus mirė.
O eglinės kūgiabudės labai panašios į kelmučius - nesupainiokime! Profesorius Jonas Mazelaitis, kuris visą savo gyvenimą tyrinėjo grybus, sakydavo: "Nerenku kelmučių - bijau suklysti". Ir tai sakė garsus mikologas. Tad tik tie, kurie puikiai pažįsta kelmučius, nesupainios jų su eglinėmis kūgiabudėmis.
Rausvėjančiąją plaušabudę mažiau patyrusiam grybautojui nelengva atskirti nuo pavasarinės balteklės ir dirvinio bei valgomojo pievagrybių. Pagrindinis skirtumas - pastarieji grybai, skirtingai negu plaušabudė, perpjauti neparaudonuoja.
Abejoji - nedėk į pintinę
- Vienas mano pažįstamas bijo net parduotuvėje pievagrybius pirkti - esą šie grybai kaupia daug teršalų. Tai tiesa?
- Iš tikrųjų tie pievagrybiai, kurie auga atvirose vietose - miške, dirvonuose - gali sukaupti nemažai gyvsidabrio, arseno ir kitų sunkiųjų metalų. Vokiečiai šiuos grybus siūlo išbraukti iš valgomųjų grybų sąrašo. Tačiau dirbtinai auginami pievagrybiai uždera tokie, kokia buvo jų "dirva", o jos sudėtis turėtų būti kontroliuojama.
Tad parduotuvės pievagrybių nebūtina vengti. Be abejo, nereikia jų pirkti pasenusių, o nusipirkus būtina tuoj pat suvartoti, mat pievagrybiuose daug, net iki 50 proc., baltymų. Jie sendami irsta ir tampa toksiški - pasigamina, lygiai kaip ir sugedus mėsai ar žuviai, aminai ir amidai.
Nereikia vartoti maistui ir senų, sukirmijusių bei stipriai šalnos pakąstų grybų - tokiuose taip pat baltymus keičia toksinai.
- Daug kas vis dar renka pilkąsias meškutes.
- Be reikalo. Jau seniai nustatyta, jog jos kaupia daug sunkiųjų metalų. Be to, jos turi nemažai ir specifinių, tik grybuose randamų toksinų.
- Paskaitęs jūsų įspėjimus, ne vienas gal pasakys: geriau nė negrybauti.
- Pakanka prisiminti svarbiausią taisyklę: jei nesi šimtu procentu tikras, jog tavo rastas grybas yra tikrai valgomas, jei nors truputį dėl to abejoji - nedėk jo į pintinę. Geriau nerizikuoti. Ne visada verta pasitikėti ir kitų žmonių, ypač jei jie ne gamtininkai, patarimais.
Lietuvoje dera apie 300 - 400 valgomųjų rūšių grybų, dauguma žmonių pažįsta ir renka tik apie 30. Tačiau ir 30 rūšių jums nebūtina imti. Imkite mažiau, tačiau tikrai gerai pažįstamus. Dzūkai taip ir grybauja. Be to, nepatingėkite pasklaidyti literatūrą apie grybus. Pavyzdžiui, neseniai išleista ir šiuo metu knygynuose parduodama puiki garsaus mikologo Vincento Urbono knyga "Grybų atlasas". Joje dėstomi grybų apibūdinimai, ryškios nuotraukos gali padėti išvengti klaidų.
Su gudukais - atsargiai
- Jūs daug metų tyrinėjote Lietuvos grybų užterštumą radionuklidais. Černobylio atominės elektrinės avarija, po kurios į aplinką išsiveržė ir aplinkinėse šalyse nusėdo daug radionuklidų, įvyko prieš 20 metų. Ar radioaktyvių grybų pavojus vis dar gresia?
- Manau, kad taip. Juk, pavyzdžiui, radioaktyviojo cezio -137, kurio su lietumi nemažai iškrito Vakarų, Pietvakarių Lietuvoje, Varėnos miškuose, poveikis gal išnyks tik po 30 metų.
Daugiau negu kitos grybų rūšys radionuklidų kaupia raukšlėtieji gudukai, kurie taip gausiai auga Dzūkijoje, taip pat rudakepuriai aksombaravykiai (pastarieji grybai neretai vadinami šilbaravykiais). Didžiausias radionuklidų aktyvumas buvo nustatytas 1994 metais - tada cezio -137 kiekis raukšlėtuosiuose gudukuose iš Varėnos miškų leistiną lygį viršijo apie 4 kartus. Vėliau užterštumas radionuklidais tolydžio mažėjo ir dabar jis nėra toks didelis, jog keltų daug pavojaus sveikatai, tačiau žinoti apie tai verta.
Mažiausiai radionuklidų kaupia valgomosios voveraitės, tikriniai baravykai, taip pat piengrybiai, ūmėdės, tad nekraukime į krepšį tik gudukus.
Be to, daugumą radionuklidų iš grybų galime pašalinti, jei juos prieš verdami pamirkysime nemažame kiekyje vandens. Atlikome eksperimentą: radioaktyvius grybus mirkėme valandą, po to pamatavome jų užterštumą - paaiškėjo, jog išsiplovė 40 proc. radionuklidų. Vėl supylėme į vandenį - po papildomos valandos neliko dar tiek pat radioaktyvių teršalų. Aišku, skonis, aromatas šiek tiek nukenčia, bet juk sveikata brangesnė.
Švara niekam nepakenkė
- Vadinasi, atsarga gėdos nedaro ne tik miške, bet ir virtuvėje?
- Be abejo. Būtina miško gėrybes gerai nuplauti, o gudukus, rudakepurius aksombaravykius bei kai kurių kitų rūšių grybus reikėtų ir pamirkyti. Pavyzdžiui, apsinuodijimų pilkosiomis meškutėmis, manau, iki šiol pavykdavo išvengti todėl, jog šiuos grybus šeimininkės mirkydavo ir virdavo keliuose vandenyse, kol skystis tapdavo mažiau rudas.
Pamirkyti bent valandą arba keletą minučių pavirinti pasūdytame vandenyje, o paskui baigti virti kitame vandenyje patariu ir ruduosius piengrybius, kai kurių rūšių ūmėdes, nes tarp jų būna nemažai aitrių (dažniausiai tai raudonos spalvos ūmėdės).
Tą patį darykime ir su juosvaisiais piengrybiais, kurie dar vadinami juodaisiais grūzdais. Tai labai skanūs grybai, Sibire vertinami net labiau už baravykus, tačiau juos reikia pamirkyti arba šiek tiek pavirinti pasūdytame vandenyje, kad kartumas išnyktų.
- Vieni grybus verda ilgiau, kiti - trumpiau. Kiek laiko tai darote jūs?
- Priklauso nuo grybo rūšies. Daugumą grybų rūšių verdu ne ilgiau kaip dešimt minučių. Antraip dingtų skonis, aromatas. O baravykų, rudmėsių, skėtinių žvynabudžių neverdu - iškart kepu, uždengusi keptuvę dangčiu.
- Ar nekenkia dažnai ir daug valgyti grybų?
- Svarbu valgytojo amžius ir sveikata, grybo rūšis, kaip pagamintas valgis ir t.t. Vaikams ir seniems žmonėms dažnai valgyti juos nepatartina. Nederėtų grybų prisikirsti prieš naktį. Lengviau virškinami yra baravykai, sunkiau - valgomosios voveraitės, mat jose yra daug chitino.
- Vis dar populiaru manyti: kadangi grybuose gali būti radiacijos ir kitokio "balasto", juos valgant sveika užgerti geroka doze stipriosios. Esą alkoholis neutralizuoja teršalus. Tai tiesa?
- Tikrai nepadės, o pakenkti gali. Alkoholis dar pasunkina ir taip nelengvą grybų virškinimą. Grybuose yra daugybė biologiškai aktyvių, vaistinių medžiagų. O kas maišo vaistus su alkoholiu? Tas pats ir čia. Nereikia rizikuoti.
Musmirės - ne vaistai
- Daug kas prisiruošia grybų atsargų visiems metams - iki kito grybų sezono. Tai nepavojinga?
- Pavojinga, nes tenka saugotis bakterijos Clostridium botulinum, kuri gyvena dirvožemyje ir gali parkeliauti į jūsų namus drauge su grybais. Jei grybai buvo nešvariai nuplauti, indai nepakankamai sterilizuoti - bakterija liks gyva ir pagamins toksiną botuliną. Tai vienas stipriausių biologinių nuodų pasaulyje, 1 mg botulino pakanka nunuodyti daugybei pelių.
Minėtoji bakterija žūsta rūgščioje terpėje, tad marinuojant grybus būtina pilti acto (aš naudoju acto esenciją). Pavojingiausias konservavimo būdas - rauginimas, nes tada apsieinama be acto. Jei grybus sūdysi, o dar geriau - šaldysi ar džiovinsi, pavojaus kur kas mažiau. Tačiau jokių grybų atsargų nereikėtų laikyti ilgai. Be to, ilgainiui jų skonis prastėja, prarandamos vertingos medžiagos.
- Kai kurie žmonės bando gydytis vėžį musmirėmis. Jie neklysta?
- Nesu medikė, gydytojai į šį klausimą atsakytų profesionaliai. Tiesa, ir mums, mikologams, tenka tirti žmonių apsinuodijimus nuo grybų - mikroskopais tyrinėjame, kokios rūšiės grybus jie valgė ir t.t. Šitaip – musmirėmis - gydantis galima dar labiau sutrumpinti kelią į Anapilį.
Tačiau iš tikrųjų nemažai grybų rūšių yra ne tik maistas, bet ir vaistas. Pavyzdžiui, žmonės seniai gydosi juoduoju beržo grybu - vadinamąja čaga. Prisiminkime ir peniciliną: jis išskirtas iš grybelių kolonijos. Ir daugelis kitų populiarių antibiotikų yra pagaminti iš grybų. Antibiotikų savybių turi šimtai grybų rūšių. Esama nuomonių, jog ateityje fungoterapija (gydymas grybais) bus ne mažiau svarbi negu fitoterapija (gydymas augalais).
- Narkomanai ieško haliucinogeninių grybų, kad patirtų "kaifą". Tokie grybai Lietuvoje auga?
- Laimei, glotniagalvės, kurios turi ypač stiprių, narkotiką LSD primenančių haliucinogeninių savybių, Lietuvoje neauga. Kai kurių kitų šios genties grybų, taip pat musmirių esama, tik jie neturi didelio narkotinio poveikio. Priešingai - jų poveikis yra "pašalinis" - nenuspėjamas, nes šiuose grybuose, kaip jau minėjau, yra labai daug toksinų. Tad svaigintis jais - žingsnis iki mirties.
Nuodingiausių Lietuvos grybų sąrašas
Žalsvoji musmirė (Amanita phalloides). Kepurėlė žalios, žalsvai rusvos spalvos, jauna - apgaubta baltu apvalkalu, vėliau paplokščia, su šio apvalkalo likučiais. Lakšteliai balti, tankūs. Šie nereti grybai auga pavieniui ir grupėmis, dažniau lapuočių miške, tačiau aptinkami ir šiluose.
Smailiakepurė musmirė (Amanita virosa). Baltos spalvos. Jauno grybo kepurėlė kūgio formos, seno - paplokščia, bet vis tiek su gūbreliu. Lakšteliai taip pat balti. Auga pavieniui, tarp samanų, sengirėse. Šiame grybe yra 6 nuodingos medžiagos.
Eglinė kūgiabudė (Galerina marginata) Jos vaisiakūniai geltonai rudi, tokios pat spalvos ir lakšteliai. Ant koto taip pat žiedas. Trama neskani ir dvokia. Šis grybas paprastai auga ant spygliuočių medienos pavieniui ar grupelėmis. Labai dažnas.
Nuodingasis nuosėdis (Cortinarius orellanus). Kepurėlė ir lakšteliai viliojančios oranžinės ar rausvai rudos spalvos. Grybiena gelsva, nemalonaus kvapo, tačiau švelnaus skonio - nesusigundykime. Auga pavieniui ir grupelėmis ąžuolynuose, beržynuose, tačiau pasitaiko ir pušynuose.
Rausvėjančioji plaušabudė (Inocybe erubescens). Kepurėlė balsvos ar kreminės spalvos. Grybui senstant, ji tampa gelsva, geltonai oranžinė ir net pasipuošia raudonomis dėmėmis. Lakšteliai iš pradžių balti, vėliau rudi. Kotas be žiedo. Trama neskani ir dvokia, perlaužus paraudonuoja. Tai irgi neretas grybas.
Lietuvos žinios, 2007 08 07
https://www.delfi.lt/mokslas/mokslas/lietus-pagaliau-nutiese-grybu-tiltus.d?id=14480335