Kelionė dviračiu gerai išvėdina galvą

Iš viršaus į apačią: nuo Vilniaus iki Nidos aplinkeliais - tik apie 600 km; pietūs Kuršių nerijoje; prie ilgiausio Lietuvoje tilto Suvalkijoje; nakvynė miške - saugiausia; trumpam atokvėpiui labai praverčia autobusų stotelės. Autoriaus nuotraukos

Numinti per atostogų savaitę dviračiu 614 kilometrų, ir ne kokioje egzotiškoje šalyje, o Tėvynėje Lietuvoje, nakvojant ne viešbučiuose ir kempinguose, o miškuose kaip partizanui, - argi tai atostogos? 

Taip paklaustų ne vienas, nes, kaip žinoma, dabar žmogus laikomas nevykėliu, jei jis atostogauja ne Italijoje, Indijoje, Kanarų salose ar kitame turistiškai madingame krašte.  

Svetur yra gražu, bet namie – geriausia, tad sulaukęs atostogų balnoju savo dviratį, kuris man ištikimai tarnauja jau ne vieną dešimtmetį išvykose į darbą ir kelionėse po Lietuvą. 

Kupranugaris paneštų daugiau 

Drįstu teigti, kad susiruošti ilgesnei išvykai dviračiu yra sudėtingiau, negu kelionei  lėktuvu, automobiliu ar net autostopu. Neturiu tiek pinigų, kad galėčiau nakvoti, kaip daro Lietuvoje užsieniečiai dviratininkai, viebučiuose ar moteliuose, tad tenka su savimi lyg sraigei vežiotis savo „namelį“ - palapinę, čiužinį, miegmaišį, šiltų rūbų. 

Dviračio kuprinėse turi tilpti ir dujinė viryklėlė, keletas indų bei tokių maisto produktų kaip aliejus, kruopos, druska ir pan. Kurti gamtoje laužą, ypač kai važiuoji vienas – neatsargu ir apskritai nesąmonė, seniai išmokau iš savo bičiulio gamtininko Henriko Gudavičiaus apsieiti gamtoje be laužų. Palikime juos šašlykininkams, kurie gamtos neįsivaizduoja be skrudinamos mėsos ir degtinės. 

Turi ant dviračio tilpti ir rūbai nuo lietaus – dviratininko apsiaustas,  neperšlampamos kelnės. Būtinas „serviso“ rinkinys, jeigu kelyje dviratis sugestų. 

Kadangi dviratis – ne mašina ir ne kupranugaris, tenka skaičiuoti kone kiekvieną mantos gramą. Po ilgų dėliojimų pasveriu ją – beveik 30 kilogramų. Pakaks, juk ne Sibire važiuosiu.  

Dabar metas atskleisti savo maršrutą. Minsiu iš Vilniaus į Nidą. Be abejo, tai nėra labai toli. Dviračiu iš Vilniaus į pajūrį keliavau ne kartą ir vienas, ir dviratininkų grupėje. Ypač populiarūs būdavo mūsų ekologiniai žygiai dviračiais po Lietuvą prieš keliolika metų. 

Tačiau šįkart teks minti ne nosies tiesumu, o vingiais ir vieškeliais palei Lietuvos sieną, todėl kilometrų bus gerokai daugiau. Šitaip apvažiuoti mūsų šalį – gamtosaugininko ir Kauno dviratininkų klubo „Velomanai“ vadovo Lino Vainiaus sumanymas. 

Kadangi visas toks maršrutas būtų daugiau kaip 2 tūkstančiai kilometrų (Lietuvos sienų ilgis 1732 km) ir kelionė užtruktų ne vieną savaitę, Linas jį suskirstė į 4 atkarpas. 2008 metais važiavome iš Kalvarijos palei Lietuvos ir Lenkijos bei Baltarusijos sieną per Suvalkiją, Dzūkiją iki Šumsko, iš kur grįžome į Vilnių. 2009 metais – iš Vilniaus palei Baltarusijos ir Latvijos sieną iki Biržų. 2010 metais susirinkome Šiauliuose ir numynėme Joniškio link, o iš ten palatviais iki Klaipėdos. 

Pernai buvo paskutinis žygio etapas – iš uostamiesčio palei Rusijos sieną panemuniais, o paskui pašešupiais per Suvalkiją iki Kalvarijos.  Kiekviename  tokiame žygyje pedalus mynė kelios dešimtys dviratininkų, nuvažiuodavome apie 700 kilometrų. 

Dalyvavau visuos juose išskyrus pakutinįjį pernykštį, mat negavau tuo laiku atostogų. Tad kaip ir garbės reikalas buvo baigti šią kelionę aplink Lietuvą bent šiemet. Nors ir vienam, ne kartu su grupe. Be to, man magėjo išbandyti naujuosius dviračių takus pajūryje - iš Smiltynės į Nidą ir iš Klaipėdos į Šventąją. 

Ir trečias dalykas: dviračių turizmas gerai išvėdina galvą. Dar geriau tai padaro tik kelionės laiveliu, o visų geriausiai - pėsčiomis.  

Reikia gerų nervų 

Kiekvienas keliautojas dviračiu žino, jog sunkiausia – išsikrapštyti iš miesto. Mašinų didžiųjų miestų gatvėse dabar jau tiek daug, kad laviruoti tarp jų dviračiu tapo nesaugu. Po to, kai vienas mano bičiulis dviratininkas prieš keletą metų žuvo partrenktas mašinos, o kitam buvo sulaužyta ranka, vengiu minti tomis gatvėmis, kur labai didelis eismas. 

Pagaliau Vilnius – už manęs ir riedu plentu Trakų link. Beveik visiškai pro pat mane  prašvilpia automašinos – mažos ir didelės. Nuo Vilniaus iki vaizdingųjų Trakų tik apie 30 kilometrų ir šimtai dviratininkų mielai mintų šį atstumą, jei ne didelis mašinų srautas šia magistrale, jų gausmas, dvokas, dulkės ir, svarbiausia, pavojus.  

Ypač nejauku, kai  pralenkia „furos“, kurių šiais laikais daug. Tada tenka ypač stipriai laikyti dviračio vairą, nes vėjo gūsis gali nublokšti į griovį. Kai kurių „furų“ vairuotojai tai žino ir  palieka nemažą tarpą tarp mašinos ir dviratininko, tačiau daugelis prašniokščia visiškai greta, už kokių 30 centimetrų. Tokiais atvejais praverčia geri nervai. 

Kur toji seniai valdžios žadėtoji EuroVelo dviračių trasa iš Vilniaus į Trakus? Nėra jos, kaip ir daugelio kitų dviračių takų, apie kuriuos prieš kiekvienus rinkimus kalba Vilniaus politikai. Važinėjau dviračiu visuose didesniuose Lietuvos miestuose ir rajonų centruose ir manau, jog šiuo metu draugiškiausias dviratininkams miestas – Klaipėda. 

Bet apie tai vėliau, o dabar – Trakai, senoji Lietuvos sostinė. Jiems reikėtų skirti atskirą kelionę, o šįkart mano tikslas – pasienis ir pajūris, tad nė nestabteldamas praneriu pro Trakus ir pakylu į kalną Aukštadvario link. Pailsėsiu, kai mašinų bus mažiau. 

Apylinkės tampa vaizdingesnės ir kelias smagesnis negu keliaujant į Trakus. Štai ir Aukštadvaris – nedidelis miestukas tarp šilų ir kalvų.

Nakvynės – miške 

Pariedėjus dar keliolika kilometrų Prienų link išnyra didelis slėnis, o jame Lepelionių piliakalnis, dar vadinamas Napoleono kepure. Piliakalnio šlaitai statūs, tačiau dabar į jo viršūnę veda patogūs laipteliai, taigi palypėkime jais – nuo viršūnės atsiveria graži panorama. Istorikai tvirtina, jog senovėje ant šio kalno stovėjusi medinė pilaitė, kuri galėjo priklausyti baltų genčių kilmės didikams. 

Dar gera valanda mynimo „kreiseriniu“ 16-18 km per valandą greičiu, ir dviračio skaitiklis rodo 93 nuvažiuotus kilometrus per dieną nuo Vilniaus. Saulė jau vakarop, netrukus bus Birštonas. Dešinėje pamatau miškelį, greta jo – nušienautą pievą. Žolė dar džiūsta pradalgėse. Puiki vieta nakvynei! Pasiklosiu šieno po palapine – bus minkšta ir šilta. 

Kai kartu važiuojame keliolika ar kelios dešimtys dviratininkų, apsinakvojame dažniausiai kurioje nors poilsiavietėje prie ežero ar upės. Tačiau vienam statyti tokioje vietoje palapinę būtų tolygu savižudybei. Todėl apsidairęs, ar niekas nestebi, įstūmiu dviratį į miškelį. Šiais laikais miškai – pačios saugiausios vietos pasaulyje. 

Tačiau čia, suprantama, mane tuoj apspinta tuntai uodų, todėl skubiai apsivelku vabzdžių neprakandamus rūbus, užsimaukšlinu ant galvos ir veido tinklelį, o ant rankų - pirštines. Pamatytų dabar mane kas nors tokį - tikriausiai išsigąstų, tačiau šitaip pasirengus gyvenimui tarp uodų galima net neskubant susiręsti palapinukę. Tik svarbu montuoti ją taip, kad jų neprilįstų. 

Esu tai daręs daugybę kartų, tad pavyksta ir šįsyk neįleisti nė vieno kraugerio. Dviratį prirakinu prie medžio ir išsitiesiu savajame „nameliuke“. Iš tiesų minkšta ir, nors dar nesutemę  – baltosios birželio naktys šviesios – akys kaipmat sulimpa. 

Paryčiais pažadina lietaus barbenimas į palapinę. Prisimenu, jog ji jau senutėlė, todėl praleidžia vandenį per siūles. Kartą pavargęs po ilgo mynimo per Suvalkiją taip kietai joje įmigau, kad pabudau tik susapnavęs, jog plaukiu. Pabudęs krust ranką – o ji iš tiesų vandenyje, nes palapinėje – bala, miegmaišis ir rūbai šlapi, lauke lietus šnioja kaip iš kibiro. 

Tad ir šįkart šoku kaip įgeltas iš palapinės ir užkloju ją polietilenu. Oro bus mažiau, tačiau nešlapsiu. 

Taip ir ateina rytas. Dėkui Dievui, rytai visada ateina. Tokio „partizanavimo“ kaip ši mano kelionė rytai būna vienodai asketiški: pabudęs pirmiausia apsitūloji viską, kas gali apginti nuo kraujasiurbių ir tik tada lendi laukan iš palapinės. Skubiai susipakuoji miegmaišį, palapinę ir stumiesi dviratį iš miško. 

Pamynęs vieną kitą kilometrą, randi upę ar upelį, kur gali nusiprausti, o vėjo prapučiamoje vietoje, kur nėra vabzdžių, tarkim, ant suolelio pakelės autobusų stotelėje – išsiverdi viryklėle košės, arbatos. O tada vėl esi laimingas ir gali minti.

Visaregiai pasieniečiai 

Vargu ar verta pasakoti apie blaškymąsi dviračiu per Marijampolę – klaidų ir duobėtą miestą, kuriame mažai kelių rodyklių ir į kurį reiktų bent pusmečiui komandiruoti Vilniaus merą Artūrą Zuoką, kad ten padarytų tvarką. 

Vištyčio ežeras ir nuostabios jo apylinkės kelia malonesnių prisiminimų. Vietos žmogus pasigyrė: „Niekur nerasi tokio skaidraus ir minkšto vandens, kaip Vištytyje“. Iš tiesų – įsibridus net nesinori išlipti. Mūsų šaliai priklauso nedidelė dalis ežero, kur kas didesnė – Rusijai. Mūsų pusėje – regioninis parkas, kitapus – rezervatas. Unikali vieta vaizdingumu, gyvūnų ir augalų įvairove ir, sako, biolaukais. 

Ne mažiau įdomu buvo minti vieškeliu iš Kalvarijos į Sudargus pašešupiais. Vieškelis toks kratus, kad dantų protezus gali pamesti, greitis – tik 8 kilometrai per valandą, didesnio neištversi, tačiau kokios čia nuošalios, slėpiningos vietos! Tokios jos beveik visur palei valstybinę sieną, žmonių čia gyvena mažai, nes jie čia nepageidaujami, pasienin vedantys keliukai užtverti. 

Vis dėlto aptinku vieną kelelį be šlagbaumo ir patraukiu juo Šešupės link. Aplink nė gyvos dvasios, tik skamba paukščiai, čirškia cikados ir iš išgąsčio subliauna stirninas – ganėsi ramiai pakrūmėje ir nepastebėjo, kaip priartėjau. 

Šešupė – vos keliolikos metrų pločio upė. Šiapus – Lietuva, kitapus – Rusija. Tačiau upė, lankos, juodalksniai ir pušys čia ir anapus – visiškai tokie pat, juk gamtai nerūpi politika. 

Grįždamas nuo upės matau: jau laukia manęs visureigis ir iš jo išlipę du pasieniečiai. Taigi čionykštė nuošaluma ir ramybė apgaulinga – Valstybinės sienų apsaugos tarnybos pareigūnai greitai pastebi tokius kaip aš savo moderniomis vaizdo stebėjimo kameromis. 

Bet, matyt, nepanašus aš jiems nei į rusų šnipą, nei į kontrabandininką, nes neareštuoja, dokumentų neprašo ir net šypsosi žiūrėdami, kaip sunkiai stumiu dviratį moliu aplipusiais ratais. Kad jau taip, tai ir pakalbinu: „Gera, vyrai, jūsų tarnyba tokiame rojuje“. 

„Visko pasitaiko, - atsako tas, kuris su pistoletu prie juosmens, - prie Nemuno vaizdo kamerų daugiau, tai kontrabandininkai vis dažniau bando laimę čia“. Nutyliu, kad ir čia jie „pašalinį“ aptiko greitai, juk antai ant kalvos styro įranga apkarstytas pasieniečių bokštas. Taikiai atsisveikiname ir nusiiriu tolyn, o jie, be abejo, stebės šį turistą savąja toliarege technika tol, kol pasieksiu Sudargą.  

Ne medžiai žudo žmones 

Po trijų dienų mynimo pervažiuoju ilgiausią Lietuvoje tiltą per Nemuną. Toliau pedalus suksiu per Karšuvos girią.  Pasiekęs Smalininkus, užsuku pažiūrėti garsiosios ąžuolų alėjos už šio miestelio. 

„Tai vienintelis toks Lietuvoje gamtos paminklas. Alėja tęsiasi 1,3 km. Joje auga 186 drūti ąžuolai, kurių kamienų apimtis siekia 4 m. Šie medžiai sodinti maždaug XVIII a. pr. – XIX a. pabaigoje“, - rašoma apie šią alėją enciklopedijoje. Tačiau praėjusią žiemą Automobilių kelių direkcijos iniciatyva beveik daugelis medžiu iškirsti, dabar čia – eilinės pakelės. Niekas nepaisė vietos žmonių piktinimosi ir argumentų, kad alėja mažai kas važiuoja – tam nutiestas aplinkelis.  

Kertamų medžių mačiau ir toliau. Matyt, užsimota nuplikinti visą panemunės plentą, ligi tol skendėjusį medžių paūksmėje. Kelininkai ir kelių policininkai tiki taip išgelbėsią vairuotojus nuo avarijų. Diskusijų dėl to daug ir turbūt tik laikas parodys, kas teisus. Tik medžių jau nebus. 

O štai ir Vilkyškiai. Gera proga aplankyti Raganų eglę, kuri auga miške už šio panemunės miestelio. Vardą jai sugalvojo garsioji Lietuvos žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė.  Iš žemės išdygusi septynių eglės sulipusių kamienų puokštė šakojasi dar į keliolika kamienų-šakų. Šios susipinusios tarsi raganos plaukai. Tai vienas įspūdingiausių medžių Europoje. 

Kai čia lankiausi pirmąsyk prieš 14 metų, teko gerokai paklaidžioti, kol pavyko rasti šią įžymybę – nebuvo jokių rodyklių ir užrašų, per mišką eglės link vedė vos įžiūrimas takas. Dabar jo vietoje medinis lieptas, o eglė aptverta. Tačiau, kaip ir anksčiau, Vilkyškiuose nėra jokios nuorodos, kur yra šis gamtos paminklas. 

Juknaičiai pasitiko aptrupėjusiomis raudonomis plytomis, iš kurių sovietmečiu buvo sumūryti prestižiniai šio tarybinio ūkio pastatai. Miestelio centre greta kelio vis dar žaliuoja kantrus uosis. Išdeginta jo drevė paversta šiukšlių dėže. 

Nuo čia ligi Priekulės automobilių eismas itin intensyvus, o plentas siauras. Štai tolumoje ir Klaipėdos daugiaaukščiai. Jau vakaras, todėl pasuku į mišką. Kelionę per uostamiestį atidėsime rytojui. 

Dviratininkų rojus 

Klaipėdoje jau daug gatvių, kur yra takų dviratininkams. Naujose arba rekonstruotose gatvėse jie nutiesti greta, o ten, kur trūko tam vietos, paženklinti ant šaligatvių. Žinoma, dviratininkai ant šaligatvio - ne geriausia išeitis, tačiau geriau negu jų žūtys gatvėse. 

„Gal neveltui Klaipėda yra pačiuose Lietuvos vakaruose – jo valdžia stengiasi toli neatsilikti nuo dviračių mados kitose Europos šalyse. Be to, mes, dviratininkai, ramybės valdininkams neduodame“, - šypsojosi pakalbintas dviračių turizmo entuziastas klaipėdietis Saulius Ružinskas, kurio įmonė „Du ratai“ įsikūrusi prie pat senosios perkėlos į Kuršių neriją. Su Sauliaus padovanotu pajūrio dviračių trasų žemėlapiu man paprasta buvo orientuotis uostamiestyje, Kuršių nerijoje ir pajūryje. 

Dar vienas pliusas – keltuose, skirtingai negu autobusuose ir traukiniuose, už dviračius kol kas nereikia mokėti nei cento. 

Ir pagaliau lauktasis dviračių takas iš Smiltynės į Nidą, kuriuo mėgausiuos mašinų netrukdomas daugiau kaip pusšimtį kilometrų. Neįprasta buvo matyti dviratininkams skirtą ženklą „Nida – 50 km“, ko gero, vienintelį tokį Lietuvoje. Tai ilgiausia mūsų šalyje dviratininkų trasa, Europos dviračių tinklo „EuroVelo“ dalis, paženklinta 10-tuoju numeriu. 

Apie 20 kilometrų iki Juodkrantės ir už jos šis takas – puikus. Na, gal nebūtina buvo jo dangą šiurkštinti nuo lietaus, ratai riedėtų lengviau. Tačiau palei Preilą ir ypač už jos dviračių takas išvažinėtas automašinų, vietomis net duobėtas. Girdėjau, tai miškininkų, kuriems tenka prižiūrėti vietos miškus, išgabenti iškirstą medieną darbas.  

Iki Juodkrantės take galima sutikti nemažai dviratininkų – vietinių ir užsieniečių, daugiausia vokiečių. Pastaruosius nesunku pažinti: skirtingai negu mūsiškiai, jie šypsosi ir mojuoja sveikindamiesi – galbūt mano gerokai apkrautas dviratis jiems daro įspūdį, o gal paprasčiausiai vakariečiai yra mandagesni negu lietuviai ir įpratę bendrauti. O mūsiškiai praneria pro šalį paniurę ir tylėdami. 

Kuo Smiltynė toliau už nugaros, tuo vokiečių mažiau, matyt, daugeliui jų pernelyg toli minti iki pat Nidos. Nedaug ir kitų dviratininkų. Ištisus kilometrus kaifuoju vienui vienas keleliu per žalią girią, kairėje Kuršių marios, dešinėje – aukštas kopagūbris, už kurio galingai alsuoja Baltija. Rojus! 

Lik sveika, Palanga 

Takas veda ir per Naglių rezervatą. Stabtelėjęs ir atidžiau pasidairęs, nesunkiai pamatysi tokių augalų, kurie auga tiktai čia, pajūryje. Antai geltonuoja baltijinio pūtelio žiedai. Šis puikus smėlio kopų sutvirtinojas randamas tik Rytų Baltijos smėlynuose. Netoliese vėjas siūruoja baltijines linažoles, smiltynines rugiaveides, pajūrines smiltlendres ir kitus augalus. 

Dauguma jų nėra išvaizdūs, kaip, beje, ir nerijoje pasodintos kalnapušės, tačiau jų šaknys sutramdo vėjų pustomą smėlį. Juk kadaise čia jis užpustė ne vieną kaimą. Vietos žmonių kova su smėliu, sunkios jų pastangos apželdinti kopas, kad būtų įmanoma išgyventi, kelia nuostabą ir pagarbą.  

Tačiau ir laikas nelaukia. Ilgai žiūrėjau į medžius Parnidžio kopos papėdėje už Nidos. Prieš keletą metų kopa jų dar nesiekė, o dabar smėlis jau gaubia medžių kamienus – akivaizdus įrodymas, kaip greitai kopa slenka marių link ir žemėja. Dar metai kiti, ir medžiai bus palaidoti. 

Pajūrio dviračių trasa nuo Klaipėdos iki Palangos ir Šventosios – dar geresnė už Neringos taką. Tik gamta čia jau neprilygsta unikaliai nerijos gamtai. O Plazio rezervate (anksčiau jis buvo vadinamas Placio) liūdna buvo matyti šiukšlių krūvas. 

Kai prieš dešimtį metų iš Vilniaus numyniau iki pajūrio ir bandžiau iš Klaipėdos nuriedėti dviračiu palei jūrą į Palangą, turėjau jį stumtis per krūmynus, nors Pajūrio regioninio parko žemėlapis tikino, jog dviračių takas čia egzistuoja. Bet dabar jis jau iš tiesų yra. 

Gaila, Palangoje ir šįkart padariau klaidą – įsukau į J.Basanavičiaus gatvę. Toks ponių ir ponų knibždėlynas, tiek betono ir triukšmo, kad mano atostogų ant dviračio tarsi nebūta. Ištrūkęs iš šios gatvės, užguliau pedalus: kuo greičiau ir kuo toliau nuo Palangos! 

Miškas pasitiko įkaitusių pušų kvapu, paukščių giesmėmis ir uodų zyzimu. Bet geriau jau uodai, negu Palangos ponai. 

Šis žygis, kaip ir visa daugiau kaip 2 tūkst. kilometrų kelionė dviračiu aplink Lietuvą palei jos valstybinę sieną darsyk parodė, ką ir taip žinau gerai: mūsų krašto gamta – nuostabi. Ypač nuošalumose. 

Lietuvos žinios, 2012-07-05