Miniatiūriniai medžiai bonsai gali pavergti ir vyrų širdis

Vyro širdį gali užvaldyti ne tik moterys, automobiliai ar kitos aistros, bet ir – mažyčiai medžiai.  Kreivi, paliegę, kurie gamtoje neišgyventų. Patekę į žmogaus rankas, apgaubti dėmesiu ir meile, jie tampa unikaliais meno kūriniais - bonsais.

Šie miniatiūriniai, induose auginami medžiai kone prieš tūkstantmetį pradėti auginti Japonijoje. Bonsų augintojai iš miško į vazoną perkeltam medžiui formuoja šaknis, šakas, reguliuoja jo lapų dydį. Yra įvairių bonsų formavimo stilių.

Bonsų augintojas vos išvydęs medelį pajunta, kokį bonsą iš jo galima sukurti. Bet tik po kelerių metų kruopščios kasdienės priežiūros medis tampa originaliu gyvu kūriniu. Į plokščią akmens masės indą pasodintas bonsas kuo senesnis, tuo vertingesnis. Patyrę meistrai medį moka ir dirbtinai pasendinti.

Akcinės bendrovės "Ajonda" vadybininkas Darius Armonas bonsais susižavėjo prieš keliolika metų, paskaitęs apie juos "Mūsų gamtos" žurnale. "Miške radau suvargusį, palinkusį, gal 30 centimetrų aukščio klevelį. Išsikasiau ir pasodinau į molinį vazoną savo namuose. Iš to medelio galėjo išeiti geras bonsas, tačiau padariau, kaip visi iš pradžių, klaidų - nudžiūvo", - pasakojo vilnietis.

Vienas svarbiausių bonsų augintojo rūpečių - kiekvieną dieną medelį palaistyti. Tai turi tapti kasdieniniu ritualu. "Jei pagalvosi: gal nereikia šiandien laistyti, apsiniaukęs dangus, tai palies lietus, o jo nebūna - jau kitą dieną gali rasti bonsą apdžiūvusį", - sakė bonsų augintojas.

Šio hobio entuziastai atostogauti ar ilgesnėn kelionėn važiuoja tiktai sutarę su patikimu kaimynu, jog jis palaistys medelius. Antraip daugelio metų darbas per porą dienų nueitų niekais. Žemės indelyje aplink bonsą mažai ir drėgmė greitai išgaruoja.

Ne mažiau rūpečių ir su karpymu. Auginant bonsą svarbu laiku ir tinkamai jį karpyti. Tokiu būdu sulėtinamas medelio augimas, suteikiama jam norima forma.

Savo kolekcijos, kurioje - 150 bonsų, lapuočius D. Armonas karpo tris kartus per metus, spygliuočius - du kartus. Pastariesiems specialiomis žirklėmis nukarpo pradėjusius lįsti ūglius, o lapuočiams nukerpa lapelius. "Iš esmės tai yra sodininkystė, tik labai mažu masteliu", - sako D.  Armonas.

Bonsų augintojas siekia, jog jo kūrinys, nors ir mažas, būtų kuo panašesnis į natūraliai laisvėje augantį medį. Tiesa, proporcingai mažus lapus moka užauginti tik geriausieji bonsų meistrai. Kai kurie prieš bonsų parodą savo medelių spyglius sumažina žirklėmis.

Dažnai stengiamasi, jog bonsas turėtų impozantišką, išskirtinę išvaizdą: atrodytų lyg senas, audrų užgrūdintas ar, priešingai, žaibo paženklintas medis ir pan. Dėl to medžio žievė reikiamose vietose nulupama ar įpjaunama.

Ne mažiau darbo ir su šaknimis. Kasmet medelis atsargiai iškasamas iš indo, stambesnės šaknys patrumpinamos, papuvusios išpjaunamos. Bonsas turi turėti daug smulkių šaknelių - tada jis mažas ir gražus.

"Ypač meistriškai bonsus auginantys japonų meistrai sugeba norimos formos medelį sukurti per dvejus metus. Eiliniam bonsų augintojui tam prireikia gerokai daugiau laiko", - pasakojo D.  Armonas.

Kinijoje, Japonijoje, iš kur atėjo į Europą bonsų menas, medeliai auginami šimtmečiais. Gerai prižiūrimas bonsas gali gyvuoti ir 400 metų.

Lietuvoje bonsais domisi jau nemažai žmonių, tačiau meistrų tėra keletas. "Dabar jau netrūksta literatūros apie bonsų auginimą įvairiomis kalbomis. Tačiau geriausia - pamatyti, kaip dirba pasaulinio lygio bonsų meistrai", - sako D. Armonas.

Mūsų bonsų augintojai medelių dažniausiai ieško gamtoje – miške, pelkėje. Dažniausiai dairomasi kirtavietėje ar kitoje skurdžioje augimvietėje, kur medelis jau keliolikos metų amžiaus, bet nedidelis, prastai išsivystęs. Tinka ir deformuoti, žvėrių ar gyvulių apgraužti medeliai.

Tokie iškasami - svarbu kasant nepažeisti šaknų ir nenupurtyti nuo jų žemių - suvyniojami į drėgną skudurą ir persodinami į vazoną aba, dar geriau, daržą, kur pirmaisiais metais prigis, o vėliau bus formuojami.

Gražių medelių galima nusipirkti ir firmose, kurios prekiauja dekoratyviniais augalais, ar išsiauginti patiems iš sėklų, padauginti gyvašakėmis, atlankomis.

Kai kuriuos bonsus - fikusus, citrusinius medžius, granatą, citrinmedį, kininę guobą - galima auginti kambaryje. Jų nusipirkti galima gėlių parduotuvėse. O vadinamieji lauko medeliai daugiausia auginami lauke ir tik retkarčiais įnešami į kambarį.

Kokių medžių rūšių bonsus auginti sunkiausia? "Pušis: nelengva joms sudaryti tinkamą dirvą - pataikyti, kiek joje turi būti smėlio. Be to, pušis reikia mažiau laistyti. O ribą, kada ji dėl to gali pradėti džiūti, nustatyti yra labai sunku", - pasakojo D.  Armonas. Jo kolekcijoje pora pušų nudžiūvo, kol Darius išmoko su šia medžio rūšimi "susikalbėti".

Nelengva auginti ir beržus. Tuo tarpu kadagį, kurį daug kas laiko įnoringu medžiu, D. Armonas augina lengvai.

Jis augina tik vietinių rūšių, lauko medelius - tokius, kurie sutinkami natūraliomis sąlygomis gamtoje ir gali lauke žiemoti. Rudenį D. Armonas išima savo bonsus iš vazonėlių ir pasodina darže. Kai juos apkloja sniegas, susidaro pastovi temperatūra - nei per šilta, nei per šalta. To ir reikia žiemą tokiems bonsams.

Be maumedžių, klevų, pušų, guobų, kadagių ir kitokių rūšių medžių, D. Armono kolekcijoje yra ir obels, slyvos, vyšnios bonsų. Tačiau nei žiedų, nei vaisių kol kas dar nėra. "Obels bonsas pražysta tik po 25 metų", - sakė D.  Armonas.

Jis tikisi, jog Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose bus įkurtas japonų sodas. Jame būtų galima auginti ir bonsus.

Bonsas (japoniškai bon - konteineris, sai - augalas) - savita sodų meno rūšis. Šis mažų medžių auginimo menas atkeliavo iš Rytų. Maži medeliai ant uolų buvo auginami Kinijoje dar 200-400 metų prieš mūsų erą. Vėliau tuo susižavėjo japonų vienuoliai. Jų šeimose bonsai tapo gyvenimo tęstinumo simboliu, perduodamu iš kartos į kartą.

Bonsai jų augintojams - meno kūriniai, skatinantys filosofiniams apmąstymams, meditacijai. Bonsai paprastai nesiekia metro aukščio, o labiausiai vertinami ne didesni kaip 30 cm aukščio dirbtinai suformuoti medžiai ir krūmai. Miniatiūrinius - 5-15 centimetrų medelius - užaugina tik bonsų meistrai. Populiaresni 30-75 cm aukščio bonsai.

Be pavienių medžių bonsų, auginamos ir jų giraitės ar ištisas "miškas" - miniatiūrinis kraštovaizdis iš medelių, uolų ir samanų, kurie suformuoti ant padėklų. Kartais jie papuošiami ir mažais nameliais, tilteliais, upeliais, net žmogiukais.

Bonsų auginimo menas reikalauja didelio kruopštumo, kantrybės, profesionalumo ir subtilaus skonio. Greitų rezultatų čia nėra ko tikėtis - tenka apsišarvuoti kantrybe. "Daugeliui susižavėjusių bonsais būtent kantrybės ir pritrūksta. Nepalaisto kartą kitą medelio, šis nudžiūva - ir žmogus nusivilia", - pasakojo D. Armonas.

Prieš 20 metų Europos bonsų augintojai susivienijo į Europos bonsai asociaciją (EBA). Jai priklauso apie 25 tūkstančių bonsų augintojų iš daugelio Europos šalių. EBA priklauso Pasaulinei bonsai draugystės federacijai (WBFF).

 Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 2004 05 21