Šalies rašytojų klube ir Piliečių chartijos būstinėje Vilniuje buvo diskutuojama apie miškus ir miškininkus. Tačiau pastarųjų dalyvavo tik keletas.
Intelektualai nerimavo dėl vis spartėjančių girių kirtimų. "Per pjūklų kaukimą net paukščių negirdėti, o juk dabar pats jų perėjimas - bent trumpam galėtų duoti jiems ramybę. Daug medienos pūva miške, tačiau vis tiek kertama", - stebėjosi rašytojas R.Sadauskas.
Jis palygino amerikiečių ir lietuvių miškininkų supratimą apie miškus. JAV Miškų įstatyme rašoma: "Miškas - tai medžiai ir krūmai su juose tarpstančia gyvūnija ir požemio augalija, viena vertingiausių ekologijai ir ekonomikai biosferos dalių, gyvybiškai svarbi mūsų egzistavimui".
Lietuvos miškų įstatymą kūrę miškininkai mišką supranta kitaip: "Miškas - ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus".
"Tai rodo mūsų miškininkų protą. Ar ne dėl to ir prasideda bėdos Lietuvos giriose?" - klausė R.Sadauskas.
Aplinkos viceministras miškininkas Imantas Lazdinis, Miškų ir saugomų teritorijų departamento direktorius Valdas Vaičiūnas ir Generalinės miškų urėdijos urėdo pavaduotojas Zdislovas Truskauskas tikino, jog dauguma pažeidimų padaroma privačiuose miškuose, o valstybės miškai kertami "racionaliai".
R.Sadausko nuomone, nesvarbu, nei kas valdo miškus, nei kam jie priklauso - niekas neatšaukė valstybės miškininkų prievolės juos prižiūrėti. "Be miškininkų žinios nė lapas girioje neturi nukristi, kitaip kam miškininkai reikalingi?" - klausė R.Sadauskas.
Panašiai kalbėjo ir miškininkė, Kovo 11-osios akto signatarė Birutė Valionytė. "Miškas - valstybės turtas nepriklausomai nuo to, privatus jis ar valstybinis, nes tai ne tik kubai, lentos, bet ir mūsų tautos genofondo apsauga. Svarbiausia jo funkcija - saugoti aplinką, tad jei liks miškas, išliks ir tauta", - tvirtino B.Valionytė.
Ji stebėjosi, kodėl per 11 pastarųjų nepriklausomybės metų nė viena šalies Vyriausybė neplėtė medienos perdirbimo pramonės. Kadangi ji menka, tenka mišką pusvelčiui pardavinėti užsieniui, miškininkai nuo tų pardavimų tampa priklausomi.
“Valdžia tarsi sąmoningai ir planingai siektų atsikratyti girių – vieno didžiausių šalies turtų. Miškai išsiveda Lietuvą", - liūdnai pareiškė rašytojas Eugenijus Ignatavičius.
"Tarpukariu irgi kirto daug, tačiau ne be reikalo: miškas padėjo atsitiesti tautai, nes iš jo buvo pastatyta daug namų. Be to, griežtai kontroliuota, kur mediena naudojama. O dabar siekiama greičiau iš kirtimų tik pripildyti pinigines", - sakė B.Valionytė.
Ji perspėjo netikėti oficialia statistika, neva valstybiniuose miškuose per metus iškertama 5,5 milijono kubinių metrų medienos. Į šį skaičių nepatenka išpjautų medžių šakos, kelmai bei kiti medienos nuostoliai, tad tikrasis kirtimų skaičius didesnis.
B.Valionytės nuomone, tvarkos Lietuvos giriose nebus tol, kol jos nepareikalaus visuomenė.
Tačiau poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais, daugumai žmonių dabar ne tas rūpi. "Neliko jokių tabu, jokių varžtų, kurie ribotų godumą, naikinimo instinktą. Kas ką nori, tas tą daro: įstatymai sau, žmonių darbai - sau. Ką ten medis, miško plotas? Turtėti dabar svarbiausia, nesvarbu, kokiais būdais", - piktinosi šis poetas.
Anot jo, Lietuva virsta moraline dykyne. "Liberalai šaukia: laisva iniciatyva, kiekvienas už save! Todėl ir grobiama, kertama net nacionaliniuose, regioniniuose parkuose. O juk prieš kirsdamas medį, žmogus turėjo kažką nukirsti, nužudyti savyje", - samprotavo Just.Marcinkevičius.
Buvusio šalies gamtosaugos vadovo Kazio Giniūno nuomone su miškais daroma tas pat, kas padaryta su Lietuvos bankais ir žemės ūkiu - jie sąmoningai niokojami.
"Miškininkai skelbia, jog per pastaruosius trejus metus brandžių medynų padaugėjo net 10 procentų. Tokia statistika pasidarė todėl, kad leista kirsti jaunesnius medžius negu anksčiau, tai ir atrodo, kad neva brandžių medžių yra daug. Dabar plynai kertamos vos 50-60 metų tesulaukusios pušys", - piktinosi K .Giniūnas.
To turėtų neleisti Aplinkos ministerija, tačiau, anot K.Giniūno, "šios ministerijos pavadinime nebeliko žodžio apsauga, tai ji gamtos ir nesaugo".
"Miškų įstatymą parengė tokį, kad būtų lengva kirsti ir galus paslėpti, - sakė K. Giniūnas. - Jeigu aš tokį dokumentą būčiau nunešęs vizuoti anuometiniam gamtosaugos vadovui Viktorui Bergui, jis mane iš darbo būtų išmetęs".
K.Giniūno nuomone, klaida padaryta, kai buvo leista vietoje turėtos žemės paimti miško. Be to, valstybė turėtų išpirkti iš privačių miškų savininkų tuos plotus, kurių šie nenori ar nemoka prižiūrėti.
Biologų ekspedicijoms miškuose vadovaujanti botanikė profesorė Jūratė Balevičienė tvirtino, jog girių būklė sparčiai blogėja, nors miškininkų statistika tvirtina priešingai. "Dauguma miškininkų įsitikinę, jog miškas yra kaip kiaulė - skersk ir vartok. Taip pažeidžiami biologijos dėsniai: medynai jaunėja, o tokius apninka kenkėjai ir ligos", - aiškino profesorė.
Akmenės rajone gyvenantis rašytojas ir miškininkas Vytautas Almanis pasakojo, kaip lengvai dabar valdininkai leidžia mišką kirsti ir kaip sunku išpešti leidimą mišką sodinti. V. Almanis tai patyrė savo kailiu.
Anot Lietuvos žaliųjų vadovo Rimanto Braziulio, miškai dažnai kertami ir dėl to, kad baudos už tai daug mažesnės negu pelnas iš medienos, ypač jei paperkami teisėjai. "Reikia naujo intelektualų sąjūdžio už gamtą. Kurkite jį", - ragino rašytojus R. Braziulis.
"Man kaista ausys ir gėda, kad esu miškininkas, - prisipažino susirinkusiems Z.Truskauskas. - Iš tiesų mano broliai miškininkai per daug mosuoja kirviais. Gal kaltas mūsų pasiruošimas - akademijoje mus mokė, kaip medį nukirsti, biržę apskaičiuoti, o apie tai, jog miške svarbūs ne tik medžiai, nutylėdavo".
Tačiau kiti miškų valdininkai tvirtino, jog mažiau kirsti girių negalima. "Jei nekirsim, kas duos pinigų nacionaliniams parkams? Iš ko gyvens 10 tūkstančių miškininkų?" - klausė I.Lazdinis.
Tiktai B. Valionytė pareiškė, jog padaryti pertrauką girių kirtimuose, ypač per paukščių perėjimą, būtų įmanoma, juo labiau kad kai kurios šalies urėdijos tai jau daro.
Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 2001 05 11