Valdžios medžioklių jėgeriui reikėdavo tylėti

Didžiausioje Lietuvos pelkėje -- Čepkelių raiste jau rimsta kurtinių ir tetervinų tuoktuvės. Abu šie paukščiai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.

Eiliniams medžiotojams pakelti šautuvą prieš kurtinius ir tetervinus jau seniai uždrausta. Tačiau partiniai veikėjai, šalies vadovai bei kai kurie kiti išrinktieji daug metų kiekvieną pavasarį važiuodavo į Dzūkiją medžioti karališkuosius paukščius.

Pasitikėjo ne mažiau, negu sargybiniais

Daugelį jų prie šių paukščių yra nuvedęs Antanas Averka iš Musteikos, prigludusios prie Čepkelių raisto. Jie A. Averka pasitikėjo ne mažiau, negu savo sargybiniais bei saugumiečiais, mat šis čia žinojo kiekvieną pušį, be to, mokėjo tylėti ir kitaip valdžiai įtikti.

Gamtos apsaugos komitetas (Aplinkos ministerijos pirmtakas) šį dzūką buvo paskyręs jėgeriu ir mokėdavo jam nuolatinį atlyginimą.

Daugelio tų veikėjų, kuriuos vesdavo A. Averka per girią, jau nebėra tarp gyvųjų, o ir pats vedlys įpusėjęs aštuntą dešimtį metų. Vaikšto jau sunkiai, tačiau žvilgsnis vis dar skvarbus.

"Vieną dieną laukiau profesoriaus Tado Ivanausko, mat pranešė atvažiuosiąs. Ir sustojo prie namo juoda "Volga" -- bet ne profesoriaus Ivanausko. Išlipo iš jos Antanas Sniečkus (LKP CK pirmasis sekretorius. -- F.Ž.), jį lydi Varėnos rajono komunistų vadas Jonas Baravykas. Liepia: "Vesk prie kurtinių".

O čia kaip tyčia -- ir profesoriaus mašinėlė. Jau du ponai, ką man daryti? Bet T. Ivanauskas pasišaukė nuošaliau ir sako: "Tu eik su jais, o man duok kitą žmogų". Jam pakvietėme kaimyną Vincą Gaidį, o aš išvažiavau su A. Sniečkumi. Jis nusišovė kurtinį, o profesorius -- du tetervinus", -- pasakojo A. Averka.

A. Sniečkus būdavo griežtas

Dažniausias svečias būdavęs vyriausias Lietuvos vadovas A. Sniečkus, o kiti to meto veikėjai -- Kazimieras Liaudis, Motiejus Šumauskas, Ringaudas Songaila, Aleksandras Drobnys atvažiuodavę rečiau. "Labiausiai bijojau A. Sniečkaus -- griežtas jis buvo, tiktai senatvėje kiek pašvelnėjo", -- prisimena A. Averka.

"Sykį pamiršau, jog jis atvažiuos, ir išgėriau su draugais buteliuką. Vos baigėm -- atbirbia trys mašinėlės, išlipa A. Sniečkus ir kiti ponai. Geriau būčiau pasislėpęs, bet nutariau eiti. Stengiausi žengti kaip galima tiesiau, bet vis vien į tvoras atsimušu. A. Sniečkus pasižiūrėjo kaip į vilką -- tuoj pradėjo degtinė iš manęs garuot".

Svečiai paliepė sėsti į mašiną ir rodyti kelią. "Lyg tyčia mašina įklimpo. A. Sniečkaus apatinė lūpa ėmė drebėti -- dabar tai jau bus! Rankomis iškasėme dumblą, išstūmėme mašiną, ir jis įsakė: "Dabar eik sau". Paliko mane vidury girios, o grįžęs pareiškė: "Davėt girtą žmogų, jis mane įklampino". Parkeliavo A. Averka namo tik vidurnaktį.

Ministrų tarybos pirmininkas M. Šumauskas jam patikdavęs labiau. Kodėl? "Kad storas ir negalėjo paeit, o ir šiaip ramus. Sykį atvažiavo, šiaip taip nuvedžiau, pasiklausė kurtinių ir sako: "Malonu, kad yra, nešausiu, kitąmet atvažiuosiu".

Kitais metais jau šovė, bet pataikė tik iš antro karto. "Tada man sako: "Pažiūrėk, kokia mano galva". Žiūriu -- balto prakaito putos čiurkšlėmis žliaugia. "Sėskit, pailsėkit", -- parodžiau nuvirtusią pušį, o jis man tiesia šautuvą ir sako: "Tu man nušauk dar vieną". Paėjau kiek, kad nematytų, pasėdėjau po pušele, o grįžęs sakau: "Kad nebėra".

Už stalo atrodydavo taikūs

Po medžioklių aukštieji svečiai dažnai A. Averkos pirkioje ir vaišindavosi. "Samanės" duodavot? -- Paklausiau prisiminęs populiarų pasakojimą, neva A. Sniečkus labiausiai vertindavęs dzūkišką ruginę. "Ne. Jie gerdavo konjaką".

Pasigėrę jie A.  Averkai atrodydavo jau ne baisūs, net juokingi. "Sykį A. Sniečkus geria su K. Liaudžiu (pastarasis po karo buvo LKP CK sekretorius, vėliau vidaus reikalų ministras, Valstybės saugumo komiteto pirmininkas. -- F.Ž. ) ir sako: "Žinai, Kazimierai, ant mūsų pečių -- tautos pamatai". "Taip, taip, Antoša, ant mūsų pečių", -- pritaria anas. O aš galvojau: kokius pamatus jūs begalit atlaikyt -- šatrelę uždėtum, ir nulinktumėt... Bet medžioti tai labai norėjo".

"Žmogus pramiega patį geriausią gamtos laiką -- saulėtekį. Tada girioje pats grožis ir malonumas", -- sakė išlydėdamas jėgeris. Pats jis, kol turėjo tarnybą, keldavosi paryčiais.

Lietuvos rytas, 1998 05 08