Grupė Lietuvos visuomeninių organizacijų atstovų, mokslininkų, aplinkosaugos ir miškų specialistų bei verslininkų pasiuntė pareiškimą Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei, Seimo pirmininkei Irenai Degutienei, premjerui Andriui Kubiliui, aplinkos ministrui Gediminui Kazlauskui ir Seimo Aplinkos apsaugos bei Audito komitetams dėl bandymo sugriauti Lietuvos valstybinių miškų sistemą ir susidoroti su jos vadovu Benjaminu Sakalausku.
Pareiškime rašoma: „Lietuvos valstybiniai miškai yra neįkainojamas mūsų valstybės turtas, teikiantis milžinišką ekonominę, ekologinę bei socialinę naudą valstybei tr visuomenei. Tačiau jau keleri metai vykdomas kryptingas valstybinių miškų pareigūnų ir jų vadovų viešas šmeižimas bei persekiojimas. Visuomenei nuolat skleidžiama tendencinga bei tikrovės neatitinkanti informacija apie miškininkų veiklą, valstybinę miskų sistemą ir jos vadovus.
2010 metais kai kuriose žmiasklaidos priemonėse buvo paskelbti tikrovės neatitinkantys faktai apie Generalinėje miškų urėdijoje atliktas kratas ir paimtas dideles pinigų sumas. Šių metų žiniasklaidoje („Veidas“, ,,Verslo žinios") vėl eskaluojamas neva valstybinių miškų sistemos neefektyvumas, funkcijų dubliavimasis, kirtimų neefektyvumas (tai per intensyvus, tai per mažas), viešai pilama tulžinga informacija apie Generalinę miškų urėdiją ir jos vadovą Benjaminą Sakalauską, kuris aktyviai gina Lietuvos valstybinių miskų intcresus.
Pastarieji dveji metai kupini kalbų apie miškų valdymo reorganizavimą, viešai ir paslapčia svarstomi įvairūs pertvarkos projektai (,,Visuomis 1“, ,,Visuomis 2“...) prisidengiant valstybės poreikiais, siūlomos įvairios gerai veikiančios valstybinių miškų sistemos išdraskymo metodikos.
Kai kurioje spaudoje jau 2009 metais anoniminių miškininkų vardu buvo keliamas nepasitenkinimas dėl neva neefektyvaus valdymo, 2010 metais šis tendencingas atviras laiškas buvo nusiųstas Prezidentei ir išplatintas viešai. Tais pačiais metais buvo siūlomas vienos įmonės modelis, taip pat buvo siūloma privatizuoti valstybinius miškus, nes neva moderni valstybė nebūtinai turi juos turėti.
Esame gerai susipažinę su Lietuvos valstybinių miškų sistemos veikla, todėl teigiame, kad Lietuvos valstybiniuose miškuose yra ūkininkaujama naudojant pažangiausias miškininkystės technologijas ir modernią techniką, laikantis visų aplinkosauginių reikalavimų. Tai patvirtina ir visoms miskų urėdijoms suteiktas tarptautinis FSC sertifikatas (griežčiausias pasaulyje).
Daugelyje išsivysčiusių Vakarų šalių miškininkystė yra nuostolinga, todėl yra dotuojama iš valstybės biudžeto arba valstybinėms miškų įmonėms suteikiama teisė verstis papildoma veikla:naudingų iškasenų eksploatavimu, atsinaujinančios energetikos vystymu, žemės nuoma, turizino organizavimu ir pan.
Tuo tarpu Lietuvos valstybės įmonės miškų urėdijos 97 procentų pajamų gauna parduodamos medieną. Iš tų lėšų miškų urėdijos atkuria miškus, juos prižiūri, rūpinasi visų nuosavybės formų miškų priešgaisrine ir sanitarine apsauga, remontuoja miško kelius, pritaiko miškus žmonių poilsmi, įrenginėja poilsiavietes ir pažintinius takus, surenka miškuose šiukšles, tvarko gamtos ir kultūros paminklus, vykdo aplinkosauginį švietimą bei sumoka 42 procentus visų gautų pajamų į valstybės biudžetą įvairių mokesčių pavidalu.
Mūsų nuomone, tokių didelių mokesčių įmonės nemoka ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, todėl valstybės įmonės miškų urėdijos priverstos dirbti iškreiptos laisvos rinkos sąlygomis ir konkuruoti su mažesnius mokesčius mokančiais konkurentais. Pvz., miškų urėdijos per metus valstybei sumoka apie 200 mln. litų mokesčių, o tik trečdaliu mažesnį miškų plotą valdantys privacių miškų savininkai - tik apie 20 mln. litų. Atkreipiame dėmesį, kad iškreipta rinka ir tolesnis nepamatuotas mokesčių didinimas miškų urėdijoms gali atvesti jas į bankrotą, kurį vertintume kaip tyčinį valstybinių įmonių žlugdymą.
Dalykiška ir motyvuota kritika yra demokratinės visuomenės ir rinkos ekonomikos svarbi varomoji jėga. Tačiau ilgalaikė ir jokiais realiais faktais nepagrįsta kritika valstybinei miškų sistemai destabilizuoja padėtį šioje Lietuvos ekonomikai ir aplinkosaugai svarbioje ūkio šakoje, demoralizuodama pareigūnus ir menkindama jų autoritetą visuomenės akyse.
Esame įsitikinę, jog tokiu būdu bandoma sugriauti efektyviai dirbančią ir gerai funkcionuojančią valstybinių miškų sistemą, siekiant pasipelnyti valstybės ir visuomenės sąskaita. Valstybinės miškų sistemos griūtis turėtų nepataisomų padarinių aplinkosaugai, rekreaciniams visuomenės interesams ir vietinių medienos perdirbimo įmonių stabiliai veiklai.
Turime pagrindo teigti, kad Lietuvos valstybinių miškų sistemos šmeižimas ir puolimas yra susijęs su kai kurių medienos perdirbimu užsiimancių užsienio kompanijų interesais Lietuvoje. Prieš keletą metų viena švedų kompanija finansavo akivaizdžiai tendencingą Lietuvos miškų sektoriaus korupcijos tyrimą, kurio išvadose valstybinis miškų sektorius įvardintas kaip neva ypatingai korumpuotas, nepagrindžiant to jokiais faktais.
Tuo pat metu grupė LR Seimo narių kreipėsi į Lietuvos Vyriausybę, reikalaudami aprūpinti mediena lengvatinėmis sąlygomis tos pačios kompanijos planuojamą statyti medienos perdirbimo įmonę.
Norime atkreipti Jūsų dėmesį, kad agresyviai į Lietuvos medienos perdirbimo sektorių besiveržiančiorns užsienio kompanijoms, siekiančioms sugriauti valstybinį miškų sektorių ir pasipelnyti valstybinių miškų sąskaita, aktyviai talkina kai kurios žiniasklaidos priemonės, privačių miškų savininkų vardu prisidengusios nevyriausybinės organizacijos, su miškų urėdijomis už medieną neatsiskaitę verslininkai, susikompromitavę ir iš pareigų pašalinti valstybinės miškų sistemos darbuotojai bei kai kurie politikai (buvo viešai pareikšta, kad skirta 1 mln. litų valstybinių miškų sistemai sunaikinti).
Todėi labai apgailestaujame, kad teisėsaugos institucijos visai nesidomi valstybei ir visuomenei priešiškų grupuočių antivalstybine veikla, bet uoliai tiria šių grupuočių inspiruotus šmeižikiškus skundus, nukreiptus prieš valstybinį miškų sektorių ir jo pareigūnus.
Griežtai smerkdami valstybei ir visuomenei priešiškų grupuočių bandymus sukompromituoti ir sužlugdyti Lietuvos valstybinių miškų sistemą, raginimus vykdyti niekuo nepagrįstas valdymo reformas, valstybinių miškų privatizaciją, inicijuojamas valstybinių miškų sistemos pareigūnų šmeižimo kampanijas, bandymus bet kuria kaina susidoroti su principingai valstybinių miškų sistemą atstovaujančiu Generalinės miškų urėdijos vadovu generaliniu miškų urėdu Benjaminu Sakalausku, nuoširdžiai prašome principingai ginti Lietuvos visuomenės ir valstybės interesus, išlaikant ir stiprinant valstybinį miškų sektorių bei viešai pasmerkti prieš valstybinės miškų sistemos pareigūnus ir jos vadovus vykdomą tendencingą šmeižikišką kampaniją.
Taip pat prašytume inicijuoti teisėsaugos institucijų tyrimus, kuriais būtų siekiama išaiškinti asmenis ir institucijas, įžūliai bandančius sugriauti valstybinę miškų sistemą ir pakenkti valstybės interesams“.
Pareiškimą pasirašė Visuomeninės organizacijos „Lietuvos žaliųjų judėjimas“ pirmininkas Rimantas Braziulis, Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas doc. Edmundas Bartkevičius, Medienos perdirbėjų asociacijos direktorius Juozupas Zimnickas, Lietuvos girininkų bendrijos tarybos pirmininkas Raimondas Juzikis, Lietuvos miško ir Miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos pirmininkas Petras Algirdas Rauka, Lietuvos medienos asociacijos prezidentas Gintautas Pangonis, Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius Rytis Kuliešis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Povilas Jaukučionis, Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos narys Kęstutis Tūbis, Lietuvos miškų urėdų tarybos valdybos pirmininkas Kęstutis Šakūnas, visuomeninės organizacijos „Consilia Academica“ tarybos pirmininkas, akademikas Leonardas Kairiūkštis, Lietuvos miškininkų sąjungos viceprezidentas prof. Antanas Juodvalkis.
Žada įvardinti kenkėjus
„Žalieji visada gynė ir gins valstybinius miškus, - taip mūsų laikraščiui pakomentavo R.Braziulis, pirmasis pasirašęs laišką. - Daug kas mato miškus tik kaip medienos šaltinį, o mums miškas – viena pagrindinių gamtos išlikimo sąlygų. Ir būtent valstybiniai miškai atlieka pagrindinę - aplinkos apsaugos funkciją, taip pat ir socialinę bei rekreacinę“.
Pasak jo, privatus verslas žiūri tik materialinės naudos, o valstybiniai miškai apima didžiąją dalį saugomų gamtos teritorijų, yra pritaikyti žmonių lankymui, poilsiui.
„Tarptautinės verslo korporacijos, kurios miške mato tik medieną, mielai perimtų Lietuvos miškus, kurie žaliuoja Europos centre. Jų ruporas – Lietuvos laisvosios rinkos institutas, kuris žino tik vieną žodį – privatizuoti. Jis siūlo – privatizuokime valstybinius miškus ir gyvensime rojuje. Jau beveik viskas Lietuvoje privatizuota, bet kai atslinko pasaulinė ekonominė krizė, tai Vyriausybė pirmiausia puolė reketuoti valstybines įmones, ypač miškų urėdijas – žymiai padidino jiems mokesčius į biudžetą. Vadinasi, jeigu šalyje būtų 10 kartų daugiau valstybinių įmonių, tai galima būtų surinkti ir 10 kartų daugiau mokesčių. Tad kokia logika jas išdraskyti? Juk privatininkui nepaliepsi – mokėk į iždą daugiau“, - svarstė R.Braziulis.
Kritikuoja jis ir teisėsaugos institucijų darbą. „Neretai žiniasklaida praneša ir parodo, kaip kaukėti teisėsaugos pareigūnai uždeda antrankius ir uždaro į daboklę kokį miškininką, kuris įtariamas neteisėtai sumedžiojęs šerną. Ar jis nusikalstamas gaujas organizavo, žmones žudė, kad reikia šitaip žeminti visuomenės akyse? Parašyk raštelį, ir pats ateis. Tik mažas vaikas gali nesuprasti, jog tokių propagandinių akcijų tikslas – parodyti, kokie neva niekšai tvarko valstybinius miškus, todėl ten viskas blogai ir reikia juos iš jų atimti.
Užuot vykdžiusi šiuos užsakymus mūsų teisėsauga turėtų pasidomėti, kas vykdo provokacijas prieš valstybinę miškų sistemą, kodėl šmeižiami, žeminami joje dirbantys žmonės.
R.Braziulio teigimu, Žalieji žino, kas tai daro. „Viena tokia tarptautinė medienos verslo korporacija davė pinigų Lietuvos gamtos fondui, jog šis padarytų tyrimus, neva valstybinė miškininkystė yra korumpuota. To įrodyti nepavyko, tačiau melas skleidžiamas ir toliau. Ir mes, Žalieji, buvome kalbinami prisidėti žlugdant valstybinius miškus, tačiau atsisakėme“, - neslėpė šalies Žaliųjų vadovas.
Pasak jo, po šio laiško paviešinimo Žaliųjų judėjimas lauks valdžios ir teisėsaugos institucijų reakcijos. „Jei jos nebus - mes pradėsime įvardyti tuos, kas siekia pakirsti valstybinę miškininkystę, taip pat paskelbsime tai toleruojančių valdininkų, pareigūnų pavardes. Ir piketuosime prie jų būstinių“, - sakė R.Braziulis.
Medienos perdirbėjų asociacijos direktorius J.Zimnickas akcentavo, jog valstybinė miškininkystė yra smulkiųjų ir vidutinių medienos perdirbėjų išlikimo sąlyga. „Jeigu Lietuvos miškus perimtų užsienio kompanijos, kaip atsitiko Latvijoje – liktų, kaip dabar yra Latvijoje, tik apie 10 medienos pirkėjų. O pas mus aukcionuose dalyvauja apie 550. Latvijoje medienos rinką pasidalijo stambiausieji, norima tai padaryti ir pas mus. Tie stambiausieji mūsų Vyriausybės dokumentuose jau vadinami pagrindiniais pirkėjais“, - piktinosi J.Zimnickas.
„Valstybinių miškų plotai neturėtų būti mažinami“, - sakė Lietuvos privačių miškų asociacijos valdybos narys K.Tūbis. Jo nuomone, valstybiniai miškai reikalingi jau vien todėl, kad valstybei yra lengviau, negu privatininkams, steigti ir prižiūrėti saugomas ir rekreacines gamtos teritorijas, kertines miško buveines.
„Savininkams tai daryti sunku, nes mūsų valstybė dėl to patiriamų nuostolių nekompensuoja, kaip tai daro, pavyzdžiui, Vokietija. Vadinasi, valstybiniai miškai mūsų šalyje yra būtini ir ekologiškai, ir ekonomiškai tiek valstybei, tiek privatininkams. Tuo labiau, kad urėdijų ekonominis naudingumas geras, grąža valstybei iš miškų didelė, biudžetas pasipildo ženklia suma už realizuotą produkciją, o miškai atkuriami gerai, jų plotas net didėja“, - dėstė argumentus K.Tūbis.
Profesorius A.Juodvalkis apgailestavo, jog laiškas pateko į jo rankas vėlai. „Būčiau jį gavęs anksčiau – būčiau pasirašęs pirmasis, nes įkyrėjo nepagrįsti kaltinimai, neva valstybiniai miškai tvarkomi blogai, jų efektyvumas blogas“, - piktinosi profesorius ir sakė matąs už tų kaltinimų norą išdraskyti valstybinius miškus.
„Juos perimtų ne Lietuvos Jonas ar Petras - šie ir dabar gali nusipirkti miško - o užsienio kompanijos. Jos jau ir dabar yra supirkusios nemažai privačių miškų, bet tai, kaip ir žemių supirkimas, viešai nedeklaruojama. Oficialiai teigiama, kad miškas daug kur priklauso lietuviškoms pavardėms, o iš tikro – užsieniečiams. Tas procesas persimestų ir į valstybinius miškus“, - prognozavo A.Juodvalkis.
Pasak jo, valstybinių miškininkų vadovas, generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas tam įnirtingai priešinasi, todėl jis ir tapo siekiančių perimti valstybės miškus priešu.
Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2012 07 10