Bendrovių pasipelnymas iš šalies gamtos turtų - populiarus šiais laikais verslas. „Lietuvos žiniose" jau rašiau, kaip įtakingi verslininkai sparčiai siurbia lietuvišką naftą.
Šiandien mano pasakojimas – apie žvyro ir smėlio išteklius, kuriuos verslininkai dažniausiai įsigudrina kasti ne brangioje privačioje, o nemokamoje valstybinėje žemėje ir susižeria didelį pelną.
Neseniai Klaipėdos rajono savivaldybės taryba nusprendė nepritarti uždarųjų akcinių bendrovių „Hidrostatyba“, „Baltijos norai“ ir „Alveta“ planams įrengti šio rajono valstybiniame Baičių miške 9 hektarų smėlio karjerą.
Prieš tai Klaipėdos ekologinis klubas „Žvejonė“ išsiuntė prašymą prezidentui, Seimui, Vyriausybei ir Aplinkos ministerijai sustabdyti, kaip rašoma klubo laiške, prasidėjusį vandališką Lietuvos miškų naikinimą prisidengiant naudingųjų iškasenų gavyba.
„Žvejonė“, į kurią susibūrę daugiausia jauni uostamiesčio žmonės, primena, jog Lietuvos miškų įstatymas leidžia paversti miško žemę kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus.
Klubo nuomone, smėlio ir žvyro Lietuvoje yra daugybė, nebūtina jį kasti būtent iš Baičių miško. „Be to, 9 ha miško iškirtimas turėtų dideles neigiamas pasekmes Dovilų seniūnijos gyventojams“, - tvirtina klubo „Žvejonė“ pirmininkė Eglė Baltrūnaitė.
Kol galioja savivaldybės tarybos sprendimas, bendrovių numatyti darbai neturi būti atliekami, nors jos jau buvo pateikusios ir Poveikio aplinkai vertinimo programą. Joje Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo instituto mokslininkai tikino, jog poveikis kraštovaizdžiui būtų tik laikinas – kol ataugtų iškirstas miškas.
„Neblogas tas perkamas – parduodamas mokslas. Ir duona turbūt saldi?“ - šaiposi iš ekspertų Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus vedėjas Naglis Puteikis.
Pelnas - šimteriopas
Tai tik vienas iš daugybės pavyzdžių, kai „smėlio karjerų generolai“ skuba rausti ne privačias, o valstybines žemes. Mat privatūs sklypai brangūs.Valstybinę žemę įsigyti kur kas pigiau, tereikia įveikti formalumus, kartais – kyšiais, pažadais ar gąsdinimais palenkti urėdo ir vietos gyventojų pasipriešinimą.
„Lietuvos žinios“ rašė apie Vilniuje įsikūrusių UAB „Rizgonys“, „Mabilta“ ir „Artimiausias talkininkas“ ketinimus atidaryti didelį žvyro karjerą valstybiniame miške prie pat sostinės. Patikslintais geografų duomenimis, ten, prie Vilniaus rajono Riešės apylinkės Pašilių kaimo, o ne prie Purnuškių, yra tikrasis Europos geografinis centras.
Tačiau prieš žvyro verslininkus sukilo Pašilių, Palaukinio, Paežerių, Gegliškės, Raudondvario, Didžiosios Riešės ir kitų kaimų gyventojai. Jie ne tik nepritarė Ginučio Juozapavičiaus individualios įmonės „Magma“ išvadai, esą gamta nenukentės, bet ir kreipėsi į teismus.
Didelį žvyro karjerą numatyta atidaryti ir Pagėgių miškuose. Vienas didžiausių jo priešininkų Šilutės miškų urėdas Stepas Bairašauskas stebisi: „Ar verta iškirsti didžiulius valstybinio miško plotus, kai žvyrą kasančios bendrovės valstybei už šį išteklį moka tik grašius?“
Už kubinį metrą iškasto žvyro į valstybės biudžetą mokama 30 centų, smėlio – 25 centai. O parduodama, pasak urėdo, dabartinėmis rinkos kainomis – už 11-14 litų, skirtumas tarp mokamo valstybei mokesčio ir gauto pelno – daugiau kaip 400 kartų.. „Tai ne žvyro, o aukso kasykla“, - stebisi S.Bairašauskas.
Kraštovaizdžio žaizdos
Trakų miškų urėdija kasmet gauna net keliolika prašymų leisti ištirti žvyro išteklius šio rajono valstybiniuose miškuose. Trakų miškų urėdas Vygantas Mierkis tai vadina brutaliu veržimusi į valstybinius miškus ir spaudimu miškininkams.
„Juk pakanka mišku neapaugusių privačių žemių, kur slūgso daug žvyro. Karjerų verslas pakankamai pelningas, jog galima būtų šių žemių nusipirkti. Tačiau dauguma verslininkų bando pasipelnyti visuomenės sąskaita“, - piktinasi V.Mierkis.
Jis primena, jog istorinėse ir vaizdingose Trakų žemės pirmenybė turi būti teikiama ne žvyrui kasti, o kultūros ir gamtos vertybėms saugoti, taip pat rekreacijai ir turizmui.
Miškininką juokina verslininkų teiginys, esą iškasus žvyrą ir toje vietoje apsodinus mišką kraštovaizdis taps dar gražesnis negu buvo. „Rekultivuotų karjerų kraštovaizdis tik po kelių šimtmečių užgydys jam padarytas žaizdas, o skurstantys medžiai ilgai neprimins žaliavusių šilų“, - sako V.Mierkis.
Pasak jo, išeksploatuoti žvyrynai rekultivuojami negreitai, todėl apie Trakus šimtai iškastų karjerų apauga krūmais, tampa prišiukšlintomis dykvietėmis. Urėdo V.Mierkio nuomone, Valstybinė geologijos tarnyba, išduodama leidimus gamtos ištekliams valstybiniuose miškuose tirti ir eksploatuoti, turėtų tai derinti su miškų urėdijomis.
Tiek valstybiniai miškai, tiek žemės gelmių turtai patikėti valdyti Aplinkos ministerijai. Tačiau skirtingus interesus suderinti šiai institucijai ne visada pavyksta. Miškininkai būgštauja, ar netaps miškai podukros vietoje dabar, kai prie šios ministerijos vairo stojo iš statybų verslo atėjęs Gediminas Kazlauskas.
Pirmenybė - iškasenoms
Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotoja Vyda Elena Gasiūnienė stebisi, kodėl kai kurie žmonės nusiteikę prieš žemės gelmių eksploatavimą. Jos nuomone, jie vadovaujasi ne žiniomis, o emocijomis.
„Visuomenė negali gyventi nenaudodama žemės gelmių išteklių. Reikia nustatyti prioritetą pagal naudingumą ir paaiškės, jog pirmenybė - naudingosioms iškasenoms, nes jų būna tik kurioje nors lokalioje žemės vietoje. Iškirstą mišką galima atsodinti ir per vieną žmonių kartą jis užaugs, o žvyro ar kitokio žemės turto rasi tik ten, kur juos prieš 20 tūkstančių metų suklojo tirpstantys ledynai ar prieš kelis šimtus milijonus metų plytėjusios jūros.
Be to, mišką galima užsodinti ir iškasus žvyrą. O jei, tarkim, toje vietoje, kur jo yra, nutiesi kelią ar pastatysi namą – žvyro jau negalėsi kasti ilgą laiką arba niekad “, - aiškina V.Gasiūnienė.
Ji mano, jog miškininkams reikia pasirūpinti, kad žemės plotams, kuriuose išeksploatuotos iškasenos, būtų grąžinama miško paskirtis. „Per 8-10 metų nemažas žvyro plotas gali būti iškasamas, o rekultivuojant dalimis neužilgo miškas ir vėl žaliuotų“, - spėja geologijos specialistė.
Tačiau kodėl žvyrą stengiamasi kasti būtent valstybinėje žemėje? „Privati pernelyg brangi. Dirvožemis yra sklypo savininko nuosavybė, o žemės gelmės – valstybės. Sklypo savininkas, sužinojęs, jog jo valdose yra naudingųjų iškasenų, sklypo kainą labai padidina. Bet juk pardavinėti valstybės turtą jis neturi teisės“, - sako V.Gasiūnienė.
Be to, pasirenkami tie valstybinėje žemėje esantys naudingųjų iškasenų plotai, kurie yra arčiau naudotojo, nes toli jas gabenti yra brangu.
Juodoji geologija
Žemės gelmių įstatymas nurodo, jog žemės gelmės yra išimtinė valstybės nuosavybė, todėl leidžia sklypą, reikalingą žemės gelmių ištekliams ar ertmėms naudoti, ne tik pirkti ar nuomoti, bet ir paimti visuomenės poreikiams.
„Jei nebūtume apgynę šios įstatymo eilutės, valstybė nebūtų galėjusi prieiti prie savo naudingųjų iškasenų. Tačiau paimti visuomenės poreikiams nėra paprasta. O ir kam perduosi paėmęs? Bet kuriai bendrovei perduoti negali – reiktų konkursą skelbti“, - svarsto Geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotoja.
Minėtas įstatymas leidžia žemės savininkui ar naudotojui nuosavybės teise priklausančiame, suteiktame naudoti ar nuomojamame žemės sklype savo ūkio reikmėms (ne pardavimui) naudoti žemės gelmių išteklius.
V.Gasiūnienės nuomone, jeigu neįmanoma užtikrinti efektyvios kontrolės, tai neturėtų būti leista. „Atrodo – kas čia tokio, jei pasikas žmogus savo sklype žvyro keleliui pasitaisyti ar panašiems reikalams. Juo labiau kad nustatyta, jog jis gali kasti ne daugiau pusės hektaro plote ir ne giliau kaip 2 metrai, be to, neturi teisės parduoti, keisti, dovanoti.
Tačiau iš tikrųjų iškasami kur kas didesni ir gilesni karjerai, o žvyras dažnai naudojamas ne savo reikmėms, o parduodamas“, - sako V.Gasiūnienė.
Kai kurie privačių sklypų savininkai įsigudrina pasinaudoti ir įstatymų suteikta teise kasti savo valdoje kūdrą. „Po šia priedanga pardavinėjimas valstybės turtas – nereikia nei žvalgyti, nei mokesčių valstybei mokėti. Teko matyti smėlingame plote iškastas viena prie kitos net šešias kūdras“, - sako V.Gasiūnienė.
Pastaraisiais metais vien Klaipėdos rajone vyksta ikiteisminiai tyrimai dėl galimai neteisėtai iškastų ir parduotų apie 300 tūkstančių kubinių metrų žvyro ir smėlio.
Kontroliuoti žemės gelmių išteklių naudojimą pavesta Valstybinei aplinkos apsaugos inspekcijai, regioniniams aplinkos apsaugos departamentams. Tačiau ta sritis jiems nėra vienintelė, neretai pritrūksta specialių žinių. O Geologijos tarnybai, pasak V.Gasiūnienės, stinga ir etatų, ir įgalinimų minėtus pažeidimus kontroliuoti.
,,Tačiau nenorėčiau, jog susidarytų įspūdis, kad žemės gelmės naudojamos tik pažeidžiant įstatymus. Daugiau kaip 220 įmonių, turinčių leidimus kasti mūsų žemės gelmių išteklius, vykdo teisės aktuose nustatytus reikalavimus“, – tvirtina V. Gasiūnienė.
---------
Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, žvyras ir smėlis – labiausiai paplitusios naudingosios mūsų šalies iškasenos. Lietuvoje yra daugiau kaip 300 žvyro ir maždaug 100 smėlio detaliai išžvalgytų telkinių, kuriuose yra apie 560 mln. kubinių metrų žvyro ir smėlio. Prognoziniai ištekliai – apie 3 mlrd. kubinių metrų, tad šio gelmių turto užteks dar daugeliui metų.
Daugiausia žvyro išteklių yra Vilniaus (beveik 2 mlrd.kub.metrų ), Utenos (483 mln.) ir Kauno (370 mln.) apskrityse. Trakų, Jonavos, Vilniaus ir Utenos rajonuose ir yra didžiausi žvyro telkiniai.
Mažiausiai žvyro yra Marijampolės ir Telšių rajonuose (po 31 mln. kubinių metrų).
Žvyras ir smėlis daugiausia naudojami keliams tiesti, taip pat betonui, asfaltbetoniui gaminti, kituose statybos darbuose. Šis nepaprastai svarbus žmonėms gamtos turtas sudaro naudingųjų iškasenų piramidės pagrindą daugelyje pasaulio šalių. Be jo nebūtų namų, miestų, kelių ir t.t.
2001 m.Lietuvoje buvo iškasta 3,7 mln., 2002 – 4,9, 2003 – 6,4, 2004 – 7,3, 2005 – 7,8, 2006 – 8,3, 2007 – 10,5 mln. tonų žvyro. 2007 metais žvyrą kasančios ir parduodančios bendrovės valstybei sumokėjo 3,1 mln. litų mokesčių.
Sovietmečiu žvyro ir smėlio buvo kasama kone dvigubai daugiau negu dabar. Ypač jo kasyba buvo sumažėjusi 1995-2001 metais. Vėliau gavyba didėjo, nes gauta nemažai lėšų iš Europos Sąjungos fondų keliams tiesti. Pastaruoju metu žvyro vėl kasama mažiau, nes statybos daug kur apmirė, daugelis nerūdinės medžiagų pramonės įmonių balansuoja prie bankroto ribos.
Prieš dešimtmetį galimybėmis kasti Lietuvoje žvyrą ir smėlį domėjosi vokiečių ir kitų šalių verslininkai, tačiau susitarimų nepasiekta.
Anykščių rajone kasamas unikalios sudėties smėlis, sudarytas beveik vien iš kvarco grūdelių. Jo ten yra apie 5 mln.kubinių metrų, kitur Lietuvoje tokios kokybės smėlio kol kas neaptikta, todėl geologai siūlo šį gamtos turtą naudoti ypač taupiai. Praėjusiais metais iškasta 40 tūkst.kubinių metrų šio smėlio, dalis eksportuota į Latviją.
Iš kvarcinio smėlio gaminamas langų stiklas, įvairi stiklo tara, dalis šio smėlio naudojama namų fasadų apdailoje. Pasak specialistų, kvarcinis stiklas tinka ir krištolui gaminti. Iš Anykščių smėlio Panevėžio „Ekrano“ gamykloje daug metų buvo gaminami televizorių kineskopai.
Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2009 03 24