Egzotiškajam Kolumbijos politikui - Vilniaus menininkų pagarba
Lietuvių kraujo kolumbietis Antanas Mockus populiarus Kolumbijoje. Archyvo nuotr.
Ekscentriškas lietuvių kraujo kolumbietis akimirksniu užkariavo vilniečių simpatijas. "Didžiuojuosi, jog sugebėjote taikiai ištrūkti iš Sovietų sąjungos glėbio, tačiau dabar matau kitą pavojų: man atrodo, Lietuva perdaug pataikauja Europai.
Tarp keliolikos SSRS respublikų išmokote būti labai stiprūs, tai ir Europos Sąjungoje nepraraskite savo identiteto. Tada jūs Europai būsite dar įdomesni", - mokė į Lietuvą kelioms dienoms iš Kolumbijos atvykęs garsus politikas, buvęs šios šalies sostinės Bogotos meras profesorius Antanas Mockus.
Kolumbija - viena didžiausių Lotynų Amerikos šalių, kurioje gyvena daugiau kaip 43 milijonai žmonių (Bogotoje - maždaug 7 milijonai).
Nenuspėjamu elgesiu ir dideliu populiarumu garsėjančio lietuviško kraujo kolumbiečio Mockaus vizitas Lietuvoje sukėlė tikrą sąmyšį: paskui jį sekiojo vietos politikai, menininkai, žurnalistai. Mokslininkų pakviestas, profesorius Mockus Palangoje skaitė pranešimą konferencijoje "Chaosas ir tvarka".
Grįžęs iš pajūrio į Vilnių politikas ir mokslininkas buvo išskėstomis rankomis sutiktas sostinės Užupyje. Šio menininkų rajono, turinčio savo konstituciją, himną ir net globėją - bronzinį angelą - prezidentas, kino režisierius ir poetas Romas Lileikis Antanui Mockui įteikė Užupio garbės piliečio pažymėjimą, o Vilniaus meras Artūras Zuokas stengėsi neatsilikti nuo kolumbiečio nė per žingsnį.
Lietuvoje chaoso neįžvelgė
Politikų kuluaruose pasklido gandas, esą Mockus čia atvyko tam, jog išsiaiškintų galimybes tapti Vilniaus meru. Ko gero, pagarsėjęs netradiciniu mąstymu ir akibrokštais lietuvių kilmės kolumbietis išties pelnytų nemažai vilniečių simpatijų. Jau ir dabar interneto enciklopedijoje "Wikipedia" Mockaus pavardė puikuojasi garsiausių lietuvių politikų dvidešimtuke.
Tačiau paklaustas, kada pradės vadovauti Lietuvos sostinei, Mockus išsisuko: "Šiuo metu man daug svarbiau, jog Užupio respublika paskelbė mane garbės piliečiu".
Aurelijus Rūtenis Antanas Mockus Šivickas - toks pilnas šio politiko vardas - yra lietuvių imigrantų menininkų Nijolės ir Alfonso, kuriuos likimas po Antrojo pasaulinio karo nubloškė į Kolumbiją, sūnus.
Baigęs studijas Prancūzijos ir Kolumbijos universitetuose, Mockus tapo matematikos ir filosofijos profesoriumi, rektoriumi, dešimt metų vadovavo šalies sostinei, du kartus buvo kandidatas į Kolumbijos prezidento postą. Kitą pavasarį jis vėl kels šios šalies vadovo rinkimuose savo kandidatūrą.
Mano paklaustas, ko daugiau per šią viešnagę spėjęs įžvelgti Lietuvoje - chaoso ar tvarkos, 54 metų vyras ėmė juoktis: "Tvarkos daugiau. Kolumbijoje daug žmogžudysčių, žmonių grobimo, o lietuviai - ramūs, taikūs. Net gal perdaug ramūs. Jei aš čia gyvenčiau - būčiau anarchistas, tiesa, taikus anarchistas, tačiau ryžtingesnėmis priemonėmis negu daugelis politikų kovočiau už moralę, įstatymus".
Išties - ekscentriškais poelgiais Mockus garsėja. Antai būdamas Bogotos universiteto rektoriumi įsižeidė, jog jo paskaitos studentai nesiklauso, tad nusimovė kelnes ir atsuko auditorijai užpakalį. Šis jo poelgis buvo taip plačiai aptarinėjamas, jog rektorius neištvėręs parašė atsistatydinimo pareiškimą.
Profesoriai nustėro
Tačiau tepasakoja apie save pats Mockus: "Jau pirmąją savaitę po to, kai mane išrinko rektoriumi, susiginčijau su meno fakulteto profesoriais. Sakiau jiems: neužtenka, jog geras parodas ir koncertus rengiate - reikia ir ataskaitas apie jas parašyti.
Jie spyrėsi, jog menininkui tai žema. Tad sėdau ant dviračio, užmyniau ant auditorijos scenos, pastčiau jį prie sienos, o pats atsiguliau prieš profesorius ant stalo. Jie suprato, ką norėjau tuo pasakyti".
Originaliai jis pamokė kolegas profesorius ne kartą. "Vienas dekanas labai nemėgdavo ryšėti kaklaryšių, todėl atsinešiau į posėdį virvelę, užrišau ją ant dekano marškinių ir pagyriau: "Čia ne kaklaryšis, bet vis tiek gražu".
Tik toliau, pasak Mockaus, atsitiko ne taip gerai: "Išėjau iš posėdžio ir pristojo vaikai - "Padovanok ir mums kaklaryšių!" Aš kyšt ranką į kišenę - o ten tik viena virvelė belikus, na, dar švilpuką užčiuopiau.
Vienam vaikui daviau virvelę, antram švilpuką, rausiuosi, ką čia ištraukti trečiajam, - o kišenėje tik prezervatyvas. Nelaimei, per skubėjimą jį jau ištraukiau... Nebebuvo ką daryti - ištiesiau tą paketėlį vaikui.
Tai buvo gal 10 metų mergaitė - žiūrėjo akis išplėtusi nesuprasdama. Televizija jau tą pačią dieną paskelbė: rektorius Mockus vaikams prezervatyvus dalija!" - kvatojo prisiminęs šį įvykį kolumbietis.
Taupymo pamoka
Politikas neslėpė - ne viskas gyvenime ir jam pasiseka, na ir kas čia tokio? "Gyvenimas yra kaip pasaka, o jos veikėjams juk ne visada sekasi".
Antai kartą, būdamas Bogotos meru, ėjęs gatve ir sutikęs elgetą. Miestas tada šventė teatrų festivalį. "Nupirkau jo drabužius, o jam atidaviau savuosius. Persirengiau iki pusės, net nusigrimavau. Užlipau ant festivalio scenos ir... niekas nepastebėjo apgaulės, net nepasijuokė".
Vis dėlto originaliais poelgiais ne kartą pavykę palenkti žmones į savo pusę. Sykį Bogotos vandentiekyje įvyko avarija, miestui ėmė stigti vandens. "Paraginau žmones vandenį taupyti, bet jo naudojimas tik dar padidėjo. Ką daryti? Parodėm per televiziją tokį filmuką: aš maudausi, paskui vandens čiaupą užsuku, išsimuilinu ir tik tada vėl čiaupą atsuku. Miestiečiams pamoka patiko - vandens pradėta naudoti mažiau".
Kolumbiečiai - pietietiško temperamento, dažnai į įstatymus numojantys ranka, tad Bogotos merui ilgai teko laužyti galvą, kaip juos paveikti. "Gatvėse būdavo chaosas, eina ir važiuoja kas kur nori ir kaip nori, o iš policijos naudos nedaug - ji korumpuota, žmonės nepasitiki.
Pasamdėme vietoje policininkų mimus - pantomimos aktorius. Jie neturėjo teisės nei kalbėti, nei bausti, tik gestais mokyti. Kaip žmonėms patiko! Vienas verslininkas prisipažino labai susigėdęs, kai aktorius jam ženklais parodė, jog nedera eiti per sankryžą degant raudonam šviesoforui ", - pasakojo Mockus.
Ramus, kol nepajudina
O ką Kolumbijos politikas patartų savo kolegai Vilniaus merui Zuokui, pagarsėjusiam oranžinių dviračių dalybomis ir siūlymu vilniečiams aikštėse daryti kinišką gimnastiką?
"Gaila dviračių idėjos - ji gera buvo. Bogotos universitete irgi yra 400 nemokamų dviračių - kol kas nepavogė. Tiesa, jie tokio savito dizaino, kad pavogęs naudos neturėsi.
Jei man būtų atsitikę kaip Zuokui, būčiau pareiškęs: "Kol neatsiras 10 dviračių, nieko nedirbsim - uždarom savivaldybę. O jei net 20 dviračių atsiras - puiku, sugiedosime Vilniaus himną ir toliau darbuosimės jūsų labui", - pusiau juokais, pusiau rimtai svarstė Mockus.
Jis sakė dviratį mynęs 15 metų, kol buvo universiteto profesorius, vėliau rektorius. Tapęs Kolumbijos sostinės meru sėsti ant dviračio jau nebegalėjo - tai tapo pavojinga. "Gaila, šarvuoto dviračio dar niekas nesukūrė ", - juokėsi Mockus.
Jį Bogotoje supdavo būrys ginkluotų sargybinių, tekdavo vilkėti neperšaunamą liemenę. Du sargybiniai Kolumbijoje Mockų ir jo šeimą saugo ir dabar, kai jis jau nebe meras.
"Mano kelias - Kolumbijoje. Vienas kunigas yra man sakęs: tokių žmonių kaip tu čia reikia", - kalbėjo Mockus. Kolumbiją ir Lietuvą jis gretino dažnai. "Kolumbija garsėja nusikaltimais, o Lietuva - savižudybėmis. Manote, šis sutapimas šiaipsau? Turime galvoti, kaip smurtą prieš kitus ir save išgyvendinti".
Mėgstantis kalbėti filosofiškai, palyginimais ir alegorijomis, kolumbietis tikino esąs ramus žmogus: "Jei galėčiau, gulėčiau visą laiką vienas sau kampe susirietęs embiono poza. Tačiau mane vis kas nors pajudina - toks jau yra gyvenimas".
Bene vieną tokį "pajudinimą" prisiminęs, ūmai politikas ir profesorius saldžiai prisimerkė: "Vakar Palangoje tokią gražią lietuvaitę mačiau"...
Lietuvos žinios, 2006 09 25