Miškotvarkos instituto vadovų prognozė, jog neilgai trukus Lietuvoje bus kertama dvigubai daugiau miškų negu dabar, nustebino nemažai šalies gyventojų, įsitikinusių, jog ir dabar girios kertamos pernelyg sparčiai.
Kai kurie jų nenusiramino net sužinoję, jog ši Lietuvos miškų perspektyva, išdėstyta Miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Aplinkos ministerijos, Valstybinio miškotvarkos instituto ir Lietuvos žemės ūkio universiteto neseniai išleistoje brošiūroje "Lietuvos miškų naudojimo XXI amžiuje prognozė", nėra dokumentas, o tik svarstymai.
Į "Lietuvos ryto" redakciją užsuko ir tuo susirūpinęs rašytojas Romas SADAUSKAS.
Fasadinė miškininkystė
-- Ne visi miškininkai patenkinti, kai apie miškus kalba ne šios profesijos žmonės.
-- Aš apie miškus ir miškininkus rašau visą gyvenimą. Ir pirmoji mano grožinė knyga, išėjusi 1976 metais, vadinosi "Mažas girios dienoraštis". Ankstesni miškininkai man už tuos rašinius spausdavo ranką, anuometinis miškų ministras Algirdas Matulionis į keliones po girias kviesdavosi.
Tik dabar niekas neskatina rašymo apie miškus, nebent pasakotum vien tai, kas iš miškininkų vadovų burnų išeina. O šiandien kaip niekada reikia žmones šviesti, nes daug jų nebemoka ūkininkauti atgautame miške. Iš miško padarytas didelis mokslas, o čia visų pirma reikia sąžinės ir sveiko proto.
Be to, lyg ir turiu šiokį tokį gamtamokslinį išsilavinimą -- gal ne menkesnį, nei Miškininkystės fakultetas duoda. Tiesa, medžių kirtimo kurso nesu išklausęs, bet nežinia, ar tai mokslas.
-- Tad kaip vertini siūlymą po 30 metų kirsti dvigubai daugiau miškų negu dabar?
-- Tai šiandieninės miškų politikos, kuri tęsiasi beveik 10 metų, išdava. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pirmieji miškų ministrai Vaidotas Antanaitis, Rimantas Klimas bandė tokiai politikai priešintis, todėl turėjo palikti savo postus.
Po to prasidėjo parodomosios, fasadinės miškininkystės laikai: jos vadai ėmė berti skaičius, kokie nuostabūs Lietuvos miškai. Jei pradėdavai abejoti -- suirzdavo.
"Lietuvos miškų naudojimo XXI amžiuje prognozė" ir yra vienas tokios miškininkystės šedevrų. Tai skaičiais ir lentelėmis paremta fantastika. Parašyta, einant iš lentelės į lentelę, o nežiūrint į miškus.
Klaidos kainuoja brangiai
-- Tačiau tvirtinama, jog pribrendo, o ateityje dar daugiau pribręs medžių, todėl būtų nuostolis jų nekirsti.
-- Kad ir taip be atodairos kertama visoje Lietuvoje – net draustiniuose, kurortinėse zonose. Mano gimtojoje Dzūkijoje pušys plynai pjaunamos net nelaukiant, kol joms bus 70 metų. Kirtimų biržės tokios didelės, kad jose įsisukęs vėjas pusto smėlį. Juk šie miškai užaugę ant žemyninių kopų.
Tegul tie, kur šneka apie ateities miškus, pasako, kas bus iš sodinimų tose vietose? Išdygs tik vienas kitas daigas. Jau ir dabar silpnas jų šaknis puola grambuoliai.
Tokios klaidos kainuoja nepaprastai brangiai. Prieš šešerius metus "Gimtajame krašte" parašiau straipsnį, jog Dzūkijos pušynus masiškai puola kenkėjai pelėdgalviai (pušinio pelėdgalvio vikšrai nugraužia daug pušų spyglių, kartais ir pumpurų bei ūglių – F.Ž.). Tuometinis miškų ūkio viceministras Algirdas Brukas atsiuntė atsakymą, jog tie dzūkų pušynai klesti.
Pakviečiau jį drauge važiuoti pasižiūrėti to klestėjimo -- atsisakė, o kai kurie miškininkai mane praminė pelėdgalviu. Šiandien jie jau reikalauja milijonų tikriems pelėdgalviams išnaikinti. Tai kur anksčiau jie buvo?
-- Teigiama, jog kasmet miško pasodinama daugiau, negu iškertama.
-- O ar tinkamai buvo pasodinta, ar užaugo? Be to, kodėl nesugretina dviejų skaičių -- kiek iškerta ir kiek pasodina tūrio? Juk sodina mažyčius daigelius, o iškerta didelius medžius, tai ar ne nuostolis?
Sengires pakeis plantacijos?
-- Gamtininkas Bronius Šablevičius rašo, jog jauni ūkiniai, vadinamieji plantaciniai miškai, kuriuos Lietuvoje nori matyti "Prognozės" autoriai, yra skurdžiai prieš senmiškius, kuriuose gausu visokių augalų ir gyvūnų.
-- Miškas kaip visuomenė -- visko čia turi būti: nuo kūdikio iki karšinčiaus. Argi daug pas mus gali būti tų plantacinių miškų? Argi Lietuvos kraštovaizdis -- kaip Vokietijos, kur tokių miškų nemažai?
Nedidelėje mūsų šalyje -- upeliai, ežerėliai, pelkutės, draustiniai, nacionaliniai parkai, ir tų plantacijų nelabai kur yra veisti, jei rimtai galvojame apie miško ateitį.
-- Betgi iš medienos tikimasi didelės ekonominės naudos.
-- Profesorius V.Antanaitis rodydavo Europos miškininkų duomenis, jog ten mediena sudaro tiktai nepilnus 20 procentų miško naudos. Kodėl tie miškininkystės prognozuotojai šneka tik apie kirtimus, o pamiršta kitus miškų naudojimo būdus -- grybavimą, uogavimą, vaistažoles ir daugybę kitų dalykų?
Kodėl jų knygoje nė žodžio nėra apie ekologiją? Ateityje Lietuva gal bus turizmo šalis, tad ir miškai gal nebus skirti tik kirtimui?
Antra vertus, ką pas mus daro su mediena? - Daugiausia išveža į užsienį nepadorotą. Kokios buvo mūsų lentpjūvėlės prieš 10 metų, tokios liko, didesnės medienos perdirbimo įmonės miškininkai neturi.
O, pavyzdžiui, Baltarusijoje draudžiama išvežti apvalią medieną. Privalai perdirbti ir tik tada gali eksportuoti. Nemažai mūsų jaunų miškininkų metė darbą Lietuvoje ir įsidarbino Baltarusijoje – sukūrė ten modernias miško perdirbimo įmones.
Keliaudamas po Ispaniją, priekalnėse mačiau iš Baltarusijos importuotus sudedamus rąstų namelius. Ar ką nors panašaus išgabename iš mūsų miškų? Net grybų ir uogų pramonę miškininkai perleido kitiems, o patys šaukia, kad neturi ką veikti.
Pajuto pasaulio pabaigą?
-- Bėdojama, kad, pavyzdžiui, popiermedžių Lietuvoje niekam nereikia.
-- O kas turi rūpintis, kad reikėtų? Ar ne miškininkai pirmiausia? Be to, jeigu medienos nereikia, tai kam taip skubėti kirsti? Tegul stovi medžiai, negi per metus kitus supus? Jie greičiau pūva gulėdami. Giriose pūva daug pernai, užpernai iškirstos medienos, kurios niekam nereikia, ir vis tiek kertama. Gal miškininkai jaučia pasaulio pabaigą, ar ką, kad taip karštligiškai skuba?
Jeigu tie kirtimai taip jau pelningi, tai kur pinigai už juos? Kodėl skursta girininkijos, kodėl miško žmonės dejuoja, kad nėra iš ko atsodinti girias, ginti jas nuo kenkėjų?
-- Antai skelbiama, kad galima būtų apsodinti mišku apie 400 tūkstančių hektarų nederlingos žemės, tik reikia lėšų.
-- Želdinti reikia, tačiau protingai. Daugiausia nederlingų žemių yra Dzūkijoje ir Aukštaitijoje, bet ir tose vietose nuo amžių gyveno žmonės. Jei atims iš jų žemę ir užsodins ją iki langų -- išnyks kaimai.
Pokariu jau buvo toks sodinimas -- iškėlė dalį dzūkų į Suvalkiją. Dabar tose vietose, kur kadaise augo bulvės ar grikiai, medžiai serga šaknine pintimi.
Visos ligos, kaip Evangelijoje parašyta, iš vidaus ateina. Kai pradedi analizuoti miškų ligas, įsitikini, kad patys miškininkai dėl jų kalti.
Tegul jie pirma apsodina nunuogintas paežeres, paupius, atgaivina anksčiau sodintas, tačiau vis tiek plikas vietas.
Be to, daug žemės jau grąžinta žmonėms. Negalima jų niekinti -- šeimininkai turi spręsti, kaip ja naudosis.
Kaip atgauti gerą vardą?
-- Sovietmečiu kirsdavo gerokai mažiau, bet būdavo teisinamasi: kirsti verčia Maskva.
-- O dabar atvirkščiai -- Lietuvos valstybė turėtų įsikišti į miškų niokojimą, nes tuo pasipiktinę daugybė žmonių. Reikėtų net specialų medžių apsaugos įstatymą priimti, kaip Prancūzijoje ir kai kuriose kitose šalyse. Jis būtų ypač reikalingas apymiesčių bei kurortinių zonų želdiniams.
Į miškus turi ateiti nauja, jauna miškininkų pamaina. Daug senųjų urėdų tebėra paskirti komunistų partijos rajonų komitetų, kaip, pavyzdžiui, Šakių urėdas Ksaveras Vaičiūnas. Kai gamtininkas Antanas Aleknonis pasiskundė, kad šis jį neteisėtai atleido iš darbo, teisme paaiškėjo, kad K.Vaičiūnas net neturi valstybės įgaliojimo vadovauti urėdijai.
Ar susigrąžins giriūnai buvusį savo gerą vardą? Juk tokį turėjo! Okupavę Lietuvą, rusai miškininkus vežė į Sibirą vienus pirmųjų, nes tai buvo krašto šviesuoliai.
Kurie spėjo pasislėpti, baigiantis karui pasitraukė į Vakarus. 1945 metais Vokietijoje vyko jų suvažiavimas, ir žinai, koks buvo jame pagrindinis pranešimas? -- Apie liepas Lietuvos miškuose!
Jie prisiminė Simoną Daukantą, kuris rašė, jog mūsų giriose pirma išgirsti ne medžių ošimą, o bičių dūzgimą -- tokie liepynai buvo. Kur dabar tie liepynai, kur ąžuolynai?
Jaunieji miškininkai visa tai mato ir jų nuotaika slogi. Jie arba bėga iš miško, arba geria, arba labai sunkiai gyvena, o atsitinka ir dar blogiau.
Antai pavasarį pas mane buvo užsukęs Randamonių girininko pavaduotojas -- labai ilgai ir liūdnai šnekėjo. Išsiskyrėm, o po pusmečio sužinojau, jog užsigulė jis medžioklinį šautuvą, ir žmogaus nebėra, liko tik jo laiškas, kad tokioje atmosferoje dirbti negali.
Ką tik grįžau iš viešnagės Jungtinėse Amerikos Valstijose -- ir ten gyvenantys lietuviai miškininkai stebisi, kas darosi mūsų miškuose.
Nepasakysi, kad mūsų miškininkai yra kvaili. Mokslo jiems per akis užtenka. Sąžinės -- štai ko trūksta. Jie nori greitai praturtėti, tačiau atminimas apie juos bus baisus.
Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 2000 12 08