Žemaičių žolininkės arbatą geria ir princai 

Mažeikiškė Jadvyga Balvočiūtė jau nebejauna būdama padarė tai, kam retas tokio amžiaus žmogus ryžtasi – metė valdišką darbą ir ryžosi ūkininkauti. Susigrąžintoje tėvų žemėje ji įkūrė vaistažolių auginimo ūkį ir ėmė gydyti žmones.

Pradžia buvo labai sunki, bet šiandien J. Balvočiūtė – jau garsi žolininkė.

Jos namuose Mažeikių rajono Gyvolių kaime kvepia medžiu ir vaistažolėmis. Pasieniais džiūsta daugybė jų ryšulėlių su pririštomis etiketėmis. Prieškambaryje prie kambarėlio, kuriame ligonius priima J. Balvočiūtė, jau senokai sėdi keletas žmonių, antra tiek jų laukia savo eilės gretimame kambaryje. Šiandien čia jų priėmimo diena, o kiekvieną J. Balvočiūtė atidžiai išklausinėja, kokios bėdos atginė, detaliai pataria ir paaiškina.

Į kiemą vis suka automobiliai - žmonių gyvenimas gerėja, tačiau ir ligų nemažėja. Vis daugiau tokių, kurie sveikatos ieško liaudies medicinoje.

Pagaliau pavakariais svečių srautas atslūgsta ir žolininkė pakviečia mane į savo gyvenamąjį namą, stūksantį netoli nuo jos vaistinės. Matau - jau pavargusi. Turbūt todėl užkaičia ne savo žolelių, o kavos.

Išgelbėtų ekologija

- Dirbote botanike Kamanų valstybiniame rezervate. Ramu, alga nebloga. Apie tai svajoja daugelis, o jūs šį darbą iškeitėte į ūkininkavimo vargus... Nesigailite?

- Taip, galėjau valdiškame darbe likti dar ilgai, jei toks būtų buvęs mano tikslas. Dar vaikystėje svajojau pažinti augalus, būti gamtoje. Taip ir atsitiko. Bet traukė ir vaistininkės darbas, tapau provizore.

Tačiau man nerimą kelė vis labiau silpstanti vietinė vaistažolininkystė, vietos augalų pateikimas žmonėms. Parduotuvėse ir vaistinėse daug gražiai įpokuotų importinių arbatų. Bet mes ir savo gamtoje turime labai daug įvairių ir gerų augalų, kuriais galima gydyti, vartoti maistui. Tereikia atgaivinti liaudies medicinos tradicijas. Tad ir nusprendžiau susigrąžintoje tėvo žemėje ant Virvytės kranto auginti, rinkti ir ruošti įvairias žoleles.

- Dabar daug pasimetusių, nusivylusių gyvenimu, nesaugiai besijaučiančių žmonių. O jūs, jau nebejauna būdama, ryžotės iš pagrindų keisti savo gyvenimą. Ar nepavargstate? Štai šiandien visą dieną būriavosi žmonės prie jūsų durų, o su kiekvienu kalbatės ilgiau negu dauguma gydytojų.

- Dar ir kaip pavargstu. Būna - tik 10 valandą vakaro darbą baigiame. Bet norisi visiems padėti. Mano padėjėjai dabar lankytojus registruoja telefonu, paskiria datą, kad per daug vienu kartu nesusirinktų. Bet jei žmogui onkologinė liga ar kita nelaimė? Reiktų tokiems padėti pirmiausia. Šia proga norėčiau labai atsiprašyti žmonių, kurie tikėjosi ir galbūt laiku nesulaukė mano pagalbos. Jei dar nevėlu, kreipkitės.

- Kiek šiandien jų čia pabuvojo?

- Devyniolika. Būna dienų, kai išrašau vaistažolių receptus trims dešimtims ir daugiau ligonių. Priiminėjame dvi dienas per savaitę, kitomis – kiti rūpesčiai. Juk gaminame arbatas iš daugiau kaip 600 rūšių augalų. Aišku, ne visi jie auga mano darže, nemažai jų renkama apylinkėse ir tolėliau. Pačių populiariausių, iš kurių sudarome mišinius, yra 100-150.

- Kuo daugiausia žmonės skundžiasi?

- Skrandžio ir kitomis viršininimo sistemos ligomis, kepenų, kasos negalavimais, nemiga, depresija, sąnarių skausmais. Labai padaugėjo alerginių ligų, ypač tarp vaikų, taip pat onkologinių susirgimų.

- Kodėl sergame? Netinkamai gyvename?

-Taip. Dabar daug žmonių gyvena tarsi butaforinį, netikrą gyvenimą – maitinasi netaisyklingai, mažai juda. Žmogus atitrūko nuo savo šaknų – žemės, gamtos, kurios jį maitino, rengė. Nors širdis tebetraukia prie natūraliųjų vertybių, bet daug kas, ypač jauni, nebetenka ryšio su gamta, su tautiniu, dvasiniu paveldu, jau nebemoka suvokti jų vertę, juos jausti, gerbti...

Tačiau jau pradeda žmonija susigrąžinti tikrojo gyvenimo prioritetus: daugėja dėmesio ekologijai, vis dažniau pripažįstama, kad dvasinė ekologija, ekologinis gyvenimo būdas – tai išsigelbėjimas.

Liaudies medicina apleista

- Jūsų arbatos ragavo ir Didžiosios Britanijos princas Charlesas, kai prieš keletą metų lankėsi Lietuvoje. O kiti garsūs žmonės čia apsilanko?

- Taip, bet pavardžių neminėsiu. Daug kas geria mano arbatų – ir paprasti žmonės, ir garsiais vadinami. Juk visi norime būti sveiki.- Ar pavyksta pagydyti?

- Kai kurie žmonės sako, kad taip. Štai ir šiandien tie paskutinieji, kuriuos matėte, buvo atvažiavę padėkoti. Prieš kurį laiką buvo atsivežę senutę mamą, sergančią Parkinsono liga. Vos paėjo, o dabar giminaičiai džiaugėsi, kad nuo vaistažolių jau žvalesnė. Be abejo, ji nepasveiko, bet jei pagerėja savijauta – ir tai gerai. Ne vienam vaikeliui pasisekė išgydyti alergiją.

- O vėžį ir kitas sunkias ligas?

- Ir tie ligoniai nuo vaistažolių dažnai pastiprėja. Nežinau, ar tai mano nuopelnas, juk jiems tuo pat metu atliekamos įvairios gydytojų paskirtos procedūros, vartojami vaistai. Bet buvo moterų, kurios sakė: aš dar gyva, o mano draugių, kurios irgi vėžiu sirgo ir vaistažolių kratėsi, jau nebėra. Niekas nežino, kaip yra iš tikrųjų, kas nulėmė. Bet kad žolės pastiprina žmogų, tai tikrai taip.

- Žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė sakydavo, jog vaistažolėmis ypač naudinga paramstyti, kaip ji sakydavo, ligonius po operacijų.

- Visame pasaulyje vaistažolių mada plinta, tikriau, grįžta. Žmonės grįš prie natūralios medicinos, natūralaus gyvenimo būdo. Vėl daug ką pasidarys patys ar bent savo akimis matys, kaip daroma, o ne pirks parduotuvėse, į kurias produktai patenka iš nežinomų gamintojų ir po ilgų kelionių. Tik reikia tai raštingai daryti. Pavyzdžiui, jei ne tik renki vaistažoles, bet ir platini jas – nurodyk sudėtį, parašyk, ar tai tavo receptas, ar iš kokio šaltinio pasiskolintas.

-Jūsų interneto tinklapyje patariama - kai žmogus nežino, kaip gydytis ta ar kita žole, klausti gydytojo. Tačiau juk gydytojai dažniausiai skiria cheminius vaistus...

- Kol valdžia nenorės, kad būtų plačiau gydoma natūraliais preparatais, tol to ir nebus. Toliau plūs į mūsų rinką visokie papildai, o savo vaistažolių nevertinsime. Gydymas žolėmis Lietuvoje apleistas, oficialioji medicina fitoterapiją mažai tepažįsta. Antai net Kaune vaistažolių vaistinės nebeliko.

Svarbiau už turtą

- Kaip atrodo dabartinė ekonominė krizė iš jūsiškio Gyvolių kaimo?

- Sunkiau tapo ūkininkauti, auginti žoles. Bet nemanau, kad ekonominė krizė yra daugelio dabartinių blogybių priežastis kaip yra mums tvirtinama. Negražu, nedora prisidengiant krize išnaudoti žmones, ką dabar neretai daro ir valdžia, ir verslininkai. Žmonės verčiami dirbti net kenksmingomis sąlygomis, viršvalandžius, mažinamos jų algos, atleidžiami iš darbo... Krizė? Tai tegul ir valdžia sumažina savo poreikius, pasidalina su tais, kurie skursta. Pagalvokime, ką daryti kitaip. Galbūt reikia gaminti mažiau, sumažinti apetitą, norus? Žmonės turėtų suvaldyti aistrą kaupti kuo daugiau turto. Daug svarbiau nei turtas yra gyventi teisingai.

- Tad kokį receptą parašytumėte negaluojančiai Lietuvai?

- Daugiau atsakomybės. Už save ir už kitus. Visiems to rekomenduoju – ir valdžiai, ir visai tautai. O pradėti kiekvienas turėtų nuo savęs ir jau šiandien.

- Dabar neretai išeities ieškoma pas ekstrasensus. Jūs pas juos lankotės?

- Nesu buvusi. Bet neatmetu to, ko nežinau. Labai įdomi sritis, kurioje jie dirba, bet aš jų lankytojus perspėju: nepakliūkite į tamsias rankas. Šie žmonės turėtų būti itin švarūs, tokio švarumo kaip vaikai.

- Anksčiau kiniškos, indiškos arbatžolės buvo vartojamos kaip vaistai, o dabar jų pilnos maisto prekių parduotuvės. Tai maistas ar vaistas?

- Ir maistas, ir vaistas, net stiprus. Pavyzdžiui, žaliojoje arbatoje kofeino yra net daugiau negu kavoje, tad svarbu kiek ir kada gersi.

Aš ir kavos nepeikiu. Jokio augalo nenoriu įžeisti. Turime ir lietuviškų puikių arbatų, kurios taip pat suteikia energijos, stiprina. Geriausia, kai mokame pajausti, ko organizmas pats paprašo, kas jam naudinga.- Tačiau dabar paplitęs kitas gėrimas - alus...

- Dažnai vyrams sakau: jei norit moterimis tapti – gerkit alų. Jame yra panašių į moteriškuosius hormonus medžiagų, nuo kurių ilgainiui vyrai pilnėja, didėja jų krūtys, plonėja balsas, vystosi impotencija. Alų reikia pakeisti gira. Sveika ir skanu, ypač jei pats iš virinto vandens ir duonutės pasidarai, o ne pirktinę geri.

- Mačiau, kai kurios jūsų arbatos skirtos priklausomybei nuo alkoholio gydyti.

- Taip, ir padeda. Bet su viena sąlyga – jei žmogus to labai nori. Šios arbatos pavartojus, alkoholis tampa neskanus, net šlykštus.

- Kokių augalų patartumėte auginti žmonėms savo sklypuose, daržuose?

- Vaistažolių, prieskonių. Ramunėlių, mėtų, katžolių, darželinių builių, peletrūnų, serenčių, margainių, pelynų, rūtų... Bet dabar jau nebematau auginant, pavyzdžiui, karvelinių builių, kuriuos augindavo anksčiau darželiuose, į „kleckus“ dėdavo. Ir laiškinių svogūnų, kuriuos vadinom tribulkom, mažai kas beturi. Peletrūną irgi retame darže pamatysi, o jis maloniai kvepia, todėl kulinarijoje mėgstamas.

Kas apgins augalus

- Klimatas keičiasi – ar vaistažolės gali padėti mums prisitaikyti?

- Be abejo. Tik ir patiems reikia turėti daugiau proto, pavyzdžiui, nevaikščioti per karščius plikomis galvomis ir vaikams to neleisti. Nesidrovėti juodų akinių, nesideginti daug saulėje. Gerti daugiau ir įvairesnių arbatų. Vengti produktų, kuriuose yra GMO – genetiškai modifikuotų organizmų komponentų. Juk yra pavojus ilgainiui tapti nevaisingais.

Jau ir dabar gimstamumas mažas. O dar madų vaikymasis... Suspaudžia moterys savo kūnus aptemptais džinsais, juosmenys apnuoginti, o paskui stebisi, kodėl taip daugėja endometriozių, radikulitų, inkstų ir kitų ligų. Trina rankas farmacijos verslininkai - daug vaistų bus nupirkta nuo strėnų, stuburo, inkstų skausmų, nevaisingumo ir t.t.

Dažnai sakau mergaitėms: jūs pasipriešinkit, sakykit – nereikia mums tų spaudžiančių džinsų ir panašių varžtų. Nebūkit inertiška banda.

Vienas mano pažįstamas vyriškis sykį pajuokavo – dabar avarijų nebedarau, nes galimaper visus Šiaulius važiuot – visos merginos ir moterys ilgom kelnėm, gražių kojų nebepamatysi. Gaila. Moters rūbas ne kelnės, o šiltas sijonas, nes moters fiziologija kitokia negu vyro, jos kūnas laisvas turi būti.

Atvažiuoja vargšės klausti, kaip šlapimo pūslės uždegimą ir kitas chroniškas, o ypač moteriškas ligas pasigydyti. Patariu joms: nors namie dėvėkit sijonus. „Tai kad nebeturiu jokio“, - atsako...

- Ar mūsų šalyje pakankamai ginami, saugomi augalai? Štai retiems gyvūnams išsaugoti kuriami projektai, gaunama lėšų. O dėl augalų debatų mažiau...

- Labai sparčiai mažėja natūralių pievų. Štai pavasarinė raktažolė teoriškai saugoma, nes jos ištekliai sumažėję. Draudžiama ją rinkti, nors, tiesą pasakius, žiedyno nuskynimas žolei beveik nekenkia. Tačiau kai žmogus suaria savąją raktažolių pievą – jo niekas net nepabara.

Bent pamokyti ūkininkus reiktų, perspėti. Juk daugelis jų nežino, koks didžiulis turtas yra augalai. Argi sunku gamtosaugininkams, nacionalinių, regioninių parkų, rezervatų darbuotojams būtų sukviesti žemių savininkus į seniūniją ar kitur ir paaiškinti, kokių retenybių jų žemėse auga ir kaip reikėtų jas saugoti? Bet niekam tai nerūpi.

Anksčiau apleistose žemėse daug vaistažolių pririnkdavau, o dabar nueinu – išarta, paskui vėl apleista, tai ir išnyko augalų bendrijos bei jose gyvenantys vabzdžiai ir kiti gyvūnai. Ar matėte, kaip mažėja tų vabaliukų, kurie rausia urvelius molinių pastatų sienose? Tokių namų tik vienur kitur beliko griuvėsiai, ir tie patys nugriūva be stogo likę. O juk galima virš tokios sienos, kurioje rado prieglobstį tūkstančiai įvairiaspalvių vabzdžių, suręsti stogelį ir taip juos išsaugoti.

Retųjų augalų vietoje laukus, paupius užkariauja iš svetur atklydę Sosnovskio barščiai, kurie net nudeginti žmogų gali kai žydi. Ventos šlaituose prie Papilės nebeliko žibuoklių, rūtenių, vištapienių, plaučių, snieguolių – tik Sosnovskio barščiai.

Bet ką kalbėti apie augalus ir vabaliukus, kai į Raudonąją knygą jau reikia įrašyti tokias kategorijas kaip „Gyvulių auginimas kaime“, „Šienavimas“, „Darbas darže“... Daug žmonių jau gyvena maitindamiesi tik iš parduotuvės. Mūsų kaime jau tik keletas šeimų karvių turi, o juk karvutė - nuostabus „fabrikėlis“, perdirbantis augalus į pieną.

Kai pagalvoji, tai juk mums, žmonėms, visko duota ir visko pakanka. Jei būtume protingi – gerai gyventume ir mažai sirgtume. Bet ne – daugelis siekia valdžios, pinigų, turto. Paklaustų savęs – kam, kiek jau bereikia, ar verta tiek griebti?

Tik vargą vargdami mes atsitokėjame. O kai jo nėra – tuoj didybė, arogancija, valdžios troškulys, tinginystė...

* * *

J.  Balvočiūtė gimė 1944 m. Žemaitijoje, Gyvolių kaime, kuris įsikūręs prie Virvytės ir Ventos santakos. Nuo vaikystės žavėjosi augalais, o iš savo senelės ir kaimo žmonių gavo pirmųjų liaudies medicinos žinių.

1968 m. baigė Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultetą ir įgijo provizorės (vaistininkės) specialybę. Padirbėjusi vaistinėje, perėjo dirbti į Kauno botanikos sodą. Tyrė vaistinių augalų cheminę sudėtį, vadovavo sodo sėklų mainams, rūpinosi floros ekspozicijomis. Be to, dėstė botaniką būsimiems farmakotechnikams Kauno medicinos mokykloje.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę J. Balvočiūtė grįžo gyventi į tėviškę. 1990 – 2002 m. dirbo Kamanų valstybinio rezervato biologe (botanike). Kartu kėlė kvalifikaciją Kauno medicinos universiteto kursuose. 2000 m. SAM Farmacijos specialistų atestavimo komisija patvirtino jai provizoriaus farmakognosto aukščiausiąją kvalifikacinę kategoriją, išduotas leidimas verstis farmacijos praktika.

2000 m. J.Balvočiūtė savo žemėje Gyvoliuose įkūrė ekologinį vaistažolių ūkį. Žolininkė kuria receptus, į kurių sudėtį įeina tik vietiniai, Lietuvoje augantys augalai. Pagal šiuos receptus gaminamos per 60 rūšių vaistažolių arbatos, kuriomis prekiauja šiame ūkyje ir kai kuriose Lietuvos vaistinėse bei parduotuvėse.

Lietuvos žinios, 2010 09 02