II SKYRIUS. MŪSŲ KLASĖ

1971 metais Grinkiškio vidurinę mokyklą baigėme 32 abiturientai ir tai buvo XXIV šios mokyklos abiturientų laida. Po 40 metų, 2012 metų rudenį, mūsų liko 25:

1.  Alvyra Abromaitytė–Vaičekonienė

2.  Rima Bartaševičiūtė–Matuzevičienė

3.  Vitalija Bartkutė–Palubinskienė

4.  Stasys Bazaras

5.  Elena Bučinskaitė–Uganauskienė

6.  Regina Čepaitė–Račienė

7.  Zofija Čepkauskaitė–Michailova

8.  Algirdas Čyžas

9.  Genė Jankauskaitė–Nemirienė

10.  Robertas Kažukauskas

11.  Aldona Kilimaitė–Šalkauskienė

12.  Mikas Kulpinas

13.  Algirdas Liutkus

14.  Dalia Lukminaitė–Tilingienė

15.  Stasys Markevičius

16.  Nijolė Masiulytė–Kryževičienė

17.  Gediminas Rasickas

18.  Vitalija Sirutavičiūtė–Tamulienė

19.  Vidmantas Skaburskas

20.  Algis Skačkobaras

21.  Zita Steponavičiūtė–Čiučelienė

22.  Vida Švėgždaitė-Varkalevičienė

23.  Valeras Tvaronavičius

24.  Rimantas Urbonas

25.  Feliksas Žemulis

(2017 metų lapkričio 4 dieną po ilgos ir sunkios ligos mirė Robertas Kažukauskas. Tad mūsų beliko 24. - F.Ž. pastaba 2019 m.)

NETEKTYS:

Klasės auklėtoja Aurelija Kišonaitė, mirė 2004-09-13, palaidota Krakėse.

Anapilin išėję klasės draugai:

1.  Bronius Karanauskas, mirė 1999 06 25, palaidotas Pašušvyje.

2.  Henrikas Korbutas, mirė 1985 03 22, palaidotas Pašušvyje.

3.  Danutė Koščicaitė–Bosienė, mirė 2012 06, palaidota Grinkiškyje.

4.  Rima Miežinytė-Barčiauskienė, mirė 1997 09 28, palaidota Vaitiekūnuose.

5.  Jonas Petrauskas, mirė 2005 08 22, palaidotas Kėdainiuose.

6.  Algimantas Uganauskas, mirė 2000 01 16, palaidotas Grinkiškyje.

7.  Kęstutis Zinys, mirė 2003 08 29, palaidotas Šiaulėnuose.

8.  Robertas Kažukauskas, mirė 2017 11 04, palaidotas Kėdainiuose. (Papildyta 2019 m. - F.Ž.)

O dabar bent mintimis grįžkime į tuos vaikystės ir jaunystės metus.

MŪSŲ MOKSLO METAI

1 klasė 1960-1961 m.m.

2 klasė 1961-1962 m.m.

3klasė 1962-1963 m.m.

4 klasė 1963-1964 m.m.

5 klasė 1964-1965 m.m.

6 klasė 1965-1966 m.m.

7 klasė 1966-1967 m.m.

8 klasė 1967-1968 m.m.

9 klasė 1968-1969 m.m.

10 klasė 1969-1970 m.m.

11 klasė 1970-1971 m.m.

PIRMIEJI MŪSŲ MOKYTOJAI

Regina Kaupaitė, Inga Simanavičiūtė (Grinkiškio prad. mokykla)

Felicija Bartkevičienė (Būdų prad. mokykla)

Marija Kazakevičienė, J. Miliušienė,  Meleškienė (Kairėnų prad. mokykla)

Stryla (Šašių prad. mokykla)

Zofija Šidlauskaitė — Banevičienė

Birutė Volskienė (Juodelių prad. mokykla)

Angelė Petreikienė (Ridikių, vėliau Vaitiekūnų prad. mokyklos)

Ona Kuprienė (Beinoriškio prad. mokykla)

Kuprevičienė (Kubiliūnų prad. mokykla)

Rožė Dantaitė (Martinaičių prad. mokykla)

TUOMETINĖ GRINKIŠKIO VIDURINĖS MOKYKLOS DIREKTORĖ

Irena Birutė Žmoginienė

MŪSŲ KLASIŲ AUKLĖTOJAI

Milda Stanevičienė

Antanas Karoblis

Jonas Daukša

Zofija Radavičienė

Aurelija Kišonaitė

MŪSŲ MOKYTOJAI

Milda Stanevičienė

Antanas Karoblis

Alina Tičkienė

Vytautas Tička

Irena Birutė Žmoginienė

Aldona Dučinskienė

Alfredas Dučinskas

Zofija Radavičienė

Vytautas Radavičius

Elena Reutienė

Aldona Pečeliūnaitė - Šakėnienė

Irena Naujokaitienė

Romas Stražinskas

Viktorija Almonaitytė – Budvytienė

Algirdas Čepas

Verutė Čepienė

Alfonsas Margelis

Genadijus Žmoginas

Angelė Ambrazienė

Vida Simonaitytė (dabartinė jos pavardė Rudaitienė).

Grinkiškio vidurinės mokyklos muziejuje po 40 metų tėra išlikusi mūsų klasės išleistuvių nuotrauka ir klasės sąrašas. Dienynų ir kitų popierių, kaip sakė mokykloje, nebelikę. Kitokių dokumentų, išskyrus atestatą, kažin ar daug turime ir mes patys.

Tad ar galima dabar, po 40 metų, sudėlioti klasės istoriją iš mūsų prisiminimų? Kas buvo toji mūsų klasė, tas jaunų žmonių būrys, kuriam likimas lėmė tam tikru metu gyventi, mokytis ir augti kartu? Kur mūsų pradžia ir iš kokių Grinkiškio apylinkės pradinių mokyklų suėjome mes, trisdešimt du vaikai, kurie ilgainiui tapome 24 - ąja abiturientų laida?

Kai lengvabūdiškai pažadėjau parašyti klasės istoriją, neįsivaizdavau, kad bus taip nelengva. Bandžiau įvairiais kampais užgriebti tuos bruožus, kurie būtų pagrindiniai mums kaip asmenybėms, to laikmečio dalelei. Tačiau vis kirbėjo klausimas - ar tai svarbu? Prisiminimų reikšmė aiškėjo juos pajudinus: kodėl turi pradingti tos niekam nepapasakotos istorijos? Tas laikmetis, kuris mums nebepriklauso, tačiau apie kurį istorikai dar nekalba?

Žinoma, tai tik kukli pretenzija į kraštotyrinę medžiagą.

Vėliau suvokiau, kad tai, ką darau, yra tarsi bandymas apibūdinti Lietuvą. Ar tai žmonės ir vieta, o gal visa tai, kas plevena žmonių dvasioje? Supratau, kad neįmanoma sudėti į rėmus tokį daugialypį laiką ir tokius sudėtingus santykius, kurie buvo mūsų gyvenimas, kad ko nors neiškreiptum, nepagražintum ar nepameluotum.

Todėl galiausiai pasirinkau fragmentus, užfiksuotus nuotraukose, išlikusius dalykiniuose popieriuose. Manau, kad ties tomis laiko akimirkomis kiekvienas iš mūsų galėtų parašyti savo įspūdžius.

Visus vienuolika metų kartu mokėsi aštuonetas mūsų, atėjusių į pirmąją klasę 1960 metais. Tai grinkiškiečiai Algirdas Čyžas, Mikas Kulpinas, Zita Steponavičiūtė, Algimantas Uganauskas, Algis Liutkus iš Noručių kaimo prie Grinkiškio, Stasys Markevičius iš Nataičių, Danutė Koščicaitė nuo Rudžių ir Rimantas Urbonas iš Vedreikių.

Drauge su mumis tuo metu pirmojoje klasėje mokėsi ir Saulius Kalnelis, Regina Gakštaitė, Zita Nemčiūnaitė, Vaclovas Ivanauskas, Rima Ivanauskaitė, Vladas Vaicekauskas, Violeta Žalytė, Vytautas Jagučanskas, Romualdas Brajys, Saulius Poška, Jonas Damanauskas, Stasys Zolubaitis. Pastarąjį ir dabar sutiksi Grinkiškyje - čia prabėgo Stasio gyvenimas. Vieni išvažiavo iš Grinkiškio netrukus, kiti - baigę aštuonias klases.

Pradinėje mokykloje jau buvome pasipuošę mokyklinėmis uniformomis.

Pirmoji mūsų klasės mokytoja - Regina Kaupaitė. Ji mus mokė trejus metus. Ketvirtoje klasėje ją pakeitė Inga Simonavičiūtė (atrodo, toks jos vardas). Ši mokytoja palydėjo mus į jau vidurinės mokyklos penktąją klasę.

1964 metų rugsėjo mėnesį Grinkiškio vidurinė suformavo dvi penktąsias klases. Į a klasę, kuriai vadovavo jos auklėtoja, rusų kalbos mokytoja Milda Stanevičienė, susirinko vaikai: iš Šašių pradinės mokyklos - Rima Bartaševičiūtė, Regina Čepaitė, Kęstutis Zinys. Tai garsaus mokytojo Strylos mokiniai. Iš Būdų pradinės atėjo Genė Jankauskaitė ir Vitalija Bartkutė. Jų pirmoji mokytoja buvo Felicija Bartkevičienė.

Auklėtojas, matematikas Antanas Karoblis buvo paskirtas vadovauti penktąjai b klasei. Į šią klasę buvo surinkti šie vaikai: iš Kairėnų pradinės mokyklos, kurioje mokė Marija Kazakevičienė, J. Miliušienė ir Meleškienė, - Zofija Čepkauskaitė, Aldona Kilimaitė, Vidmantas Skaburskas, Valeras Tvaronavičius, Jonas Petrauskas; iš Beinoriškio pradinės mokyklos (mok. Ona Kuprienė) - Nijolė Masiulytė; iš Šilalės rajono Kvėdarnos vid. m-los - Gediminas Rasickas, iš Vaitiekūnų pradinės mokyklos (mok. Angelė Petreikienė) - Vida Švėgždaitė, Rima Miežinytė.

Kaip dabar prisimena Nijolė Masiulytė-Kryževičienė, į penktąją b klasę atėjo ir Stasys Bazaras bei Kęstutis Masiulis iš Beinoriškio pradinės mokyklos (mokytoja Ona Kuprienė), iš Martinaičių pradinės mokyklos (mokytoja Rožė Dantaitė) - Irena Teišerskytė-Stanikaitienė, Genė Šilževičiūtė.

Iš Kubiliūnų pradinės mokyklos (mokytoja Kuprevičienė) - Vida Liutkevičiūtė, Gražina Sakalauskaitė, Aleksas Tvarijonavičius, Zita Pilipauskaitė (iš Balandiškių ar Pašušvio?). Iš Šašių pradinės mokyklos (mokytojas Stryla) - Romas ir Viktoras Barkauskai, Romas Bartaševičius, Kęstutis Zinys.

Iš Kairėnų pradinės mokyklos (mokytoja Marija Kazakevičienė) - Kęstutis Poškevičius, Algirdas ir Zenonas Poškevičiai, Algimantas Poška.

Pasak Nijolės, penktosios b klasės seniūnė buvo pirmūnė Irena Teišerskytė-Stanikaitienė iš Bargailių kaimo, baigusi Martinaičių pradinę mokyklą.

“Ji mėgo muziką, dainavimą, grojo akordeonu, gitara, gražiai piešė, rašė eiles, kūrybinga, meniškos sielos. Augo ir gyveno su tėvu ir broliais, nes anksti neteko mamytės. Baigusi Grinkiškyje aštuonias klases, toliau vidurinės mokyklos kursą tęsė Šiaulių 2-oje mokykloje-internate. Baigė politechnikumą, vėliau 10 metų dirbo raštvede Vilniuje, Matematikos ir kibernetikos institute. Po to persikėlė į Panevėžį, kuriame su šeima gyvena ir dabar, turi dukrą Rūtą.

Irena buvo mūsų penktosios b klasės siela, reta, išskirtinė asmenybė, todėl ir noriu priminti ją buvusiems klasės draugams. Ir kiti iš tolimų kaimelių į penktąją b klasę susirinkę mokiniai buvo darbštūs, jautrūs ir pareigingi, įgavo daug patirties, augdami ir gyvendami sudėtingoje vaikystėje, ir šiandien jie yra žmonių gerbiami ir mylimi”, - rašo Nijolė Masiulytė-Kryževičienė.

Antanas Karoblis ugdydamas klasę puikiai derindavo savo nuostatų atkaklumą ir toleranciją kitų požiūriams. Jam išvykus dirbti Kauno politechnikos institute, 1967 m. šios klasės auklėtoja tapo fizikos mokytoja iš Radviliškio Čepulytė- Urbonavičienė, kuriai taip pat didelio vargo su auklėjamąja klase nebuvo.

Pabaigę aštuonmetės mokyklos kursą, daug kas išsisklaidė mokytis profesijos, todėl tolesnėje devintoje klasėje būta nemažų pasikeitimų – iš netolimų nuo Grinkiškio aštuonmečių mokyklų suplaukė nauji mokiniai: iš Pašušvio aštuonmetės - Dalia Lukminaitė, Vitalija Sirutavičiūtė, Alvyra Abromaitytė, Bronius Karanauskas; iš Vosiliškio aštuonmetės - Elena Bučinskaitė, Algis Skačkobaras; iš Barkūniškio aštuonmetės - Robertas Kažukauskas, Feliksas Žemulis ir kt.

1968 m. rudenį 9 a klasės auklėtoju trumpai buvo fizinio lavinimo mokytojas Jonas Daukša.

O 9 b klasės auklėtoja, pasak Roberto Kažukausko, kurį laiką buvo mok. Urbonavičienė (galbūt tai toji pati Čepulytė?). Jai išėjus lapkritį ar gruodį dekretinių atostogų, 9 b klasės auklėtoja tapo istorijos mokytoja Zofija Radavičienė.

Kai Z. Radavičienė 1970 m.  išsikraustė iš Grinkiškio į Kauną, a ir b klasės buvo sujungtos ir šios naujosios, jungtinės mūsų klasės auklėtoja tapo matematikos mokytoja Aurelija Kišonaitė.

Tuo laiku į klasę sugrįžo Gediminas Rasickas, jau mokęsis Grinkiškio mokykloje 1965-1966 m. m. Dar vėliau mūsų klasės duris pravėrė Danutė Koščicaitė, grįžusi iš Kauno, kur ji prižiūrėjo mažą buvusios auklėtojos Z. Radavičienės dukrą Jūratę. Su mumis Danutė ir baigė 11 klasę.

Kurį laiką su mumis kartu mokėsi Feliksas Stankus, Vytautas Šapronas ir kt.

Žvilgterėjus į senus klasių baigimo pažymėjimus matyti, kad 1961-1962 metais Grinkiškio miestelis ir mokykla priklausė Šeduvos rajonui. Vėliau jis buvo panaikintas ir Grinkiškis priskirtas Radviliškio rajonui.

Pradinėje mokykloje mums buvo dėstomos šios disciplinos: lietuvių kalba (žodžiu ir raštu), rusų kalba (žodžiu), dailyraštis, aritmetika, rankų darbai, muzika ir dainavimas, fizinis auklėjimas ir paišyba, kuri trečioje klasėje pavadinta taisyklingiau - piešimas.

1963-1964 m.m. rusų kalba jau buvo dėstoma ir raštu, pradėta dėstyti gamtos pažinimą. 1964-1965 m.m. buvo įvestas dienoraštis, kuriame atsispindi kiekviena mokslo metų diena, kokios pamokos, namų užduotys; kiekvieną savaitę jo puslapių apačioje turėdavo pasirašyti tėvai: „Klasės vadovo pastabas skaičiau ir pažymius patikrinau“.

Labai įdomūs buvo tų mokslo metų praktikos darbai – pupelių aižymas, darbas darže, gėlių sodinimas; spalio mėnesį prasideda rankdarbių mokymas – dygsniai, grandinėlės, pumpurai, peltakiai ir kt. Po Naujųjų metų atostogų, kurios 1964 metais tęsėsi nuo gruodžio 29 d. iki 1965 m. sausio 11 d., praktikos darbuose - valgių gaminimas, temos – maisto sudėtis, produktai. Vasario mėnesį grįžtama į šiltnamį – sėklų sėjimas į vazonėlius. Pavasario atostogos truko savaitę - nuo kovo 20 iki kovo 28 d. Gegužės 28 d. mokslo metai baigėsi.

Penktoje klasėje buvo dėstoma istorija, biologija, geografija, anglų kalba; išliko iš pradinių klasių aritmetika, ji baigiama mokyti šeštoje klasėje.

1965-1966 m.m. baigimo pažymėjimuose įrašyta algebra; įvedama fizika, septintoje klasėje – chemija, geometrija ir braižyba, praktikos darbai virto namų ruoša.

1967-1968 m.m. buvo tęsiama namų ruoša, kiti dalykai tie patys.

1969-1970 m.m. jau nebedėstyta geografija. Rugsėjo – lapkričio mėnesiais pažymių knygelėje yra mokyt. Z. Radavičienės parašas, o nuo gruodžio – tuščia. Tikriausiai tuo laiku ir buvome palikti be auklėtojų, kol buvo sujungtos klasės.

Vienuoliktos klasės pažymių knygelėje – jau A. Kišonaitės parašai. Tais 1970-1971 m. m. buvo mokoma 16 dalykų: lietuvių ir rusų kalbos žodžiu ir raštu, algebra, geometrija, istorija, visuomenės mokslai, biologija, fizika, astronomija, chemija, užsienio (anglų) kalba. Keletą paskutinių metų buvo laisvėta, suteikta daugiau savarankiškumo – pažymius įsirašinėjome patys, jų nedaug. Pranešimų apie tėvų susirinkimus taip pat beveik nėra.

Aptariamuoju laikotarpiu mokykloje dirbo mokytojai: chemijos - Irena Žmoginienė, muzikos - Algirdas Čepas (jo žmona Verutė Čepienė buvo mokyklos bibliotekininkė), geografijos - Irena Naujokaitienė, geografijos ir fizinės kultūros - Alfredas Dučinskas, biologijos - Genadijus Žmoginas, anglų kalbos - Elena Reutienė, istorijos - Zofija Radavičienė, o jai išvykus - iš Radviliškio dėstyti mums istoriją ir visuomenės pažinimą atvažiuodavo Angelė Ambrazienė; piešimo ir braižybos - Vytautas Radavičius, rusų kalbos - Milda Stanevičienė ir Aldona Pečeliūnaitė – Šakėnienė, fizikos - Alfonsas Margelis ir Čepulytė – Urbonavičienė (nesu tikra dėl šių pavardžių), matematikos - Antanas Karoblis, Alina Tičkienė ir Aurelija Kišonaitė, lietuvių kalbos ir literatūros - Vida Simonaitytė ir Viktorija Almonaitytė-Budvytienė, kūno kultūros - Jonas Daukša. Užklasinę veiklą organizuodavo Aldona Dučinskienė, praktikos darbams vadovaudavo Vytautas Tička.

Kaip vyko gyvenimas klasėje ir uždarius klasės duris?

Mūsų problemos ir rūpesčiai keitėsi, augo drauge su mumis. Prasidėjo pirmieji konfliktai, įtampa dėl auklėjamojo darbo. Laikmetis reikalavo taikytis su vienintele viešai pripažinta ideologine tiesa, kuri daugeliui pradėjo atrodyti tik neteisybė. Iškilo nemaži prieštaravimai tarp to, kaip buvome auklėjami namuose ir ko iš mūsų tikėjosi mokykla. Amžinas tiesos objektyvumo ir jos nuosavybės klausimas daugiau ar mažiau įvairiomis formomis palietė kiekvieną. Kaip reagavome į idealų ir realybės neatitikimą? Labai paprastai - kiekvienas susiformavome savo požiūrius ir savo tiesas, nepriklausomas nuo valstybės ir jos mokyklos mūsų kartai diegiamo politkorektiškumo etalono. Ach, tos aštuntos klasės politinformacijų valandėlės, kurios įvarė daug galvos skausmo auklėtojai ir mokiniams...

Visi prisimename baimę – mes bijojom mokytojų, tėvai bijojo savo darbdavių ir visokių partinių viršininkėlių, kurie tikrindavo, ar viskas pagal reikiamus planus.

Tarybinių laikų mokykloje buvome auklėjami kaip būsimi vyrai ir būsimos moterys. Tuo laiku išleista knyga „Tau, mergaite“ buvo orientuota į drausmingos, tvarkingos, paklusnios mergaitės idealą. Akcentus kas galima ir kas ne sudėdavo auklėtojos vadinamosiose auklėjimo valandėlėse. Tuo metu, žinoma, mes plėšėmės iš tų nustatinėjamų ribų, bet galiausiai jas įsidėmėdavome.

Daug dėmesio mokykloje buvo skirta darbiniam auklėjimui. Klasių tvarkymas ir budėjimas, praktikos darbai vasarą mokyklos sode, ilgos rudeninės talkos - ko tik nedirbome kolūkių laukuose: rovėme linus (tiesa, matyt, paskutinius augintus Rudžių laukuose), darbavomės cukrinių runkelių laukuose. Užsidirbdavome ekskursijų į miestus – sunkvežimiu, dengtu brezentu nuo lietaus ir pristatytu suolų.

Prie mokyklos stovėjo betoninis briedis. Medžių terasose buvo dar nedaug, mokyklos gale užtaisyti aklinai du langai, į kuriuos karui baigiantis ir vykstant intensyviems mūšiams dėl Grinkiškio pataikė sviedinys.

Kaip atsirado briedžio skulptūra Grinkiškyje, nežinau. Kaip ir to, kada, kodėl ir kur ji dingo. Gal kas žino ir papasakotų? Girdėjau, kad jos autorius - iš Grinkiškio kilęs skulptorius Kostas Narkevičius (g. 1914 02 17 Grinkiškyje, 1950 baigė skulptūros studijas Valstybiniame dailės institute. Parodose dalyvavo nuo 1950. LTSR dailininkų narys nuo 1960. Kūrė portretus, figūrines kompozicijas). Grinkiškio mokykla palaikė ryšius su jo seserimi Janina Narkevičiūte, kuri buvo Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja 1953-1973 metais.

1970 metų rugsėjį fotografavomės mokykloje kartu paskutinį kartą. Buvo dar tik ruduo, bet jau ruošėmės išsiskyrimui. Tvarkingos uniformos, baltos mergaičių apykaklės. Algirdas Čyžas ir Gediminas Rasickas bitliškais velvetiniais švarkais (visi vaikinai nutarė pasisiūti mėlynus švarkus, tačiau trims neužteko parduotuvėje velveto, tai teko pirkti ir siūti žalius. Mokykloje buvo uždrausta juos dėvėti, bet tąsyk gal primirštas tas draudimas, tad Algirdas ir Gediminas - su jais ir baltais golfais bei gana tirštomis ševeliūromis).

Veidų išraiška, kaip reikalavo laikmetis, – rimta. Nes nežinome, kas priekyje.

Keista žiūrėti į šią nuotrauką dabar, kai jau laikas mus užaugino, subrandino, o su kai kuriais, kurie kažkodėl susispietę gale, jau atsisveikinome visiems laikams. Kažkas įsitempęs, kažkas stovi ramiai, tik a.a. Rimutė Miežinytė tarsi saugosi vėjo...

Ir - auklėtoja Aurelija Kišonaitė, įdomi jauna mergina Aurelija, matematikė pagal išsilavinimą, poetė pagal saviraišką. Mirė 2004 metais, palaidota Krakėse. Kiek jai tada buvo metų, kai gavo paskyrimą čia atvažiuoti? Dabar žinome, kad buvo už mus vyresnė 10 metų. Vėliau išvažiavo į Lančiūnavą.

Pagal to meto tradicijas prirašėme vienas kitam pilnas užrašų knygeles pačių geriausių palinkėjimų ir atminimų, prognozių, kas būsime ir kaip elgsimės susitikę po daugelio metų. Ar vartėte kada nors jas patys, ar tik kur nors aptikę vaikai ar anūkai jūsų klausė – mama, tėte, kas čia?

Kiek jaunatviško atsivėrimo ir pasipasakojimų, kiek nuoširdumo ir patikinimo, kokie svarbūs buvome vieni kitiems, sudėta į tas knygeles. Ar išsipildė tie linkėjimai, ar išpildėme juos?

Bandėme apie tai kalbėtis susitikę po 10 metų, susivežę savo gražias žmonas, drauges, vyrus. Tuomet dar buvome visi 32 – visa XXIV-oji laida...

Vėliau laikas pradėjo mus retinti. Pirmasis ant vėlių suolelių prisėdo Henrikas, į Šušvės pakrantės kapines atgulė Rima, žemišką kelionę baigė Bronius, Algimantas, Kęstutis, Jonas, Danutė... Nelabai išsisklaidėme: mūsų kapinės – Grinkiškyje, Pašušvyje, Vaitiekūnuose, Kėdainiuose, Šiaulėnuose ir Krakėse, kuriose palaidota auklėtoja A. Kišonaitė. Belieka dabar atsidusti juos prisimenant ir tai bus iškalbingiau už pačius gražiausius žodžius.

Veržėmės, lėkėme, kaip visi tais laikais, kaip visi ir dabartiniais laikais, nes jaunų noras pakilti ir skristi visada toks pat. Gyvenimas visiems buvo pilnas savų išbandymų. Pakilo mūsų vaikai ir stiebiasi anūkai – nauja gyvenimo banga, kokia juk ir mes buvome mokykloje.

Kai žiūrime po šitiek metų į prabėgusį gyvenimą, svarbiausia yra tai, jog supratome, kad mokykla mus mokė gerų darbų, suformavo daugelį žmogaus charakterio ypatybių, brendome kaip visuomenės nariai, mokėmės pakęsti vienas kito skirtumus, jautėme ribas, kiek galime užkabinti vienas kitą, kiek reikėtų pasaugoti vienas kitą.

Tikiu, kad perskaitę šiame leidinyje pateiktus prisiminimus, dar stipriau pajusime ne tik sentimentus sau, bet ir laiką, kuriame gyvenome, kuris plevens prisiminimuose “už kadro” kaip garantija, kad likusį savo gyvenimą būsime geresni ir labiau dėkingi vienas kitam, savo artimiesiems, savo žemei ir kraštui.

Smagu matyti visus, bet atėjo laikas ir memuarams. Saugokime prisiminimus širdyse, o dabar ir šiame bendrame mūsų darbelyje.

Zita Steponavičiūtė-Čiučelienė