"Jeigu būtų įsiklausoma į geologų nuomonę, kai kurių nelaimių pavyktų išvengti arba jos būtų ne tokios tragiškos", - tvirtina Geologijos instituto direktorius Valentinas Baltrūnas.
Traukiniai virto ir virs, lėktuvai krito ir kris, tanklaiviai skendo ir skęs - šias ir kitas katastrofas nuspėti sunku, tačiau geologai gali padėti sumažinti bent jų padarinius.
Antai šio mokslo atstovai dar prieš dešimtmetį įspėjo, jog Vilniaus priemiestyje esanti Vaidotų geležinkelio stotis, kurioje neseniai nuvirtus traukiniui išsiliejo nemažai naftos produktų, pastatyta ne vietoje: gruntas po ja labai laidus, netoliese teka Vokė, kurią teršalai gali lengvai pasiekti, o svarbiausia - čia pat yra didelė Pagirių vandenvietė.
Keletas vagonų nafta užteršto grunto buvo išvežti, tačiau dalis teršalų spėjo pasiekti požeminį vandenį. Teko skubiai juos valyti.
Požeminį vandenį geria šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių, taigi jis - vienas didžiausių valstybės turtų. Europoje tokiu vandeniu džiaugiasi tiktai lietuviai ir dauguma danų. Antai Prancūzijoje vanduo pumpuojamas iš kalnų, po to filtruojamas į žemę ir vėliau iš jos siurbiamas.
Tačiau šią strateginę žaliavą lengva užteršti. Taip dabar ir atsitinka ne viename be šeimininko likusiame gręžinyje ar vandenvietėje.
Pasak geologų, mažiausiai nuo teršimo apsaugotas požeminis vanduo Kaune. "Jeigu įvyktų avarija ir į Nemuną ar Nerį patektų chemikalų, jie tuoj prasiskverbtų į negiliai slūgsantį požeminį vandenį, o kito tokio vandens telkinio arti nėra. Tektų jo gabentis iš Kaišiadorių, Prienų ar kitur", - pasakojo Geologijos instituto požeminio vandens sektoriaus vadovas Jonas Diliūnas.
Taršos grėsmė tyko ir Vilniaus bei Jonavos požeminiams vandenims, o atsarginių vandenviečių šiuose miestuose taip pat nėra. Spėliojama, kaip pateko chemikalų į požeminį vandenį Aukštųjų Panerių vandenvietėje šalia Vilniaus. Atviromis laikomos Birštono, Jurbarko, Varėnos, Nidos vandenvietės. Neblogai nuo teršalų požeminį vandenį saugo tiktai molio klodai Šiaurės Vakarų Lietuvoje.
Teršalai grunte išlieka ilgai. Daug kas jau ir pamiršo katastrofą Jonavos azotinių trąšų gamykloje, tačiau jos metu į žemę susigėrusio azoto pernelyg daug vandenyje yra dar ir šiandien.
Geologija gali tarnauti ir kitiems geriems darbams. Pavyzdžiui, po žeme iškastose saugyklose galima būtų laikyti naftos produktų, dujų, maisto, šilumos atsargas, įvairias atliekas, tarp jų ir pavojingas, netgi radioaktyvias.
Tam reikia tvirtų uolienų, o jų mūsų šalyje netrūksta. Pasigirsta siūlymų radioaktyvias ir kitas pavojingas atliekas laidoti kelių šimtų metrų gylyje anhidrito šachtose. Anhidritas - gera statybinė medžiaga. Ją iškasus, tose vietose galima įrengti atliekų saugyklas. Anhidritas šias atliekas gerai izoliuotų. Didžiausi anhidrito Lietuvoje klodai - netoli Kauno.
Šilutės rajone pusės kilometro gylyje aptiktas didelis akmens druskos telkinys - apie pusė milijardo tonų. Šią druską taip pat galima būtų eksploatuoti, o iškastose šachtose laikyti atliekas.
Įgyvendinti šiuos geologų siūlymus nepigu. "Tačiau geresnio būdo palaidoti atliekas pasaulis dar neišrado, be to, šios išlaidos ilgainiui atsiperka, todėl dabar daugiau kaip dvidešimtyje šalių sparčiai tyrinėjamos tvirtos uolienos ir jose įrengiamos saugyklos. Tokių yra Vokietijoje, Švedijoje ir kitur", - sakė Geologijos instituto geochemijos sektoriaus vadovas Valentinas Kadūnas.
Kur Lietuvoje bus pirmoji požeminė saugykla ir ką joje saugos, kol kas galima tik spėlioti.
Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 2000 05 05