Paukščiai irgi kovoja dėl damos (1-2)

Paukščiai irgi kovoja dėl damos (1)

Daugelis konfliktų – dėl moterų

Birštonietis dekoratyvinių paukščių augintojas Juozas Jaruševičius tikino girdėjęs, jog žmonių ir vištinių paukščių genai yra panašūs ir prieš kelis šimtus milijardų metų mes turėjome bendrą protėvį.

"Gaidžiai, kaip ir žmonės-vyrai, nemėgsta laikytis tik vienos patelės -- skuba vis pas svetimą, trokšta aptarnauti visą jų pulką. Kitos veislės višta gaidžiui dar įdomiau nei sava, jis pas tokią skuba pirmiausia -- lygiai kaip vyras pas svetimtautę.

Vyrai karingi ir valdingi kaip gaidžiai, pavydi savo damų. Dauguma mūšių pasaulyje juk dėl moters", -- dėstė paukščių ir žmonių panašumus filosofuoti mėgstantis J.Jaruševičius.

Jo nuomone, gamta visų gyvūnų patinus sutvėrė gražesnius už pateles, ne išimtis ir žmogus. "Kai tą pasakau smalsuoliams, kurių nemažai užsuka pažiūrėti mano augintinių, tai vyrai kvatoja, o moterys pyksta.

Tada joms pasakau svarbiausią argumentą -- jei moteris iš tikro būtų gražesnė už vyrą, ji nesidažytų", -- šmaikštavo birštonietis.

Moterų gaidžiai nebijo

Miestelio centre gyvenantis J. Jaruševičius neturi daug žemės, o ir įpusėjęs jau aštuntąjį gyvenimo dešimtmetį, tad daug dekoratyvinių paukščių nelaiko.

"Anksčiau auginau jų kelias dešimtis, bet pernai daugelį pardaviau ir supratau padaręs klaidą -- negi dabar lauksiu grabo tik porą gaidžių apsikabinęs?"-- apmaudavo žmogus.

Dabar J.J aruševičiaus sandėliuke auga bei vištų haremu džiaugiasi trys gaidžiai -- Hamburgo, šabo ir šilkaplunksnių veislių. "Ypač gražus hamburgiškis, tačiau ir karingas.Manęs prisibijo, nes grąžos gauna, o pamatęs mano žmoną ar kitą moterį tuoj šoka priešais.

Gaidžiai moteris puola labiau negu vyrus, ypač jei jų rūbai raudoni. Gal todėl, jog plikas moterų blauzdas lengviau įveikti?Gaidžių pentinai aštrūs ir kerta šie paukščiai daugiausia jais, o ne snapu", -- sakė J. Jaruševičius.

Vienas jo gaidys buvo toks aršus, kad išvydęs gatve pro namą einantį žmogų, užplasnodavo ant tvoros ir puldavo praeivį.

J.Jaruševičius žavisi nuo vaikystės dekoratyviniais paukščiais ne tiek dėl naudos, kiek dėl grožio."Širdis atsigauna jų spalvomis besigėrint", -- prisipažino birštonietis.

Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 2005 01 07

Reta gėlė savo globėjui atsidėkojo puikiu žiedu (2)

irštone gyvenančiam Juozui Jaruševičiui šios Kalėdos ypatingos ne tik slenksčiu į 2000- uosius. Šeimininką, jo žmoną, vaikus ir anūkus pradžiugino prie lango svetainėje pražydusi gėlė juka.

Tai gana retas atvejis. "Jau daug metų ir mes auginame juką, tačiau ji dar nežydėjo", - stebėjosi, išgirdusi šią žinią, Vilniaus universiteto botanikos sodo gėlininkė Kristina Balnytė.

Anot jos, tai rodo, jog J.Jaruševičius gėlę puikiai prižiūri, o gal ir "laimingą ranką" turi. Gamtininkai žino: ką beaugintum - medį ar gėlę, ne kiekvieno ranka yra "laiminga": augalas jam patinkantį žmogų tarsi įsimyli ir jam atsidėkoja.

Savaime jukos auga Centrinėje Amerikoje ir Šiaurės Amerikos pietuose. Šioje lelijinių šeimos daugiamečių medėjančių augalų gentyje yra 30 rūšių. Tėvynėje jukos stiebas išstypsta ir iki 2 metrų aukščio, o žiedynstiebis jo viršūnėje - antra tiek ir net aukščiau.

Žiedus, kurie, beje, kai kurių jukos rūšių yra valgomi, apdulkina tiktai Pronuba genties drugiai. Jeigu taip atsitinka, subrandinami vaisiai, kuriuos taip pat galima valgyti. Europoje jukos auginamos gėlynuose ir šiltnamiuose kaip dekoratyviniai augalai.

Šią juką J.Jaruševičius įsigijo prieš 25 metus, tada ji buvo didumo sulig pirštu. Dabar ji praaugo savo globėją. Kaip ir kiekvieną vasarą, taip ir praėjusią J.Jaruševičius juką augino kieme po atviru dangumi, kur jai netrūko nei saulės, nei lietaus. Jokių trąšų nenaudojo. Rugsėjį įnešė gėlę į kambarį.

"Netrukus iš jos viršūnės pradėjo augti stiebas su žiedų pumpurais, o lapkričio 25 dieną prasiskleidė žiedynas", - pasakojo J.Jaruševičius. Bene trisdešimties centimetrų aukščio žiedyną sudaro keliasdešimt varpelių - balsvai žalių, kalijas spalva primenančių žiedų.

Pažiūrėti šios retenybės pas Jaruševičius traukia ne tik kaimynai, bet ir tolesnių vietovių gėlininkai bei gamtininkai. J. Jaruševičius jiems parodo ne tik įspūdingąjį jukos žiedyną, bet ir didžiulius, sulig žmogumi, kaktusus bei kitas gėles. Jas jis mėgsta nuo mažens, yra šimtus užauginęs nuo sėklelės ir pražydinęs.

Birštoniečiai J. Jaruševičių seniai laiko dideliu keistuoliu, mat po jo kiemą vaikštinėja tokių vištų, kokių gali pamatyti tik zoologijos sode, povų, sidabrinių fazanų, dekoratyvinių balandžių bei kitokių įdomių gyvūnų. Yra jis auginęs gandrą, šeškus, lapę.

"Šeškus pats pagavau - buvo įnikę į vištas, o lapę rado ir Prienų rajono gamtosaugininkams atnešė moteris. Ta laputė buvo taip suvargusi, išbadėjusi, kad vos galėjai pažinti, koks tai gyvūnas. Gamtosaugininkai jos kratėsi, tai aš parsinešiau ir taip šėriau, kad netrukus tapo gražuolė", - pasakojo J. Jaruševičius.

Tačiau naktimis lapė taip keistai lodavo, kad prišaukdavo Birštono policininkus, be to, dvokė dar labiau negu šeškai. Net po to, kai buvo nutarta laputės atsisakyti ir jos kailis papuošė šeimininkės paltą, toji vieta, kur gyveno lapė, dvokė dar kelerius metus.

73 metų J.Jaruševičius sako visą gyvenimą svajojęs įkurti gyvąjį gamtos kampelį, kuriame žydėtų egzotiškos gėlės ir gyventų įdomūs gyvūnai. Kol kas jam tai pavyko tik iš dalies, mat nedidukas J.Jaruševičiaus pasistatytas namelis yra pačiame Birštono centre, Birutės gatvėje šalia bažnyčios. Šiame dešimties arų sklypelyje ne kažin ką nuveiksi, egzotiškus gyvūnus tenka laikyti ankštuose aptvaruose.

Jau keleri metai J. Jaruševičius Birštono vadovų prašo jam grąžinti tėvų turėtus šalia Birštono 7 hektarus. "Čia ir įsteigčiau gyvąjį kampelį", - sako J.Jaruševičius. Pamažu jis ten kerta brūzgynus ir sodina medžius.

Tačiau Birštono meras gamtininkui aiškina negalįs padėti: toji žemė dabar jau miesto teritorijoje, o miestuose žemė natūra negrąžinama. Perduoti ją Prienų rajono savivaldybei (tuomet J.Jaruševičius galėtų atsiimti) Birštono valdžia irgi nesutinka.

Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 1999 12 31