Šilališkio Jono Aleksandravičiaus, kurio interviu čia pateikiu, jau nebėra. Jo sūnus papasakojo, jog stojus Atgimimui, Žadeikių tarybinis ūkis, kuriam vadovavo šis gamtą mylintis žmogus, buvo panaikintas, o jo direktorius J. Aleksandravičius paskirtas dirbti Bugenių kiaulininkystės komplekse. Neužilgo jis mirė.
Šį rašinį pateikiu labiausiai todėl, kad žinotume, jog ir anais sovietiniais laikais buvo išmintingų, gamtą, žemę ir kaimo žmones gerbiančių vadovų.
Apie gamtosaugą kaime prirašyta tiek ir tiek. Kodėl iš fermos teka srutos? Kodėl laša tepalas iš traktoriaus? Kodėl gyvenvietėje nėra valymo įrenginių? Ir taip toliau. Žinoma, elementariai tvarkai dažniausiai nereikia didelių kapitalinių įdėjimų - tik noro, kultūros, atjautos gamtai. Bet ir objektyvių sunkumų kaime daug.
Tad šįsyk ir žvalgomės į šias bėdas iš ūkio vadovo „varpinės". Mano pašnekovas - Šilalės rajono Žadeikių tarybinio ūkio direktorius Jonas ALEKSANDRAVIČIUS. Žemaitis, gimė 1942 metais Padievytyje, už keliolikos kilometrų nuo to ūkio, kuriame dirba. Antano ir Zofijos Aleksandravičių šeimoje jis buvo trečias vaikas. Keturiolikos metų jau dirbo ūkyje lauko darbininku su arkliais. Paskui elektriku, kino mechaniku, gyvulininkystės brigadininku, ūkio paukštyno vedėju, direktoriaus pavaduotoju gamybai. Baigęs Lietuvos veterinarijos akademiją. Jau keletą metų vadovauja Žadeikių tarybiniam ūkiui. Jis nemažas: bendras plotas 5493 hektarai, naudmenų - 3861, ariamosios - 2211. Yra čia ir lygių laukų, ir žemaitiškų kalvų, ir miškų, tik vandens mažai. Lokystos upė prateka šio ūkio pakraščiu. Žemė čia nedosni, priklauso paskutinei, ketvirtajai zonai. Pernai iš hektaro prikūlė 23 centnerius grūdų (prieš ateinant dirbti J. Aleksandravičiui būdavo 13 centnerių); šimtui hektarų žemės ūkio naudmenų pernai pagaminta 592 centneriai pieno, 202 centneriai mėsos. Centrinėje Žadeikių gyvenvietėje - vandentiekis, kanalizacija, nutekamojo vandens valymo įrenginiai, mokykla, kultūros namai, parduotuvė, valgykla. Rodos, tetrūksta bažnyčios. J. Aleksandravičius nusišypso: „Statysim! Vietą seniai esu numatęs".
Kur prapuolė meilė žemei?
- Direktoriau, pradėkim nuo žemės maitintojos. Argi ne čia kaimo žmogaus pagarbos gamtai ištakos?
- Žinoma, čia.
- Tai kodėl dabar toji pagarba priblėsusi, o kai kur ir visai prapuolė?
- Labai jau daug klaidų padaryta. Pirmiausia - viskas ne mūsų... Na, pagal lozungą, žinoma, būtų lyg ir priešingai - viskas mūsų. Mūsų žemė, mūsų karvės, mūsų traktoriai - bet kartu ir niekieno. Pamenat tą beržyniuką ant kalno, kur šiandien buvom? Sykį radau ten kelmų. Nurėžė kažkas keletą beržų. Ir pačių gerųjų, gražiųjų. O kada žmogus buvo šeimininkas, turėjo savo žemelės ir va tokį beržyniuką joje - jis pusę dienos po jį vaikščiodavo, kol kurį išsirinkdavo, ir pjaudavo tik blogąjį. Jėzusmarija, kaip taupė. Nėra nuosavybės - nėra ir atsakomybės.
Žemę iš žmogaus atėmėm. Tegul ne iš šiandieninio Petro ar Antano - iš jo tėvų, senolių...
- Bet dabar jau kai kur kaimo žmonėms ją siūlo?
- Kad daug kas tais siūlymais nebetiki. Nėra garantijos. Sykį žmonės jau turėjo popierius, kad toji žemė jų. O kai atėmė - tai be jokio popieriuko... Valstybės garantija turėtų būti ypač patikima, tvirta, kaip, pavyzdžiui, tvarka Anglijos muitinėj - nepatikrinta turi teisę praeiti tik karalienė.
Senukai žemės imtų, bet nebeturi sveikatos dirbti. O jauni nebenori. Ir nebetiki valdžia: tėvus vežė, tai ir mus išveš...
Žmonėse ši baimė dar gyva ir persiduoda iš kartos į kartą.
Trėmimai - dar viena nedovanotina klaida, atstūmusi žmogų nuo žemės. Juk išvežė daugiausia gerus ūkininkus, liko tie vadinamieji proletarai. O kokie jie buvo, visi žinom. Ir anais laikais atsirasdavo tokių, kurie mėgo patinginiaut, prie tvenkinio su meškerėle pasėdėt. Tik pamanykit - tarybų valdžia Lietuvoj jau daugiau kaip 40 metų, praėjom visokias stadijas - „išvystytą socializmą“, „brandų socializmą“, dabar vėl lyg viskas iš pradžių, bet tokių proletarų šiandien dar daugiau. Ir kaip nebus - visaip skatino žmones tokiais būti, pratino prie kolektyvizmo, baidė nuo nuosavybės. Turim ir mes ūkyje tokį proletarą - vieną namą susidegino, antrą, dabar padėjom pastatyti trečią. Tai jis vienam gale gyvena, o kitam tašo sienas ugniai prakurt.
Tiesa, yra žmonių, kurie gerai gyvena - ir sodybikė tvarkinga, ir „Žigulis“ kieme, ir nevagia, o tikrai dirba savo dviem rankom, labai geras darbininkas ir ūkyje, ir namuose. Betgi, Dieve, tokių jau nedaug. O vis daugiau tokių, kurie, jei uždirbs per mėnesį tris šimtus - tai gers dvi savaites, jei pusantro šimto - užteks savaitės.
Ką dar „gero“ pridarė kaimo žmogui? Likvidavo arklius, pristatė aštuonbučių, keturbučių namų - džiaukis. O žmonės kažkodėl tais kumetynais nesidžiaugia. Ir tvarkos prie jų nežiūri. Anksčiau dvarponis galėjo tokį apsileidėlį išvyti, o ką galiu aš? Tik butą privalau duoti.
Kai kada šnekama, kad kumetis dirbdavo nuo tamsos iki tamsos. Nieko panašaus. Jis, pavyzdžiui, pietaudavo porą valandų - tai galėjo truputėlį net nusnūsti. O svarbiausia - sekmadienį ilsėdavosi. Trečiasis Dievo įsakymas - „Sekmadienį švęsk". Dvarponis geriau už mūsiškį viršininką žinojo, kaip su kumečiu elgtis. Jei jis pavargęs, nusialinęs - toks jam naudos neduos, toks nereikalingas. O mes ką darom? Pavalgei - marš atgal į traktoriaus kabiną, o kokios tos kabinos, kokia ta technika? Visi kaltina, kad bėga tepalai, kad dūmija, teršia - bet iš kur imti detalių, aparatūros reguliavimui?
Argi mūsų žmonės būtų tokie blogi, taip nemylėtų žemės, gamtos? Betgi jiems jau nebėra skirtumo, kaip dirbti. Taigi ne sau. Kaip samdytas. Jau seniai įsitikinau - pats brangiausias darbas yra baudžiavinis darbas. Štai rytoj ūkio ataskaitiniame susirinkime tarsimės, kaip čia pagaliau nors sekmadieniais pailsėti.
- Ką manote apie vienkiemių griovimą, melioraciją?
- Dar viena klaida.
- Ar jūsų ūkyje vienkiemių dar daug?
- Kai važinėjome po jį, matėt - pusantro tūkstančio hektarų plote du vienkiemiai bestovi. Ir abiejuose gyvena pensininkai. Vienas parduoda sodybą jau šiandien, jei tik atsiras kam pirkti; jei ne - nugriaus. O iš viso ūkyje likę apie 80 vienkiemių. Štai kur su tom melioracijom nuvažiavom...
- Jūsų vadovavimo laikais daug sodybų nugriauta?
- Mažai, - gyniau kaip galėdamas. Kai tiesė autostradą Vilnius-Klaipėda, keletą vienkiemių vis dėlto teko paaukoti. Šiaip - ne. Nepatinka man vienkiemių naikinimas. Gal todėl, kad ir mano tėviškė nuo to nukentėjo.
- Papasakokit.
- Tipiška istorija. Gyveno mano tėvai labai gražioj vietoj, prie upelio. Tvarkingoj, senoviškoj sodybikėj. Užėjo melioracija, nusausino laukus aplink, - pradėjo raginti griauti ir mūsų sodybą. Spyrėmės dar gyventi, gal, sakėm, praeis ta nelaimė pro šalį. Bet atjungė mums elektrą, ganyklą davė už penkių kilometrų, karvės nevesi per valdiškus pasėlius - tuoj bauda... Pakariavo tėvas šitaip kelis metus ir turėjo keltis gyvenvietėn. Na, visi vaikai padėjom, pastatėm namą. Tai tėvas vis būdavo - kur buvęs nebuvęs - „einu į parduotuvę“ arba „einu pas kaimyną". Nesulaukiam, nuvažiuoju pažiūrėt, kur buvo mūsų sodyba - tėvas ten sėdi... Turbūt todėl nebeilgai ir tegyveno žmogus.
O kas ten išėjo iš tos melioracijos? Kur buvo apsemiama upelio lanka, durpynai - ir šiandien niekas neauga, drenažas jau nebeveikia. Vietoj upelio išvarė kanalą - jis užslenka, karklais užželia. Žemė ten dabar - vieni akmenys; girdėjau, planuoja iš naujo medžiais apsodinti. Taigi nei ūkiui naudos, nei savininkui.
- Būtų jūsų valia...
- Sustabdyčiau šiandien visą melioraciją. Visur! Jau tiek prigadinta, kad blogiau ir būti nebegali. Na, jūs juk važinėjat po Lietuvą, patys matot: kalvos eroduoja, o pakalnėse, kur buvo gražios pievos, balos stovi. Mesčiau visas jėgas brokui taisyti, o naujų objektų - nė vieno!
Kaip pastatyti mėšlidę be cemento?
- Matėme nekaip atrodančių fermų. Purvas, mėšlas...
- Susitvarkysim, išasfaltuosim.
- Tai labai sunku?
- Padaryti kaip reikiant. - labai.
- Trūksta cemento, kitų statybinių medžiagų?
- Taip. Šiemet, kad nebeliktų purvynų prie fermų, kad būtų nutiesti geri keliai prie karvidžių, daržinių, silosinių, kad būtų pastatyta mėšlidė, kurios labai reikia, mums reikia 600 tonų cemento. Kitais metais, žinoma, mažiau.
- O kiek gali duoti rajonas?
- Rajono agropramoninis susivienijimas šiemet tegavo 36 tonas ir nežino, ar dar gaus. Šiandien, kai mudu kalbamės, jau pusė vasario, bet mes dar negavom nė vienos tonos, o darbų daug: patiems pasistatyti dvi karvides, rekonstruoti kompleksą ir taip toliau. Mums trūksta gyvulininkystės pastatų. Mes turime mažai galvijų, pavyzdžiui, melžiamų karvių - 350, vadinasi, šimtui hektarų žemės ūkio naudmenų - tik 9. Norma būtų apie 20. O pašarų pagaminant sočiai, tenka pardavinėti.
- Bet juk turi būti balansas tarp augalininkystės ir gyvulininkystės? Išeitų, kad jūs alinat savo žemę?
- Žinoma. Mažai galvijų - mažai ir mėšlo. Mineralinės trąšos jo neatstoja, ne ta struktūra. Parduodami silosą, šienainį, šieną, šiaudus, mes kartu išvežame ir organines trąšas. Maisto medžiagas iš dirvos paimam, bet negrąžinam. Tiesa, dabar jau turim daugiau galvijų negu tada, kai atėjau čia dirbti - buvo 470, o dabar iš viso turim 1373. Rekonstravom, pritaikėm visokius senus pastatėlius.
- Grįžkim dar prie statybinių medžiagų. Gal tik jūsų ūkyje susiklostė taip, kad jų tiek daug reikia?
- Ne. Maždaug tokia padėtis visur, išskyrus tuos garsiuosius ūkius - Jukjjnaičių ir kitus, kurie, atvirai kalbant, juk mūsų, eilinių ūkių, sąskaita tokie tapo.
Iš dalies suprantu - reikia tų reprezentacinių ūkių, gal ir kiekvienam rajone, bet tada nereikia šnekėt: Juknaičių direktorius moka dirbt, o Žadeikių ar Pajūralio - ne. Nelaikau savęs protingu, bet juk ir mūsų rajone yra žmonių, kurie vadovauja ūkiams dvidešimt ir daugiau metų, o nepajėgia išblizgint tų fermų bei kitko. Eilinis ūkis - eiliniai ir limitai. Ką gali padaryti, gavęs per metus 30 tonų cemento, 10 tūkstančių plytų, jei vienai karvidei pastatyti reikia tų plytų 120 tūkstančių? Užtat apie mėšlides ir nebėra ko galvoti - cementą taupom tik būtiniausiems darbams, dažniausiai - broko taisymams, perdirbinėjimams. O kiek jų! Štai pagal tipinį projektą pastatėm mechanizacijos dirbtuves, prie jų plovyklą. Bet, matyt, ją projektavo tie, kurie nėra matę, kaip technika plaunama. Nuplovei du traktorius - lauk, kol nusės tepalai, nugraibyk juos, išvežk. Rezervuarai labai maži. Nešvarumai nusėda j šulinį - mechanizatorius turi lįsti į jį ir kabinti tą košę mažu kastuvėliu, nes dideliu ten nepasidarbuosi...
Karvidėje įrengtas mėšlo šalinimo transporteris. Išstumti jis gali tik skystą mėšlą, ne kraikinį. Vadinasi, mes ne tik skriaudžiam savo laukus, bet ir teršiam juos, nes kokia trąša iš skysto mėšlo?
- Taip pat kenčia ir karvės.
- Jos slidinėja ant šlapio ir šalto betono (šiaudų nepakreiksi - transporteris neišveš), todėl dažnai pasitempia raiščius, suserga tešmens uždegimu, - štai ir mastitai, ir užterštas pienas... Dar didesnis vargas kiaulidėje - ten srutos subėga į kanalus pastate. O ką paskui daryti? Vežam į sausesnes vietas, maišom su durpėm, šiaudais; paskui porą metų pūdom, nes argi nuodysi laukus tokiu brudu.
- Tai ką darysit?
- Perdirbinėsim, kad visi galvijai stovėtų tik ant kraiko. Tą kvailių sumanytą transporterį išardysim, mėšlą išstums buldozeris. Bet kodėl mūsų institutai nesuprojektuoja, neparengia žmoniškos gyvulių laikymo technologijos - tik jų kankinimą? Žalieji iš mūsų pagrįstai reikalauja, kad neterštume gamtos, kad gamintume gerą pieną. Bet ką jie darytų mano vietoj?
Priverskime tuos mūsų susikompromitavusius melioratorius sutvarkyti ūkiuose mėšlides, silosines, betonuoti, asfaltuoti fermų aplinką, kelius į jas. Tai galingos organizacijos, turinčios savo gelžbetonio gamyklas. Penkeri metai - ir fermos gamtos nebeterštų, ir tie žmonės gerą vardą susigrąžintų.
Ir metas pagaliau nuo gražių kalbų apie paramą kaimui pereiti prie darbų. Visi tik žada, žada, žada... Jei norime dabar išbrist iš tos beviltiškos padėties, kur atsidūrėme - stątybinės medžiagos, organizacijų jėga turi ateiti į kaimą. Aš, kaip ir kiti vadovai, noriu būti direktoriumi, o ne tiekėju, noriu dirbti savo ūkyje, pažinti jo žmones, o ne trankytis po visą šalį ir ieškoti statybinių medžiagų, atsarginių dalių ir kitokio deficito. Prieš kurį laiką suruseno šiokia tokia viltis, kad pagaliau ateis toji seniai žadėtoji pagalba kaimui, bet kai priėmė gyvenamųjų namų statybos iki 2000 metų programą – prapuolė.
Atpirkimo ožiai kaime
- Aš pieno nemėgstu. Bet jei kada pasisemiu jo puoduką mūsų ūkio fermoj, tiesiai iš šaldytuvo, to, kur matėt, - tai skiriasi nuo pirktinio kaip diena nuo nakties.
- Kodėl? Tiesa, jau sakėt - karvės laikomos netinkamai.
- Tai dar labai mažai pasakiau. Didžiausias kaltininkas - toji kvaila pieno pramonės centralizacija. Kaip yra mūsų ūkyje: pamelžiam, supilam į pieno šaldytuvus (juos gauti - kryžiaus keliai, bet tai jau atskira kalba). Atvažiuoja rajono pienvežis, nuteliuskuoja mūsų pieną į pieninę Laukuvoj. Ten patikrina ir sukliukina į tokias vonias. Paskui iš jų pumpuoja į „Kamazus" ir pliauškina į Telšius ar Klaipėdą. Ten vėl jis visaip pilstomas, kol galų gale pasiekia parduotuvę, taip pat grįžta ir pas mus, Šilalėn. Tokio pieno, koks iškeliavo iš į mūsų, ten belikę tik prisiminimai.
- O turėtų būti...
- ...taip, kaip seniau būdavo Lietuvoje: kiekviename kaime buvo separavimo punktas. Ir kad pristatytume savo produkciją ne tarpininkams, ne į visokias bazes, bet tiesiai parduotuvėn. Ir - laisvą rinką, laisvą kainą. Jei man, pavyzdžiui, apsimokės siekti Vilnių - pasieksiu, tiesiai gatvėje prekiausiu puikiu pienu iš šaldytuvo. Pirktų!
- Bet kiek daug valdininkų netektų šiltų darbo vietų...
- Va va! Biurokratų tai labai sumažėtų. Kiek visokių kontrolierių, institutų, o ar labai daug jie mums, ūkininkams, davė? Kaip nustatinėjom pieno riebumą su tokiu pat butirometru, kaip prieš karą, taip ir šiandien, o jo paklaida - penkios padalos.
- Kiek parduodate pirmarūšio pieno?
- Pernai - 95,7 procento. Užpernai - 91.
- Galima tikėti tais skaičiais?
- Galite. Pienas praranda pirmos rūšies reikalavimus, jei jis neatšaldytas per dvi valandas nepasiekia tikrintojų. Mes statome naują karvidę, tai gavome jai pieno šaldytuvą. Juo jau naudojamės, todėl ir kokybė nebloga, ir papildomų pajamų gavome.
- Kiek moka už pirmarūšį ir kiek už kitokį pieną?
- Už litrą pirmarūšio - 31 kapeiką, antrarūšio - 28.
- Mažas skirtumas.
- Taigi. Suinteresuotumo kaip ir nėra. Telieka patriotizmas, garbė, sąžinė. Reikia labai laikytis švarosi.O muilo, sodos melžimo reikmenims plauti trūksta. Melžėjos nešasi iš namų, kad bent marles praplautų.
- Ir vis dėlto nesinori tikėti, kad visa tai tik dėl patriotizmo. Negi melžėjos nešliukšteli vandens, kad pieno daugiau būtų?
- Anksčiau būdavo. Dabar ne. Įvedžiau tokią tvarką: mokame ne už bendrą pieno kiekį, o už faktinį jo riebumą, perskaičiavus į bazinį. Tarkim, jei melžėja primelžė šimtą litrų trijų procentų riebumo pieno - jai bus atlyginta kaip už 90 litrų, o jei tas jos šimtas litrų bus keturių procentų - jau kaip už 120. Todėl ji trokšta, kad jis būtų kuo riebesnis.
- Tokia tvarka tik pas jus ar ir kitur?
- Nežinau. Jeigu atvirai - prieš metus ar dvejus nebūčiau šito pasakojęs. Tokias „saviveiklas" slėpėm. O kiek jų tekdavo ir tenka daryti!
- Jūsų nuomonė apie stambius gyvulininkystės kompleksus?
- Tai mūsų gėda ir bėda. Norėjom pasivyt Moldavijos „didvyrius" - ką gi, pasivijom, dabar džiaukimės. Dvylikos tūkstančių kiaulių komplekso kvapą užuodi iš toli, o juk žmonėms ten dirbti reikia. O taršalų iš jo - kaip iš miesto! Jei netoli upelis ar griovys - globalinis teršimas garantuotas, džius pušynai kaip prie Jonavos. O kai įsimeta ligos... Aš už viską, kas maža - mažas fermas, mažus ūkius. Beje, mažame kolektyve ir žmonės draugiškesni, geriau dirba.
- Ar daug ūkio karvių serga leukoze?
- Sergančių nebėra, likvidavome. Teigiamai reaguojančių (viruso nešiotojų) - aštuoniolika procentų (vėliau Vyriausiojoje valstybinėje veterinarijos inspekcijoje man sakė, kad žadeikiečiams galima pavydėti - yra ūkių, kur tokių karvių yra net 90 procentų - F. Ž.). Jų pieną išveža atskirai.
- Ir koks šių karvių likimas?
- Iki vasaros palaipsniui išvešim į mėsos kombinatą. Nes, kaip minėjau, norim turėti daug karvių. Tad geriau atsikratyti dabar, kol jų dar mažai.
- O ar moka už jų likvidavimą?
- Tas ir yra - visam pasaulyje fermeriui moka už tai, kad jis nelaikytų sergančių karvių, o pas mus kol kas ne. Todėl aš suprantu, kaip sunku tiems ūkiams, kuriuose yra daug jų. O kas dėl tos leukozės kaltas - bala žino. Gal Černobylis, o gal bendra tarša. Štai pernai rugpjūtį po šilto naktinio lietučio burokai, agurkai, pomidorai liko kiaurais lapais, kibirai, į kuriuos vanduo bėgo, kaipmat surūdijo. Kokia rūgštis! Ko benorėti iš gyvulio, ėdančio tokiu lietumi palaistytą žolę.
Norėtųsi, kad žmonės miestuose suprastų, jog dėl blogo pieno ne vien mes, ūkininkai, kalti. Pridarom nuodėmių ir mes, nes kitąsyk, kaip jau sakiau, neturim kitos išeities, bet dažniausiai nepelnytai tampame atpirkimo ožiais.
Kalvos gražu, bet...
- Pernai „Mūsų gamtoje" nemažai rašėme apie žemdirbystės problemas kalvose. Ir šiemęt spausdinome profesoriaus Petro Vasinausko straipsnį „Kalvos" - atvežiau jums.
- Teisingai čia labai mano gerbiamas Profesorius rašo, kad stambūs ūkiai kalvotose žemėse yra negerai. Oi vargo vargelio su tom kalvom, ir mažam ūkeliui būtų kur kas lengviau. Bet ne - kažkas Maskvoje komandavo visiems vienodai, pagal rusišką kurpalį. Reikia sėti: pakalnėje šlapia, pietinis kalvos šlaitas - perdžiūvęs, o šiauriniame dar sniegas. Reikia pjauti: pakalnėje žaliuoja, o ant kalno - byra... Traktoriai apsipylę dūmais vos ropščiasi (o kuro normos vienodos visiems Lietuvoj), kombainai - virsta. Iš Kauno rajono atsikėlė pas mus mechanizatorius, išvairavo kombainą kartu su visais - ir susiėmė už galvos. Parvažiavo, atsiskaitė ir išėjo iš ūkio į Aukštaitiją. Atvirai pasakė: bijau. Mūsų vyrai, kai nuo vaiko dienų papratę su tėvu kabinoj - dar gali.
Dalgio nebėra kam sukti, o palikti derlių gaila. Tai mus dar arklinės šienapjovės gelbsti, gerai, kad nespėjo sunaikint.
- Profesorius Vasinauskas čia neparašo tiesiai - javus geriau auginti kalvose ar daugiametes žoles?
- Ir teisingai daro. Dar ir todėl jį gerbiu, kad nediktuoja savo nuomonės visai Lietuvai. Mes jau nuo amžių, čia, tose kalvose, gyvenam ir jau kaip nors atsirinksim, kas geriau. Kas kita būtų, jei kiekvienam ūkyje kiekvieną lauką kas tirtų ir rekomendacijas duotų, kaip fermeriui Amerikoje. Negaila būtų už tai mokėti.
Mūsų ūkyje geriau apsimoka auginti kalvose žolę. Ant kalno uždera prastesnė, užtat pakalnėj atsiimam su kaupu. Ir negadinam kalvos, nestumdom jos. Gerai dera dobilai - vadinasi, kartą pasėję, 6-8 metus kalvos nedraskom.
- O rajono agropramoninis susivienijimas, kita valdžia nenurodinėja?
- Dabar jau ne. Tuo labiau kad rajonui vadovauja pirmasis sekretorius, kuris pats buvo ūkio direktoriumi, taigi savo kailiu patyręs tokių komandų skonį.
- Dirbat kalvose, o ar, išskyrus tai, kad jūsų žemė prasčiausia ir atitinkamai kiti iš Jūsų reikalavimai, yra koks paskatinimas?
- Ne. O turėtų būti. Juk ne tas pat, kur ūkininkauti - Joniškio rajone ar Šilalės.
Chemija – blogai, be jos – negerai
- Aš už tai, kad jos mūsų ūkyje būtų kuo mažiau. Bet čia irgi krūva problemų. Nėra geros tręšimo technikos, turim pirkti prastą tarybinę. O juk labai svarbu, kaip trąšos bus išbertos lauke.
Antra - dažniausiai tenka žemei duoti netinkamą trąšų santykį: azoto gaunampakankamai, kalio maždaug irgi, o fosforo labai trūksta. Ir kur jis dingsta iš Lietuvos?
- Tai tenka tą trūkumą kompensuoti azotu?
- Na, nebūtinai. Bet žemei vis tiek negerai; jai bet ką neatkiši... Todėl ir tie nitratai produktuose.
- Pasiūlytų jums dabar gaminti ekologiškai švarią produkciją - imtumėtės?
- Ir tuoj bankrutuotume. Už bekono kilogramą mums moka du rublius penkiolika kapeikų, ir valdininkų nedomina, kuo jis šertas - švariais pašarais ar ne. Tas pat ir su augalininkystės produktais - ar aš auginu juos be trąšų, ar su jomis, gaunu tą pačią kainą. Tai kam man rizikuoti?
- Bet žmonės ekologiškai švarius produktus pirktų.
- Be abejo. Tiktai mes jau nukrypom nuo realaus tarybinio gyvenimo į svajones. Žinoma, svajoti niekas nedraudžia, tad galim pasvajoti. Pavyzdžiui, aš įrodau, kad tas mano bekonas ekologiškai švarus (juk tiek dabar laboratorijų!) - ir parduodu jo kilogramą jau bent už penkis rublius. Juk išauginti švarius pašarus šiam gyvulėliui kainavo dvigubai brangiau, negu dabar, kai užpilam žemę amoniako vandeniu, nuo kurio dirvoje žūsta visa gyvybė. Be to, turiu gauti teisę pristatyti savo produkciją tiesiai į parduotuves, o ne biurokratams į sandėlius, bazes, kaip dabar. Bet vėlgi - ką tada veiks jų armija?
Manot, mes nesuprantam, kad nitratais nuodijami žmones? Bet kol kas esam priversti ūkininkauti taip. Kitaip bus prastesni derliai - tada jau pylos neišvengsi, o ir mūsų ūkio žmonės nieko neuždirbtų. Matot tą dirvą už lango? Norint gauti iš jos ekologiškai švarią produkciją, turi pora metų praeiti, kad ji išsivalytų, - tiek joje chemijos. O kas mokės už tą laiką?
Ateityje, kai turėsim daugiau galvijų, taigi ir mėšlo, reikalai turėtų pagerėti. Dabar mūsų ūkyje vienam hektarui jo tenka dešimt tonų. Tai labai mažai. Jei duotume keturiasdešimt - mineralinių trąšų nereikėtų.
- O kaip manot - ar švarius produktus gamins tie, kurie išsinuomos ar kitaip gaus iš valstybės žemės?
- Sunku pasakyti. Didžiausia problema, žinoma, ir liks tiekimas - trąšų ir viso kito. Na, o pasodybinluose sklypeliuose žemei mėšlo nebetrūksta. Ir žmonės jau žino, kokie pavojingi chemikalai.
- Dar keletą žodžių apie augalų apsaugą nuodingaisiais chemikalais.
- Nepalyginsi mūsiškių su užsieniniais. Ir pasirinkimas mažas, ir toksiški labai: paskleidė juos per storai traktorininkas - dešimt metų toj vietoj žemė tuščia. Užtat jau penkti metai stengiamės jų mažinti. Labai skatinam artojus, kad gerai suartų dirvas, brangiai užmokant. Juk ar mūsų bočiai kitaip darė? Bet vėl bėdos - trūksta technikos, ypač plūgų.
- Koks jūsų požiūris į aviaciją žemės ūkyje?
- Kas iš to, kad lėktuvas skrenda trijų šimtų metrų aukštyje virš laukų - chemijos kliūva upeliams, miškams ir kam tik nori. O kodėl taip? Todėl, kad ekipažai nevietiniai. Pernai mūsų ūkio laukus tręšė lakūnai iš Smolensko, užpernai - berods iš Irkutsko. Ar rūpi jiems mūsų upės, mūsų miškai? O turėtume savo lėktuvą, savo ekipažą, sudarytume su juo sutartį, už gerą darbą (bet ne už pakilimų ir nusileidimų skaičių, kaip dabar) mokėtume premijas - visai kitaip dirbtų.
- Požiūris į gamtosaugą daug kur labai priklauso nuo vadovo - jo asmenybės, kultūros.
- Žinoma. Jei ūkio vadas užsispirs, kad jam svarbu tik pienas ir mėsa - jokie medžiai neatsilaikys, viską iškirs.
- Kartais atrodo, kad pagarbiau su gamta elgiasi vyresnieji ūkių vadovai.
- Juose dar yra tos gerosios senovės pėdsakų. Na, o vidurinioji karta - ką gi kaltint dėl jos, jei ne mus pačius? Prisižiūrėjo nuo mažens, kaip elgiamės su žeme, su medžiu, kaip dvarų parkuose statėm naftos bazes. Tai ko dar norim? Atmušėm nuo žemės, nuo gamtos. Svarbiausia dabar jiems pelnas, gamybos rodikliai: tuomet valdžia pastebės, ordiną užkabins, po užsienius išleis pakeliauti.
- Na, o gamtosaugos mokslai? Jūs jų ragavot?
- Aukštojoje mažai. Agronomai mokosi jų daugiau, bet ar tai svarbiausia? Svarbiausia, kad žodžiai nesiskirtų nuo darbų. Štai mūsų gyvenvietės valymo įrenginiuose sykį buvo avarija, pradėjo juos semti, tai dalį taršalų darbininkai išleido į griovį. Apdalijau papeikimais, o jie nesupranta, už ką. Mat buvo Vilniuje ir matė, kiek taršalų plūsta į Nerį prie Černiachovskio tilto. Grįžę sako pažiūrėk, direktoriau, kas ten dedasi... Ir Šilalėje nėra valymo įrenginių. Štai kokie tie tikrieji gamtosaugos mokslai.
- Jūs medžiotojas, žvejys?
- Nei tas, nei kitas. Tinkleliu žuvų į pasigaučiau, bet negalima, o meškere - žuvų gaila. O dėl medžioklių, kaip įr dauguma ūkininkų, esu piktas. Šiemet, matyt, jau duosiu į teismą medžiotojus: apie šimtą hektarų dobilų šernai niekais pavertė.
Mano nuomonė tokia: jei miškas ūkio (mes turim jo 940 hektarų), tai ir žvėrys ūkio. Nori medžioti - mokėk, tai yra atiduok dalį sumedžiotų žvėrių ūkiui. Tik tokius santykius - pagrįstus sutartimi - pripažįstu. Ir kad galėčiau reikalui esant prisišaukti tuos medžiotojus. O dabar? Kam laikom tiek žvėrių - kad galėtų mandravot koks viršininkėlis? Bandė taip daryti vienas toks ir mūsų ūkyje, „Volga" tiesiai per pasėlius prie žvėrių traukė. Susirėmėm smarkiai. Paskui dar vaidino, grasino, bet dabar bent jau pėsčias per žiemkenčius | į medžioklę eina.
- Gal jau apibendrinkim mūsų pokalbį. Jūsų mintys nelinksmos...
- Sakiau tiesiai, ką manau. Šiandien pjaunam tai, ką prieš keliasdešimt metų sėjom. Visą laiką sakėm: nereikia laukti iš gamtos malonių, reikia patiems jas imti. Betgi šiandien, ko gero, tik tai ir beliko – laukti, ar atleis mums gamta, ar dar susimylės ji. Žinoma, laukti ne rankas sudėjus, o bent kiek jai padedant.
Feliksas Žemulis, Žurnalas „Mūsų gamta“, 1989 m. balandis, Nr. 4.