Žalčiai nei pikti, nei pavojingi

Geltonskruostį žaltį nesunku pažinti pagal geltonas dėmes ant jo galvos.  Archyvo nuotr. 

Eidama per savo sodybos kiemą, Zarasų rajono Jakiškių kaimo ūkininkė Lionė Visockienė atidžiai žiūri po savo kojomis, kad neužmintų žalčio. Ypač dažnai jų pasitaiko prie tvarto. Šiais metais moteriškė rado jau 102 žalčius. 

„Daugiausia jų būna prie mėšlo krūvos, kurią sukrovėme netoli sodybos. Ten jie deda kiaušinius. Tačiau randu žalčių ir kieme, taip pat aplinkiniuose laukuose. Radusi pačiumpu, įdedu į bidonėlį ar kibirą, nunešu kur nors toliau ir išleidžiu, nes aplink mūsų sodybą žalčių jau per daug – kiti žmonės jų bijo, net vengia mums talkinti per šienapjūtę, kad nesusidurtų su žalčiais“, - pasakojo Lionė. 

Ji pati tikino nebijanti ne tik žalčių, bet ir angių. „Augau šiluose prie Gražutės, netoli Puščios durpyno – ten būdavo daugybė gyvačių, gluodenų, žalčių. Nekreipdavome į juos dėmesio ir laimingai užaugau, o ir dabar, skirtingai negu kai kurios moterys, nebijau nei roplių, nei pelių, nei vyrų“, - šmaikštavo L.Visockienė.  

Žalčius ji lengvai pažįsta iš geltonų dėmių galvos šonuose. „Būna ir su oranžinėm dėmėm. Kai kurių žalčių tos dėmės labai mažos arba jų visai nėra, bet aš vis tiek žinau, kad tai žalčiai, ir drąsiai imu. Vakar pagalvau du žalčius žydromis akimis – keista, nes visų kitų akys buvo juodos. Dauguma būna apie metrą ilgio, bet esu radusi ir didesnių“, - dalijosi savo atradimais Lionė. 

Ji prisipažino žalčius paglostanti ir su jais net pasišnekanti. „Daug kas nemėgsta šių gyvūnų ir dėl stipraus jų kvapo, bet man jis netrukdo. Aš apskritai kitokia, negu daugelis moterų, pavyzdžiui, man nėra gražesnio gyvūno už rupūžę – ilgai galiu ja gėrėtis: kokia ji meili, kaip oriai ir dailiai po kambarį vaikšto – top top, o ne strykčioja kaip varlė. Ropliai – mieli gyvūnai. Paukščio lengvai nepagausi ir nepaglostysi, o žaltį ar rupūžę glostyk kiek nori“, - dėstė L.Visockienė. 

Jos nuomone, šiemet žalčių daugiau negu ankstesniais metais, o glaudžiasi prie žmonių sodybų jie todėl, kad sumažėjo šiukšlynų, kur anksčiau veisėsi. Dalis šių gyvūnų gyvena ir kirtavietėse po pūvančiomis šakomis – matyt, spėja moteris, žalčiams patinka puvėsių kvapas ir šiluma. 

Patinka šiltos vasaros 

Vienas žymiausių Lietuvos roplių tyrinėtojų zoologas Antanas Slučka yra gaudęs ir auginęs šimtus įvairių gyvačių tiek mūsų šalyje, tiek Pietų krašuose, kur jų yra gerokai daugiau negu pas mus. Šiuos nuotykius A.Slučka aprašė savo knygoje „Gyvačių takais“. 

A.Slučka pritaria, kad šiemet žalčių daugiau, negu pernai. „Dažniau, negu praėjusią vasarą, pamatau jų Raguvos apylinkėse, keletas žalčių atšliaužia pasisvečiuoti ir į mano sodybos kiemą. Bet tai nieko keisto. Keletas pastarųjų vasarų buvo šiltos ir žalčiai išperėjo daugiau negu įprasta jauniklių, todėl šių roplių ir padaugėjo. 

Tačiau ši vasara vėsi, lietinga, todėl daug žalčių kiaušinių supus ir kitąmet šių roplių bus mažiau. Tai natūralūs gamtos ciklai“, - aiškino gamtininkas. 

Jis gyrė L.Visockienę už drąsą, tačiau jos bandymus platinti žalčius kitose apylinkėse įvertino skeptiškai. „Neverta žalčių rinkti ir vežioti kitur. Dalis grįš, kita dalis žus – retas išgyvens kitoje vietoje. Geriausia į gamtos gyvenimą nesikišti“, - patarė zoologas. 

Pats jis žalčius į mišką paneša tik reikalo spiriamas. „Ne kartą buvo, jog žmonės atnešdavo man radę sužeistą žaltį. Kol jį gydydavau, pasitaikydavo, kad išperėdavo jauniklių. Na tai  paaugindavau juos, o paskui visą šeimyną nunešdavu į mišką“, - pasakojo A.Slučka. 

Gerbė ir maitino

Senovėje, pagonybės laikais, žalčių buvo gerokai daugiau negu dabar, kai kur jie net įsikurdavo žmonių pirkiose. Šie jų ne tik negindavę laukan bei neskriaudę, bet net garbinę ir pieno į dubenėlį jiems įpildavę, nes tikėję, jog žalčiai neša namams ir jų gyventojams laimę, sveikatą, vaisingumą. Manyta - jei kas nors iš šeimos narių užmuš žaltį ar gyvatę, kažkuris iš namiškių mirs. 

Galbūt žmonių pagarbą ropliams kėlė savotiška jų išvaizda, baimę keliantis žvilgsnis ir tai, kad atėjus laikui jie išsineria iš savo odos. Žalčiai ir gyvatės buvo susieti su gyvybe ir nemirtingumu, o jų susiraičiusį kūną simbolizuojanti raidė S (beje, puošianti „Senukų“ prekybos centrus) laikoma gyvybės ir nemirtingumo simboliu. 

Įsigalėjus Lietuvoje krikščionybei, imta kovoti su pagoniškuoju tikėjimu, tad ir žalčiai buvo paskelbti blogio padarais. Pasekmė - daugelis žmonių dabar jų bei kitų roplių bijo, o pavadinti žalčiu, gyvate ar rupūže kažkodėl net įsižeidžia.  

Žmonių sodybose apsilanko paprastieji, kitaip dar vadinami geltonskruosčiais, žalčiai - jų Lietuvoje yra daugiausia. Pasitaiko ir lygiažvynių žalčių, bet jau labai retai. Paprastieji žalčiai šiek tiek panašūs į gyvates angis, tačiau, skirtingai negu angies, žalčio galvą abiejuose šonuose puošia geltonos ar oranžinės dėmės. 

Be to, ant žalčio nugaros nėra zigzago, o angis jį turi. Žalčiai būna pilkos ar juodos spalvos. Kai oras šiltas, jie šliaužia gana greitai, puikiai plaukioja ir nardo, mėgsta keliauti per lietų. 

Jaukumą supranta kitaip 

Žalčiai visiškai nepavojingi žmonėms, nes nei nuodingi, nei agresyvūs. Tai paliudija ir L.Visockienė. „Jie nesikandžioja, tik šnypščia gąsdindami ir liežuviu mano ranką paliečia“, - linksmai pasakojo ji. Tiesa, pagauti žalčiai gindamiesi išpurškia iš savo liaukos porciją labai dvokiančio skysčio – matyt, todėl L.Visockienė ir tvirtina, kad jie „labai smirda“. Kartais užspeisti žalčiai gali apsimesti negyvais – suglemba, išsižioja. 

Minta žalčiai varliagyviais, driežais, mažomis žuvytėmis, smulkiais paukščiais, pelėmis, maži žalčiukai – vabzdžiais. Medžioja rytais ir vakarais, o dieną snaudžia. Atėjus rudeniui, įsirausia po kelmais, šakų krūvomis, susirango į kamuolius, kad būtų šilčiau, ir užmiega iki pavasario. Kaip būtų gerai, jei mes, žmonės, taip galėtume... Kiek pinigų sutaupytume! 

Žačiai jaukumą supranta kitaip negu mes  – jiems smagiausios yra suverstų lapų, šiukšlių krūvos ir kitokia, mūsų požiūriu, netvarka, mat ten nestinga drėgmės, pasitaiko pelių ir  varlių. Tad gamtininkai pataria: jei jums vis dėlto labai nepatinka šių roplių kaimynystė, geriausias būdas juos išprašyti – padaryti idealią tvarką aplink, be to, dažnai šienauti žolę. Tuomet žalčiai jumis nusivils ir iškeliaus pas mažiau tvarkingesnius ir geresnius žmones. 

Na, o jei vis dėlto nutarėte patys išgarbinti žaltį kitur – bent jau suraskite jam tokią vietelę, kur yra žabų, nendrių ir panašiai. „Sumeistraukite“ iš jų kažką panašaus į gūžtą ir įkurdinkite ten savo įnamį. Tikriausiai ten jam patiks ir jis pas jus negrįš. 

Lietuvos žinios, 2012 07 21