Saldžios vynuogės prinoksta ir Lietuvoje
"Vynuoges mėgo ir Kristus", -- primena vynuogininkas B. Gaigalas. Autoriaus nuotr.
Mūsų įsitikinimas, jog Lietuvoje gali derėti tik rūgščios mažos vynuogės, yra pasenęs.
Daugelis žmonių apie vynuoges Lietuvoje sprendžia pagal "Ivanausko rastinukę" bei kitus iš Rusijos atkeliavusių veislių sulaukėjusius vynuogienojus, kurių šakos apraizgę namų balkonus bei kitus pastatus. Jų uogos rūgščios uogas, sunoksta vėlai arba apskritai nespėja sunokti.
O vilniečio mokytojo, Lietuvos vynuogininkų asociacijos prezidento Broniaus Gaigalo kolektyviniame sode Rastinėnuose, netoli sostinės, jau pirmosiomis rugpjūčio dienomis prinokusių sultingų juosvų uogų kekes svarino "Juodupės" veislės vynuogienojai. Jų uogos saldžios, aromatingos ir skanios.
Netrukus sunoko "Liepsna", kurią B. Gaigalas laiko labai perspektyvia. Rausvos nemažos uogos iš tiesų primena liepsną. "Skani, derlinga, graži", -- vardijo B. Gaigalas. Užsienio vynuogių augintojai "Liepsna" labai domisi.
"Juodkrantė", "Juodupė", "Jadvyga", "Gailiūnė", "Širvinta", "Dangė" -- šių Lietuvoje išvestų desertinių veislių vynuogės ir skanios, ir iki rudens sunoksta mūsų šalyje.
Trūksta vietos sodinti
Pradėjęs auginti vynuoges prieš 30 metų B. Gaigalas netrukus taip jas pamėgo, kad nustojo domėtis abrikosais bei kitais egzotiškais augalais, kurių turėjo.
Dabar šio mokytojo sode -- tik vynuogienojų eilės. Vienos už žmogų aukštesnės, kitos -- į įvairiaspalvius kuolus įsikabinę sodinukai.
Dviejuose sklypeliuose po 6 arus veši apie 200 veislių vynuogių. "Įdomu, ar dar kas Lietuvoje tiek veislių suspraudė tokiame mažame plote?" -- svarstė sodininkas.
Vaikščiojau paskui vynuogininką B. Gaigalą atsargiai, stengdamasis nepažeisti jo vynuogienojų ir nuo jų nukarusių uogų, ir stebėjausi, kaip daug kruopštaus darbo čia įdėta. B. Gaigalas tai vienur, tai kitur siūlė paragauti vis kitokio skonio vynuogių.
O paskui, jo sodo namelyje, privalgiau jų tiek ir tokių skanių, kiek gyvenime ligi tol nebuvo tekę valgyti. Ir jos labai skyrėsi nuo tų vynuogių, kurios atvežamos į mūsų prekybos centrus iš Pietų šalių – B.Gaigalo vynuogės daug kvapnesnės, šviežesnės, skanesnės.
Anot B.Gaigalo, šios biblinės, Kristaus mėgtos uogos užkariavo visą pasaulį. Pradėtos veisti prieš maždaug 7 tūkstančius metų, kultūrinės vynuogės iš Europos paplito ir kituose žemynuose, o prieš keletą amžių ir Lietuvoje, Latvijoje.
Mūsų šalyje jų buvo auginama vienuolynuose, dvaruose. Didikų garbės reikalas buvo turėti savo dvare išauginto ir padaryto vyno. Tai ne dabar, kai parduodamas lietuviškas serbentų ar aronijų alkoholinis gėrimas kažkodėl vadinamas vynu, nors ne iš vynuogių jis padarytas.
O ar daug tikro – vynuogių vyno pasidaro B. Gaigalas? "Tai rūpėjo tik kol jaunas buvau. Neprastas vynas išeidavo. Dabar šių uogų negadiname jas rauginant - patys suvalgome šviežias, išdaliname, sulčių išspaudžiame", -- sakė sodininkas.
Pranašauja perspektyvą
B. Gaigalas mano, jog vynuogių auginimas -- perspektyvus dalykas Lietuvoje.
"Mūsų žiemos nebešaltos ir apskritai klimatas šiltėja. O tai, kad čia ne taip karšta kaip Pietuose net geriau -- vynuogienojai mažiau serga", -- sakė sodininkas.
Nesunku įsigyti tokių veislių, kurios užaugina iki kilogramo ir daugiau sveriančias kekes, pavyzdžiui, rusiškos "Keša", "Vostorg". Tinkamai vynuogienojus genint, anot B.Gaigalo, nesunku ir iš mažo vynuogyno gauti dešimtis kilogramų vertingų uogų.
Kad jose yra daug vitaminų ir kitų žmogui reikalingų medžiagų, seniai įrodyta. Kai kurie žmonės vynuogėmis ir jų lapais net sunkias ligas išsigydė.
Tiesa, padirbėti prie vynuogių reikia daugiau negu prie serbentų ar aviečių. Parinkti vietą joms ne bet kur, o užuovėjoje, geriau šlaite į pietus. Žemę giliai ir gerai įdirbti, įterpiant kalio ir fosforo trąšų.
Kuolus susmaigstyti ir vielas nutiesti, kad vynuogienojai turėtų kur įsitverti. Laiku ir daug genėti, kad uogos ne tik derėtų, bet ir būtų didelės.
Vynuogės labiausiai bijo ne žiemos, o pavasario šalnų. Nuo jų tenka pridengti polietileno plėvele. Bet galima rasti tokių vietų, kur šalnų beveik nebūna.
Praktiškai vynuogių auginimo Lietuvoje banga ir prasidėjo po to, kai 1982 metais įsigijęs kolektyvinį sodą Rastinėnuose, B.Gaigalas pradėjo įgyvendinti savo seną svajonę – populiarinti vynuogininkystės kultūrą Lietuvoje ir įrodyti, kad vynuogės gali puikiai augti ir mūsų šalyje.
Jis glaudžiai bendradarbiavo su Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Belgijos, Didžiosios Britanijos, Rusijos, Moldavijos, Vengrijos, Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos ir kitų šalių vynuogių augintojais.
Šiuo metu Lietuvoje keliose vietose auginama jau per 120 veislių, tinkančių augti lauke, ir per 200 veislių, auginamų šiltnamyje, kurios puikiai prisitaikė prie mūsų klimato.
B.Gaigalas sukryžmino ir išvedė per 40 naujų vynmedžių veislių, iš jų 8 veislės tinkamos auginti lauke. Jos yra gero skonio, atsparios ligoms ir šalčiui: ‘Mantė’, ‘Lada’, ‘Nerija’, ‘Silvija’, ‘Medeinė’ ir kt. 9 veislės iš jo sukurtų – vėlyvesnės brandos, tinkamos auginti šiltnamyje. Kiti sodinukai dar bandomi.
Lietuviškos -- ekologiškos
Lietuvoje augintos vynuogės už atvežtąsias iš Pietų vertingesnės, nes mažiau apdorotos chemikalais. Pas mus jas pakanka purkšti 2-3 kartus, Pietuose jos taip apdorojamos net keliolika kartų, nes šiltu oru kenkėjų ir ligų daugiau. Be to, daugelis tų užsieninių yra pernelyg saldžios.
"Keista, jog net garsiems mūsų restoranams kol kas nerūpi ekologiškos lietuviškos vynuogės", -- stebėjosi B. Gaigalas.
"Dabar išvesta tokių kultūrinių vynuogių veislių, kad nesunku kasmet turėti nemažai stambių uogų, kurios daug vertingesnės už serbentus", -- sakė vynuogių augintojas.
Jei turi šiltnamį, vynuogių gali skanauti jau liepą. Vėlyvesnės veislės gali sultingomis uogomis džiuginti iki vėlyvo rudens.
Lietuvos rytas, 2002 09 06
Info: http://vynuogininkuasociacija.lt/?s=gaigalas