201 1 m. sukako 30 metų, kai Klaipėdos uoste sudužo rusišką mazutą gabenęs Graikijos tanklaivis „Globe Assimi“. Ar Lietuva pasimokė iš šios nelaimės ir ar gali tokių pasikartoti šiandien arba rytoj?
Vyresniojo amžiaus klaipėdiečiai ligi šiol prisimena audringą ir šaltą 1981 metų lapkričio 21 dieną, kai iš „Globe Assimi“ į mūsų šalies pakrantes išsiliejo 16 tūkst.679 tonos mazuto. Storas, iki 30 cm jo sluoksnis padengė 140 tūkst. kvadratinių metrų pajūrio prie Klaipėdos, Palangos, Šventosios.
Klaipėdietis jūrų kapitonas Ričardas Lučka tuomet dirbo uosto locmanu, tačiau tą lemtingą dieną ilsėjosi po budėjimo. Jį pavadavo kolega Andriušis. R.Lučka vėliau buvo uosto kapitonas, tad sako iš dokumentų puikiai žinąs, kaip ir kodėl įvyko avarija.
„Pučiant Vakarų vėjui ir prasidėjus štormui, uostą užgriūdavo vadinamieji traukūnai, arba ilgosios bangos, kurių jėgos neišlaikydavo laivų švartavimo lynai. Todėl gavus sinoptikų pranešimą, kad laukiama štormo, uosto locmanai didžiuosius laivus išplukdydavo iš uosto į atvirą jūrą“, - pasakojo kapitonas.
Turėjo būti išplukdytas ir „Globe Assimi“ - 170 metrų ilgio ir 21,7 metro pločio Graikijos tanklaivis, registruotas Gibraltare, todėl plaukiojęs su jo vėliava, nors priklausė Didžiajai Britanijai. Tai buvo jau senas laivas, tačiau techninės apžiūros dokumentai bylojo, kad tvarkingas.
„Bet svarbiausia – kokia įgula valdo laivą. „Globe Assimi“ įguloje buvo 31 žmogus. Kapitonas ir dar 8 įgulos nariai – graikai, radistas – lenkas, vyriausiasis mechanikas – anglas, 10 indų, 2 Čilės jūreiviai, 3 pakistaniečiai, 2 portugalai, 1 iš San Salvadoro. Taigi – įgula marga, „nesusigrojusi“, be to, kai kurie neturėjo jūrinių diplomų“, - sakė R.Lučka.
Tanklaivis prie Klaipėdos uosto trečiosios krantinės prisišvartavo, kai oro sąlygos buvo geros. Lapkričio 20 dieną per pietus į jo talpas, kurių laive buvo 21 po 1000 tonų, pradėta pumpuoti Mažeikių naftos gamykloje iš rusiškos naftos pagamintą mazutą.
Netrukus sinoptikai atsiuntė prognozę, kad vėjas stiprėja, o naktį jo gūsiai sieks iki 25 metrų per sekundę. Laivą reikia išvesti į atvirą jūrą, tačiau dauguma jo komandos su kapitonu išėjo į miestą, laive liko tik vyriausiasis šturmanas ir keletas jūreivių. Uosto tarnybai pareikalavus išplaukti, šturmanas pareiškė, kad kapitono nėra.
Iki vidurnakčio grįžo tik keletas jūreivių, bet nei kapitono, nei mechanikų dar nebuvo, o vėjas stiprėjo. 3 val. ryto buvo atjungtos krovos žarnos, nes bangos jau blaškė laivą. Miesto restoranuose ieškota kapitono ir likusios įgulos, bet veltui – jie įstrigo kažkur „privačiuose plotuose“.
Pagaliau 5 val. ryto parskubėjo išsigandęs kapitonas Trojanus ir puolė su jūreiviais papildomais lynais tvirtinti laivą prie krantinės. Uosto kapitonas pareikalavo laivą palikti uostą ir pasiuntė tam locmaną Andriušį, tačiau kapitonas išplaukti atsisakė - negrįžę abu laivo mechanikai, nėra kam prižiūrėti variklio.
Išaušus meteorologai perspėjo, kad vėjas tuoj sustiprės iki 27 metrų per sekundę. Beveik tuo pat metu trūko paskutinis švartavimo lynas, laikęs „Globe Assimi“ prie krantinės. Tai pamatęs, Trojanus pagaliau sutiko užsakyti vilkikus, kad šie nutemptų laivą, nors . mechanikų vis dar nebuvo.
Du uosto vilkikai ištraukė laivą į kanalą ir atsikabino, locmanas Andriušis sukomandavo „Visu greičiu pirmyn!“, nes reikėjo įveikti didžiulį vėją ir stiprią srovę iš jūros. Tačiau laivas judėjo lėtai – be mechanikų niekas nemokėjo kaip reikiant išjudinti. Locmanas dar kartą pareikalavo viso greičio, bet jis dar sumažėjo, o netrukus variklis užgęso.
„Ir tada įgula pajuto smūgį į laivugalį. Kaip jūreiviai sako, laivas „sėdo“. Netrukus iš vilkiko pranešė, kad iš tanklaivio plūsta mazutas. Dar po 15 minučių storas jo sluoksnis nuklojo visą uostą. Prasidėjo tragedija“, - sakė R.Lučka.
Pasak jo, išanalizavusi situaciją jūrų inspekcija Maskvoje nustatė, kad laivas iš uosto išplaukė pernelyg vėlai, o įgula veikė netinkamai. Pasienio tarnybos buvo pareikalauta sugriežtinti užsieniečių išleidimo į miestą tvarką.
Vėliau klaipėdiečiai, prisiminę garsųjį prancūzų posakį „Ieškokite moters“, juokavo, esą kalčiausios dėl šios nelaimės - uždarbiaujančios Klaipėdos gražuolės, per ilgai užlaikiusios tanklaivio jūreivius. Tuo metu jas uostamietyje vadino „šešioliktąja divizija“.
Pasak klaipėdiečio mokslų daktaro Juozo Dubros, 2002 metais Klaipėdos uostas buvo rekonstruotas – pailginti molai, pakeista uosto akvatorijos forma.
„Anksčiau laivams tekdavo joje daryti posūkį, todėl jie negalėdavo visu greičiu įsibėgėti ir išplaukiant pro uosto vartus srovė bei vėjas juos kartais nublokšdavo į molą, kaip atsitiko ir „Globe Assimi“. Po uosto rekonstrukcijos to pavojaus nebeliko, be to, nebesiautėja laivus į krantines daužę „traukūnai“, - sakė J.Dubra. Tad išvengti nelaimių dabar lengviau.
„Be to, jūreiviai dabar turi mobiliuosius telefonus - prišaukti juos į laivą būtų lengviau. Žinoma, jei prieš panirdami į gražuolių glėbį telefonų neišjungtų“, - juokavo J.Dubra.
Jo nuomone, galima buvo mazuto iš mūsų krantų ir nevalyti – vis tiek Neptūnas būtų teršalus nunešęs šiaurėn, į Latviją, kas ir atsitiko audringą 1983 metų rudenį. Mokslininkai dar 1960 metais nustatė, kad kasmet nuo mūsų krantų į šiaurę nunešama 250-500 tūkst.kubinių metrų smėlio, o kai kuriais metais dar daugiau.
Kadangi per 1981-1982 metų gelbėjimo darbus nuo paplūdimių, krantų kartu su mazutu buvo išgramdyta ir išvežta net apie 600 tūkst.kubinių metrų smėlio, 1983 metais siautėjusios audros nunuogintiems paplūdimiams, kopoms padarė daug nuostolių.
Ardė Baltijos jūra mūsų krantus ir vėliau, nes be reikalo buvo nugriauta krantą saugojęs pylimas prie Palangos. Nepadėjo ir bandymai sutvirtinti krantus žabtvorėmis, akmenimis, „pamaitinti“ atvežtiniu smėliu. „Neptūnui juokingi tokie mūsų žaidimai“, - tvirtino J.Dubra.
Tačiau garsus vandenynų tyrinėtojas prancūzas Žakas Ivas Kusto (Jacques-Yves Cousteau) yra pasakęs:„Anksčiau gamta gąsdino žmogų, o dabar žmogus baugina ją“.
Tačiau tada, 1981-aisiais, svarbiausia atrodė kuo greičiau atsikratyti teršalų. Tūkstančiai žmonių sulėkė gelbėti pajūrio - sėmė mazutą kibirais, kastuvais. Pasak Klaipėdos universiteto profesoriaus Olego Pustelnikovo, gamta Lietuvos tada tarsi pasigailėjo – spustelėjo 19 laipsnių šaltis, pasnigo, tad mazutas sustingo, buvo lengviau jį sugriebti kartu su sniegu ir ledu.
Ligi 1982 metų pavasario buvo surinkta ir regeneruota naftos įmonėje 8390 tonų mazuto, į žvyro karjerus išvežta 3000 tonų. Vis dėlto apie 2170 tonų jo liko vandenyje, apie 500 tonų – paplūdimių ir kopų smėlyje.
„Laimei, tada buvo šalta, tad žiemos miegu miegojo smulkieji jūros gyvūnai, nebuvo vegetacijos ir dumbliams. Labiausiai nukentėjo vandens paukščiai – jų krito daugybė“, - sakė mokslininkas.
Daug kas manė, kad po tos katastrofos Lietuvos pajūrio kurortai nebeatsigaus. Tačiau jau 1982 metų vasarą Palangos ir Šventosios paplūdimius vėl užplūdo poilsiautojai. O.Pustelnikovas atskleidė paslaptį, kodėl.
„Gudri to meto Palangos valdžia gegužės pabaigoje pastatė paplūdimyje tinklinio aikštelę ir surengė vietos moksleivių varžybas. Jas parodė televizija. Kai žmonės išvydo tą vaizdą, po 2 dienų Palanga vėl buvo pilna“, - juokėsi profesorius.
Viešosios įstaigos „Grunto valymo technologijos“ vadovas, žinomas gamtosaugininkas Rapolas Liužinas priminė, jog tūkstančiai tonų mazuto iš „Globe Assimi“ tebėra užkasti Klaipėdos pašonėje, Kiškėnų karjeruose.
„Neseniai buvau ten pažiūrėti. Auga menkučiai berželiai, kuriuos audros lengvai išverčia, nes šaknys paviršiuje. Atkasėm po jais ploną žemės sluoksnį – mazutas blizga. Anksčiau ar vėliau jis iškils į paviršių, kaip jau daug kur Lietuvoje atsitiko, kai ant žemės tarsi nei iš šio, nei iš to sutyvuliuodavo naftos produktų balos. Tikėtis, kad žemė pati apsivalys, neverta“, - įspėjo R.Liužinas. Jo vadovaujama įstaiga Kiškėnuose turi savo filialą, tad galėtų imtis darbų, jei tam būtų lėšų.
Baltijos jūroje prie Būtingės, 9,7 kilometro nuo kranto, nuo 1998 metų veikia naftos terminalas, per kurį naftos perdirbimo įmonė „Orlen Lietuva“ (buvusi „Mažeikių nafta“) importuoja žaliavinę naftą. Ši vieta – irgi padidinto pavojaus bei taršos zona, juo labiau kad Baltijos jūra didesnę metų dalį būna audringa.
Būtingės naftos terminale per mėnesį iškraunami 8-9 didžiuliai, po 100 tūkst.tonų ir daugiau, naftos tanklaiviai. Vien šiemet jau iškrauti 84 tanklaiviai, o nuo terminalo darbo pradžios – 849, perpumpuota 84,5 mln.tonų naftos ir jos produktų.
Pasak Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos Avarijų prevencijos ir valdymo skyriaus vedėjo Gedimino Markausko, normatyvai leidžia šiam terminalui dirbti, kol vėjas yra 18 metrų per sekundę, o bangos – 3 metrai aukščio.
Tačiau aplinkosaugininkai pripažįsta, kad teršalus surinkti bei gelbėjimo darbus atlikti įmanoma tik tada, jei vėjas yra ne didesnis kaip 12-15 m/sek., o bangos ne aukštesnės kaip 2 m. „Bet jeigu tokie normatyvai būtų nustatyti, terminalas dirbtų gal tik 100 dienų per metus“, - aiškino G.Markauskas.
Tad – rizikuojama „o gal nieko blogo neatsitiks“. Tačiau, kaip yra pasakęs garsus geografas Kazys Pakštas, neklusniuosius jūra baudžia. Nuo terminalo darbo pradžios jame įvyko jau 5 avarijos (1999, 2001, 2005 ir 2008 metais), ir visos – per audras, kai stipraus bangavimo neišlaikydavo švartavimo lynai arba atsijungdavo žarnų jungtys.
Teigiama, esą naftos išsiliedavo mažai. Kiek daugiau – 2200 kg – į jūrą pateko tik 2008 metų sausį. Tada dalis jos užteršė net krantą. Pasak Aplinkos apsaugos agentūros Jūrinių tyrimų departamento hidrochemijos skyriaus vedėjos Galinos Garnagos, tuomet naftos angliavandenilių koncentracijos vandenyje prie terminalo net 13 kartų viršijo didžiausią leistiną koncentraciją.
„Įvykus avarijai, geriausiu atveju jūroje surenkama tik trečdalis teršalų. Kitas trečdalis lieka vandenyje, o dar trečdalis pasiekia krantą, todėl reikia būti pasirengus dirbti ir ten“, - sakė G.Markauskas.
Už avarijų likvidavimą krante atsakingos svivaldybės, uosto teritorijoje – uosto direkcija, Kuršių mariose – Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Lietuvos teritoriniuose vandenyse atviroje jūroje – Lietuvos kariuomenės Karinės jūrų pajėgos, o štai priekrančių vandenų neprižiūri niekas. Taip sako Karinių jūrų pajėgų Jūrų gelbėjimo koordinavimo centro (JGKC) karininkas Igoris Kuzmenka.
Tuo tarpu gamtininkai tvirtina, jog seklieji priekrančių vandenys – jautriausia vandenų ekosistemos dalis, kuriai teršalai labiausiai pakenkia. „Tačiau jeigu įvyksta avarija ir oro sąlygos neleidžia mums, kariškiams, laiku sugriebti naftos dėmę ir ji atslenka į seklius priekrančių vandenis – niekas ten teršalų nerenka, nes niekas už tai neatsakingas“, - stebėjosi I.Kuzmenka.
Pasak jo, Kuršių nerijos nacionalinio ir Pajūrio regioninio parkų direkcijos visiškai nesirūpina teršalų valymu sekliuose vandenyse. „Analogiškos Latvijos įstaigos turi tam technikos, įrangos, o pas mus apie tai net nekalbama“, - sakė I.Kuzmenka.
JGKC stebi mūsų teritorinių vandenų būklę iš sraigtasparnio ir lėktuvo, o ištikus avarijai atskuba gelbėjimo laivas „Šakiai“, kuris gali surinkti šiek tiek teršalų. Tam skirtą laivą turi ir Valstybinės sienų apsaugos tarnyba. Specialus laivas nuolat budi ir prie Būtingės naftos terminalo, tyrimams skirtą laivą turi Aplinkos apsaugos agentūros Jūrinių tyrimų departamentas.
Tačiau visa toji technika skirta stebėti tik dieną, o, pavyzdžiui, švedai, lenkai, estai savo analogiškus laivus modernizavo naktinio matymo įranga, todėl gali taršą nustatyti bet kada.
I.Kuzmenka priminė, jog Baltijoje stūkso ir trys naftą iš gręžinių jūros dugne išgaunančios platformos, kurios taip pat labai pavojingos. Tai – Rusijai priklausanti D-6 netoli Kuršių nerijos ir du Lenkijos naftos gręžiniai.
Vyresnės kartos žmonės tikriausiai dar prisimena, kiek diskusijų prieš maždaug 25 metus virė dėl rusiškosios platformos D-6 statybos netoli Lietuvos krantų. Kai kurie net įsitikinę, jog būtent tada Lietuvoje prasidėjo Atgimimas ir Persitvarkymo Sąjūdis. Dabar ir D-6, ir lenkų naftos gavybos platformos jau mažai kam rūpi, nors seniai eksploatuojamos. „O Švedija, nors irgi savo vandenyse aptiko naftos telkinį, išgauti ją uždraudė“, - sakė I.Kuzmenka. Naftos rasta ir Latvijos vandenyse.
Aplinkos apsaugos agentūros Jūrinių tyrimų departamento direktoriaus Algirdo Stankevičiaus duomenimis, į pasaulinius vandenis kasmet patenka 2-10 mln.tonų naftos ir jos produktų. Pusė šio kiekio – iš sausumos, ketvirtis – iš tanklaivių ir kitų laivų, likęs ketvirtis – oro pernašos, natūrali tarša iš naftingų sluoksnių ir kiti šaltiniai. Vandenis labai teršia ir naftos gavybos gręžiniai bei karai jos turinčiose šalyse.
Apskaičiuota, jog statistiškai vienas tanklaivis per 50 metų būtinai patiria bent 1 avariją, o nuo kiekvienos tonos laivu plukdomos naftos į vandenis patenka 22-87 gramai. Nuo 1970 iki 2010 metų iš tanklaivių į vandenis ištekėjo apie 6 mln. tonų naftos ir jos produktų.
„Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais tarša mažėja. 1970 metais pasaulyje įvyko 253 avarijos, o 2000 metais – tik 7. Be abejo, tam įtakos turi tarptautinės sutartys ir didžiulės baudos, ypač 1992 metų Helsinkio konvencija dėl Baltijos jūros baseino aplinkos apsaugos“, - sakė A.Stankevičius.
Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Andrius Kairys mažiau optimistiškas.
„Kol kas Dievas Lietuvą saugo: buvo tik viena didelė - „Globe Assimi“ avarija. Tačiau naftos ir kitų taršių krovinių kasmet Lietuvos vandenimis perplukdoma, pakraunama vis daugiau. Antai Klaipėdos uoste, kur yra du krovos terminalai, 1991 m. pakrauta 15,6, o 2010 m.- 31,2 mln. tonų. Planuojama krauti per metus 50 mln. tonų.
Į 500 ha ploto Klaipėdos uostą per metus įplaukia apie 7 tūkst.laivų, iš kurių bent tūkstantis – dideli. Planuojama statyti dujų terminalą, rekonstruoti uostą, kad galėtų įplaukti dar didesni laivai. Darbai intensyvinami ir Būtingės naftos terminale. Tokios didžiulės jų apimtys verčia nerimauti, ar neatsitiks didelė avarija ir ar sugebėsime įveikti jos padarinius“, - nuogąstavo aplinkosaugininkas A.Kairys.
Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2011 12 27