Raigardas prašosi globos
Šiuo metu Lietuvoje yra 11 procentų ypač saugomų gamtos teritorijų - 4 valstybiniai rezervatai, 5 nacionaliniai ir 30 regioninių parkų bei 290 draustinių. Seniausias Druskininkų apylinkėse - Raigardo kraštovaizdžio draustinis.
„Nedidelė Nemuno slėnio atkarpa Raigardas, tačiau koks vietovaizdžių margumas! Šaltiniuoti šlaitai ir durpingos pašlaičių klampynės, ne kartą prarydavusios besiganančius galvijus, kaitaliojasi su vešliomis ganyklomis ir derlingais arimais; šalia užmirkusių klonių ir Nemuno senvagių - upės potvynių sukrauti smėlio krantai. Bene didingiausiai atrodo tarp pušų boluojančios vėjo supustytos kopos", - rašė 1976 metais šį draustinį tyrinėję botanikas A.Lekavičius ir geografai A.Mikalauskas ir J.Tamošaitis.
Šis vaizdas įamžintas M.K.Čiurlionio triptike „Raigardas”. „Čiurlionio kūryba įgijo pasaulinę reikšmę, taigi reikia saugoti ir jį įkvėpusius peizažus”, - sako iš šio krašto kilęs rašytojas R.Sadauskas.
Tačiau, pasak jo, Raigardo slėnis jau steigiant draustinį buvo gerokai apgadintas - melioruojamas. Ir nors mokslininkai siūlė melioracijos griovį užkasti, praplėsti draustinio teritoriją, jų patarimų nepaisyta. Buvusio Druskininkų tarybinio ūkio vadovų nurodymu šalia draustinio pastatyta darkančių kraštovaizdį ūkinių pastatų.
„Kur buvo gamtosaugininkai tada bei dabar, kai leido juos privatizuoti?”, - klausė R.Sadauskas. Pasak jo, apskritai nebeaišku, kas atsakingas už Raigardą ir juo rūpinasi: Aplinkos apsaugos ministerijos pareigūnai, Druskininkų miesto valdyba ar Krašto apsaugos ministerija (Raigardas Baltarusijos pasienyje).
1940 metais Stalino nurodymu Baltarusija perdavė šias apylinkes Lietuvai, tačiau po karo, pasak R.Sadausko, dalyje jų ūkininkavo baltarusiai. Nustatant valstybinę sieną, ši Raigardo dalis taip ir liko anapus.
Nėra ramybės draustinyje
1960 metais Druskininkuose buvo įsteigtas botanikos draustinis. Garsus botanikas P. Snarskis aptiko pačiame mieste labai retų augalų, kurių dalis auga tik Pietų Lietuvoje.
„Nedidelėje Druskininkų miško parko ir Nemuno salos teritorijoje susibūrusi didžioji dalis Pietryčių smėlingosios lygumos aukštesniųjų augalų rūšių”, - stebėjosi 1974 metais Gamtos apsaugos komiteto užsakymu šio draustinio florą tyrinėjęs botanikas A.Lekavičius ir perspėjo: miesto kaimynystė gamtai gero neduos.
Jo anuometiniame rašyme yra ir daugiau pastebėjimų, kurie atrodo lyg šiandieniniai, nors praėjo dvidešimt metų. Antai kad ir toks: „Vienas didžiausių pavojų draustiniui šiuo metu yra visiškas jo apleistumas agitaciniu ir propagandiniu požiūriu. Net atsakingiausi šioje srityje miesto pareigūnai (architektas, gamtos apsaugos inspektorius) nėra informuoti apie čia esantį draustinį”.
Arba šis mokslininko siūlymas: „Labai svarbu neplėsti miško parke įvairių atrakcionų statybos, o esančius šio tipo įrenginius (jie buvo pastatyti netrukus po to, kai buvo įsteigtas draustinis. - F.Ž.) reikėtų palaipsniui iškelti į laisvus plotus greta naujųjų miesto kvartalų”.
Tačiau minėtieji atrakcionai iš botanikos draustinio nebuvo iškelti. Čia, pasak R.Sadausko, „ramybės zonoje, kur reikėtų klausytis miško ošimo ir paukščių balsų”, buvo rengiami šokiai ir pasilinksminimai. Laikui bėgant, draustinyje pastatyta estrada sutrešo ir buvo parduota Druskininkuose įsikūrusiai statybos ir remonto uždarajai akcinei bendrovei „Galia”. Šioji dabar stato naują, kuri, pasak R.Sadausko, bus didesnė už senąją.
Skirtingi argumentai
„Druskininkams reikia estrados, o retų augalų čia jau nebėra", - tvirtino šio miesto aplinkos apsaugos agentūros viršininkas A. Petkevičius. Jo kolegos - Aplinkos apsaugos ministerijos vyriausiasis botanikas M. Lapelė (beje, kilęs iš Druskininkų) ir Aplinkos apsaugos ministerijos saugomų teritorijų skyriaus viršininkas G. Raščius tam pritarė.
R.Sadausko nuomonė kita. „Pramogauti geriau jau sugadintame Ratnyčios slėnyje, o miško parke gamtosaugininkai turėjo neleisti statybų. Tai buvo gera proga išvalyti iš draustinio visa, kas čia svetima, - juk draustinis nepanaikintas”, - teigė jis.
Taip galvoja ir Aplinkos apsaugos ministerijos Kraštovaizdžio departamento direktorė R.Baškytė bei naujasis Druskininkų meras V. Janonis.
„Tai miesto valdžios problema”, - sakė A.Petkevičius, o R.Sadauskas jo klausė: „Bet argi ne gamtosaugininkų pareiga pasakyti miesto valdžiai: ponai, šioje vietoje statybų negali būti?" "Gamtos apsaugos inspektorius šito sakyti negali. Be to, Druskininkai yra kurortas, o ne rezervatas”, - teigė A.Petkevičius bei M.Lapelė, ir R.Sadauskas apibendrino: „Atrodo, kalbuosi ne su gamtosaugininkais, o su šokių mokytojais. Jūs saugote ne gamtą, o estradą".
Pasak vyriausiojo botaniko M.Lapelės, problema tik ta, jog ligi šiol miško parke draustinis nepanaikintas. „Retųjų augalų dar yra pietiniame Nemuno krante ir Meilės saloje, tai tegul ten draustinis lieka. O čia tebūnie miško parkas”, - sakė botanikas M.Lapelė, o R.Sadauskas klausė: „O kai ir ten jų nesaugos - vėl naikinsit draustinį?"
A.Petkevičiaus, M.Lapelės ir G.Raščiaus nuomone, dabar, kai retų augalų miško parke nebėra, laikytis draustinio nuostatų - beprasmiškas formalumas. „Tačiau ką gamtosaugininkai padarė, kad šiuos augalus ir apskritai draustinį apsaugotų? Kodėl šie draustiniai - bene labiausiai nuniokotos vietos kurorte? Kas už tai atsakys - juk neleistiną veiklą šiuose draustiniuose iki pat pastarųjų dienų sankcionavo valstybinės aplinkos apsaugos pareigūnai?” - klausė R.Sadauskas.
A.Petkevičius atsakė, jog Druskininkų gamtą turėjo saugoti ne gamtosaugininkai, o miesto valdžia, „mes galime tik kontroliuoti”. „Kas pastaraisiais metais pasikeitė Druskininkų gamtosaugoje? Niekas. Mieste kurorte, kur gamtosauga turėtų būti svarbiausias dalykas, nėra ekologo, landšafto architekto. Viskas kraunama mūsų agentūrai, nespėjame'", - pasakojo Aplinkos apsaugos agentūros viršininkas.
Ratnyčią galima išgelbėti
Pasak gamtosaugininkų A.Petkevičiaus ir M.Lapelės, reikėtų panaikinti ir Ratnyčios - Bilsinyčios - Avirės ichtiologijos draustinį, kuris buvo paskelbtas 1974 metais upėtakiams saugoti. Vėliau miesto valdžios sumanymu, suderinus su gamtosaugininkais, Ratnyčia buvo užtvenkta, ir retųjų žuvų nebeliko.
„Man atrodo, reikia palengva vandenį nuleisti, ir upelis atsigaus. Netgi hidrologą buvau suradęs, kuris aiškino, kaip tai padaryti. Nuvedžiau jį į miesto valdybą, bet ten su juo nešnekėjo”, - sakė R.Sadauskas.
„Kartu su Aplinkos apsaugos ministerijos kolegomis bei vandens ūkio specialistais prieš pusmetį apžiūrėjome tą draustinį. Visi pritarė, jog Ratnyčią reikia gelbėti. Tačiau iki šiol iš ministerijos nėra jokios žinios, o miesto valdžia tuo visiškai nesidomi", - pasakojo A.Petkevičius.
Naujosios valdžios pažadas
Kas turėtų saugoti gamtą - aplinkos apsaugos pareigūnai, kuriems valstybė už tai moka atlyginimus, ar tie, kurie teoriškai yra teritorijos valdytojai? Kodėl nepaisoma mokslininkų gamtininkų rekomendacijų, kurias jie pateikia po ilgų ir kruopščių tyrimų? Beje, šiuos tyrimus ir užsako bei finansuoja valstybinė aplinkos apsaugos žinyba.
Šiais ir daugeliu kitų klausimų rašytojo R.Sadausko ir Aplinkos apsaugos ministerijos pareigūnų A.Petkevičiaus ir M.Lapelės nuomonės buvo skirtingos.
Žingsniavome su rašytoju R.Sadausku palei nuniokotą Ratnyčią, apleistą gydomosios fizkultūros parką, skurstančias mieste pušis ir dvokiantį Mergelių akių ežerėlį, į kurį plūsta kanalizacijos vanduo. R.Sadauskas rodė vis naujas gamtos žaizdas ir sakė: „Tai dėl to, jog miestą visada valdė ne vietiniai, o iš kitur čia atvažiavę žmonės, - jiems nerūpėjo nei čionykštė gamta, nei tradicijos".
Naujasis miesto meras V. Janonis (beje, ir prieš tai jis buvo deputatas, ekonomikos komisijos pirmininkas) pritarė R.Sadausko teiginiui, jog ankstesnėms Druskininkų valdžioms gamta ir gamtosauga nerūpėjo ir sakė, jog dabar išrinktoji valdys kitaip.
Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 1995 05 06