Turbūt dėl jokių gyvūnų pastaraisiais metais tiek neskaldyta iečių, kaip dėl vilkų. Ką ten retėjantys kiškiai, voverės arba sparčiai besiveisiančios lapės. Atrodo, nelabai mūsų žmonėms terūpi net stumbrai, briedžiai, elniai. Pasklaidžius žiniasklaidą atrodo, jog svarbiausia Lietuvos gamtos problema – vilkai. Vieniems šių žvėrių per daug ir jie siūlo intensyviau vilkus medžioti, o kiti ragina saugoti.
Ypač toji diskusija įkaista rudeniop, kai vilkai pradeda mokyti savo paaugusius jauniklius medžioti ir vienur kitur papjauna avį, veršelį ar kitą naminį gyvulį. Tada laikraščiuose pasipila pasakojimai apie tai, kokie baisūs yra vilkai ir kiek daug nuostolių dėl tų kraugerių patiria ūkininkai. Pastarieji remia prie sienos medžiotojus, valstybės gamtosaugą ir Vyriausybę reikalaudami kompensuoti tuos nuostolius.
Medžiotojams to tik ir reikia: šautuvą ant pečių ir pirmyn vilko pilko ieškoti – gal pavyks jo kailį ant sienos pasikabinti ir šiuo išskirtiniu trofėjumi prieš svečius pasididžiuoti. Aplinkos ministerija prieš keletą metų ėmė didinti vilkų sumedžiojimo limitą: iš pradžių leisdavo per metus nušauti 20, vėliau – 40, dar vėliau - 60 vilkų.
Baltijos šalių išimtis
Tiesa, turi vilkai ir gynėjų, tik ne valdiškų – visuomeninių. Bene aktyviausi – gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“. Tai jos aktyvistai. Protestuodami prieš vilkų medžiokes, prieš keletą metų padėjo prie Aplinkos ministerijos durų gedulo vainikų.
O praėjusių metų rudenį „Baltijos vilkas“ Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei ir Europos Komisijos nariui Jazekui Potočnikui įteikė peticiją „Sustabdykite beprasmišką Lietuvos vilkų žudymą“, kurią pasirašė beveik 10 tūkstančių Lietuvos žmonių. Šiame dokumente išdėstytus argumentus galima perskaityti internete adresu www.e-peticija.lt/peticija/56/, tad priminsime tik kai kuriuos.
„Vilkų medžioklė uždrausta daugumoje Europos Sąjungos šalių, išskyrus Baltijos valstybes, Rumuniją, Bulgariją, Slovakiją. Lietuva, stodama į ES, neturėjo duomenų apie vilkų populiacijos dydį ir apie dydį tos žalos, kurią ji daro ūkininkams. Tačiau vis dėlto trims Baltijos valstybėms, tarp jų ir Lietuvai pavyko išsiderėti išimčių dėl vilkų medžiojimo“, - rašo jų gynėjai ir primena, kad Latvijoje šių žvėrių yra kelis kartus daugiau nei Lietuvoje.
„Todėl, mūsų manymu, neteisinga buvo reikalauti išimties Lietuvai. Lygiai taip pat neteisingai nustatytas vadinamasis „optimalus“ gyvų vilkų skaičius Lietuvai – 200 vilkų. Kam šis skaičius „optimalus“ – gamtai? Visuomenei? O gal pačiai LR Aplinkos ministerijai?“ - klausia peticijos autoriai. Jų nuomone, vilkų šalyje turi būti tiek, kad jų skaičius geriausiai atliktų savo vaidmenį ekosistemoje.
„Tai gamtos rūpestis. Deja, ekosistemos reguliuotojo vaidmenį Aplinkos ministerija bruka medžiotojams“, - kritikuoja aktyvistai ir primena, kad Lenkijos mokslininkai apskaičiavo, jog 600-700 šioje valstybėje gyvenančių vilkų kasmet miškininkams atneša naudos už 2 milijonus eurų, todėl Lenkijos vyriausybė prieš 12 metų visiškai uždraudė vilkų medžioklę.
Plano dar nėra
Peticijos autorių nuomone, vilkai yra svarbūs ir Lietuvos girioms, kurioms atkurti dėl elninių gyvūnų padarytų nuostolių miškininkai kasmet išleidžia milijonus litų.
Europos Sąjungos direktyvose vilko statusas nurodytas kaip griežtai saugomos rūšies, kuriai steigiamos specialios saugomos teritorijos. ES direktyvos reglamentuoja, kad vilkų medžioklė gali vykti tik išimties atveju ir tik griežtai kontroliuojamomis sąlygomis. Šias išimtis gavusios valstybės yra patvirtinusios vilkų populiacijos valdymo arba/ir apsaugos planus.
„Tuo tarpu Lietuva neturi tokių planų neturi. Lietuvoje kryptingai, atkakliai kiekvienais metais didinama vilkų sumedžiojimo kvota, kuri taikoma visai šaliai, nors vilkų daromos žalos mastai atskiruose rajonuose labai skiriasi. Vilkų daugiausia nušaunama miškinguose rajonuose, kuriuose menkai išvystyta gyvulininkystė ir yra sutelktos svarbiausios gamtinio paveldo saugomos teritorijos, tarp jų – ir europinės svarbos NATURA 2000 teritorijos. Paradoksas, bet ekologų ir biologų apklausų duomenimis, vilkų padėtis būtent saugomose teritorijose yra blogesnė nei apskritai kitur Lietuvoje“, - piktinamasi peticijoje.
Pasak vilkų gynėjų, JAV, taip pat Europos Sąjungos valstybėse įrodyta, kad yra priemonių ūkininkams išvengti nuostolių ir nemedžiojant vilkų: specialios veislės aviganiai šunys, elektriniai „piemenys“, aptvarai ir kt. Kai kuriuos jų įsigyti finansiškai padeda ES. Visuomenininkai jau pradėjo jas taikyti Lietuvoje. Šiuose darbuose noriai dalyvauja nuo vilkų nukentėję ūkininkai, kurie iš valstybės nebesitiki pagalbos, nes vilkai – vienintelė gyvūnų rūšis, kurių padaryta žala nekompensuojama.
Peticijos autorių nuomone, Aplinkos ministerijos siūlomos vilkų medžioklės neišspręs ūkininkų problemų, o gamtai padarys neatlygintiną žalą. „Prašome sustabdyti vilkų medžioklę Lietuvoje ir įpareigoti Lietuvos valdžios institucijas naudoti geriausią Europos žmonių ir gyvūnų koegzistencijos patirtį“, - siūloma peticijoje.
Medžioja ir ten, kur nekenkia
Alyvos į ugnį kliustelėjo ir beveik tuo pat metu kaip peticija žiniasklaidoje pasirodęs Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojo Mindaugo Lapelės straipsnis „Ne vilkai kalti“, kuriame šis gamtininkas nepabūgo ginti šių žvėrių.
„Rūpintis žiemojančiais paukšteliais ar šienauti užkrūmijusias pievas yra paprasčiau, nei saugoti vilkus, kurie yra „nepatogūs“ - sumanūs, nelengvai apskaičiuojami, nesuprantantys, ką galima medžioti ir ko nevalia liesti“, - rašė M.Lapelė.
Pasak jo, gamta yra nepavaldi mūsų norams ar ketinimams, jos neįmanoma reglamentuoti nutarimais ar potvarkiais. „Vilkai kartais pjauna aveles, bet ar tai pretekstas juos medžioti net ten, kur tų avelių nė kvapo?“ - klausė gamtininkas.
Jis, kaip ir peticijos autoriai, priminė, jog nors vilko nėra Lietuvos raudonojoje knygoje, tačiau jis įrašytas į ES Buveinių direktyvos saugomų rūšių sąrašą, todėl šiai rūšiai ir Lietuvoje turėtų būti parengtas nacionalinis populiacijos apsaugos planas bei susitarta dėl gyvybingos populiacijos dydžio.
„Sutinku, kad gyvūnų skaičiaus reguliavimas gali būti laikomas viena iš populiacijos valdymo priemonių, bet jis turi būti paremtas realiu populiacijos dydžio ir pasiskirstymo išmanymu. Tačiau sumedžiojamų gyvūnų skaičius nustatomas bendras visai Lietuvai. Kur medžiotojai aktyvesni, ten daugiau vilkų ir iškeliauja į amžinosios medžioklės šalį.
Gal reikėtų leisti pilkiams ramiai gyventi Dainavos girioje ir kituose dideliuose miškų masyvuose, o juos intensyviau medžioti ten, kur daroma reali žala? - klausė gamtininkas. - Praėjusį sezoną Varėnos rajone buvo sumedžiota tiek pat vilkų, kiek ir Biržuose, bet tuštėjančiuose Dainavos girios kaimuose naminiai galvijai greit taps didesne retenybe nei vilkai dėl visai kitų priežasčių.
Todėl niekaip nesuprantu, kaip vilkų žudymas Dzūkijoje gali pagelbėti Šiaurės Lietuvos gyvulių augintojams ir ką tai turi bendro su populiacijos valdymu ir reguliavimu“.
Sėdo prie derybų stalo
2011 metų pradžioje Aplinkos ministerija pasidavė aktyvistų įkalbinėjimui - surengė surengė tarpžinybinį pasitarimą apie vilkų populiaciją ir jos apsaugą, į kurį buvo pakviesti ne tik gamtos ir gamtosaugos specialistai, bet ir nevyriausybinių aplinkosaugos organizacijų atstovai.
Po šio pasitarimo aplinkos ministras įsakė sumažinti vilkų sumedžiojimo kvotą 2011 metų medžioklės sezone nuo 60 iki 40 vilkų bei nurodė suburti visas suintresuotas puses atstovaujančią darbo grupę, kuri paruoštų vilkų populiacijos valdymo ir apsaugos planą.
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Selemonas Paltanavičius balandžio pabaigoje informavo „Žurnalą apie gamtą“ apie sudarytą darbo grupę vilkų populiacijos valdymo plano techninei specifikacijai parengti. Dirbti šioje grupėje pakviesti ne tik aplinkos apsaugos specialistai, bet ir Generalinės miškų urėdijos, Žemės ūkio ministerijos, „Baltijos vilko“ atstovai.
Vadovauti grupei patikėta S.Paltanavičiui. „Iki gegužės pirmosios parengsime specifikaciją, po to bus skelbiamas konkursas valdymo planui parengti. Galbūt tada pamažu baigsis diskusijos dėl vilkų, nes šiame plane bus aiškiai išdėstyti argumentai, kiek jų turi būti Lietuvoje“, - sakė S.Paltanavičius.
Abejoja apskaitos tikslumu
Rengiant šį planą bus panaudoti ir šių metų kovo 4-9 dienomis valstybiniuose miškuose atliktos vilkų ir lūšių apskaitos duomenys. Šie žvėrys buvo skaičiuojami 348 girininkijų ( Lietuvoje jų iš viso yra apie 400) miškuose, šį darbą atliko girininkijų darbuotojai, jiems talkino daugiau kaip 100 nevyriausybinių gamtosaugos ogranizacijų savanorių.
Žvėrių „surašinėtojams“ teko kiekvienoje girininkijoje nuklampoti per sniegą ratu 10 kilometrų maršrutus ir užfiksuoti aptiktus vilkų bei lūšių pėdsakus. Maršrutai buvo parinkti pagal anksčiau aptiktus gyvūnų pėdsakus bei vadovaujantis miškininkų nuojauta, kur šių žvėrių galėtų būti.
Aplinkos ministerija gegužės pradžioje paskelbė, jog iš viso buvo suskaičiuota 300 vilkų ir 50 lūšių. Pabrėžiama, jog žvėrys buvo skaičiuoti tik valstybiniuose miškuose ir rezervatuose, o jie sudaro šiek tiek daugiau kaip pusę visų Lietuvos miškų. AM darbuotojai daro išvadą, kad vilkų Lietuvoje nemažėja.
O ką mano kiti specialistai? Miškininkas ir Lietuvos žaliųjų judėjimo narys, buvęs asociacijos „Baltijos vilkas“ vadovas Andrejus Gaidamavičius šioje apskaitoje vadovavo savanoriams talkininkams. Jis abejoja apskaitos tikslumu.
„Miškininkų naudojama pėdsakų skaičiavimo metodika - mėgėjiška. Savanoriai pėdsakus žymėjo žemėlapiuose, fotografavo, o miškininkai nebuvo nė tam pasirengę. Taip dirbant galima buvo suskaičiuoti daugiau žvėrių, negu jų yra iš tikro“, - svarstė A.Gaidamavičius.
Ši teiginį jis iliustravo tokiu pavyzdžiu: kad patikrintų Biržų rajono gyventojų skundus dėl vilkų daromos žalos, „Baltijos vilko“ aktyvistai du kartus iššukavo tų apylinkių miškus ir suskaičiavo juose šešis vilkus. O per pastarąją apskaitą miškininkai Biržų urėdijoje suskaičiavo dvylikos vilkų pėdsakus. „Netiksli vilkų apskaita pakenks šiems žvėrims, nes gali būti vėl padidintos sumedžiojimo kvotos“, - būgštavo A.Gaidamavičius.
Klajoklius suskaičiuoti sunku
Gamtos fotografų interneto svetainės www.naturephoto.lt įkūrėjas Romualdas Barauskas beveik kiekvieną savaitgalį praleidžia „medžiodamas“ fotoaparatu paukščius ir žvėris. Tokie gamtos fotografai, o jų Lietuvoje ne viena dešimtis, pažįsta gyvūnų gyvenimą, ko gero, ne mažiau negu daugelis kabinetuose dienas leidžiančių aplinkosaugos pareigūnų, akademinių mokslininkų ir miškininkų.
R.Barausko nuomone, tikslus vilkų skaičius – terra incognita, t.y. neištirta sritis. Ir tokia ji bus dar ilgai. „Aplinkos ministerijos interneto svetainėje pranešama, jog 2010 metų pradžioje Lietuvoje buvo 739 vilkai – 162 daugiau, negu 2009 metais. Taip pat informuojama, jog iki 2010 metų balandžio 1 dienos sumedžiotas 41 vilkas.
Kalbantis su šios ministerijos darbuotojais jie pateikia ir kitokį skaičių – esą po pernykščio medžioklės sezono Lietuvoje buvo 275 vilkai. Kodėl skaičiai skiriasi kone 3 kartus?“ - stebisi R.Barauskas.
Prisiminęs Lietuvos vilkų tyrėjų skaičiavimus, jog iš minėtųjų 275 vilkų vaikingos arba gali atsivesti jauniklių 75 patelės, o kiekvienoje vadoje gali būti užauginti vidutiniškai 3 palikuonys, R.Barauskas skaičiuoja: 2010-2011 metų medžioklės sezono pradžioje turėjo būti apie 425-500 vilkų. „Taigi jau trys labai skirtingi skaičiai: 739, 275 ir 500. Galima įtarti, jog skaičius 500 gautas paprasčiausiai „paskyrus“ kiekvienai šalies savivaldybei po 10 vilkų“, - skaičiavo R.Barauskas.
Jo nuomone, Lietuvoje yra tik keletas vietų, kur gali būti stabilus vilkų skaičius – Kamanų, Viešvilės, Žuvinto, Čepkelių rezervatai, Biržų giria palatvėje, dar vienur kitur. „Tik ten vilkai dar randa ramių miško kampelių, kuriuose gali įsikurti ilgesniam laikui. O kiti miškai, ypač centrinėje Lietuvos dalyje, yra gausiai lankomi žmonių, vilkams ten ramybės nėra ir jie klajoja.
Šie atsargūs žvėrys nueina didžiulius atstumus, ypač kai prasideda medžioklių sezonas – baidymas, šaudymas. Tada dalis vilkų net pasitraukia į Lenkiją, Baltarusiją, Latviją, paskui vėl iš ten grįžta, vėl išeina ir t.t.
Kaip tokius žygeivius gali suskaičiuoti ir kokio patikimumo bus skaičiavimai, ypač jei apskaita atliekama, kaip ir šiemet, tuoj po medžioklės sezono, kai vilkai tebėra įbauginti? Lūšis lengviau suskaičiuoti, nes jos nukeliauja tik keletą miško kvartalų, o vilkai vaikšto taip toli, kad to paties vilko pėdsakus pastebi ir kaip atskirus vilkus skaičiuoja ne viena girininkija ir urėdija“, - svarstė R.Barauskas.
Pasak jo, vilkų skaičiavimo metodika turėtų būti kitokia negu dabartinė. „Tačiau bet kuriuo atveju jos objektyvumas daug priklauso nuo to, ar miškininkams, medžiotojams reikia vilkų. Medžiotojai suinteresuoti suskaičiuoti šių žvėrių yra daug, nes tada gaus leidimą daugiau jų sumedžioti. Medžiotojams vilkas buvo, yra ir bus vienas labiausiai trokštamų laimikių. Miškininkai vėlgi – dauguma jų yra medžiotojai, tad jie taip pat stengiasi padidinti apskaitos skaičius“, - sakė gamtininkas.
Įtakos apskaitai, R.Barausko nuomone, turi ir tai, jog Aplinkos ministerija nėra suinteresuota vilkus saugoti, nes ūkininkai reikalauja kompensuoti jų daromą žalą. „Tokiu atveju kuo mažiau vilkų, tuo mažiau ministerijai rūpesčių. Medžiotojai taip pat prieš vilkus, miškininkai – irgi. Visi suinteresuoti juos šaudyti.
O gina tik „Baltijos vilkas“, bet tai visuomeninė organizacija. Valstybiniu lygiu vilkai advokato neturi. Neįsivaizduoju, kada atsiras toks teisėjas, kuris objektyviai nuspręs, kiek vilkų gali gyventi mūsų krašte, kad nedarytų pernelyg daug žalos“, - svarstė R.Barauskas.
Paaiškės rudenį
S.Paltanavičiaus pasiteiravome, ar būsimajame vilkų populiacijos valdymo ir apsaugos plane bus numatyta reguliuoti jų skaičių konkrečiose vietose pagal tai, kiek vilkų spėjama ten gyvenant. Kur galbūt gyvena daug – medžioti daugiau, kur mažai – mažiau ar visai nemedžioti, o ne dalinti kvotas visiems rajonams po lygiai. „Tai spręs plano rengėjai“, - atsakė S.Paltanavičius.
O ar bus sugriežtinta atsakomybė už sumedžioto vilko neįtraukimą į medžioklės dokumentus, kaip neretai daroma? Šiuo metu toks pažeidimas užtraukia tik įspėjimą arba 100-400 litų baudą, o, pavyzdžiui, jei sumedžiosi stirną ir neužpildysi licencijos – gali prarasti šautuvą ir mažiausiai metams teisę medžioti bei atlyginti gamtai padarytą žalą. „Aišku, teisinę bazę reikia tobulinti“, - sutiko S.Paltanavičius.
„Žurnalo apie gamtą“ 2010 m. 6 numeryje, publikacijoje „Lietuvos vilkų likimas mūsų rankose“ gamtos fotografas ir medžiotojas Marius Kavaliauskas rašė: „Vilkų skaičiaus didinimas brandina konfliktą su ūkininkais, kurį geriau už bet kokias tvoras ar aviganius šunis išspręstų žalos kompensavimas.
Atitinkamas projektas, pritaikantis ES aplinkosaugos fondus vilkų žalai kompensuoti, būtų puikus sprendimas, tuo tarpu bandymas šios žalos kompensavimą primesti medžiotojams gerokai prasilenkia su logika – medžiotojai tikrai nepasaugos nuo tokios žalos, kol plotuose bus bent vienas vilkas“.
Paklaustas, ar Aplinkos ministerija nesvarsto galimybės kompensuoti vilkų žalą ūkininkams iš ES ar kitokių fondų, S.Paltanavičius aiškino: „Tai nėra paprasta. Daugelyje ES šalių žvėrių padaryta žala nėra kompensuojama, nes Europos Komisija mano, jog kompensavimas pažeidžia ekonomines sąlygas bei konkurenciją – gaunantis išmokas ūkininkas tampa pranašesnis už jų negaunantį. Vargu ar tam pritartų ir mūsų Konkurencijos taryba“.
Pasak S.Paltanavičiaus, vasaros pabaigoje arba rudens pradžioje – prieš vilkų medžioklės sezono pradžią – turėtų paaiškėti, kokį vilkų populiacijos ir apsaugos planą sukūrė gamtos ir gamtosaugos specialistai, kiek šių žvėrių bus medžiojama ir pan. O ar šis planas efektyvus, paaiškės dar negreitai.
Feliksas Žemulis, „Žurnalas apie gamtą“ 2011 m., Nr. 2
http://www.bernardinai.lt/index.php/straipsnis/2011-05-24-naujas-zurnalo-apie-gamta-numeris/63324