Alma ir nepavargsta šaltiniai

Jau seniai nebėra gimtosios mano sodybos: išgraužė melioratoriai buldozeriais dvi didžiules duobes ir sustūmė į jas gryčią ir sodą, o vietoje vinguriuojančio palei jį Miegoto upelio iškasė tiesų ir nykų griovį.  Į jį suvedė ir Klampupio pelkelę, ir Miegoto šlaitų versmeles.

Bet pastarųjų neįveikė. Gal drenos niekam tikusios buvo, gal skubėjo,  o gal todėl, jog net prityrusiam melioratoriui ne visada pasiseka nugalėti šaltinį - toks jis gyvas, sukrus, atkaklus ir paslaptingas, menkai mums težinomas. Neilgai trukus prasimušė dirvos paviršiun ir sublizgo kelios duobelės, pilnos skaidraus kaip ašara ir visada vėsaus vandens, ir turi dabar jas aplenkti traktoriai su plūgais ar kultivatoriais. 

Aplinkos apsaugos departamento Kraštovaizdžio valdybos vyresnioji geografė Marytė Paskačimaitė, kuri jau daug metų rūpinasi Lietuvos gamtos paminklais, sako, kad melioracija pražudė ne vieną dešimtį tokių gamtos stebuklų. 

Tačiau ne taip mažai jų dar pulsuoja. Na, kad ir legendomis apipintas Karalienės liūno šaltinis netoli Anykščių, prie kurio mėgdavęs svajoti rašytojas Antanas Vienuolis ir kurį jis aprašęs savo romane ,,Kryžkelės". 

Gyvenęs senovėje bajoras Ilgis ir turėjęs gražuolę dukrą Mirgą, kuriai piršosi pats Lenkijos karalius. Bet ji jo nenorėjusi, todėl pabėgusi, tapusi vaidilute ir prie Karalienės liūno po galingu ąžuolu kartu su kitomis vaidilutėmis kursčiusi deivės Mildos aukure šventąją ugnį. 0 kai į kraštą įsiveržę kryžiuočiai tą ugnį užlieję, iškirtę šventąją girią - Mirga pasiskandinusi tame liūne... 

,,Kartais giedromis naktimis visa balta, palaidais plaukais, su rūtų vainikėliu ant galvos Mirga iškylanti iš liūno apraudoti iškirstų šventųjų girių, vaikštanti jo pakrantėmis ir skinanti vandens lelijas", - byloja legenda. 

Graudi sakmė ir apie Balandės šaltinį Alytaus rajone, prie Balkasodžio kaimo, kurį vietos žmonės meiliai vadina ir Druskelės vardu, mat jo vanduo sūrokas, mineralinis. Gyvenusi Dainavos krašte graži mergaitė Balandė. Nuo priešų žuvę visi jos artimieji. Daug sūrių ašarų išliejusi ji dėl jų Nemuno pakrantėje. Dievai jos pasigailėję ir pavertę balande, o toje vietoje, kur ji raudojusi, ištryškęs sūrus šaltinis. 

Druskelės šaltinis trykšta iš sufozinio cirko kairiajame Nemuno šlaite, o štai Svilės šaltiniai verda lyg ir lygioj vietoj; užtat kokioj! Kas buvo Kurtuvėnų apylinkėse, žino jų grožį, o tų, kurie geidžia vien svetimų kraštų, vis tiek neprikalbinsiu patraukti iš Šiaulių Užvenčio link ir prieš Kurtuvėnų miestelį mažu keleliu, šokinėjančiu   per  eglėm   ir  pušim pasipuošusias Kurtuvėnų kalvas, pasiekti miško laukymę, kur ir yra tas Svilės stebuklas - net trys šimtai burbuliuojančių, mirksinčių vandens akelių. 

Skaidrus vanduo, dugne švelniai skalaudamas žalius iki skaistumo augalėlius, nučiurlena į jau labai seną ir baigiantį užakti Ventos kanalą. Netoliese gyvenanti Veronika Eidinienė sako, kad geria tik Svilės vandenį. 

Veronika pasakojo apie šiaulietį, kuris ar ne penkerius metus kas savaitę čia atvažiuodavęs vasarą ir žiemą ir pildavęs ant savęs po dešimt kibirų Svilės šaltinių vandens. Šitaip pasigydęs radikulitą, kurio gydytojai neįveikę. Dabar tas žmogus atvažiuojąs vandenėlio savo dukrai, kuri po operacijos blogai matanti. Sakė, jai jau geriau. 

Tokių istorijų gali papasakoti ir prie Šmitos versmės netoli Skuodo gyvenanti Aldona Vindašienė ir jos dukra Birutė Dumbrauskienė. Aldona atsikėlė čia gyventi prieš dešimt metų. Ligi tol nekaip mačiusi, vis ašarodavusi, o dabar, kai kasdien gerianti Šmitos versmės vandenį, akių negalios kaip nebūta. O jos dukra pridūrė, kad savo Laurą maudo tik pašildytame versmės vandeny - gal dėl to toji mažiukė dar nė sykio nesirgo. 

Buvau prie Šmitos versmės pernykštę žiemą - ė, koks vaizdas! Ne veltui M. Paskačimaitė tvirtina, kad tai gražiausias Lietuvos šaltinis. Vanduo vienoj verpetuojančioj aky - tamsrudis, kitoj - pilkšvas, priklausomai nuo metų ir paros laiko tos spalvos keičiasi, mirguliuoja. 

O Smardonės šaltinis (toks vardas turbūt dėl to, jog jo vanduo dvokia tarsi supuvusiais kiaušiniais – sieros vandeniliu) davė pradžią Likėnų kurortui, garsiai balneologinei gydyklai. 

Nelabai norisi gerti ir Nemunaičio versmės prie Lankų kaimo (Alytaus rajonas) vandens - jame geležies kone penkiskart daugiau nei reikėtų. Dviejuose nedideliuose akivaruose jis paburbuliuoja ir nuvirvena į Nemuną. 

0 štai Stakliškių šaltinių, išsiliejančių iš pelkutės Prienų rajone, prie Stakliškių miestelio, vanduo tarsi ,,Vytauto" mineralinis - gerk į sveikatą, ypač jei tave kamuoja skrandžio bėdos. 

Kavarsko tufų šaltinis toks galingas, kad anksčiau jo užtekdavę to miestelio žmonėms ne tik atsigerti, bet ir pirtyje išsivanoti. Prie šaltinio stovėjusi švento Jono statulėlė, todėl daug kas šį šaltinį vadinęs šv.Jono vardu. Sovietmiais laikais statulėlę nuvertė. 

Įsimylėjusieji Ūlos upę, kurios slėniai vietomis pranoksta Karpatų vaizdus, turbūt gėrėjosi Ūlos akies šaltiniu kairiajame upės krante, netoli Mančiagirės. Žiba toji akis upės terasoje, o vandens perteklius mažais kriokliukais nučiurlena į upę. 

Ir apskritai Dzūkijoje „kur tik paklausai - šalcinis alma. Ir žiemą, ir vasarą. Visa žemė - šalciniai". Taip rašė Dzūkijos nacionalinio parko laikraštis ,,Šalcinis", neatsitiktinai šiuo vardu pavadintas. 

0 Vilko šaltinį Norkūnų miške, netoli to paties pavadinimo ežero, aptinka tik medžiotojai ir dar koks atsitiktinai čia užklydęs žmogus. Nuošali, nyki čia vieta, kadaise mėgta vilkų. 

Žalsvasis šaltinis kairiajame Lėvens upės krante netoli Pasvalio, Lino verdenė Švenčionių, Paduburio šaltinis - Ukmergės, Arimaičių šaltinis - Radviliškio rajonuose... Trūksta vietos išvardyti visus mūsų šaltinius - gamtos (jei dar siauresne prasme - hidrogeologijos) paminklus. Pasak M.Paskačimaitės, Lietuvoje saugomais paskelbti 26 šaltiniai. 

Tačiau dalis jų, ypač tie, kurie numelioruotose žemėse, jau užteršti trąšomis, prišiukšlinti. Nors šimtai, o gal tūkstančiai šaltinių bei šaltinėlių virvena mūsų krašte, ne visus gražiausius žinome ir jais pasirūpiname. 

 Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 1994 02 12