"Su savaliautojais iki šiol tik žaista". - Taip teigė naujasis aplinkos ministras, Naujosios sąjungos (socialliberalų) partijos pirmininkas Artūras PAULAUSKAS. Jau pirmąją savo darbo naujajame poste dieną jis pareiškė, jog pirmenybę teiks kovai su neteisėtoms statyboms.
Tai liudijo ir jo kelionė į pajūrį, kur ši problema itin aštri. “Kokių minčių kilo po šios kelionės, kokias išvadas padarėte?” – paklausiau naujojo šalies aplinkosaugos vadovo po šios išvykos.
- Ligi šiol valstybė su nelegaliomis statybomis taikstėsi. Buvo tik žaidžiama – bandyta geranoriškai priversti laikytis įstatymų, o griežtos valstybinės pozicijos nebūta. Kodėl taip sakau? - Peržiūrėjau šūsnis dokumentų, aptikau keliolika teismų sprendimų nugriauti nelegaliai pastatytus statinius. Tie sprendimai priimti dar prieš dvejus metus, tačiau neteisėti pastatai tebestovi.
Teisintasi – trūksta pinigų juos nugriauti. Susitarėme su Vyriausybe, lėšų ji tam skyrė, bet dabar teisinamasi, jog niekas nenori griauti, galbūt bijo. Teismo sprendimai galioja jau dvejus metus, tačiau nevykdomi, nelegalūs pastatai negriaunami – valstybė parodo savo silpnumą. Vis dėlto turime surasti būdų įvykdyti įstatymus.
- Jūs teisės specialistas, tad tikriausiai pastebėjote, jog nelegalioms statyboms palikta nemažai landų teisės aktuose.
- Nuo to ir pradėjome. Su teisininkais ir už statybas atsakingais ministerijos specialistais surašėme Teritorijų planavimo, Statybos įstatymų ir kitų teisės aktų, kuriuos reikėtų taisyti, sąrašą. Susidarė du puslapiai vien tik pavadinimų. Pavedžiau darbo grupei iki kovo vidurio parengti pataisų projektus. Kai kurie tikslinimai nedideli, o dėl kai kurių teks padiskutuoti ir galbūt net pakovoti.
Antai Aplinkos ministerijos valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija siūlo centralizuoti statybas reglamentuojančias, prižiūrinčias ir kontroliuojančias tarnybas. Dabar dauguma jų priklauso apskritims, o mūsiškė Teritorijų planavimo ir statybos inspekcija tik teikia metodinę paramą, be to, šioje inspekcijoje ligi šiol ir darbuotojų buvo mažai.
Todėl buvo daugiausia tik susirašinėjama. Vien tik Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl įvairių nelegalių statybų parašyta daugiau kaip 300 laiškų, o Klaipėdos apskrityje tokių pažeidimų dar daugiau. Akivaizdu - statybų tarnybų decentralizavimas ir pavaldumas politikams – klaida.
- Tų statybas kontroliuojančių valdžios įstaigų įsteigta turbūt specialiai tiek daug tam, kad galima būtų paslėpti “siūlo galus” ir išvengti atsakomybės. Kaltų niekada nerasi.
- Reikėtų pasekti Valstybinės mokesčių inspekcijos pavyzdžiu. Ši institucija centralizuota ir problemų nėra. O apskričių administracijoms perduoti žemės grąžinimo ir teritorijų planavimo bei statybos priežiūros klausimai – pilna problemų, nesusitvarkoma.
- Tad Aplinkos ministerija perims iš šių įstaigų statybas?
- Manau, apskričių administracijos lengvai neatiduos - priešinsis. Bet jei norime tvarkos, reikia pagaliau sugniaužti kumštį. Kiek gali tęstis tas susirašinėjimas! Statybų pažeidimų aktų prirašyta daugybė, tačiau į teismą, kad šis pareikalautų nugriauti nelegalų pastatą, kreipiamasi retai – išsisukinėjama.
- Dirbote generaliniu prokuroru, tad, be abejo, tarp teisininkų turite daug pažįstamų. Gal dabar aplinkosaugininkams dar daugiau talkins Generalinė prokuratūra? Ji ir šiaipjau pastaraisiais metais nemažai padeda, antai prokurorai teismams pateikė nemažai bylų dėl neteisėtų statybų Kuršių nerijoje.
- Vien pastaruoju metu už statybų pažeidimus Kuršių nerijoje Generalinė prokuratūra iškėlė 35 bylas. Ji pažadėjo talkinti aplinkosaugai ir toliau, tačiau ir prokurorams nėra lengva. Statybų Palangoje pažeidimų specifika kitokia, negu Kuršių nerijoje, prokurorams tenka specializuotis, gilintis. Visa tai užtrunka.
- Viena pirmųjų nelegalių statybų Lietuvoje – Tamaros Dekanidzės-Žurovos vardu įregistruoto namo rekonstrukcija Trakų istoriniame nacionaliniame parke. Daug instancijų pripažino jos neteisėtumą, šią bylą svarstė daug teismų, tačiau nelegaliai pastatytoji namo dalis tebestovi iki šiol.
- Ką tik domėjausi, kas naujo šioje epopėjoje. Sprendimas griauti savavališkai pastatytą namo aukštą apskųstas apygardos teismui, o šis kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Nesuprantu, kas ten neaišku. Toje popierių krūvoje radau ir savo raštą Vyriausybei: prieš keliolika metų dirbdamas Generalinėje prokuratūroje pranešiau tuometiniams premjerui, jog ši statyba neteisėta ir pasiūliau ją likviduoti.
- Šalies miškininkai jums dėkingi, jog bene pirmasis iš politikų sukritikavote pasiūlymą vietoje 42 dabartinių urėdijų įsteigti keletą ar net tik vieną. Miško specialistų nuomone, miškininkystė būtų atsidūrusi prie bankroto slenksčio, daug miškininkų būtų netekę darbo, o miškai gal būtų patekę į vertelgų rankas. Tačiau aistros nerimsta – neseniai kai kurie medienos perdirbėjai Vyriausybei pasiūlė patvirtinti “pramonės poreikius atitinkantį medienos tiekimo iš valstybinių miškų planą”. Ką apie tai manote?
- Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, kainas nustato rinka, o jai sienų mūsų Sąjungoje nėra, gali bet kas pirkti ir parduoti. Jei pradėsi šį procesą reguliuoti, pradės skųstis tarptautinėms instancijoms. Medienos perdirbėjai aiškina, jog svarbu yra kurti Lietuvoje kuo didesnę pridėtinę vertę. Pritariu, tačiau tarp pirkėjų juk yra nemažai ir tarpininkų. Taip pat reikėtų pasidomėti, koks tų įmonių pelningumas. Gal ir mūsų miškininkai galėtų Lietuvoje gauti didesnę kainą už savo produkciją.
Premjeras sudarė darbo grupę, kuri šiuo metu aiškinasi šias problemas. Mano nuomone, valstybinius miškus prižiūrinčios urėdijos dirba neblogai. Kai kas sako, esą taip yra todėl, kad praėjusiais metais buvo padidėjusios medienos kainos, tačiau miškų specialistai tvirtina, jog bankrotas negresia nei vienai urėdijai.
Aišku, urėdijos yra ūkiskaitinės įmonės ir gyvena iš to, kiek uždirba, tačiau svarbu, jog nemažą pelno dalį jos skiria miškams atkurti ir veisti, inventorizuoti, kelių remontui, rekreacijai, gesina gaisrus ir t.t. – žodžiu, tenkina visos visuomenės poreikius. Valstybė tiek pinigų šiems tikslams negalėtų skirti.
- Svarbu ir ekologinis požiūris. Šalies žmonės jau sunerimo išgirdę apie medienos perdirbėjų norus perimti miškus į savo rankas. Bręsta naujas skandalas?
- Iš tiesų ne visada į miškus reikia žiūrėti tik kaip į medienos šaltinį. Rekreaciniai jų ištekliai ne mažesni, gal net didesni už medieną.
- Lietuvoje daugėja įmonių, kurių steigėjai pigiai įsigyja iš Vakarų ir pritaiko čia pasenusias ir taršias atliekų tvarkymo, plastiko gamybos technologijas bei gamybą. Mūsų žmonės bando tam priešintis, tačiau dažniausiai be rezultatų – nulemia politikų, kuriuos paperka verslininkai, balsas. Gal dabar bus kitaip?
- Kapitalizmas tampa vis agresyvesnis, skverbiasi prisidengęs gražiomis kalbomis – esą daug investuosime, sukursime nemažai darbo vietų, valstybei mokėsime daug mokesčių ir t.t. Savivaldybių tarybų nariai ir kiti politikai neretai susivilioja šiais pažadais ir leidžia statyti taršias įmones. Tačiau vardan ko visa tai? Keliasdešimt žmonių gaus darbo, o keletą šimtų ar net tūkstančius vargins pašlijusi sveikata, bjaurūs kvapai?
Šitaip jau atsitiko pastačius danų kiaulides, plastiko gamyklą “KlaiPET” prie Klaipėdos ir t.t. Turime pasirinkti, kas svarbiau: verslas ar žmonių sveikata ir išsaugota gamta. O gal įmanoma pasiekti kompromisą? Aplinkos ministerijos ir mano, jos vadovo, svarbiausia misija ir yra surasti tą balansą, darną, kuo mažiau pažeidžiant vienų ir kitų interesus.
Ligi šiol priimant sprendimus dėl tokių įmonių dažniausiai nulemdavo ne Aplinkos ministerijos, o savivaldybių nuomonė. Tarkim, KlaiPET gamykla pastatyta leidus Klaipėdos rajono savivaldybei. Manau, turime savivaldybių politikus šviesti, aiškinti jiems, kokie pavojai kyla. Turime sakyti: šiandien jūs galbūt išlošite, tačiau tolesnėje perspektyvoje – totalus pralaimėjimas.
Antai pirmadienį važiuosiu į Europos Tarybos posėdį, kuriame bus tariamasi apie klimato kaitą ir prekybą taršos leidimais. Europos Taryba nori, jog nuo 2002 metų taršos leidimais būtų prekiaujama aukcionuose. Jeigu įmonė to leidimo nenusipirks, privalės stabdyti gamybą. Tad šiandien, kol tie leidimai dar nemokami, įmonių vadovai turėtų galvoti apie investicijas į pažangesnę technologiją ir gamtosaugą.
Tačiau ne vienas jų, užuot tai daręs, parduoda savo taršos leidimus kitoms įmonėms, o gautus pinigus investuoja ne į geresnius filtrus, nuotėkų valymo įrenginius ir pan., o, kaip sakoma, “pravalgo”. Tad kai taršos leidimai bus pardavinėjami aukcione, kažin ar turės lėšų jiems nupirkti. Šiandien pelnas, rytoj – bankrotas.
- Ar pritariate, jog atliekas reikia deginti? Ką manote apie atliekų deginimo įmonės statybą Vilniuje priešais Lazdynų ir kitus gyvenamuosius mikrorajonus?
- Išstudijavęs Aplinkos apsaugos ir kitus įstatymus susidariau tvirtą nuomonę: atliekų deginimas – paskutinė jų tvarkymo stadija. Pirmiausia ir daugiausia dėmesio reikia skirti tam, kad atliekos būtų išrūšiuojamos, o paskui tas antrines žaliavas reikia perdirbti. Ir tik tą mažą dalį atliekų, kurios negalima perdirbti ar kaip kitaip panaudoti, gal ir galima sudeginti.
Tačiau šiuo metu kai kurie verslininkai siekia deginti visas, net nerūšiuotas, atliekas. Manau, tai neprotinga, neekonomiška, neekologiška ir prieštarauja pasaulio bei Europos praktikai.
- Jūsų pirmtakui buvo priekaištaujama dėl lėtai panaudojamų europinių gamtosaugos lėšų. Ar “nenuplauks” Europos struktūrinių ir kitų fondų milijonai?
- Griežtai pareikalavau projektų rengėjų ir tikrintojų atsakomybės. Kaip buvo iki šiol: parengdavo “įkandamos kainos” projektą, paskelbdavo konkursą, jame to projekto autoriai laimėdavo ir - netrukus pranešdavo, jog tam projektui įgyvendinti reikia 2-4 kartus daugiau lėšų. Tai kokie tie projektuotojai? Ką veikė projekto priėmėjai, tikrintojai, kontrolieriai, ekspertai, kiti projektų agentūros specialistai ir vadovai?
Sutinku – infliacija, daug kas pabrango. Bet, pavyzdžiui, įrengimai nepabrango 4-5 kartus? Naujausias pavyzdys: buvo paskelbtas konkursas satyti dumblo perdirbimo įmonę. Jį laimėjo projektas, kurio autoriai pasiūlė 105 mln. Litų kainą, o dabar jau prašo 200 mln. Klausiau, kodėl pabrango dvigubai, atsakė – kitokie įrenginiai bus montuojami. Tai kodėl anksčiau taip „nugrybavo”, kodėl to nenumatė ir projekto tikrintojai? Be abejo, yra ir skubėjimo įsavinti pinigus, ir piktnaudžiavimo, ir objektyvių priežasčių, tačiau labiausiai kalti yra projektų pateikėjai ir priėmėjai, tad jiems teks ir atsakyti.
- Daug gražiausių šalies vietų tapo saugomomis gamtos teritorijomis. Ten – irgi daugybė problemų: ir noras žūtbūt įsikurti, ir biurokratiniai draudimai bei ribojimai, kurie sunkina žmonių dienas.
- Beveik pusė mano gaunamo pašto – skundai, jog neleidžia saugomose gamtos vietose skaidyti žemės sklypų dalimis ir t.t. Daug kas yra sureguliuota įstatymais ir kitais teisės aktais, belieka tai priminti, paaiškinti. Tačiau man nepatinka tai, jog kai kurių saugomų teritorijų direkcijos konfliktuoja su vietos savivaldybėmis ir apskritai su vietos žmonėmis.
To neturėtų būti. Aplinkosaugininkai privalo mažiau komanduoti vietos žmonėms, o gerai su jais sutarti, priešingu atveju tik nuteiks juos prieš save ir nebus jokios aplinkosaugos. Vietos žmonės aplinkosaugoje turėtų matyti naudą, o ne priešus. Deja, dabar kai kuriose saugomose teritorijose vietos žmonės gyvena tarsi apkasuose. Antai Kuršių nerijoje gyvenantys žmonės man guodėsi: “Mums neleidžia net langelio pakeisti, o aplink didžiuliai pastatai dygsta”. Aplinkosaugos darbuotojams labai trūksta lankstumo, noro ir sugebėjimo tartis ir susitarti. O juk vietos žmonės galėtų mums net patarti, ką reikia keisti įstatymuose ir mūsų veikloje.
Saugomos teritorijos užima tik 15 procentų šalies ploto. Tai nėra daug ir jei nusileisime principui “Turiu pinigų, todėl darau ką noriu” – tos gražiosios vietos bus subjaurotos.
- O kaip jūs ilsitės gamtoje - žvejojate, medžiojate? Vasarnamį turite?
- Nei žvejoju, nei medžioju. Ir vasarnamio neturiu. Mėgstu turizmą, ypač - plaukti baidare upėmis. Kasmet mūsų šeima iriasi kuria nors Lietuvos upe. Praėjusiais metais plaukėme Merkiu. Mūsų vaikai Arnas ir Aistė nuo mažens keliauja su mumis kartu. Arnui dabar 7 metai, bet “žygiuoja” jis su mumis bene nuo dviejų metų, kelionės jam – didžiausia pramoga: pritempia malkų, pats laužą sukuria... Noriu, kad tokiose kelionėse mūsų vaikai pamiltų gamtą, išmoktų ją branginti. Apskritai, jei žmogus turi bent menkiausią galimybę pabūti gamtoje, jis turi tai daryti.
Feliksas Žemulis, Valstiečių laikraštis, 2008 03 05