Vapsvų atakos – įkyrios ir pavojingos

Dažnas stebisi – kodėl šiemet tiek daug širšių ir jų antpuolių? Lenda į kambarius pro atidarytus langus, net siaurus plyšius. Vos pradėsi ką saldaus valgyti – žiūrėk, jau prisistatė, mat uoslė jų puiki. Jau beveik įpusėjo rugsėjis, tačiau šių vabzdžių atakų nemažėja. 

Alergiškiems  žmonėms širšės ataka  gali tapti tragedija. Antai neseniai nuo širšės įgėlimo mirė 38 metų vyras Klaipėdos rajone Šermukšnių kaime. 

Kitas 48 metų vyras įgėlus vienintelei širšei žuvo Šakių rajone. To paties amžiaus moteris mirė Biržų rajone, kai ją sugėlė keturios širšės. Dviejų širšių užpultą šiaulietį teko gydyti Kuršėnų ligoninės reanimacijos skyriuje. 

Pernai Kaune mirė vokietis, kai širšė suleido geluonį į jo kaklą. Išgelbėti alerginį šoką patyrusio užsieniečio greitosios pagalbos medikams nepavyko. Lenkijoje nuo širšės įgėlimo praėjusiais metais mirė tos šalies aktorė Eva Salacka. 

Tiesa, tokios mirtys nėra dažnos. Širšės įgelia daugybei, o sunegaluoja ir miršta tik vienetai. Medikai sako, jog alergiškų vabzdžių nuodams žmonių yra labai mažai. 

Derlingi vabzdžiams metai 

 “Žiema buvo šilta, tad peržiemojo daug ir stiprių motinėlių. Nevėsi buvo ir vasara, be to, vaisių derlius šiemet neblogas”, - vardijo šių vabzdžių gausumo priežastis Ekologijos instituto mokslininkas, entomologas Povilas Ivinskis.

 Kai sunoksta kriaušės ir kiti širšių skanėstai, širšės tampa be galo įkyrios, ypač – karštomis dienomis. 

Pernai jų būta gerokai mažiau. Galbūt todėl, jog vasara buvo  lietinga. “Gamtoje tebėra daug paslapčių. Gal ir kitais metais šių vabzdžių nebus daug, galbūt jų skaičius, kaip ir vaisių derlius, mainosi kas antri metai”, - spėliojo P.Ivinskis. 

Širšės (lotyniškai Vespa crabo) yra viena vapsvų rūšių. Ne be reikalo ryškiomis spalvomis išdabintas ir rainas jų kūnas – tai gamtos įspėjimas, jog šių gyvūnų reikia saugotis. Mūsų šalyje gyvena ir germaninės, paprastosios bei rudosios vapsvos. 

Vapsvos lizdus renčia iš sukramtytos ir seilėmis praskiestos medienos. Iš esmės tai ne kas kita, kaip natūrali popieriaus gamyba - tokie būstai atrodo kaip popieriniai. Širšės popierių išmoko gaminti anksčiau negu žmogus. 

Šie lizdai lipdomi per visą vasarą ant žemės, medžių drevėse, po šaknimis, namų pastogėse ir kitur bei vis didėja. Mat gimstant vis daugiau vapsvų daugėja ir būsto statytojų. 

Rudeniop kai kurie lizdai, ypač stambiausiųjų širšių – širšuolų, tampa žmogaus galvos dydžio ir dar didesni. “Esu radęs tokių didelių lizdų, kad vos tilpdavo į maišą”, - prisiminė P.Ivinskis. 

Specialistai moka gintis nuo širšių, pavyzdžiui, ugniagesiai apsivelka storus kombinezonus, užsimaukšlina dujokaukes ar tinklelius. O eiliniam žmogui prie vapsvų lizdo geriau nesiartinti. 

Ypač - jeigu atsidūrėte prie širšuolų būsto. Šios širšės, didelės kaip kamanės, savo lizdus gina itin įnirtingai, užpuolikus vejasi. Be to, jos pasiunčia pavojaus signalus gentainėms ir netrukus šių vabzdžių prisistato daugiau. 

Jeigu jus užpuolė, belieka prisidengti veidą, ypač akis, rankomis ir skubėti iš tos vietos. Jūsų laimė, jeigu pakeliui pasitaikys krūmai – įpuolus į juos širšės pasitrauks. 

Prieš savaitę aptikau širšuolų lizdą Trakų rajono Strėvos kaimo viduryje. Pamatęs šalia girininkijos “baublį” – drevę medyje, pasilenkiau prie jos ir atšokau: išzvimbė kelios didžiulės širšės. Kaipmat pasipusčiau padus.  

Galima sutarti taikiai 

Piktas kaip širšė – taip neretai pasakoma apie žmogų. Vabzdžių specialistai entomologai sako, jog šis posakis neteisingas. Skirtingai negu žmonės, širšės, kaip ir kiti gyvūnai, nėra piktos. Gelia jos tik prispaustos, suerzintos arba - kai gina savo lizdą. 

Jei širšė yra ne prie savo lizdo, žmogumi dažniausiai ji nesidomi. Jei jūsų nervai stiprūs, galite tuo įsitikinti – parėplios šis vabzdys medumi ar uogiene išteptomis jūsų lūpomis, pasisotins ir nuskris. Vis dėlto geriau sulaikykite kvėpavimą: iškvepiamas šiltas oras erzina vapsvas. 

Blogiau, jei pradėsite skeryčioti rankomis: vapsvos, kaip ir visi gyvūnai, geriau mato bei atakuoja judančius objektus. Be to, kaip ir kiti vabzdžiai, jos pirmiausia pastebi tamsias vietas – pavyzdžiui, plaukus. Tad blondinės su širšėmis sutaria geriau negu brunetės. 

Vapsvas, kaip bites, uodus, mašalus, sparvas, muses ir daug kitų vabzdžių erzina vilnos, prakaito kvapai. Dezodorantas ar kvepalai neišgelbės, priešingai, gali būti dar blogiau. Tad jei norite sugyventi su širšėmis taikiai, nereikėtų kvėpintis saldžiais aromatais, naudoti kvapnius muilus ir kremus, nesirengti ryškiais drabužiais. 

Mūsų tėvai ir seneliai tai gerai žinojo. Kaimuose vasaros darbai buvo dirbami apsirengus šviesiais drabužiais. 

Įskridus širšei pro pravertą langą, geriausia atverti jį dar plačiau ir, tarkim, laikraščiu atsargiai iškrapštyti šią nekviestą viešnią laukan. Jei ji vis dėlto nutūpė ant jūsų, o jūsų nervai ne patys geriausi – staigiu mostu nublokškite. 

O jei įgėlė? Praverstų tą vietą pašaldyti ledo gabalėliu, patrinti perpjautu svogūnu ar citrina. 

Viena moteris pasakojo, jog tokiais atvejais labai gelbsti petražolė – reikia ją sutrinti ar pakramtyti ir uždėti ant įgėlimo vietos. “Skausmą kaip ranka nuima”, - tikino pašnekovė. Tam praverčia ir pelynas, gyslotis. 

Blogiau, kai širšė cvakteli į liežuvį ar gomurį, geriant iš kokio indo nepastebėjus šios smaližės. Kol liežuvis dar nesutino, reikia skubėti į artimiausią vaistinę. 

O jeigu įgėlė alergišką žmogų, būtina kviesti medikus, nes nuo vabzdžių nuodų tokiam žmogui labai krinta kraujospūdis, sulėtėja kraujo apytaka ir gali ištikti koma bei mirtis. 

Patinų dienos trumpos

Žiemoja tik apvaisintos vapsvų patelės, o patinai ir “nekaltos” darbininkės rudenį miršta. Sulaukusios pavasario, motinėlės pradeda lipdyti lizdą. Kai vienas kitas jo “kambarys” – narvelis jau baigtas, patelė prie  sienelių pritvirtina kiaušinėlius. 

Netrukus iš jų išsirita lervos ir prisitvirtina lipniomis gijomis prie korio sienų. Jos tris kartus neriasi ir tuomet vis padidėja, o paskui virsta lėliuke. Dar po mėnesio lėliukė tampa suaugusia vapsva, kuri pradeda ieškoti maisto sau ir lervoms bei pratęsia lizdo statybą. 

O kaip atsiranda patinai? Iš neapvaisintų kiaušinėlių. Jų pareiga – apvaisinti patelę. Įvykdęs šią misiją patinas žūsta, o būsimoji motinėlė ieško šiltos priedangos, kur kiūtos iki pavasario. 

Neveltui vapsvos vadinamos smaližėmis – labiausiai jos mėgsta saldų maistą: nektarą, medžių sulą, vaisius. Tačiau neatsisako ir mėsos, žuvies bei net svaigiųjų gėrimų. Turbūt daug kam teko krapštyti širšę iš alaus bokalo ar vyno taurės. 

Kur vapsvų yra itin daug, galima pastatyti gaudyklių. Nupjaukite plastikinio butelio kaklelį, apverskite jį ir įstatykite tarsi piltuvą į likusią butelio dalį, kurioje yra pasaldinto vandens ar rūgtelėjusios uogienės. Netrukus šioje gaudyklėje bus širšių. 

Kai pagalvoji – ir kodėl Dievas šiuos padarus sutvėrė, kokia iš jų nauda? Įkyrios, lenda į mūsų maistą, apgadina vaisius, kandžiojasi. 

Tačiau gamtoje viskas reikalinga. Kiekviena vapsva kasdien sudoroja keletą musių, kuriomis mes taip pat nepatenkinti. Nuplėšia musės galvą, kojas ir sparnus, o visa kita susmulkina savo tvirtais žandikauliais, nugabena į savo lizdą bei atryja lervoms. 

Ne vienerius metus šiuos vabzdžius tyrinėjantys Ekologijos instituto entomologai Ana ir Eduardas Budriai pasakojo girdėję, kaip vapsvų lervos girgžda. Šitaip jos praneša, jog yra alkanos. Suaugusios vapsvos darbininkės netrukus atskuba su pilnomis burnomis maisto, kurį išdalija visoms mažylėms po lygiai, ir sočios lervos nutyla. 

Būdamas Uzbekistane, Samarkando miesto turguje, kaip pakerėtas spoksojau į avienos prekeivius. Jų buvo daug, prie kiekvieno kabojo  skerdiena, o aplink zujo šimtai širšių. Prekeiviai jų negainiojo – jie šypsojosi. 

Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2008-09-13