Skaniausio midaus kūrėja yra Gamta

Bitės rodė prastą vasarą

Kad ši vasara nebus labai gera, Šakių miškų urėdijos Gelgaudiškio girininkas Jonas Gvildys suprato anksti. Pabudęs ankstų birželio rytą, šis aukštas ir stiprus vyras įsiklausė: lietus už namų lango nebebarbeno, tik skardžiai plyšojo paukščiai.

Žvilgtelėjo į laikrodį - penkta valanda. Laikas keltis. Įdomu, kaip šiandien jaučiasi bitės, kurioms porą motinėlių neseniai nupirko?

Išėjęs į kiemą, įkūrė dūminę ir nušlepsėjo į bityną. Tai kad čia nė daug žiūrėti nereikia: vos žvilgtelėjus į lakas matyti, jog vieno avilio bitės jau darbuojasi, o kito dar miega. Bitės, kaip ir žmonės, yra skirtingo charakterio, be to, matyt, ir motinėlės nevienodo darbštumo pasitaikė, tai ir jų šeimos tokios.

Labiau J. Gvildį nustebino kitkas: pakėlęs avilio dangtį išvydo, jog tranai bičių jau sustumti į kampą. Taip jos elgiasi rudenį - žiemą patinai bitėms nereikalingi, be to, maistą reikia taupyti, tad tranai atskiriami į avilio pakraštį, kur, negavę maisto, miršta badu ir yra bičių išvelkami lauk.

"Ši vasara bus lietinga, o gal ir vėsi", - pagalvojo girininkas ir uždėjo avilio dangtį.

Tai buvo prieš mėnesį, ir dabar jau turbūt galima pripažinti, jog tada jo bitės orus atspėjo.

Stoja ir prie staklių

Giria J. Gvildžiui yra darbas, o bitės - hobis. Miškininku jis nusprendė tapti būdamas dar šešerių metų, nusižiūrėjęs į savo tėvą eigulį (eiguliais dirbo ir jo senelis bei prosenelis). Bitėmis susižavėjo taip pat vaikystėje.

J.Gvildys - vienas garsiausių Lietuvos girininkų ir bitininkų. Jo girininkija - viena geriausių Sūduvoje, o šio girininko auginamų bičių medaus galima rasti ne vienoje Lietuvos parduotuvėje.

Tačiau tik nedaugelis žmonių žino, jog J. Gvildys gamina ir puikų midų. Specialistai J.Gvildžio gėrimą laiko vienu geriausių Lietuvoje, mat, skirtingai nuo daugelio kitų gamintojų, šis bitininkas nenaudoja jokios chemijos - jo pagamintas midus yra visiškai natūralus.

Radau bitininką ūkiniame name - taip jis vadina neseniai baigtą ręsti bitininkystės pastatą, prikrautą visokių tik bitininkams suprantamų rakandų. Žmogus ruošėsi sukti medų. Stebiu, kaip gelsva medaus srovė teka į įvairaus dydžio indelius. Vienuose liepų, kituose - grikių, pavasario žiedų medus.

Į mažas medines dėžutes J. Gvildys deda ir medaus su koriais - labai skanu ir populiaru.

"Bet labiausiai žmonės perka šį produktą - užsakymų tiek daug, jog nespėju suktis", - girininkas rodo taures, kurias iš liepų medžio pats ištekina. Taurių vidų jis impregnuoja karštu vašku, pripildo medaus ir užspaudžia dangtelį - puikus valgis ir suvenyras.

Mokėsi dvidešimt metų

"Et, bus tų darbų. Pasiimkime midaus ir sėskim po obelimi", - pasiūlo girininkas, ir netrukus man tenka gailėtis, jog esu "už vairo", o Vilnių reikės pasiekti būtinai šiandien: ant ąžuolinio stalo saulėje sutviska įvairių dydžių ir spalvų buteliai.

Tamsiai raudonas - midus su vynuogėmis, kiek šviesesnio raudonumo - su miško avietėmis, sodriai geltonas lyg brendis - grynas midus, šviesiai gelsvas - paskaninta šermukšnio uogomis.

"Turbūt rytas po pasėdėjimo su midumi būna sunkus?" - smalsauju. "Reikia ragauti dažnai - tada viskas būna gerai", - linksmai atšauna bitininkas.

Dvidešimties metų jam prireikė, kol išmoko pagaminti natūralų, kaip dabar madinga sakyti, ekologišką midų.

"Tikrą midų padaryti nėra paprasta. Čia daug kas svarbu - kiek ir kokių įdėjai vyno mielių, kiek medaus tirpalo, kokio medžio statinėse jį rauginai ir taip toliau. Jeigu darysi tik iš natūralių produktų - midus visiškai susifermentuoja ne anksčiau kaip per dvejus metus.

Tad užraugdavau, palaukdavau porą metų, paragaudavau, nepatikdavo - išpildavau ir vėl iš naujo darydavau. Taip ir išmokau", - dėstė J. Gvildys.

Skaniausias - drevėje

Dabar sukurta įvairių cheminių priedų, kurie gali sutrumpinti šį gamtos procesą. Tarkim, jau po dvejų mėnesių rūgimo įpylei chemijos - ji sustabdys rūgimą, tada įpylei kitokios chemijos - skystis tampa skaidrus ir t.t.

Daugelis dabartinių maisto pramonininkų taip dirba ir vargo nemato, o pelnas - pasakiškas. "Tačiau aš noriu pagaminti natūralų produktą, manęs chemija nedomina", - sakė bitininkas.

Iš šios veiklos J. Gvildys pelno neturi, nes alkoholinius gėrimus privatiems asmenims pardavinėti draudžiama.

"Gimines, draugus ir svečius pavaišinu, ištikimiausiems medaus pirkėjams šlakelį įpilu, į muges nusivežu parodyti - neatsisako paragauti ir paprasti žmonės, ir viršininkai", - neslėpė pašnekovas.

Gaminti midų yra brangu. Nepigi pagrindinė žaliava - medus, brangios yra statinės, kuriose privaloma laikyti šį gėrimą ir t.t. O svarbiausia - tie dveji metai, per kuriuos negali nei paskubėti, nei klaidos padaryti. J.Gvildys yra apskaičiavęs, jog pagaminti litrą midaus jam kainuoja 30 litų.

Moka šis bitininkas padaryti ir midaus su vyšniomis, pienių žiedais. Pienių vyno gamybos receptą jis perėmė iš savo motinos, o juk midus - tai Šiaurės vynas, tik už pietietiškąjį savo brolį brangesnis.

Dabar J. Gvildys turi paties "egzotiškiausio" midaus. "Miške, liepos drevėje, radau korių su medumi, ir ten lietaus prilyta - pradėjo rūgti. Dar tik metai praėjo, teks laukti dar tiek pat. Bet jau ragavau: žmogus tokio skanaus nepadaro", - stebėjosi bitininkas.

Greito efekto nesiekia

Abstinentams ir skeptikams priminsime, jog alkoholis - gamtos išradimas, to darbo iš motulės gamtos žmonės ir išmoko. "Skaičiau, kaip drambliai svaiginasi: įtraukia į straublį parūgusio nektaro nuo žiedų ir vaikšto patenkinti", - juokėsi girininkas.

Jo nuomone, midus buvo vienas pirmųjų gamtos pagamintų alkoholinių gėrimų. Vynas išpopuliarėjo vėliau, kai paaiškėjo, jog iš vynuogių pagaminti vyną kur kas pigiau, greičiau ir paprasčiau, negu iš medaus. Be to, tokios saldžios vynuogės, kad iš jų būtų galima natūraliai surauginti vyną, spėja prinokti tik Pietuose.

Tad ne veltui midus vadinamas kunigaikščių gėrimu. Tačiau daug istorinės literatūros studijavęs J.Gvildys teigia, jog midų senovėje gėrė ir paprasti žmonės. "Vaišinosi juo iš vieno rago, leisdami jį ratu. Štai kodėl kai kur tebegyva tradicija gerti tik iš vienos taurelės", - pasakojo bitininkas.

Anot jo, senovės raštuose midus paminėtas dar 1500 metų prieš Kristų. "O maždaug tiek pat laiko praėjus po Kristaus gimimo, kai pagonybę visiškai pakeitė krikščionybė, vietoje midaus įsitvirtino degtinė", - apgailestavo J.Gvildys.

J.Gvildžio gamintame miduje alkoholio yra ne daugiau kaip 16 laipsnių. Toks ir turi būti tikrasis midus. Tik pastaruoju metu sukurta mielių, kurios gali midaus alkoholio koncentraciją padidinti iki 18 laipsnių. Tai - "lubos". Jei jums pasitaikys stipresnio midaus - tikriausiai jį gaminant įpilta spirito. Siekdami "greitesnio efekto", taip daro nemažai midaus gamintojų.

Dievo pasiuntinės

Bitininkas J. Gvildys sako per du dešimtmečius aukštąją "Žaldoko akademiją" beveik baigęs. Tačiau bičių gyvenime tiek jam, tiek ir bet kuriam kitam bitininkui, nors ir labai geras specialistas jis būtų, dar yra neįmintų paslapčių. O juk be šių gyvūnėlių nebūtų nei medaus, nei, suprantama, midaus.

Tad pakalbėkime dar apie bites. Šiam Dievo vabzdžiui - daugiau kaip 15 mln. metų, o žmogui tik 5-6 milijonai, tad jau vien todėl turėtume nusikelti prieš bites kepurę. Beje, Dievo vabalėliu jos senovėje laikytos todėl, kad neminta gyvūnais, o renka žiedų nektarą, tad yra dangaus pasiuntinės.

Pagarbą bitėms kelia ir begalinis jų darbštumas, puikus orientavimasis erdvėje bei, suprantama, tai, jog jos apdulkina augalus. Nebūtų bičių - pražūtų derlius.

Ne visos bitės yra piktos ir jų reikia bijoti. Antai vadinamosios laukinės bitės - gana taikios, jei tik, suprantama, pats su jomis būsi geruoju. Piktumą kai kurioms bitėms įskiepijo žmogus, kai pridarė klaidų neteisingai jas veisdamas, augindamas ir prižiūrėdamas. Dabar dedama daug pastangų šias klaidas ištaisyti.

"Nuvažiavau pas bitininką Joną Balžeką nusipirkti gerą bičių motinėlę. Jis buvo vienais šortais, be jokio galvos apdangalo ir be dūminės. Priėjo prie avilio, atvožė, iškrapštė bičių motinėlę ir padavė man", - žavėjosi kolegos bičių taikumu J. Gvildys.

O ir jis pats, pakvietęs mane į savo bityną, atidarė avilį, išėmė rėmelį su aplipusiomis bitėmis koriu bei ištiesė jį link manęs: "Štai ta didžioji - motinėlė. Mažesnės - darbininkės, o tie trumpi stori - tranai".

Pirmą kartą be specialios bitininko aprangos buvau taip arti atidengto avilio, tačiau nė viena neįgėlė.

Atspėja orų permainas

Gal ne be reikalo sakoma, jog pikto žmogaus ir bitės piktos? "Dalis tiesos čia gal ir yra, mat jos labai jaučia mūsų biosroves, - svarstė J. Gvildys. - Jei esi susierzinęs, susirūpinęs, bijai - geriau į bityną neik: sugels. Bet jei ateini pas jas su taika ir gerumu, jos neretai atsilygina tuo pačiu".

Kaip jau minėta, bitės atspėja ir orų permainas. Pasirodė danguje debesis - ar bus lietaus? Įsižiūrėk į bites: jei jos ramios - nelis. Mat šie gyvūnai labai jautrūs oro slėgimo permainoms.

Vasarą bitė gyvena mėnesį, šaltuoju metų laiku - 5-6 mėnesius, nes neskraido, mažai maitinasi, o kad būtų šilčiau, sulimpa visos į vieną kamuolį. Taip ir praleidžia žiemą. Pavasarį atkunta, o kai oro temperatūra avilyje pasiekia žmogaus kūno temperatūrą, motinėlė pradeda dėti kiaušinėlius. Ir taip kasdien, po 300 per dieną.

Iš jų išsiritę palikuonys vis atnaujina bei papildo bičių šeimą, kurioje vidurvasarį, per patį medunešį, yra apie 100 tūkstančių bičių. Kiekvienai šeimai - atskiras avilys. J. Gvildžio bityne yra 70 avilių, dauguma jų išvežti į miško pievas, kur bitės ir "ganosi".

Girininkas J. Gvildys prieš daug kitų bitinikų turi pranašumą - gali įkurdinti savo bites geriausių, natūraliausių žiedų plotuose. Todėl ir jo bičių medus skanus, o prašymų parduoti jo gauna daugybę.

Bitininkas sakė labai vengiąs rapsų - iš jų žiedų nektaro bičių pagamintas medus būna bent tris kartus mažiau vertingas, negu iš kitokių medingų augalų. "Pamatysi baltą medų - nepirk, tikriausiai jis iš rapsų. Ieškok tamsios spalvos medaus. Be to, gero medaus kristalai didesni", - mokė pažinti gerą medų bitininkas.

Per sezoną iš kiekvieno avilio jis prikopinėja apie 20 kilogramų gero medaus. Paleistų bites į rapsus - jo būtų kur kas daugiau, bet tai ne J. Gvildžio charakteriui.

Motinėlės haremas

Ko mes, žmonės, galėtume pasimokyti iš bičių? "Darbštumo, sutarimo gyvenant bendruomenėje, mokėjimo saugoti savo namus ir šeimą", - vardijo bitininkas.

Skirtingai negu žmonių visuomenė, bitės tebegyvena pagal vieną pagrindinių gamtos dėsnių - natūralią atranką. Silpni, pavargę ar nebereikalingi (pavyzdžiui, tranai prieš žiemą ar susirgusios bitės) žūsta arba be jokio gailesčio nužudomi.

Pavyzdžiui, perskrido bitė per chemikalais nupurkštą lauką, pakvipo jais - bitės-sargybinės, kurios budi prie lakos, jau nebeįleis šios sesės namo, jai lemta žūti.

Miršta ir apvaisinę motinėlę tranai - patinai. Motinėlė turi jų "haremą" - poruojasi kaskart su keletu ir net keliolika - kuo daugiau, tuo geriau. Svarbiausias motinėlės darbas - dėti kiaušinius. O kitos bitės, vadinamosios darbininkės, turi daugiau pareigų: vienos augina palikuonis, kitos rūpinasi avilio švara, trečios skrenda ieškoti žiedų nektaro ir t.t.

Bityno turtas yra ne tik medus, bet ir bičių duonelė, žiedadulkės, o ypač - pienelis: tai labai veikli medžiaga, kuria bitės maitina motinėlę. Kai kurie bitininkai tikina, jog medus yra vaistas nuo daugelio ligų.

"Aš taip pat jį mėgstu, tačiau jau nebegaliu daug suvalgyti - skrandyje rūgščių per daug", - pasiguodė J. Gvildys. Medikai tokiu atveju pataria medų vartoti valandą prieš valgį. Be to, medumi nereikėtų saldinti karštos arbatos ar kavos - vitaminai žus. Lietuviai medaus suvalgo gerokai mažiau negu Vakarų gyventojai.

Ar atskleistų J. Gvildys midaus receptą? Antai Stakliškių midaus gamintojai jį laikė paslaptyje, net bylinėjosi dėl to teismuose... "Galėčiau pasakyti, tačiau pasidaryti tikro midaus vis tiek prireiks daug ir kantrybės, ir laiko", - atsakė bitininkas.

Kaip tik šitų dalykų daugeliui mūsų dabar labiausiai ir stinga.

Lietuvos žinios, 2007 08 03