Dviračiu - į ateitį

Sociologų tyrimai parodė: daug Lietuvos miestiečių nori, jog būtų nutiesti dviračių takai. Antai Vilniuje 87, Klaipėdoje - 80 procentų atsakiusiųjų į anketas tvirtino, kad tokiu atveju jų nebaugintų ir 5 kilometrų kelionės į darbą dviračiu.

Žmonės mato, jog automobilių kamščiai gatvėse kasdien didėja, o oras prastėja. Tačiau juos baugina laviravimas dviračiu tarp mašinų, be to, nėra kur jo saugiai palikti.

Paramą pasiūlė danų ministras

"Mes nemažai padedame Lietuvai, tai galime padėti ir dar daugiau: sėskime ir pasitarkime, kaip nutiesti dviračių takus jūsų šalyje. Kodėl jūsų gamtosaugininkai neprašo paramos šioje srityje? Mielai padėtume", - pareiškė interviu "Lietuvos rytui" pernai Arhuso mieste Danijos aplinkos ir energetikos ministras Svendas Aukenas.

Šis kone dviejų metrų milžinas, kaip tūkstančiai jo tėvynainių, kasdien rieda į darbą dviračiu. Šalia jo vadovaujamos didžiulės ministerijos paradinių durų kabo užrašas: "Ministro dviračio vieta".

Paklaustas, ar visa tai tam, kad parodytų pavyzdį, kaip reikia saugoti gamtą, S. Aukenas nusijuokė. "Ne tai svarbiausia. Mindamas dviratį pasimankštinu, be to, atvažiuoju greičiau negu mašina ir pigiau. Daug mūsų parlamento deputatų ir kitų pareigūnų rieda dviračiais".

- Lietuvos miestiečiai taip pat norėtų tai daryti, tačiau bijo, nes nėra dviračių takų. Valdininkai jų tiesti nenori: anot jų, dviratininkų mažai, neapsimoka pinigų mėtyti. Kaip ištrūkti iš šio užburto rato?

- Priverskite tuos valdininkus pakeisti nuomonę.

- Jie aiškina: dviračių takams reikia daug pinigų.

- Ne tiek pinigų reikia, kiek noro. Jau šią vasarą nužymėkite eismo vietas dviratininkams gatvėse, pastatykite ženklus - argi tai brangu? Tuo pat metu priimkite įstatymą, jog automobiliai neturi teisės užvažiuoti ant dviračių takų. Taip kažkada darėme mes. Po to tieskite jau atskirus takus.

Pavedimas danų gamtosaugai

Išspausdintą interviu nusiuntėme S. Aukenui ir pasiteiravome, ar ministro pažadas tebegalioja. Po keleto dienų į "Lietuvos rytą" atkeliavo S. Aukeno laiškas: ministras pavedęs Danijos aplinkos apsaugos agentūrai padėti Lietuvai plėtoti dviračių transportą.

Netrukus į mūsų šalį atvyko danų ekspertai inžinieriai. Vieną dieną jie susitikinėjo su Seimo, Aplinkos ministerijos, Vilniaus savivaldybės ir kitais valdininkais bei Lietuvos dviratininkų atstovais, o kitą mynė dviračių pedalus Panevėžyje, kuris garsėja kaip daugiausia dviračių takų ir dviratininkų Lietuvoje turintis miestas.

"Aš kasdien į darbą Kopenhagoje važiuoju dviračiu, tačiau pas jus bijočiau: čia nėra specialių takų, o mašinų - daugybė, ir beveik visos lekia kaip į gaisrą", - stebėjosi Vilniuje danų ekspertas Jerrikas Jensenas ir pridūrė, jog tie negausūs dviratininkai, kuriuos jis pastebėjęs Lietuvos miestų gatvėse - drąsuoliai, o gal ir savižudžiai.

Kai kurie Seimo nariai susidomėjo

Žinia apie būsimą danų paramą pradžiugino dviračių entuziastus Panevėžyje, Klaipėdoje, Vilniuje bei kituose miestuose. "Suvokę, jog užsienis vertina šį transportą, mūsų valdininkai jau keičiasi, - sakė Lietuvos dviratininkų bendrijos vadovas Saulius Ružinskas, - kai kuriuos mūsų siūlymus jau parėmė Aplinkos ministerija ir kitos žinybos".

Pasikvietus danų ekspertus į Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdį, pavyko šiomis problemomis sudominti to komiteto narius. Komitetas pritarė dviračių transporto vystymui Lietuvoje ir išsiuntė apskričių viršininkams bei miestų ir rajonų merams laišką, kuriame rekomenduojama rengiant teritorinio planavimo dokumentus numatyti dviračių transporto vystymo programas. Jas finansuoti siūloma iš savivaldybių biudžeto, Gamtos apsaugos, Kelių, Privatizavimo, Sveikatos fondų ir kitų lėšų.

Seimo narys Jonas Šimėnas nutarė kuruoti šių problemų sprendimą Seime. Beje, kol neturėjo parlamentaro mandato, jis Gargžduose dešimt metų kasdien važinėjo į darbą dviračiu.

"Gal dabar, kai apsiėmė padėti danai, mūsų valdininkams bus nepatogu spyriotis prieš užsieniečius ir jie suras noro bei lėšų tiesti dviračių takus?" - svarsto J. Šimėnas.

Jo vadovaujama darbo grupė baigia rengti Biotransporto įstatymo projektą. Šis šalies dviratininkų seniai laukiamas dokumentas įteisintų dviračius kaip lygiavertę, o kai kada - ir pranašesnę transporto rūšį, kadangi jie ir sveikatą gerina, ir degalų nenaudoja, ir gamtos neteršia. Remiantis šiuo įstatymu, būtų galima vystyti dviračių transporto infrastruktūrą, rasti lėšų jai, numatyti dviratininkų privilegijas.

Kitas J. Šimėno rūpestis - Kelių fondo įstatyme įrašyti, jog ne mažiau kaip vienas procentas į šį fondą surenkamų lėšų būtų skiriama dviračių transporto vystymo programoms miestuose finansuoti. Tai sudarytų kasmet apie 6 milijonus litų. Netrukus pataisą svarstys Seimas.

Kas rūpinsis savivaldybėse?

"Kiekvienoje Lietuvos miesto ir rajono savivaldybėje turėtų būti įsteigtas etatas, kuriame dirbantis pareigūnas rūpintųsi dviratininkais, pėsčiaisiais ir invalidais", - įsitikinęs Panevėžio savivaldybės biotransporto instruktorius Alfonsas Barauskas. Taip yra Danijoje ir kitose Skandinavijos šalyse.

A. Barauskas per keletą metų Panevėžį pavertė miestu, beveik prilygstančiu Vakarų Europos miestams - jame jau beveik šimtas kilometrų dviračių trasų, kuriomis pedalus mina suaugę ir vaikai, įrengtos dviratininkams skirtos rodyklės ir kiti specialūs ženklai, šviesoforai.

Kadaise A. Barauskas į gatves išsivedė būrelį Sveikuolių klubo narių su kastuvais ir laužtuvais. Jie ėmė perdirbinėti šaligatvius, kad šie tiktų ir dviratininkams. Į talką atėjo ir gamyklų darbininkai.

Tuomet miesto valdžia skyrė lėšų, įsteigė savivaldybėje specialią komisiją. Dabar šiame mieste dviračių takų nutiesta už šimtus tūkstančius litų ir Panevėžio meras Vitas Matuzas teigia, jog tai viena geriausių investicijų mieste.

Dviratininkų bendrijos vadovas S. Ružinskas nori, jog danai patartų, kaip sutvarkyti įstatymus, jog dviratininkai nebūtų ignoruojami. Antai daugelio jų pasiūlymų Kelių eismo taisyklių rengėjai nepriėmė.

"Be to, danai galėtų išmokyti mūsų specialistus tiesti dviračių takus, įrengti jų stovėjimo vietas, o kai kuriuos projektus galbūt net finansuoti", - kalbėjo S. Ružinskas.

Jo nuomone, pirmiausia reikėtų, jog politikai, savivaldybių tarnautojai ir planuotojai savo akimis pamatytų, kaip Danijoje rūpinamasi dviratininkais - gal šie reikalai pagaliau pajudėtų ir Lietuvoje.

Lietuvos rytas, 1999 05 07