Lokys prie Vilniaus

Lokiai - galingi žvėrys.  Archyvo nuotr. 

Per Jonines daug kas ieškojo stebuklingojo paparčio žiedo, o Baltalaukio kaimo, esančio netoli Vilniaus, gyventoja Veronika Rinkevičienė aptiko rudojo lokio pėdas. Joninių dieną V.Rinkevičienė su vyru Raimondu atvažiavo ravėti į savo daržą pamiškėje prie Neries ravėti runkelių.

Išlipęs iš automobilio Raimondas nustebo: kažkoks niekadėjas išgriovęs didelį gabalą daržo tvoros - elektrinio "piemens", kuriuo, beje, tekėjo srovė. Ne tik išgriovęs, bet ir toli į krūmus nuvilkęs.

Kol vyras piktinosi piktadario darbu, V.Rinkevičienė palinko su kauptuku prie runkelių ir atšoko: tarp vagų žiojėjo didžiulių letenų pėdsakai. "Bene lokys?" - nustebo ūkininkai ir nuskubėjo skambinti Pikeliškių eiguliui Kazimierui Keruliui, o šis apie neįprastą radinį pranešė Verkių girininkui Valdui Liegui.

"Jums nuo Joninių šventimo galvos sukasi", - pareiškė girininkas, bet dėl viso pikto nutarė pasižiūrėti. Kad būtų tvirčiau, knygą apie lokius pasiėmė bei Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Vilniaus skyriaus vyriausiąjį medžioklės žinovą Algį Petrauską, kuris yra svetur medžiojęs lokius, pakvietė.

Vyrai nustatė: tikrai lokio pėdinta. Didelio patino, svėrusio apie 250 kilogramų, nes į įspaustą pėdos duobutę du vyro kumščiai telpa ir dar vietos ligi nagų žymių lieka. Naktį iš birželio 23 į 24 dieną, o greičiausiai ankstyvą Joninių rytmetį.

Kaip rodo pėdsakai, lokys atėjo iš miško prie Neries nuo Nemenčinės pusės (turbūt iš Baltarusijos miškų), perbrido grikius, runkelius ir, kiek pavilkęs tvorą, nubrido Žaliųjų ežerų link. "Gal jis kur netoli tebelindi?" - svarstė girininkas su eiguliu, nerimastingai dairydamiesi į gretimą mišką.

Beveik tris dešimtmečius šioje girininkijoje dirbąs V.Liegus neprisimena, kad į Vilnių būtų atklydęs lokys, juo labiau per Jonines. Žiloje senovėje jų Verkių giriose netrūko.

Rudasis lokys savo apsilankymu Lietuvą pagerbė ir pernai – Panevėžio rajono aplinkos apsaugos agentūrai paskambinę grybautojai pranešė Nevėžio girininkijos miške aptikę negyvą mešką. Greičiausiai ją nušovė brakonierius, iš tolo palaikęs šernu.

Prieš porą metų rudųjų lokių pėdsakų buvo aptikta ir Aukštaitijos nacionalinio parko bei Rokiškio rajono miškuose, o prieš tris dešimtmečius lokys buvo nušautas Biržų rajone.

Specialistų nuomone, lokiai į Lietuvą kartais atklysta iš Baltarusijos ir Estijos miškų, kur jų yra nemažai. Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, lokiai nuolatos nebegyvena.

Lokiai Lietuvoje išnyko prieš maždaug šimtą metų, nes juos imta persekioti kaip plėšrūnus, darančius žalą naminiams gyvuliams, be to, sparčiai kertami miškai, o lokys - didelių miškų gyventojas. Profesoriaus T.Ivanausko duomenimis, paskutinis nuolatos Lietuvoje gyvenęs rudasis lokys buvo nušautas 1883 metais Gudų girioje.

Rudasis lokys aktyviausias prietemoje ir naktį, bet apsiniaukusiomis dienomis vaikšto ir dieną. Žiemą miega irštvoje, kurią įsirengia nuošalioje vietoje po žagarais, išvirtusio medžio šaknimis ar kitoje saugioje vietoje. Miega jautriai. Šiltomis žiemomis kartais visiškai negula.

Minta augaliniu ir gyvūniniu maistu: ėda įvairių augalų lapus, šaknis, uogas, ąžuolų giles, riešutus, skruzdes ir jų perus, įvairius kirminus, vabzdžius bei jų lervas, smaližiauja medumi, neaplenkia ir bičių. Medžiuose pasiekia paukščių kiaušinius ir jauniklius, papjauna ir stambių gyvūnų - briedžių, šernų, arklių, karvių.

Daugelyje šalių juos medžioti draudžiama arba jų medžioklė reguliuojama licencijomis. Estijoje ir Baltarusijoje šie žvėrys įrašyti į Raudonąsias knygas.

Norintiems pamatyti gyvą rudąjį lokį vilniečiams nebūtina naršyti Pikeliškių miško, juolab kad tai ir pavojinga - keletą rudųjų lokių augina prie Vilniaus įsikūręs Rudaminos paukštynas. Beje, tarp jų yra ir garsioji meškutė Nida, vaidinusi kino menininko Petro Abukevičiaus filmuose apie gamtą.

Lietuvos rytas, 1999 06 26