Senas ir gražus Šnieriškių kaimas Labanoro girioje, prie Aiseto ežero, šiomis dienomis draskomas prieštaravimų: plėsti jį ar neplėsti?
Radikalieji gamtosaugininkai protestuoja – neplėsti! Jų nuomone, statybos sugadins kraštovaizdį, gamta bus teršiama nuotėkomis ir t.t. Juk čia – Labanoro regioninis parkas ir Aiseto kraštovaizdžio draustinis.
Privačių valdų savininkai kalba priešingai. Jie primena Lietuvos Konstituciją, kurioje nurodyta: teisė į privačią nuosavybę - neliečiama.
Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos (VSTT) sumanius plėsti Labanoro RP kaimus, vieni ten sklypus turinčių savininkų tam pritaria, o kiti – priešinasi.
Šnieriškių kaimo gyventojai pasidalijo į dvi priešingas stovyklas, todėl vieni rengia skundus teismui, Specialiųjų tyrimų tarnybai ir Valstybinei statybos bei teritorijų planavimo inspekcijai, o kiti jau bijo smurto ir gaisrų.
Trečiasis bandymas
Žingsniavau dulkėtu vieškeliu per girią iš Labanoro miestelio į Šnieriškių kaimą, visus šešetą kilometrų įkandin kukavo gegutė ir lėkė pro šalį džipai, o aš svarsčiau, kad tų džipų savininkams gyventi Vilniuje ir turėti sodybą Šnieriškėse yra gal ir prestižiška, bet vargu ar labai protinga. Važiuoti 100 kilometrų vien tam, kad pabūtumei savaitgalį ir vėl grįžtumei? Kas nežino, kaip nepatogu yra sėdėti ant dviejų kėdžių.
Tačiau taip ir yra: beveik visos šios seno Šnieriškių kaimo sodybos – jau savaitgalinių poilsiautojų vasarnamiai. Mat aplink giria, kalvelės, greta - Aiseto ežeras.
Kadangi buvo paprasta savaitės diena – kone visame kaime tylu ir tuščia, vartai užkilnoti, ant durų spynos, tik tvieskia saulė ir plyšauja paukščiai. Ko gero, jie ta ramybe labiausiai patenkinti.
Bet jau nebeilgai čia truks ši idilė - Vilniuje įsikūrusi VSTT sumanė išplėsti Šnieriškes kone dvigubai, taigi šiame sename medinių namų kaime pradės burgzti traktoriai ir poškėti kirviai. VSTT direktorės Rūtos Baškytės įsakymu ši tarnyba Viešosios įmonės „Gamtos paveldo fondas“ projektuotojams užsakė parengti Labanoro RP tvarkymo planą, kurio vienas tikslų, kaip rašoma jo įžangoje, - nustatyti teritorijas gyvenamųjų vietovių plėtrai.
„Plėsti gyvenvietes ir sutankinti užstatymą galima rekreacinių ir apsauginių gyvenviečių kraštovaizdžio tvarkymo zonose“, - rado projektuotojai išeitį plane. Beliko nustatyti tas zonas, kur bus galima ręsti namus. Tai ir padaryta. Planas jau parengtas, belieka jį suderinti ir pasirašyti aplinkos ministrui.
Tai jau trečiasis bandymas sukurti Labanoro RP tvarkymo planą. Du ankstesnieji dėl skirtingų interesų ir nuomonių buvo atmesti.
Pasikeitusi gamtosauga
Kodėl prireikė didinti Šnieriškes – vieną ir taip didžiausių Labanoro RP kaimų? „Atsižvelgėme į gautus prašymus plėsti kaimą ir kurti sodybas“, - aiškino R.Baškytė ir priminė, kad Valstybinių parkų, biosferos rezervatų ir draustinių tvarkymo planų rengimo taisyklės, kurias parengė VSTT, leidžia šiuose planuose numatyti statybų plėtrą.
Tereikia sklypo savininko prašymo, jog jis pageidauja kurti žemės ūkio paskirties žemėje sodybą – ir žemės paskirtis gali būti pakeista, o statyba leista. Tokių prašymų pateikė daug Šnieriškėse žemę atgavusių gyventojų – esamų ir buvusių.
„Savininko motyvacija ieškoti, kaip vertingai naudoti savo turimą žemės sklypą, yra svarbus interesas. Jis lygiaverčiai konkuruoja su kitais poreikiais, įvardijamais viešuoju interesu – teisė į poilsį, teisė į švarią aplinką“, - rašė viename savo atsakymų susirūpinusiems Šnieriškių gamta žmonėms VSTT vadovė.
Kai kurie gamtosaugininkai sutrikę: kas atsitiko Rūtai? Ar tikrai čia toji pati R.Baškytė, kuri reikalauja nugriauti kai kuriuos naujus namus Kuršių nerijoje ir kurios vadovaujama VSTT išgarsėjo griežtais draudimais ir ribojimais?
Tačiau R.Baškytė pateikia ir daugiau argumentų. „Šnieriškių kaimas nėra kultūros vertybė, kultūros specialistų vertinimu jis neišsiskiria architektūriniu ar urbanistiniu požiūriu. Labanoro RP yra retai apgyventa teritorija, kaimų ir sodybų čia yra nedaug ir tie patys nyksta, projekte numatytos gyvenamosios kraštovaizdžio tvarkymo zonos užima vos 1,3 procento“, - taip ji teisina būsimas statybas Šnieriškėse.
Pasak VSTT direktorės, plečiant Šnieriškes bus siekiama kuo mažiau pakeisti kraštovaizdį. „Numatoma išsaugoti atviras erdves pietinėje kaimo dalyje ir Aiseto paežerėje. Gyvenamoji plėtra galima tik šiauriniame ir šiaurės vakariniame kaimo pakraščiuose. Be to, naujos sodybos gali būti kuriamos žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 10 arų“, - ramina R.Baškytė.
Nenori naujų kaimynų
„Labanoro girios kaimus sumanyta paversti kolektyviniais sodais“, - taip VSTT siūlomas Labanoro RP naujoves vadina Šnieriškėse dvi sodybas nusipirkęs verslininkas Sergejus Jeriomenka.
Jo nuomone, gyvenamųjų namų šiame kaime jau ir dabar yra per daug, nes įsigiję sodybas poilsiautojai vasarnamiais pavertė ir tvartus bei kitus ūkinius pastatus.
„Suprantu tuos vietinius žmones, kurie atgavo čia kadaise turėtas žemes – jie ir jų vaikai bei anūkai nori jas pelningai parduoti. Tačiau kur garantija, kad jų prisipirkę ir pasistatę namų naujakuriai gyvens čia nuolatos, o nebus tokie pat poilsiautojai, kaip mes? Tuomet tai bus ne nykstančio kaimo atgaivinimas, o jo urbanizavimas. Pritariu, kad sunykusias sodybas reikėtų atstatyti, tačiau kam nykstančiame kaime statyti dar vieną kaimą?“ - stebėjosi S.Jeriomenka.
Verslininkas neslėpė bijąs, jog kaimo sutankinimas pablogins jo ir kitų nusipirkusių šiame kaime sodybas žmonių sąlygas. „Mes būsime iš visų pusių užstatyti, o juk kažkada pirkome sodybas tikėdamiesi, kad gyvensime erdviai“, - dėstė S.Jeriomenka.
Jo suburta asociacija „Šnieriškių bendruomenė“ užvertė VSTT paklausimais, pasiūlymais ir protestais. Asociacija suskaičiavo, jog leidusi išplėsti Šnieriškes VSTT pažeistų net 8 teisės aktus.
„Kuo remdamasi VSTT nusprendė, jog Šnieriškių kaimas yra nykstantis ir neturi kultūrinės bei urbanistinės vertės? Ar tai nustatė kultūros ir urbanistikos specialistai? Juk dar neseniai Vyriausybė buvo paskelbusi Šnieriškes etnokultūriniu draustiniu su etnografinėmis sodybomis.
Šiandien jis gal ir apnykęs, nors mes kiekvieną namo palopymą privalėdavome derinti su parko direkcija. Kryptingai tvarkant kaimą galima jo etnografiškumą visiškai atkurti, tuo tarpu po kaimo plėtros etnografiškumas bus visiems laikams prarastas“, - įspėjo S.Jeriomenka.
20-ties Šnieriškių kaimo sodybų savininkai (šiame kaime yra 38 gyvenamosios sodybos) pasirašė ir perdavė VSTT protestą prieš plėtrą. „Jei mūsų nebus paisoma, asociacija „Šnieriškių bendruomenė“ kreipsis į teismą“, - pareiškė jos vadovas S.Jeriomenka.
Politikams galima daug
S.Jeriomenka tiki, jog VSTT ir jos vadovė R.Baškytė reformas Šnieriškių bei kituose saugomų teritorijų kaimuose sumanė ne savo noru, o spaudžiamos ten jau įsikūrusių arba norinčių įsikurti politikų.
Pašnekovas priminė, jog prieš keletą metų Labanoro RP specialistai privertė Seimo narę, Audito komiteto pirmininkę Loretą Graužinienę ištempti vagonėlį, kurį ši politikė buvo pastačiusi nusipirktame žemės ūkio paskirties sklype prie Stirnių ežero Stričaužiškės kaime. RP apsaugos reglamentas draudžia parke statyti vagonėlius.
Jau tada L.Graužinienės kaimynai pranašavo, kad politikė vis tiek įsikurs sklype, nors statytis ten ir negalima. Taip ir atsitiko. Neseniai politikė gavo VSTT pranešimą, kad tarnyba išnagrinėjo jūsų pasiūlymą numatyti galimybę kurti kaimo turizmo sodybą jums nuosavybės teise priklausančiuose žemės ūkio paskirties žemės sklypuose, esančiuose Labanoro regioniniame parke, Strižaučiškės kaime, Stirnių hidrografiniame draustinyje.
Įvertinome esamą situaciją ir atsižvelgėme į jūsų prašymą. Tvarkymo plano projektu formuojama Strižaučiškės kaimo gyvenamoji kraštovaizdžio tvarkymo zona, į ją įtraukiant jūsų sklypo dalį. Šioje sklypo dalyje galėsite kurti kaimo turizmo sodybą.
Tad jei L.Graužinienė ir nebus išrinkta dar vienai kadencijai, ji galės užsiimti kaimo turizmo verslu. Tik kas tikrins, ar tikrai tokiam tikslui bus naudojama sodyba, kokį deklaravo politikė, kad gautų leidimą ją statytis? Ar ji bus baudžiama, jei jokio turizmo ten nebus?
Dar prieš tai, kai L.Graužinienė gavo šią VSTT dovaną, ji atvyko į Labanoro RP tvarkymo plano svarstymą Šnieriškių kaime. „Manau, tai buvo tiesioginis spaudimas tame svarstyme dalyvavusiai R.Baškytei. Abejoju, ar L.Graužinienė nesupainiojo privačių ir viešų interesų“, - sakė S.Jeriomenka.
Tarp kūjo ir priekalo
Gamtos ir kultūros išsaugojimo visuomeninės organizacijos „Labanoro klubas“ prezidento Andrejaus Gaidamavičiaus žiniomis, tvarkymo planuose numatyta urbanizacija gresia ne tik Šnieriškių, bet ir Labanoro, Pašiekščių bei kitiems Labanoro ir kitų saugomų gamtos teritorijų kaimams ir vienkiemiams.
„Šnieriškėms dar pasisekė – ten yra kam pakovoti prieš statybas, tačiau yra daug kaimų ir vienkiemių, kur naujasis planas leidžia statyti ir ten gyvena paprasti senyvo amžiaus žmonės, kurie nepajėgūs pasipriešinti politikų ir VSTT spaudimui“, - sakė A.Gaidamavičius.
Labanoro girios Januliškio kaime gimęs ir augęs, Labanoro RP direkcijoje keletą metų dirbęs, tad gerai vietos problemas žinantis gamtininkas A.Gaidamavičius neslėpė nuostabos ir nusivylimo pastaruoju metu pasikeitusia VSTT ir jos vadovės R.Baškytės pozicija.
„Man labai keistas VSTT požiūris į Šnieriškes. Tarsi būtų kalbama apie eilinį, nesaugomoje teritorijoje esantį kaimą. Bet juk ten regioninis parkas, kraštovaizdžio draustinis ir europinės svarbos saugoma teritorija „Natura 2000“, kurioje gyvena į Raudonąją knygą įrašytas paukštis griežlė, drugys machaonas ir kiti reti gyvūnai bei augalai.
Suprantu, kad R.Baškytė yra tarp kūjo ir priekalo, bet juk yra ir įstatymai ir ji privalo juos vykdyti. Jeigu tokie apsukrūs žmonės kaip L.Graužinienė, prisidengę kaimo turizmo, rekreacijų ir panašiais vardais išsikovoja nuolaidas, tai ir kiti pradės jų reikalauti. Prasidės sklypų dalybos, pardavimai, perpardavimai, statybos ir Labanoro RP statusą bus galima naikinti – eiliniai žmonės nebegalės prieiti prie ežerų.
Kadangi Vilnius nuo Labanoro girios netoli, ji jau ir dabar daug kur urbanizuota – paežerėse daugybė vilų ir tvorų, kurių prisistatė politikai, verslininkai ir kiti turtingi, įtakingi bei apsukrūs žmonės. Iš vienos pusės girią spaudžia urbanizacija, iš kitos – masiniai plyni kirtimai, nepaisant to, kad ši teritorija teoriškai yra saugoma“, - kalbėjo A.Gaidamavičius.
Labanoro klubas ketina VSTT dėl kaimų urbanizacijos apskųsti Specialiųjų tyrimų tarnybai.
Suskilęs kaimas
Ilgėliau pavaikščiojęs po Šnieriškes, vis dėlto žmonių šiame kaime radau ir paprastą savaitės dieną. Anava senos sodybos kieme kalbasi dvi moterys. Pasilabinęs be užuolankų klausiu: „Ar gerai, kad Šnieriškes norima išplėsti?“
„Mums, kaimiečiams, gerai, o miestiečiams negerai – jie nori vieni čia gyventi“, - paaiškino Birutė Juknevičienė. „Mes ramybės norime! Jau dabar prie ežero negalime prieiti, o kas bus, kai pristatys dar daugiau namų!“ - pasipiktino B.Juknevičienės pašnekovė, tačiau Birutei sudraudus „Nemeluok“, pasitraukė. „Ji ne vietinė – miestietė“, - paaiškino B.Juknevičienė.
Taigi – du žmonės ir dvi priešingos nuomonės. Ir taip yra dabar dažnoje šio kaimo sodyboje. Dar neseniai taikiai sugyvenę Šnieriškių žmonės šiandien jau priešai. Dėl žemės, dėl pinigų už ją.
„Turime tris vaikus, penkis anūkus. Aišku, jie nori čia statytis. Kas čia blogo?“ - klausė B.Juknevičienė.
„Mes pasenome ir nebedirbame savo žemės, tai tegul perka ją, kas nori, ir kuriasi“, - svarstė ant tvoros pasirėmęs Edvardas Matuliauskas. „Bet sodybų nusipirkę poilsiautojai skundžiasi, kad jiems jau dabar prie ežero sunku prieiti, tai kas bus vėliau?“ - paklausiau. Vyras ranka numojo: „Meluoja jie. Kai mes, kaimiečiai, girdydavome karves ežere, miestiečiai varydavo mus šalin“.
„Mes, vietiniai, norime, kad kaimą plėstų, bet kad tų vietinių mažai beliko – Šnieriškes okupavo miestiečiai iš Vilniaus, Panevėžio. Supirko sodybas dar tada, kai jos kainavo po keletą tūkstančių litų, ir dabar nenori, kad netoliese jų kas nors statytųsi. O atvažiuoja jie čia tik savaitgaliais ir tik vasarą, žiemą jų – nė kvapo.
Gudrūs jie. Antai ten dvi S.Jeriomenkos nusipirktos sodybos. Vieną jis pardavinėja daug brangiau negu pirko, todėl pirkėjų neranda. Tai aš jam sakau: „O kodėl parduodi, jei toks Šnieriškių patriotas? Neparduok, tegul čia gyvena tavo giminės“. Bet jie viena sako, o kita daro“, - dėstė Milda Matuliauskienė.
Karčių žodžių negailėjo ir jau 40 metų Šnieriškėse gyvenantis Antanas Rakauskas. „Mūsų kaimo žmonės per vargus atsiėmė savo žemes ir nori, kad jų vaikai, anūkai čia kurtųsi. Bet anksčiau dalį kaimo žemės ir trobų supirkę atėjūnai iš miestų diktuoja savo sąlygas.
Sakiau jiems: „Vyrai, kodėl taip darote, juk ir taip emigracija didžiulė, lietuviai grūdami iš Lietuvos. Tegul kaimas atgimsta, tegul atsiranda čia sodybų, žmonių, darbo vietų“. Bet jie nukirto – „Nebus jokių kompromisų. Mes turime labai galingų užtarėjų ir jokių statybų čia neleisime. Savo sklypuose sėkite grikius arba graužkite b...“
Šnieriškiečiai įkūrė savo kaimo bendruomenę ir išrinko A.Rakauską jos pirmininku. Taigi dabar šiam kaimui valdžios įstaigose atstovauja jau dvi organizacijos – Šnieriškių asociacija ir Šnieriškių bendruomenė.
Kaip minėjau, S.Jeriomenkos laiške VSTT 20 sodybų savininkų pasisako prieš kaimo plėtrą. „Visi jie ne vietiniai – miestiečiai “, - pasakė A.Rakauskas, peržvelgęs tame laiške išvardintas pavardes ir ištraukė savo bendruomenės laiško VSTT kopiją: 10 nuolatinių kaimo gyventojų ir 25 atgavę čia paveldėtus arba padovanotus sklypus prašo kaimą plėsti.
„Kai mes, vietos žmonės, rengiame talkas, tvarkome ežero pakrantes ir kitas vietas, miestiečiai neprisideda. Jie nori tik poilsiauti. Betgi pagerti, pirtyje pasimaudyti juk galima ir arčiau Vilniaus, nebūtina tam taip toli važiuoti?
Galbūt jie nori užblokuoti statybas Šnieriškėse tam, kad sklypai čia taptų beverčiais. Tada jie juos supirks, atšauks draudimus statytis ir taps milijonieriais“, - svarstė A.Rakauskas.
Ir giriai reikia žmonių
„Kai lankiausi Šnieriškėse, man vietos žmonių pagailo. Vienas jų pasakojo: „Mes taip nuoširdžiai priėmėme į savo kaimą miestiečius, kai jie čia prisipirko sodybų, o dabar jie mus išvaro“, - dalijosi prisiminimais VSTT direktorė R.Baškytė.
Jos nuomone, tie, kas ieško ramybės ir nenori arti matyti kaimynų, turėtų pirkti sodybas ne kaimuose, o vienkiemiuose. „Labanoro ir kituose valstybiniuose parkuose netrūksta kaimų, kuriuose yra, kaip mes sakome, „išdaužytų dantų“ - kažkada čia buvo sodyba, o dabar tuščia. Tai kas blogo, jei toje vietoje ji bus vėl pastatyta?“ - klausė R.Baškytė.
Ji tvirtino visada palaikanti paprastus kaimo žmones. „Vykdant žemės reformą teisės aktuose būdavo rašoma, esą prioritetas atkuriant nuosavybę priklauso vietos žmonėms, tačiau iš tikrųjų neretai būdavo priešingai: leisdavo atkelti valdas iš kitur ir statytis atvykėliams, o vietos žmonės būdavo pamiršti. Jei žmogus turi teisę susigrąžinti žemę savo kaime, tai jis turi teisę toje savo žemėje ir gyventi“, - svarstė VSTT vadovė.
R.Baškytė kategoriškai paneigė patirianti L.Graužinienės ar kitų politikų spaudimą. „Jei kas mane ir spaudžia, tai S.Jeriomenka ir jo žmonės, bet man tokie dalykai seniai nebe naujiena.
O dėl priekaištų, neva mano pozicija pasikeitė – Kuršių nerijoje tvarkomės vienaip, o Labanore kitaip, – priminsiu, jog ir situacijos skirtingos. Niekas nesiūlo statyti namų prie pat Aiseto ežero, nesiūloma tankinti kaimų taip, kaip tai daroma miestuose.
Lietuvos kaimai nyksta, jiems reikia žmonių. Be jų rankų užauga krūmais pievos, nyksta kai kurie reti augalai ir gyvūnai. Laikas pagaliau suprasti: gamta ir žmogus – neatskiriami.
Kai tai suvoks visi Šnieriškių gyventojai – ne tik vietiniai, bet ir nusipirkę ten sodybų tiktai tam, kad atvažiuotų vasarą pailsėti, kai matys ne tik asmeninius savo interesus, į šį kaimą vėl sugrįš ramybė ir sutarimas“, - kalbėjo VSTT vadovė R.Baškytė.
Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2012 05 16