Eksperimentas: Lietuvis be girios

Eksperimentas: lietuvis be girios (1)

Panorėję įveisti savo žemėje mišką žmonės susiduria su sunkiai įveikiamomis valdininkų kliūtimis. 

Jeigu šalies prezidentas Valdas Adamkus, auginęs savo ąžuolų giraitę JAV, sumanytų tokią pasodinti Lietuvoje, jam tektų įveikti aibę biurokratų kliūčių. Taip tvirtina buvęs šalies miškų ūkio ministras (vėliau - Aplinkos ministerijos viceministras miškininkystei) profesorius Albertas Vasiliauskas. 

Profesoriaus patikrinimas 

Profesoriaus Vasiliauskas sako, jog jam skųsdavosi dešimtys žmonių, kurie norėjo veisti miškus savo žemėje, bet nepajėgė įveikti biurokratų barjerų ir nusivylė. 

"Neiškentę mudu su aplinkos ministru Kundrotu nuėjome pas žemės ūkio ministrę Prunskienę. Daug tikėjausi iš šio vizito, nes Prunskienė dažnai mėgsta pabrėžti, jog ji yra iš miškingojo Labanoro ir myli girias. Ministrė pasikvietė į mūsų pokalbį savo viceministrą, kitų specialistų. 

Paprašėme leisti žmonėms sodinti mišką savo žemėje nepriklausomai nuo jos derlingumo, supaprastinti leidimų ir finansinės paramos skyrimo tvarką. Tačiau mūsų prašymus toji Žemės ūkio ministerijos komanda kategoriškai atmetė ir tvirtino, esą toji tvarka yra labai paprasta", - piktinosi miškininkas Vasiliauskas. 

Tada tuometis aplinkos viceministras Vasiliauskas nusprendė pats išbandyti, kas meluoja - skundų autoriai ar ŽŪM valdininkai. "Mano brolis Alfonsas Rokiškio rajone, Kamajų kaime, turi šiek tiek daugiau negu hektarą žemės, kurios derlingumas - 44 balai. Brolis visą gyvenimą dirbo mokytoju, o dabar jau pensininkas. Sutarėme: išrūpinsiu leidimą sodinti jo žemėje mišką. 

Šį eksperimentą pradėjau 2004 metų rugsėjo 9 dieną, o baigti pavyko tik gruodžio viduryje po daugybės vizitų įvairiose valdžios įstaigose. Man pasisekė tik todėl, jog tuomet buvau aukštas pareigas einantis pareigūnas, be to, turiu daug bičiulių tarp miškininkų ir gamtosaugininkų", - pasakojo Vasiliauskas. 

Trukdo veisti miškus 

Garsus miškininkas apgailestauja, jog šalies Miškingumo didinimo programa, sukurta Europos Sąjungos rekomendavus, menkai vykdoma. Vyriausybė buvo pavedusi tai daryti Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijoms. 

Lietuva šioje programoje įsipareigojo 2004 - 2006 metais mišku apsodinti 12 tūkstančių hektarų žemės ūkio naudmenų ir tam iš europinių fondų gavo 92,5 milijono litų, tačiau miško įveisė mažiau negu pusėje šio ploto - 5 tūkst. hektarų. Kone du trečdaliai finansinės paramos liko nepanaudota. 

Tokio atsainaus valdininkų požiūrio į mišką - vieną svarbiausių šalies gamtos išteklių - nebūta net sovietiniais laikais: 1951 - 1970 metais kasmet buvo apželdinama po 10 - 12 tūkst. ha žemės. 

Vasiliauskas įtaria Žemės ūkio ministeriją specialiai trukdžius, jog Miškingumo didinimo programai skirtos europinės lėšos liktų kitiems šios žinybos tikslams. 

Rekomendavo Briuselis 

Europos Tarybos reglamente "Dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai paramos" daug kalbama apie ES valstybių dalies ūkininkų perėjimą prie ne žemės ūkio veiklos, nes žemės ūkio produktų rinka jau perpildyta ir ši veikla vis dažniau tampa nuostolinga. Viena išeičių, pasak Europos Tarybos, - miškininkystė. 

Pasak Europos Tarybos reglamento, augindami ir realizuodami greitai augančius medžius, miškų savininkai gautų pajamų, kaime sumažėtų socialinių problemų ir jį paliktų mažiau jaunų žmonių. Be to, miškai apsaugo žemę nuo erozijos ir sušvelnina klimato kaitą - dabar tai itin aktualu. 

Todėl ES valstybėms rekomenduojama kurti ir vykdyti nacionalines miškininkystės programas, parinkti tinkamas apželdinti mišku teritorijas. "Miškų ištekliai turėtų būti plečiami ir didinami, įveisiant mišką ir žemės ūkio paskirties žemėje", - nurodo 38-asis minėtojo Europos Tarybos reglamento punktas. 

Lietuvos miškingumas (šiuo metu jis yra 31,2 proc.) yra vienas žemiausių ne tik Baltijos, bet ir Centrinės bei Rytų Europos šalyse. 

Milijonai - ūkininkams 

Dar 1997 metais Lietuvos vyriausybė nutarė padidinti šalies miškų plotus 2 -3 procentais, veisiant juos žemdirbystei netinkamoje ir laisvoje valstybinėje žemėje. 

2002 metų pabaigoje Vyriausybės pavedimu aplinkos ministras Arūnas Kundrotas ir tuometis žemės ūkio ministras Jeronimas Kraujelis bendru įsakymu patvirtino Lietuvos miškingumo didinimo programą. 

Joje numatyta per šešiolika metų apsodinti mišku apie 120 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės. Pirmajame etape, 2004 - 2006 metais, įsipareigota įveisti kiekvienais metais po 5000 ha miškų, antrajame, 2007 - 2020 metais - kasmet dviem tūkstančiais hektarų daugiau. 

Pagrindine programos vykdytoja buvo paskirta Žemės ūkio ministerija, nes šiai institucijai pavesta rūpintis šalies žeme. 

Buvo tikėtasi, jog daugumą miškų įveis privačių žemių savininkai, nes tam reikalui jiems iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų buvo skirta daugiau kaip 90 milijonų litų. Tiek pinigų turėjo užtekti miško želdinimo projektams parengti, dirvai paruošti, įsigyti sodmenų, pasodinti ir prižiūrėti medelius. 

Dalį miškų - po tūkstantį hektarų kasmet - įsipareigojo valstybinėje žemės ūkio paskirties žemėje sodinti miškų urėdijos iš savo lėšų. 

Tačiau, Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (NMA) duomenimis, pagal minėtąją Miškingumo didinimo programą europinių lėšų 2004 metais gavo tik 164 ūkininkai. Jie įveisė 800 ha miškų. 2005 metais finansinę paramą gavo 430 ūkininkų, miškų buvo pasodinta kiek daugiau negu 2 tūkst. ha. 

Praėjusiais metais NMA gavo 577 žemdirbių paraiškas sodinti mišką žemės ūkio paskirties žemėje. Jau čia pat pavasaris ir norintys sodinti mišką žmonės turi pradėti ieškoti sodmenų, bet kol kas NMA paramos miškui veisti skyrimo sutartis pasirašė tik su pusšimčiu pareiškėjų. 

Per pirmąjį Miškingumo didinimo programos etapą iš 92,5 milijono litų europinių lėšų miškams veisti buvo panaudota tik kiek daugiau negu 34 milijonai. 

Padengs kitas skolas 

Nuo pat pirmųjų šios programos dienų už jos vykdymą buvo atsakinga Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros ir mokslo departamento direktorė Virginija Žostautienė. Dabar ši iš Alantos miestelio (Molėtų r.) kilusi zooinžinierė, biomedicinos mokslų daktarė, yra žemės ūkio viceministrė ir toliau kuruoja šioje ministerijoje miškų veisimą. 

Paklausta, kodėl Miškingumo didinimo programa pirmajame etape mažai tepajudėjo iš vietos, Žostautienė tvirtino: "Kaimo žmonės nenori sodinti mišką, juk jį įveisi - ir atsisveikink su žeme, jau joje nebeūkininkausi". 

Pareigūnė ramino, jog nepanaudoti beveik 60 milijonų litų veisti miškus nedings - iš dalies šių pinigų bus finansuojamas kitų metų miškasodis. Tačiau dalis šių pinigų, kaip pripažino viceministrė, bus panaudota kitoms išmokoms - už ūkininkavimą nepalankiomis sąlygomis, standartų diegimą. "Įvairioms išmokoms mums stinga daugiau kaip 200 milijonų litų", - kalbėjo Žostautienė. 

"Manau, Žemės ūkio ministerija jau iš pat pradžių planavo miškui veisti skirtais pinigais apmokėti kitas savo skolas", - padarė išvadą profesorius Vasiliauskas. 

Sumanė gudrias taisykles 

Pasak Aplinkos ministerijos ir Miško savininkų asociacijos specialistų, gera Briuselio idėja papildyti Europos šalyse žemės ūkį miškininkyste Lietuvoje yra žlugdoma dviem būdais. 

Europinę paramą kaimo plėtrai skirstanti Žemės ūkio ministerija ir jai pavaldžios institucijos pasistengė, jog išmokos už ūkininkavimą būtų didesnės negu už miško veisimą. Ypač vadinamosiose nepalankiose ūkininkauti vietovėse, nors Miškingumo didinimo programoje rekomenduojama šias vietoves mišku apželdinti pirmiausia. 

"Lyginant su 2004 metais, miško sodmenų ir miškasodžio kainos padidėjo jau 30 - 50 proc. Europinė parama tik 70 - 80 proc. kompensuoja patirtas miško įveisimo išlaidas", - skaičiavo Miško savininkų asociacijos narys, privataus miško Pabuktės kaime (Marijampolės r.) savininkas Vidmantas Jusas. 

Be to, pasak jo, NMA su mišką panorusiais veisti ūkininkais sutartis pasirašo taip vėlai, kad miškasodžio darbus tenka atlikti paknopstomis, nes pavasarį brangi kiekviena diena. O ir sodmenų gauti tada būna jau sunku. 

Kita kliūtis, kurią valdininkai surentė norintiems sodinti mišką savo žemėje žmonėms - sudėtinga ir brangi leidimų miškui veisti išdavimo procedūra. Painiose Miško įveisimo ne miško žemėje taisyklėse nurodoma, jog miškai žemės ūkio paskirties žemėje gali būti įveisiami tik ten, kur dirvožemio našumas ne didesnis kaip 32 balai ir jei ta vieta patenka į savivaldybės teritorijos miškų išdėstymo schemą. 

Tiesa, numatyta keletas išimčių, kai galima miškus veisti derlingesnėje kaip 32 balai žemėje, tačiau tuomet žemės savininkas turi pateikti žemėtvarkos specialistų parengtus projektus, kurie kainuoja šimtus litų. Be to, žemėtvarkininkai rengti šiuos dokumentus kratosi. 

Bet kuriuo atveju mišką veisti savo žemėje galima tik turint apskrities viršininko administracijos leidimą. Kad jį gautų, žemės savininkas turi nueiti kryžiaus kelius per daugybę valdininkų, sugaišti tam mažiausiai keletą mėnesių ir pakloti už projektus iš savo kišenės šimtus litų. 

Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2007 02 17 

Eksperimentas: lietuvis be girios (tęsinys)

Buvęs šalies miškų ūkio ministras profesorius Albertas Vasiliauskas man rodė krūvą dokumentų, kurių jam prireikė, kad gautų leidimą brolio žemėje Rokiškio rajone įveisti nedidelį plotelį miško. 

Storoje dokumentų byloje - beveik 500 litų kainavęs žemėtvarkos projektas, želdinimo projektas, apskrities viršininko administracijos, regiono aplinkos apsaugos departamento, rajono savivaldybės ir kitų įstaigų bei organizacijų klerkų popieriai, parašai. 

"Tai ar jau žaliuoja jūsų miškas?" - paklausiau. "Ne. Nors leidimą ir davė, tačiau perspėjo, jog jei sodinsiu, galiu turėti problemų, mat tą žemės gabalą nuo miško skiria melioracijos griovys. Nacionalinė mokėjimų agentūra (NMA) ne tik nekompensuotų išlaidų, bet gali ir nubausti", - atsakė miškininkas. 

Vasiliauską galiu paguosti bent ta žinia, jog įveikti visagalę biurokratiją nepavyko ne tik jam. Pasodinti miško savo senelių žemėje prie Alantos negalėjo net ir... pačios žemės ūkio viceministrės Virginijos Žostautienės, kuri, kaip minėjau, šioje ministerijoje kuruoja miškų veisimą, brolis. "Jis pyko ir mane barė, tačiau nieko negalėjo padaryti", - prisipažino viceministrė. 

Be leidimo - nors ir už savo pinigus, nepretenduojant į europinę ar kitokią paramą - pasodinęs mišką (net ir savo žemėje) Lietuvoje pilietis yra baudžiamas: Administracinių teisės pažeidimų kodeksas už žemės sklypo naudojimą ne pagal paskirtį numato baudą nuo penkių šimtų iki tūkstančio litų. 

Ministerijoje - sovietmetis 

Norintiems pasisodinti miško savo žemėje ūkininkams rankas labiausiai pančioja Miško įveisimo ne miško žemėje taisyklės. Po šiuo dokumentu pasirašė tuometinis žemės ūkio ministras Jeronimas Kraujelis ir aplinkos ministras Arūnas Kundrotas. 

Kraujelis ministru jau nebedirba. O aplinkos ministras Kundrotas mūsų laikraščiui teigė, jog kuriant šį dokumentą pirmuoju smuiku grojo Žemės ūkio ministerija ir jei jis nebūtų pasirašęs šį netobulą dokumentą - ūkininkai nebūtų gavę net ir menkos galimybės pasisodinti miško savo žemėje. 

Tačiau kodėl taisyklėse orientuotasi būtent į 32 žemės derlingumo balus? O jeigu noriu sodinti ąžuolyną? Kaip žinoma, ąžuolams reikia derlingos žemės. O jeigu mišką nori veisti suvalkiečiai ar kitų šalies regionų, kuriose žemės derlingesnės negu 32 balai, gyventojai? 

Antai Seimo patvirtintame Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane rašoma, jog miškų labiausiai reikia Vidurio Žemaitijoje, Vakarų Aukštaitijoje ir Suvalkijoje, todėl jiems plėsti šiose teritorijose turetų būti suteiktas prioritetas. 

"Šiuo metu mūsų regione gauti leidimą sodinti mišką ne miško žemėje praktiškai neįmanoma", - patvirtino marijampolietis Miško savininkų asociacijos narys Vidmantas Jusas. 

Paaiškėjo, jog Žemės ūkio ministerija šitaip - iki 32 derlingumo balų - įvardijo nederlingą žemę. Todėl ir įrašė šį skaičių į Miškų įveisimo ne miško žemėje taisykles, nepaisydama net to, jog apribojimas disponuoti žeme, kurios derlingumas yra iki šalies vidurkio, prieštarauja Žemės įstatymui. 

Aplinkos ministerija ne kartą prašė Vyriausybę ir Žemės ūkio ministeriją pakelti "kartelę" bent iki Žemės įstatyme nurodyto vidutinio šalies žemių derlingumo, tačiau viskas veltui. 

Beje, ir pastarasis rodiklis - vidutinis šalies derlingumas - yra sovietinių laikų reliktas. Sovietmečiu buvo nustatyta, esą vidutinis Lietuvos žemių derlingumas yra 39 balai. Šia nuostata ŽŪM vadovaujasi iki šiol. 

Valdininkams - patogiau 

Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškininkystės skyriaus vyriausioji specialistė Zita Bitvinskaitė ŽŪM prisirišimą prie sovietinio vidutinio žemės derlingumo vadina atsilikimu nuo civilizuoto pasaulio. 

"Juk bet kuriame žemės plote, kurio derlingumas yra neva vidutinis, esama įvairaus derlingumo plotelių", - aiškino ji. 

Pasak Bitvinskaitės, Vakarų šalyse apskritai nėra tokio rodiklio kaip žemės derlingumo balas. Jose svarstant, leisti ar neleisti ne miško žemėje sodinti mišką, lemia ne žemės derlingumas, o kokią paskirtį atliks būsimas miškas - apsauginę (saugos vandenį nuo teršalų, dirvožemį nuo erozijos), rekreacinę (žmonių poilsio), bioįvairovės gausinimo. 

Atsižvelgiama ir į vietos sąlygas: jei ten ūkininkauti nepatogu ar neverta (šalia miško, nuošaliai, per mažas plotas efektyviai žemdirbystei ir pan.) ar žemė apleista - noras sodinti ten mišką tik sveikinamas ir remiamas.

"O mūsų šalyje žemės derlingumo balų sistema vadovaujamasi todėl, jog taip patogiau valdininkams: pažiūrėjai į žemėlapį ir aišku: čia sodinti mišką galima, o ten - ne. O jei miškas būtų veisiamas pagal mano minėtus kriterijus - valdininkams tektų pasukti galvą ir atsakomybės būtų daugiau, todėl jie ir laikosi įsikibę tų sovietinių balų", - kalbėjo miškininkė Bitvinskaitė. 

Jos nuomone, reikia ne tik gerokai supaprastinti leidimų išdavimą norintiems sodinti savo žemėje miškus žmonėms bei kompensuoti jų patirtus nuostolius, tačiau ir skatinti šiuos žmones. 

"Šie pasišventėliai dirba ne tik sau - jų įveistas miškas praverčia ir biurokratams, kad šie, nugeibę nuo miesto dūmų, lengviau kvėpuotų. Tai vienas iš nedaugelio altruistinių darbų, kurio nauda pats sodintojas kartais net negali šioje žemėje pasinaudoti", - sakė miško specialistė. 

Lietuvoje - kaip visada 

Svarstydami žmonių pareiškas miškui ne miško žemėje veisti, valdininkai, jei norėtų, galėtų atsižvelgti ir į keletą kitų kriterijų, kurie, be derlingumo balų rodiklio, nurodyti Miško įveisimo ne miško žemėje taisyklėse. 

"Tačiau žemėtvarkos tarnybos jų kažkodėl ,,nemato", tikina, kad jiems ŽŪM nurodė vadovautis tik derlingumo balais. 

Anksčiau galvojome, jog norinčių miškus veisti ūkininkų gyvenimą palengvins savivaldybių teritorijų miškų išdėstymo žemėtvarkos schemos, kurios turėjo būti rengiamos ne tik pagal žemės derlingumą - pagal 6 rodiklius. 

Tačiau šios schemos, kuriomis dabar dažniausiai vadovaujamasi sprendžiant, ar leisti sodinti ne miško žemėje mišką, daugeliu atvejų parengtos tik pagal balus. Be to, didelė dalis žemių į jas nepateko - daug ūkininkų tuo skundžiasi. 

Žodžiu, europinė idėja veisti miškus buvo gera ir kainavo nemažus pinigus, bet Lietuvoje jos įgyvendinimas išėjo - kaip visada", - ironizavo miškininkė. 

Privačių ąžuolynų nebus 

Kodėl Žemės ūkio ministerija taip priešinasi miškų veisimui Lietuvoje? Galbūt jos valdininkai šitaip saugo šaką, ant kurios sėdi: juk jei neliks žemės - nereikės ir jų? "Tačiau juk šiuo atveju miškas sodinamas privačioje žemėje", - paprieštaravo Bitvinskaitė. 

"Turiu ne tik miškininko, bet ir agronomo diplomą, tad žinau, jog kviečių žemėse masiškai sodinti miškus neverta. Tačiau jei kuris pilietis pasisodins derlingoje savo žemėje gabaliuką miško - pasaulis nesugrius, o jam, jo šeimai, kitiems žmonėms bei gamtai dėl to bus geriau. 

Turbūt Žemės ūkio ministerijoje tebegajus senas mąstymas - saugokime dirbamą žemę, nors akmenimis lytų. Be to, įtakos turi ir šios bei kitų jai pavaldžių įstaigų susireikšminimas, noras parodyti savo valdžią draudimais bei ribojimais", - svarstė profesorius Vasiliauskas. 

"Net ir labai mylėdami mišką neturime teisės juo užleisti derlingas žemes", - patvirtino profesoriaus spėjimą pokalbyje su manimi žemės ūkio viceministrė Žostautienė. 

Pasak jos, Žemės ūkio ministerija rengiasi miškų veisimo žemės ūkio paskirties žemėje tvarką padaryti lengvesnę, tačiau ir ateityje pirmenybę teiks tiems ūkininkams, kurie sodins mišką nederlingose žemėse. Taigi privačių ąžuolynų teks dar palaukti. 

Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2007 02 19