Kasmet sutikti Naujuosius metus į Kuršių neriją traukia šimtai Lietuvos žmonių. Ypač po to, kai neseniai Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO įrašė Kuršių neriją į Pasaulio paveldo sąrašą.
Tame sąraše -- gražiausi JAV nacionaliniai parkai, Egipto piramidės ir kiti garsiausi pasaulio gamtos bei kultūros paminklai. Tai tarsi kalėdinė dovana Lietuvai.
Į Pasaulio paveldo sąrašą šis unikalios gamtos kraštas įrašytas kaip kultūrinis kraštovaizdis -- darnaus gamtos ir žmogaus veiklos sambūvio pavyzdys.
Ką gero įrašymas į tą dokumentą duos nerijai? Ar neliks tai tiktai formalumu? "Ir aš to bijau", -- prisipažino Kuršių nerijos nacionalinio parko generalinio plano vadovas profesorius Vladas Stauskas.
Tačiau šis garbingas sąrašas -- didžiulė reklama Neringos kraštui ir visai Lietuvai. "Dabar daug turistų ir poilsiautojų ieško ne prabangių, marmuru tvieskiančių kurortų, o tokių jaukių, ramių gamtos vietų, kokia yra Kuršių nerija", -- kalbėjo profesorius.
Jo nuomone, dabar daugiau šansų sulaukti tarptautinės paramos nerijai tvarkyti. O ekologinių problemų čia daug: pageležavęs geriamas vanduo, pasenusi kanalizacija, išsiplėtę sąvartynai.
Namus nerijoje šildyti reikėtų elektra -- rūkstančių kaminų čia neturėtų būti. Tačiau tai brangu -- už elektrą čia reikia mokėti tiek pat, kaip visoje Lietuvoje. Kada šalies valdžia suvoks skirtumus tarp Neringos ir kitų šalies vietovių?
Nerijoje stūkso dešimtys žvejų medinių namų -- architektūros paminklų. Ne visi jų savininkai turi iš ko sumokėti už brangų nendrių stogą bei kitą nepigią paminklų priežiūrą.
Vien miesto savivaldybė nepajėgi šios problemos išspręsti – padėti turėtų ir Aplinkos bei Kultūros ministerijos. Apskritai nacionaliniams parkams finansuoti valstybės biudžete turėtų būti atskira eilutė, kaip yra JAV ir kitose šalyse.
Gamtos sergėtojai tikisi, kad Kuršių neriją įtraukus į Pasaulio paveldo sąrašą bus lengviau apsiginti nuo tokių urbanistinių užmojų, kaip tilto iš Klaipėdos į neriją statyba.
"Didelių objektų statyba įtrauktose į šį sąrašą vietose turi būti derinama su Pasaulinio paveldo centru Paryžiuje", -- pasakojo Kuršių nerijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas Albertas Kvietkus. "Dabar teks geresnius keltus pirkti, o ne apie tiltą svajoti", -- pridūrė V. Stauskas.
Profesoriaus tvirtinimu, pasaulinio pripažinimo Kuršių nerijai siekta nuo septintojo dešimtmečio, kai Kaune, Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institute, buvo parengtas pirmasis šios teritorijos generalinis planas.
"Mes jau tada siūlėme Kuršių neriją tvarkyti kitaip negu Palangą ar kitus didelius kurortus, ir valdžia pritarė", -- pasakojo V. Stauskas.
Kuršių nerija buvo paskelbta specialaus režimo landšaftiniu draustiniu, ribotas įvažiavimas į ją, dalis nerijos pavadinta Neringos miestu.
Miesto statusas buvo suteiktas ne tam, kad čia plėstusi pramonė ar kurortas, o priešingai -- kad atskiru finansavimu bei administravimu būtų lengviau apsaugoti šio krašto gamtos ir kultūros vertybes.
1967 metus galima laikyti nacionalinio parko įkūrimu Kuršių nerijoje, tiktai žodžio "nacionalinis" tada bijota. Nacionaliniu parku Kuršių neriją paskelbė nepriklausomos Lietuvos vyriausybė 1991 metais. Kaliningrado srities teritorijoje esančioje nerijos dalyje nacionalinis parkas įsteigtas 1986 metais.
Tame pačiame Architektūros institute Kaune buvo parengtas ir dabartinis šio parko generalinis planas. Jame ne tik išskirti rezervatai ir draustiniai -- net nurodyta, kokio aukščio, iš ko turi būti pastatyti namai.
Ar šių nurodymų laikomasi? "Didelių nukrypimų nėra – gyvenvietės neplečiamos į miškus ar saugomas zonas, žvejų kaimeliai išliko jaukūs", -- tikino profesorius V. Stauskas.
O pagarsėjusios Nidos aeorodromo, Juodkrantės krantinės plėtimo istorijos? "Ta krantinė geriau atrodytų dideliame mieste. O sprendimu nebeplėsti aeorodromo džiaugiasi ir į neriją -- savo gimtąsias vietas -- mėgstantys atvažiuoti vokiečiai", -- sutiko pašnekovas.
Tačiau vien drausti -- ne išeitis. Šio krašto vaizdą kūrė ne tik vanduo ir vėjai, bet ir žmonės, supylę apsauginį kopagūbrį, miško sodinimu sustabdę slenkantį smėlį, kuris laidojo ištisus kuršių žvejų kaimus.
Vadinasi, nerijos prižiūrėtojams ne tik gamtosauga turi rūpėti. Tad kaip išvengti konfliktų tarp gamtos sergėtojų ir nerijos senbuvių bei svečių?
"Lazdos perlenkti nereikia. Kodėl Kuršių nerijos rezervatai taip pat griežtai saugomi, kaip Čepkelių raistas ar Kamanų pelkės? -- stebėjosi V. Stauskas. -- Kam vaikyti iš nerijos miškų grybautojus? Užtektų jiems nurodyti, kuriose retų augalų ar paukščių vietose lankytis nevalia".
Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 2000 12 28
Dar apie V. Stauską - https://www.7md.lt/daile/2014-11-28/In-memoriam