Sibiro platybės lietuviui - tarsi namai (1-2)

Sibiro platybės lietuviui - tarsi namai (1)

"Lietuvos žinioms" išspausdinus reportažų apie kelionę į lietuvių tremties vietas Sibire, Irkutsko srityje, sulaukėme ne vieno laiško ir telefono skambučio. Vieni žmonės aiškino, kaip surasti jų giminių kapus, kiti dėkojo, skatino toliau ieškoti, treti prašė supažindinti su šių ekspedicijų vadovu.

"Girdėjau, jis dabar važiuos į Krasnojarską - gal parvežtų man žiupsnį žemės nuo mano artimųjų kapo?" - trečiadienį teiravosi buvusi tremtinė iš Šiaulių.

Skaitytojų pageidavimu - pasakojimas apie ekspedicijų į Sibirą iniciatorių ir vadovą Gintautą Alekną.

Sukūrė dešimt filmų

Kokių tik nebūna kolekcionierių. Vieni renka butelius, antri atvirukus, treti - Saulius Tomas Kondrotas apsakyme rašė - saulėlydžius. O mažeikietis radijo technikas Gintautas Alekna kolekcionuoja... lietuvių tremtinių kapus. Jų ieškodamas Alekna skersai ir išilgai išmaišė Sibirą, kur palaidoti tūkstančiai išvežtų iš gimtinės mūsų tautiečių.

Šios kelionės kitokios, nei į saulėtąją Ispaniją ar egzotiškąsias Kanarų salas. Sibire, palyginus su mūsiškiu, gyvenimas daug kur tarsi stabtelėjęs prieš pora dešimtmečių - dvokiantys viešbučiai mažesniuose miestuose, duobėti keliai ir realūs pavojai klaidžioje taigoje.

Ne vienas turistas, sykį paragavęs Sibiro vargų, daugiau nebesiryžta čia grįžti.

O Alekna prieš keletą dienų grįžo iš ekspedicijos į Irkutsko sritį, kuri jam buvo devynioliktoji, ir netrukus vėl išvyks į ekspediciją. Vargu ar yra Lietuvoje dar kitas keliautojas, kuris taip gerai pažintų bekraštes Sibiro platybes ir sibiriečių būdą, kaip Gintautas Alekna.

Šią vasarą šis kresnas, neaukštas ir raumeningas 50 metų vyras vadovaus keturioms kelionėms į tremties vietas, kurias rengia Lietuvos jaunimo organizacijų taryba, o rudenį - tarsi to vargo dar neužtektų - susiruoš į penktąją, savo paties ekspediciją.

Apie lietuvių tremtį Alekna yra sukūręs dešimt dokumentinių filmų, surengęs fotografijos parodų.

Vakaruose ilgisi gamtos

Sibiro "liga" Alekna susirgo sąjūdietiškaisiais 1989 metais, kai drauge su keliomis dešimtimis žmonių aplankė tremties vietas Irkutsko srityje - krašte, į kurį buvo ištremta daugiausia mūsų tautiečių. Vėliau daug kam susidomėjimas tremtiniais išseko, o Alekna į šį atšiaurų Rusijos kraštą važiuoja beveik kasmet.

"Man tremtinių vargai nesvetimi - motina iš Raseinių rajono buvo išvežta į Tiumenės sritį. Tačiau ne tik dėl to į Sibirą važiuoju. Aš labai mėgstu keliauti. Kelionės - tai mano gyvenimas, ir man net nelabai svarbu, kur keliauti", - prisipažįsta Alekna ir pradeda vardinti, kur buvęs. Europa: Lenkija, Slovakija, Čekija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Turkija, Kipras, Vokietija, Austrija, Slovėnija, Italija, Bosnija, Kroatija, Švedija, Norvegija. Rusija - Archangelsko, Permės, Sverdlovsko, Tiumenės, Tomsko, Irkutsko, Krasnojarsko sritys, Karelija, Komija, Buratija, Altajus, Kamčiatka. Kasmet - bent po vieną kelionę.

"Patinka Vakarų šalių tvarka, švara, prabangūs viešbučiai, mandagus aptarnavimas, gražios ir turtingos parduotuvės. Tačiau ten trūksta gamtos, keliautojo erdvės, laisvės. Kas kita Sibire - ten gali ištisus kilometrus nesutikti žmogaus, susikurti taigoje laužą ir apsinakvoti prie skaidraus upelio, žinoma, jei nebijai meškos", - aiškino savo pomėgį Alekna.

Be to, jo keliones į Sibirą tyrinėti tremties vietas remia Kultūros ministerija ar kita įstaiga. Tačiau ne kartą Alekna ten važiavo ir už savo pinigus.

"Pavargau", - neslepia jis paklaustas, ar nesunku. Ne tik todėl, jog Sibiras - už keleto tūkstančių kilometrų. Kiekvienas žino, kaip nelengva kapinėse rasti dominantį kapą. Ypač, jei jis jau apžėlęs žolėmis ir net medžiais bei krūmais, o kryžiaus ar kito paminklo nebėra - juk praėjo tiek daug metų. Dažnai tenka ieškoti lietuvių kapų taigos glūdumoje, kur nei kaimų, nei kelių ir takų į juos jau seniai nebėra. Tenka visureigiais, o neretai ir pėsčiomis brautis ten, kur galėjo būti kapinės.

Neseniai su Alekna keliavome per taigą į buvusį Srednios kaimą Irkutsko srityje. Po keletos valandų bridimo per pelkes ir šokinėjimo per upelius išėjome į laukymę taigoje, kur, atrodo, buvo kaimas, tačiau kapinių neradome. Po keletos dienų bandėme šį žygį pakartoti, tačiau po lietaus kelelis, kuriuo reikėjo eiti, buvo tapęs upe. "Rudenį dar kartą atvažiuosiu ir nueisiu", - pareiškė tada ekspedicijos vadovas. Jis nori baigti darbą iki galo.

Meškos mėgsta sekti

Akis į akį su meška Aleknai dar neteko susidurti, nors jos pėdsakų aptiko ne kartą. Šie galingi žvėrys vengia žmonių, tačiau neretai mėgsta sekti paskui juos taigoje, patys likdami nematomi. Todėl dažnas sibirietis į taigą nešasi ginklą, o prieš lįsdamas miegoti į palapinę apsidairo, ar nepaliko prie laužo maisto - meška užuos ir ateis.

Meška žmogui dažniausiai traukiasi iš kelio, tačiau jei sutikai ją su jaunikliais - gali tekti ir atsisveikinti su gyvenimu.

"Sykį valtimi plaukėme upe per taigą ieškodami kapinių apie 200 kilometrų. Vietos visiškai laukinės. Už vieno posūkio žiūrime - vandenyje kapstosi meškiukai. Išgirdusi valties variklio burzgimą, meška stryktelėjo ant kranto, o jos vaikai nespėjo taip greitai pasitraukti. Kaip įsiuto žvėris, kai, apsukę ratą, vėl čia atplaukėme! Kriokia, stojo piestu ir jau puls į vandenį prie mūsų - tuoj pat pasitraukėme", - pasakojo apie vieną savo kelionių Alekna.

Taigoje gali sutikti ir besislapstančių nusikaltėlių. "Su kauniečiu Antanu Sadecku, kuris vadovauja šalies tremtinių bendrijai "Lemtis", sumanėme pasiekti Olchono salą Baikalo ežere - ten taip pat buvo ištremta lietuvių, todėl reikėjo apžiūrėti kapines.

Kiek bekalbinome sibiriečius - niekas nenorėjo į tą salą nuvežti. Pagaliau vienas stambus vyras sutiko, ir net ,nebrangiai. Važiuojam, tas vyras niūrus, nekalba nė žodžio, aplink gūdi taiga. Mums tapo nejauku, ir tarpusavyje svarstome - ar nenudobs mūsų tas žmogus? Tokių dalykų juk pasitaiko.

Vis dėlto nuvežė. Radome lietuvių kapus, grįžtame į sutartą vietą, kur turi laukti vairuotojas - nėra jo. Laukiam laukiam, laikas bėga, jau nebetoli ir valanda, kai iš Irkutsko turi išskristi mūsų lėktuvas, o sibiriečio nėra. Pagaliau atpėdina svirduliuodamas, girtutėlis. Teko man pačiam sėsti už vairo", - pasakojo Alekna.

Sibirietiška diplomatija

Daugelis sibiriečių, ypač šiame krašte gimę - nuoširdūs ir paslaugūs žmonės. Tokiais juos padarė galbūt atšiauri gamta: kai tau nelengva, tada užjauti ir kitą. "Sykį - tai buvo Buriatijoje - mus apnakvyndino miesto milicijoje. Viešbutis nedirbo, užmiestis, kur galėtume pasistatyti palapines, toli, o jau temo. Užkalbinau milicininką, ir jis nuvedė mus į milicijos skyrių. Tačiau nakvojome ne kameroje", - juokėsi Alekna.

Tačiau Tiumenės srityje milicininkas už tai, jog Alekna geležinkelio stotyje išsitraukė fotoaparatą, pagrasino suimti ir reikalavo pateikti fotojuostą. "Aiškinau, jog mano aparatas skaitmeninis, o tas vis tiek savo: "Išimk juostą!" - pasakojo ekspedicijų vadovas.

Jis žino: tokiais atvejais reikia nusileisti, pagirti ir net pašmaikštauti - iškart konflikto kaip nebūta. Teko matyti, kaip Alekna - šiaipjau kalbąs gana įsakmiai, antraip su ekspedicijos dalyviais nesusitvarkytų - su sibiriečiais bendrauja diplomatiškai. Ten daug kur jis priimamas jau kaip saviškis, sibirietis.

Tremties vietų tyrinėtojas tikina jau įpratęs nekreipti daug dėmesio į uodų ir kraujasiurbių mašalų debesis, erkių ordas. Gal naudojąs gerus vaistus nuo jų? "Ne, - purto galvą Gintautas, - kai rankos lipnios, nemalonu, o ir dėmės ant fotoaparato lieka. Man teko išmokti ištvermės. Pirmosiose kelionėse į Sibirą būdavo vis kas nors negerai - tai karšta, tai šalta, tai sunku, tai uodai kanda. O dabar viskas visada gerai". Žygiuodamas paskui šį vyrą, stebėjausi - lengvai aplenkia gerokai jaunesnius už save.

Vardan Sibiro Aleknai teko paaukoti ir savo tiesioginį darbą - šią vasarą sužinojęs, jog Alekna vėl ruošiasi ekspedicijai į lietuvių tremties vietas, akcinės bendrovės "Lietuvos televizijos ir radijo centras" generalinis direktorius Algirdas Vydmontas jam pasiūlė palikti šios bendrovės Mažeikių filialą, kur Alekna ligi šiol daugiau kaip 30 metų darbavosi.

Į taigą - su kompiuteriu

Suradęs kapines, Alekna nusibraižo jų schemą, sunumeruoja joje kapus. Paskui nufotografuoja kiekvieną kapą ir paminklą prie jo keliais rakursais, o prie nuotraukų pažymi, kur ir kada fotografuota, apibūdina objektus, nufilmuoja juos. Tai tarsi kruopštus mokslinis darbas. Istorikas iš tokios medžiagos galbūt nesunkiai mokslų daktaro disertaciją sulipdytų.

Manoma, jog Sibire yra apie 800 lietuvių tremtinių kapų. Alekna aplankė ir į savo archyvą įtraukė jau maždaug pusę jų. "Iš pradžių per metus aplankydavome po 10 kapinių, o dabar trigubai daugiau - įgijau įgūdžių. Be to, darbas paspartėjo, kai įsigijau skaitmeninį fotoaparatą, vaizdo kamerą ir nešiojamąjį kompiuterį", - sako Alekna. Šiuos prietaisus jis nešasi kartu su savimi, tik neretai, kad būtų saugiau, slepia nutrintose kuprinėse. Gal kas ir šaipysis - kompiuteris taigoje! - tačiau Alekna tikina, jog šis prietaisas labai palengvino jo darbą.

Tyrinėtojas skuba, nes laikas, gamta sparčiai naikina, lygina su žeme kapų kauburėlius. Kai kur ir vietos žmonės medinius lietuvių kryžius nupjauna malkoms, kitur jie sutrūnija nuvirtę ant žemės, ir tose vietose laidojami jau kiti žmonės.

Kitas pagalvotų, jog Aleknos veikla - beviltiška, nes juk gamtos ir laiko nenugalėsi, vieni mirusieji privalo užleisti vietą kitiems. "Aš noriu bent surašyti, įamžinti, kad kitos kartos tai žinotų. Ne tiek daug kapinių jau liko aplankyti, dar keletas metų, ir darbas bus baigtas", - drąsinasi Alekna. Jis tikisi pagrindinius šio darbo rezultatus išleisti fotografijos albume ar kataloge.

Dabar daug kas traukia į istorijos archyvus ieškoti bajoriškų šaknų. O ar tremtinių kapais jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai domisi? Ar klausinėja šių kapų tyrinėtojo, kai jis sugrįžta iš kelionių, ar jį į jas išlydi? Alekna purto galvą: "Mažai kas klausia, nors daug galėčiau papasakoti. Ir mažai kas išlydi į ekspedicijas bei sutinka grįžus - nebent surengiamos vienkartinės propagandinės akcijos. Bet aš pripratau prie vienatvės".

Alekna sako keliausiąs po Sibirą dar penketą metų. "O paskui norėčiau nusipirkti mažą namuką prie Baikalo - man ten viena gražiausių vietų pasaulyje", - garsiai svajoja Alekna, tačiau patylėjęs netrukus priduria: "Bet turbūt ilgai vienoje vietoje neištverčiau".

Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2006 07 01

Laukinė Rusijos gamta lietuvio nebaugina (2)

Mažeikietis Gintautas Alekna jau yra išmaišęs skersai ir išilgai didžiulę buvusios SSRS teritoriją ieškodamas tremtinių kapų.

„Bridau taiga palei didelę, keleto kilometrų pločio Obės upę Rusijos Tomsko srityje. Pavasarinis jos potvynis buvo ką tik atslūgęs, pakrantės dar drėgnos. Ieškojau buvusio lietuvių tremtinių kaimo, kur dar galėjo būti išlikusios kapinės. Tai šen, tai ten strykčiojo varlės artyn vandens pratęsti savo giminę.

Drožiau nosies tiesumu ir ūmai pastebėjau: aplink mane - daugybė gyvačių! Ten, kur iš tolo atrodė žagarai, iš tiesų buvo gyvatės. Galbūt jos į varlių medžioklę patraukė. O aš apsiavęs paprastais sportiniais bateliais...

Užšokau ant aukšto kelmo ir apsidairiau. Išsirinkau vietą, kur gyvačių buvo kiek mažiau, ir ta „proskyna“ atsargiai išsliūkinau iš jų knibždėlyno. Jei būtų kuri įkirtusi, kažin ar būčiau pasiekęs gyvenvietę, nes ji buvo toli“, - pasakojo ekspedicijų po buvusias lietuvių tremties vietas Rusijoje vadovas G. Alekna.

Panašus atsitikimas buvo ir ieškant kapinių Tiumenės srityje. Kur kažkada būta tremtinių kaimo – jau miškas. Tčiau G.Alekna pastebėjo, jog vienoje jo vietoje žolė - ligi juosmens. Iš patyrimo jis jau žinojo, kad ten, kur būta kaimų, žolė ypač vešli, nes žemė kadaise buvo patręšta.

„Broviausi per tą sąžalyną ir girdžiu – kažkas prieš mane sušiugždėjo. „Ar tik ne gyvatė?“ - pagalvojau ir pagaliu praskyriau tankias žoles. O varge, ištisas gyvačių lizdas raitėsi... Nėriau šalin“, - pasakojo G. Alekna.

Akistata su meška

Kitos ekspedicijos metu taigoje lietuvis iš arti pamatė lokę su jaunikliais. Kas nežino, jog meškai reikia duoti kelią - tie žvėrys nenuspėjami. Tuo labiau, kai patelė su vaikais.

„Reikėjo nusigauti apie 200 kilometrų per taigą į buvusį Beriozovkos kaimelį, kur būta ištremtų lietuvių. Jokio kelio nei takelio, tik Paiduginos upė, vingiuojanti pro žmonių negyvenamas vietas. Gamta ten tokia laukinė, kad sibiriečiai tas apylinkes vadina meškų rojumi.

Pavyko prikalbėti sibirietį girininką, kad nuplukdytų motorine valtimi. Plaukdami daug kur matėme meškų išpėduotas smėlėtas pakrantes. Kai kurie pėdsakai buvo dar švieži, į juos sunkėsi vanduo – matyt, lokio ką tik būta prie upės, išgirdęs valties motoro balsą pasislėpė. Todėl netikėjau, kad šiuos žvėris iš arti pamatysime.

Suradome kapines, užfiksavau jas fotoaparatu ir vaizdo kamera ir plaukėme atgal. Išlėkėme už vieno upės posūkio, žiūriu – prieš valtį tarsi kokie pagaliai plaukia. Bet valtininkas staigiai suktelėjo laivą į šalį, nes tai ne pagaliai, o meška su meškiukais! Matyt, ji per vėlai išgirdo mūsų motorą ir nespėjo laiku pasiekti krantą, tuo labiau kad meškiukai dar nevikrūs.

Ji iššoko į krantą, atsisuko į mus, atsistojo ant užpakalinių kojų ir taip baisiai užriaumojo, kad šiurpas ligi kulnų nusmelkė... Meškiukai tuo laiku irgi išsikepurnėjo. Valtininkas apsuko valtį, užtaisė karabiną ir dar kartą praplaukė pro mešką. Ji buvo taip įsiutusi, jog jeigu ne motoro garsas, tikriausiai būtų puolusi mus... Girininkas iššovė į viršų. Tik tada meška su meškiukais dingo taigoje“, - pasakojo G. Alekna.

Altajus traukia turistus

Ne nuotykių ir turistinių įspūdžių Rusijos nuošalumose ieško šis 56 metų vyras. Teleoperatorius, fotografas, bendrijos „Lemtis", kaupiančios duomenis apie sovietinio genocido aukas, narys G.Alekna nuo 1989 metų vadovavo daugiau kaip 30 ekspedicijų, kurių metu Sibiro platybėse ieškota politinių kalinių ir tremtinių iš Lietuvos kapų.

G. Alekna užsimojęs kuo daugiau jų surasti ir užfiksuoti, o jei lieka laiko – ir aptvarkyti, pastatyti naujus kryžius.

Per daugiau kaip du dešimtmečius kartu su kitais ekspedicijų dalyviais, kurie kaskart dažniausiai būna vis kiti, G.Alekna nukeliavo apie 400 tūkst. km, aplankė per 700 tremties vietovių, suinventorizavo, nufilmavo ir nufotografavo apie 300 kapų ir kapaviečių.

Šią vasarą jis vadovavo trims ekspedicijoms į Sibirą: porą savaičių kartu su akcijos „Misija - Sibiras“ dalyviais tvarkė tremtinių kapus Chakasijoje, paskui su kita grupe tiek pat laiko praleido kalnų Altajuje, o dar vėliau - pusantro mėnesio Krasnojarsko krašte.

Apie šias ekspedicijas į tremties vietas LŽ rašė ne kartą, todėl šįkart G.Alekną paklausėme – kurios vietovės gamta jam padarė didžiausią įspūdį? Galbūt – Vakarų Sibire, prie sienos su Kazachstanu, plytintis kalnų Altajus?

„Iš tiesų Altajaus kraštas įdomus“, - sutiko pašnekovas. Dabar Altajaus kraštui priklauso tik lyguminė dalis su sostine Barnaulu, o kita dalis - kalnai priskirti Altajaus Respublikai, kurios sostinė Gorno Altaiskas.

Pirmą kartą Altajaus krašte G. Alekna su „Lemties“ bendrijos ekspedicija lankėsi 1991 metais, kai suėjo 50 metų nuo pirmųjų – 1941 metų trėmimų į šią nuošalią Sibiro vietą. Jau tada tyrinėtojai pastebėjo, jog dauguma tremtinių pastatytų medinių kryžių sudegę arba supuvę.

Šiemet ekspedicijos dalyviai aplankė Kutašo, Tengos, Oziornoje, Kužurlos, Kara Kobos ir kitų tremties vietų kapinaites, kur aptiko jau tik vieną kitą lietuvišką kapą ir paminklą.

G. Alekna neslepia: darbo ekspedicijose būna tiek daug, kad ne gamtos vaizdai labiausiai rūpi. Išvykai į kalnus ar kitas gražias vietas lieka viena kita diena. Tačiau, žinoma, gamtos vaizdų pamato daug, juo labiau, kad vaikšto ne tomis vietomis, kur keliauja turistai. Ieškant buvusių tremtinių kaimų tenka brautis per taigą, bristi tundra, persikelti per kalnų upes.

„Kalnų Altajuje įspūdingas Teleckojės ežeras. Jis šek tiek primena Irkutsko srityje telkšantį Baikalą, tačiau pastarasis kur kas didesnis. Kalnai aplink Teleckojės ežerą tiesiog „subridę“ į vandenį, o prie Baikalo šlaitai daug kur nuožulnesni. Baikalo pakrančių augmenija skurdoka, nes čia vėsu, o kalnai prie Teleckojės ežero vešliai apaugę, mat klimatas Kalnų Altajuje šiltesnis“, - aiškino keliautojas.

Pastaraisiais metais Altajaus Respublikoje labai daug turistų, ypač alpinistų – juos vilioja čionykštis aukščiausias Sibire Beluchos kalnas (4506 m), skaidrios Katūnės, Bijos ir kitos upės, daugybė kalnų keterų ir kalnagūbrių. Todėl ten statoma daug viešbučių, kempingų, tiesiami nauji asfaltuoti keliai, sparčiai gerinama turizmo infrastruktūra.

Gintautas ypač giria altajietišką medų – kito tokio kvapnaus ir skanaus jam netekę ragauti nei buvusios SSRS, nei Slovakijos, Austrijos ir kitų šalių kalnuose. “Altajiečiai tvirtina, kad jis geriausias pasaulyje ir, ko gero, yra teisūs“, - svarstė keliautojas.

Lavonai plaukė upe

Vis dėlto, jo nuomone, yra Rusijoje vietų, kurių gamta dar įspūdingesnė negu Altajaus kalnai. „Man dar įdomesni Sajanų, Pabaikalės, Jakutijos kalnų masyvai“, - vardijo G.Alekna.

Keliautojui į atmintį įsirėžė ekspedicija prie Uralo kalnų prisišliejusioje Komijos respublikoje. „Klimatas čia atšiaurus, augmenija skurdoka Nors lankėmės vasarą ir kaitino saulė, Šiaurės Uralo kalnuose temperatūra buvo tik keli laipsniai aukščiau nulio. Nežiūrint to, zujo daugybė uodų ir kitokių vabzdžių. Kituose kalnuose tokiomis oro sąlygomis jų nerasi, o Šiaurės Urale jie prisitaikę gyventi net kai šalta“, - stebėjosi G. Alekna.

Įdomios jam buvo kelionės ir po Tomsko sritį. Šiame milžiniškame Sibiro regione vyrauja lygumos, tačiau įspūdį daro didžiulės upės – Obė, Tomė, Čiulymas ir kitos. „Nors kelių kilometrų pločio, jos vinguriuoja tarsi upeliai, todėl nuolat ardo krantus ir keičia vagą“, - sakė G. Alekna.

Prie Kolpaševo gyvenvietės Obė 1979 metais po pavasarinio polaidžio išplovė kapines, kuriose buvo užkasti sovietinių čekistų sušaudyti žmonės. Lavonai pradėjo plaukti upe, sovietinis saugumas užtvėrė priėjimus prie Obės, neleido fotografuoti.

„Kai nuvažiavęs ten paklausiau žmonių, kur ta kapinių vieta, jie parodė Obės vidurį - štai kaip toli pasislinko upė“, - sakė G. Alekna.

Abipus Obės ir kitų Tomsko srities upių tūkstančius kilometrų plyti miškai. Gyvenviečių – tik kai kur prie upės, o tolėliau nuo jos žmonių nepamatysi keliaudamas ištisas savaites. Užtat didelė tikimybė sutikti meškų.

„Taigoje už 150 kilometrų nuo Narymo kaimo aptikome medkirčių brigadą. Vyrai pasakojo, kad didžiausia jų problema – meškos. Jos lenda į stovyklą, ieško maisto atliekų. Nugina šūviais į orą, bet neužilgo vėl prisistato“, - sakė G.Alekna.

Toliau į Rytus už Altajaus kalnų - Sajanai. G. Aleknai jie gražesni už altajietiškus. „Daug Altajaus kalnų – plikos uolos, o Sajanuose jos apžėlę augmenija, todėl šie kalnai atrodo žali“, - gyrė jis Sajanus.

Galbūt todėl, paklaustas, kur norėtų praleisti senatvę, keliautojas ilgai nesvastė: „Trobelėje prie Baikalo ežero arba Sajanų papėdėje. Sajanuose šilčiau, bet ir Baikalo gamta nuostabi“.

Ir čia pat prisiminė nuotykį Irkutsko srities taigoje netoli Baikalo. „Ilgai brovėmės visureigiu sunkvežimiu iki buvusio kaimo, kur buvo ištremti keli šimtai mūsų tautiečių. Kapų jau nebuvo matyti – tik medžiai, tarp jų kyšojo vienas apdegęs kryželis ir kelių tvorelių likučiai.

Fotografavau ir filmavau tą vietą, o šalia dairėsi mane atvežęs girininkas. Ūmai jis timptelėjo mano rankovę: „Gintautai, gal jau baigei?“ Pajutęs kažką negero jo balse, pasiteiravau, kas atsitiko. „Aplink vaikšto vilkas ir tai man nepatinka“, - atsakė.

Išėjome iš tos vietos, sėdome į sunkvežimį. Tada girininkas paaiškino: negerai, jei vilkas taip arti suka ratus apie žmones. Tikriausiai jis išvarytas iš gaujos, nusilpęs ir ieško lengvo grobio, gal net pasiutęs.

„Kaip jį pastebėjai?“ - paklausiau. „Staiga nutilo paukščiai. Tada pradėjau atidžiai dairytis ir pamačiau vilką šmėkštelint vienoje, paskui – kitoje vietoje netoli mūsų“, - paaiškino girininkas. Tai rodo, kaip tenykščiai žmonės jaučia gamtą. Paukščiai nutilo – sibiriečiams tai įspėjimas. O daugelis mūsų žmonių tokiems gamtos ženklams jau kurti“, - apgailestavo G.Alekna.

Gamta gelbėjo tremtinius

Ar gamta padėjo mūsų tremtiniams ir politiniams kaliniams gyventi? G. Alekna tuo neabejoja.

„Daugybė uogų, grybų, riešutų ir kitų gamtos gėrybių jiems buvo tiesiog išsigelbėjimas. Ypač vadinamoji čeremša – taigoje augantys laukiniai česnakai. Jie turi daug vitaminų, todėl juos valgė žalius, sūdė, konservavo žiemai.

Ypač sunku buvo pirmiesiems tremtiniams, kuriuos išvežė į Sibirą 1941 metais dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jie labiausiai badavo, nes visas derlius, visi produktai, gaminiai buvo išvežami frontui, tremtiniai maisto beveik negaudavo“, - sakė G. Alekna.

Galbūt todėl, nors Sibiro gamta graži ir turtinga, o žemė gera, dauguma tų mūsų tremtinių, kuriems pavyko išlikti gyviems, anksčiau ar vėliau, nors ir per didelius vargus, grįžo į Tėvynę.

„Tremtiniai kartais liūdnai pajuokauja: kažkada Rusijos caras buvo ištrėmęs Leniną į labai gražą šalį – Šveicariją, ir vis dėlto jis grįžo surengti revoliucinį perversmą.

Matyt, kai žmogus praranda savo turtą, artimuosius, kai yra varu išvaromas iš gimtinės – nelabai jam tuo metu rūpi gamtos grožis. Tiesa, kai dabar kalbuosi su tremtiniais, kuriuos buvo išvežę į Altajų, Sajanų priekalnes, Pabaikalę ir kitas nuostabias vietas, jie prisimena ne tik buvusius vargus, bet ir atsidūsta: „Gamta ten buvo graži, tik kas iš to – ne Tevynė“, - sakė G. Alekna.

Kurias Rusijos gamtos vietas jis dar svajoja pamatyti? „Jau visokią Rusijos gamtą mačiau ir daugelį tremtinių kapų užfiksavau. Beliko surengti dar vieną didoką ekspediciją į Krasnojarsko kraštą, kur reikėtų patikrinti keliasdešimt buvusių kaimų, ir jau galėtume pasakyti, jog daugumą mūsų tremtinių amžino poilsio vietų jau žinome“, - svarstė G. Alekna.

O dar jis norėtų nukeliauti į Kamčiatką, nors mūsų tremtinių ten ir nebūta. „Buvau ten 1985 metais ir to krašto gamta užbūrė. Nemažai pasaulio mačiau, tačiau kitos tokios – dar niekur“, - sakė G.Alekna.

Galbūt šios jo viltys ir išsipildys, nes nuo 2013 metų sausio vidurio G. Alekna dirbs jau nebe Mažeikių rajono savivaldybėje kaip ligi šiol, o kultūros paveldo ataše Lietuvos ambasadoje Maskvoje. G. Alekna tikisi, jog ten dirbant jam bus dar daugiau galimybių pakeliauti po Rusiją. Jos gamta jį vis dar žavi.

Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2013 05 17