Rudojo lokio viešnagė prie Panevėžio

Panevėžio rajono aplinkos apsaugos agentūrai paskambinę grybautojai pranešė Nevėžio girininkijos miške aptikę negyvą rudąjį lokį. Telefono ragelį pakėlęs aplinkos apsaugos inspektorius R. Rudzevičius iš pradžių nenorėjo patikėti, tačiau prisiminė Nevėžio girininkijos girininko V. Šiušio pasakojimą. Girininkas prieš savaitę tykojęs su medžiokliniu šautuvu šernų ir pamatęs išbėgant stirną, kurią vijosi didžiulis šernas. Jam priartėjus, apstulbęs girininkas nustėro: tai lokys!

Po to R .Rudzevičius kartu su girininku rado toje vietoje didžiules pėdas. "Jos buvo 20 centimetrų ilgio – tikrai meškos praeita", - pasakojo aplinkos apsaugos inspektorius.

Vakar Panevėžio gamtosaugininkai kartu su gamtininkais ir veterinarijos specialistais apžiūrėjo Nevėžio girininkijoje nušauto rudojo lokio lavoną. Tai būta 2 metrų ilgio, mažiausiai 150 kilogramų svorio patino.

Aplinkos apsaugos ministerijos Panevėžio regiono departamento V.Jakšto nuomone, greičiausiai šį žvėrį nušovė brakonierius. "Gal palaikė šernu? - spėliojo V.Jakštas. - Gaila, kad nors anonimiškai mums apie tai nepranešė - bent kailis būtų likęs". Mat lokio lavonas jau apipuvęs.

R.Rudzevičiaus nuomone, šis žvėris galėjo atklysti į Panevėžio girias per Latviją iš Estijos miškų. Ten meškų yra nemažai, kasmet maždaug šimtas sumedžiojama. Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, lokiai nuolatos nebegyvena, tiktai retkarčiais užklysta.

Pasak Panevėžio gamtosaugininkų, jų rajono miškuose pastaraisiais dešimtmečiais rudojo lokio niekas nematė. Tačiau prieš trisdešimt metų vienas lokys buvo nušautas Biržų rajone. Pernai Rokiškio rajono miškuose taip pat buvo pastebėtos lokio pėdos.

Kadaise lokiai gyveno Lietuvoje, tačiau išnyko prieš maždaug šimtą metų, nes juos imta persekioti kaip plėšrūnus, darančius žalą naminiams gyvuliams. Be to, sparčiai kertami miškai, o lokys - didelių miškų gyventojas. Profesoriaus T.Ivanausko duomenimis, paskutinis nuolatos Lietuvoje gyvenęs rudasis lokys buvo nušautas 1883 metais Gudų girioje.

Pasak gamtos mokslų daktarės Janinos Prūsaitės, rudasis lokys aktyviausias prietemoje ir naktį, bet apsiniaukusiomis dienomis vaikšto ir dieną. Žiemą miega irštvoje, kurią įsirengia nuošalioje vietoje po žagarais, išvirtusio medžio šaknimis ar kitoje saugioje vietoje. Miega jautriai. Šiltomis žiemomis kartais visiškai negula.

Minta augaliniu ir gyvūniniu maistu: ėda įvairių augalų lapus, šaknis, uogas, ąžuolų giles, riešutus, skruzdes ir jų perus, įvairius kirminus, vabzdžius bei jų lervas, smaližiauja medumi, neaplenkia ir bičių. Medžiuose pasiekia paukščių kiaušinius ir jauniklius, papjauna ir stambių gyvūnų - briedžių, šernų, arklių, karvių.

Atskiros nedidelės lokių populiacijos dar išlikusios Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje, Jugoslavijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Čekijoje bei Slovakijoje, Lenkijoje ir Skandinavijos šalyse. Maždaug pustrečio šimto rudųjų lokių gyvena Baltarusijoje.

Daugelyje šalių juos medžioti draudžiama arba jų medžioklė reguliuojama licencijomis. Estijoje ir Baltarusijoje šie žvėrys įrašyti į Raudonąsias knygas.

Po keliolika lokių Rusijoje ir Vakarų šalyse yra sumedžioję garsūs Lietuvos medžiotojai Algimantas Šeškauskas ir Antanas Truskauskas.

Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 1997 06 25