Iki valstybės lobio miškų – tik vienas žingsnis

„Privatizuokime valstybinius miškus, ir juose bus gera tvarka. Privatus miškas geriau prižiūrimas ir efektyviau naudojamas negu valstybinis“. Taip pasiūlė Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI).

Ūkio ministerija jau net parengė Lietuvos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo pakeitimo ir papildymo projektą, kuriame numatoma supaprastinti valstybės įmonių pertvarkymo į bendroves tvarką.

Priminsime, jog šiuo metu valstybinius miškus prižiūrinčios 42 urėdijos yra valstybės įmonės. Valstybės miškininkai būgštauja, jog pertvarkius jas į bendroves, privatizuoti valstybinius miškus būtų lengviau.

Ūkio ministerija teigia, jog šį pasiūlymą pateikė dar 2009 m. balandį premjero potvarkiu sudaryta darbo grupė.

Privatūs prižiūrimi geriau?

„Miškų valdymas ir medienos realizavimas nėra valstybės funkcija ir valstybė neturėtų tuo užsiimti“, - teigia LLRI ir prilygina miškininkystę žemdirbystei, kalnakasybai, žvejybai, medžioklei bei kitų žemės išteklių naudojimui, kur valstybė ūkinės veiklos beveik ar visai nevykdo.

LLRI nuomone, privatizavus valstybinius ūkinius miškus, jų priežiūra ir būklė pagerėtų, „nes savininkas yra suinteresuotas saugoti savo nuosavybę, kad galėtų iš jos gauti naudos“.

Aiškinama, esą sumažinus urėdijų skaičių ir perdavus visas galimas funkcijas vykdyti privatiems subjektams, atsirastų aktyvesnė konkurencija, pagerėtų ekonominiai rezultatai, miškams valdyti valstybė išleistų mažiau lėšų, o jos biudžetas pasipildytų didesnėmis įmokomis.

Anot laisvosios rinkos ekspertų, valstybiniai miškai yra prižiūrimi iš mokesčių mokėtojų kišenių ir tai žmonėms kasmet kainuoja apie pusę milijardo litų. Miškininkai su tuo nesutinka, pasak jų, darbai giriose finansuojami ne iš biudžeto, o iš pajamų už parduotą medieną. Tačiau LLRI mano, jog ir tai yra mokesčių mokėtojų pinigai, mat valstybiniai miškai yra bendra valstybės piliečių nuosavybė.

Priminęs, jos Europos Sąjungoje privačių miškų yra apie 60 proc., o valstybinių – apie 40 proc., LLRI daro išvadą: reikėtų privatizuoti visus ūkinės paskirties miškus (71,7 proc. visų Lietuvos miškų), paliekant valstybės institucijoms tik išskirtinius objektus, gamtos paminklus. „Privatizavus visas galimas teritorijas ir sumažinus reikalavimus ir apribojimus privatiems savininkams, pagerėtų miško priežiūros bei realizacijos kokybė, visuomenės gerovė“, - rašoma LLRI interneto svetainėje.

Kas pasirūpins žemės plaučiais?

"Lietuvos žinios" pasiteiravo, ką apie šį pasiūlymą mano miškininkai, miškų ekonomistai. Kalbėjomės tik su tais, kurie jau yra pensijoje ir nebepriklausomi nuo miškininkystės vadovų.

Akademiko, buvusio Lietuvos miškų ūkio instituto direktoriaus Leonardo Kairiūkščio nuomone, LLRI ekonomistai nesuvokia, kas yra valstybinis miškas. „Tai valstybės rezervas ir garantija jai egzistuoti, kuri ypač praverčia per krizes. Taip ir buvo Smetonos laikais: žemės reforma tada pradėta nuo to, jog valstybė sukaupė apie 84 proc. Lietuvos miškų ir tai padėjo šaliai atsilaikyti per prieškario, karo ir pokario krizes. O, pavyzdžiui, Anglija karo metais pritrūko beržų parakui gaminti, tad po karo ten buvo nuspręsta pasodinti 2 mln ha miškų.

Pardavę šį turtą, nusilpintume savo valstybę“, - dėstė akademikas.

Pasak šio mokslininko, tikroji miško vertė yra mažiausiai 2 kartus didesnė už sukauptos jame medienos vertę. Nes prie medienos kainos reikia pridėti kitas miško teikiamas vertybes: jo gerinamą klimatą, estetinį grožį, teršalų išvalymą ir oro gerinimą, poilsį, dvasinę atgaivą ir t.t. Visa tai sukuria didelę pridėtinę vertę, kurios LLRI ekonomistai neįžvelgė. Kieno, jei ne valstybės, prievolė rūpintis šiais žemės plaučiais?

LLRI tvirtina, kad privačiose rankose miškams nėra pavojaus, tačiau realybė yra kitokia. Pasaulyje kasmet išnaikinama 7,3 mln.ha miškų, ir daugiausia tose šalyse, kur jie atiduoti privatininkams: Brazilijoje per metus išnaikinama 3,1 mln. ha, Indonezijoje 1,9 mln., Meksikoje 0,3 mln. ir t.t. Europoje pastaraisiais metais miškų nemažėja, net šiek tiek daugėja. Kodėl? „Todėl, jog ES neseniai papildė Rytų Europos šalys, kuriose miškai buvo valstybiniai ir nenustekenti“, - atsakė L.Kairiūkštis.

Lietuvoje kasmet miškų padaugėja 0,8 proc. Beje, Kanadoje valstybinių miškų yra apie 80 proc. ir šie plotai nemažėja. Tas pats Kinijoje, kur kasmet įveisiama 4 mln. ha girių.

„Kokia mūsų bendrovė galėtų privatizuoti miškus? Mūsiškiams daug pelningiau investuoti ten, kur investicijos grįš greitai, o ne į mišką, kuris atsipirks tik po 80 metų. Lietuvos valstybinius miškus pajėgtų nupirkti tik labai turtingos užsienio kompanijos. O kaip jos tvarkosi, žinau gerai, nes jau 10 metų esu Švedijos karališkosios akademijos narys. Švedų kompanijos įsitikino, jog ūkininkauti savo miškuose neapsimoka, tų plotų atsisako ir perkelia gamybą į labiau atsilikusias šalis“, - pasakojo L.Kairiūkštis.

Kita, pasak jo, LLRI klaida – vadinti miškininkystę gamtos išteklių vartojimu. „Miškininkystė ne vartoja gamtos išteklius, o juos kuria. Būtent iš žmonių vargo, skurdo ir radosi miškininkystė. Kai Prancūzijoje, Vokietijoje miškai buvo iškirsti ir žmones ištiko badas, jie suprato, jog miškus būtina atkurti. Taip gimė miškininkystė“, - priminė akademikas.

Panašiai būta ir mūsų krašte. 1730 m. Lietuvoje buvo 48 proc.miškų, 1830 m. – 35 proc., 1940 m. - tik 20 proc., taigi per 200 metų sumažėjo dvigubai. O dabar šalies miškingumas - per 32 proc. 1922-1938m. Lietuvos miškų medynų tūris buvo 147 kub. metrai viename hektare, tada buvo 45 urėdijos, kuriose dirbo 3200 žmonių. 1955-1963m. tūris nukrito iki 104 kub.metrų. 1978-1987 m.- padidėjo iki 174 kub.metrų, tada buvo 47 miškų ūkiai ir 2400 darbuotojų. 2008 m. pasiektas 207 kub.metrų viename ha tūris, buvo 42 urėdijos ir 1047 miškų darbuotojai.

„Ši statistika rodo, jog Lietuvos miškai tvarkomi gerai. Net geriau, negu Latvijos miškai, kuriais žavisi laisvosios rinkos ekspertai. Gerai žinau padėtį Latvijos ir Estijos miškuose, nes esu žurnalo „Baltic Forest“ vyriausiasis redaktorius. Latvijos ir Estijos miškų prieaugis dvigubai mažesnis negu Lietuvos. Tad suardyti mūsų miškininkystės sistemą galėjo pasiūlyti arba jos nesupratę, arba antivalstybiškai nusiteikę žmonės“, - apibendrino mokslininkas.

Grybauti – į Baltarusiją

Profesorius, buvęs miškų ministras Vaidotas Antanaitis prisiminė, jog pirmą kartą valstybinius miškus siūlyta privatizuoti dar tais laikais, kai Vyriausybei vadovavo Gediminas Vagnorius. „Nemažai teko su juo dėl to ginčytis. Paaiškinau, jog tokio privatizavimo pasekmės būtų baisesnės, negu žemės ūkyje. Žemės ūkio klaidą gali ištaisyti per kelerius metus, o miške tam prireikia dešimtmečių ir net šimtmečių“, - sakė V.Antanaitis.

Pasak jo, visame pasaulyje miškų stuburas – valstybiniai miškai, nes tai visos liaudies turtas. „Kai jis privatizuojamas, žmonės iš miškų išvaromi“, - priminė profesorius. Anot jo, Vokietijoje, Prancūzijoje privatūs miškai yra tik ten, kur tokio ūkininkavimo tradicijos tęsiasi jau šimtmečius, o nauji plotai nedidėja.

„LLRI ekspertai pamiršo, kokioje šalyje gyvena jie ir mes. Daugeliui mūsų žmonių terūpi gauti kuo daugiau ir kuo greičiau pelno. Įvykdyk tą jų norą, kaip pataria ekspertai – nusigyvensi, kaip atsitiko net JAV bankams. Lietuvoje dar daug kur turi būti valstybinis reguliavimas. Tačiau vyrauja mada „Griebk kiek gali ir bus tavo“. Aplink – vien stambios monopolijos, smulkus verslas įvarytas į kampą, didėja neteisybė ir nelygybė“, - piktinosi buvęs miškų ministras.

Pranašauja sukilimą

Buvęs Kretingos miškų urėdijos Šventosios girininkijos girininkas Rimantas Kviklys mano, jog dabar privatizuoti valstybinius miškus nepavyks taip lengvai, kaip anksčiau pavyko pusvelčiui perimti kitą liaudies turtą. „Tegul negalvoja, jog bus lengva.. Žmonės sukils. Tauta iš meškos miego jau bunda. Puikiai žinau, kas vyksta provincijoje - pasimokė žmonės iš privatizacijų“, - kalbėjo R.Kviklys.

Jis prisiminė, kaip prieš keletą metų norėta išdalinti nemažą gabalą valstybinio miško pajūryje. „Buvo padalinti 64 sklypai po 20 arų, patvirtinti detalieji planai ir net pinigai sumokėti. Tačiau pakėlėme triukšmą, mus palaikė žalieji, žiniasklaida, ir ši avantiūra žlugo“.

R.Kviklys prižiūrėjo miškus greta Latvijos, tad neblogai žino kaimyninių girių būklę. „Latviai savo miškų ūkį sunaikino, jų miškai – skandinavų rankose. Pradėjo nuo to, kad atidavė kirtimus mišraus kapitalo įmonėms. O pas mus ne mažiau kaip 95 proc. pajamų už valstybinius miškus skiriama jiems atkurti, prižiūrėti ir saugoti. Vokietijoje valstybinė miškininkystė dotuojama iš valstybės biudžeto, o Lietuvoje valstybiniai miškininkai iš iždo negauna nė cento. Tai ko dar reikia?“ - stebėjosi buvęs girininkas.

Pakalbinome ir privataus miško savininką. Panevėžio rajone gyvenantis Aleksas Zelba augina 19 ha savo ir giminių miško. Praėjusį rudenį Lietuvos vardo tūkstantmečio sukakties proga A.Zelba su talkininkais pasodino savo miške tūkstantį maumedžių.

„Yra savininkų, kurie po savo mišką vaikšto kaip apie savo vaiką. Tačiau privatizavus valstybinius miškus jie atitektų didelėms kompanijoms. Jų požiūris į mišką kitoks - pinigai nekvepia“, - dėstė A.Zelba.

Užsakovas - krūmuose

Kas šios LLRI studijos užsakovas? Didžiųjų medienos perdirbimo įmonių, privačių miškų asociacijos? Tačiau Medienos pramonės įmonių asociacijos „Lietuvos mediena“ direktorius Raimundas Beinortas dar po ankstesnės LŽ publikacijos, kurioje buvo spėliojama, galbūt ši asociacija yra suinteresuota privatizuoti valstybinius miškus, paskambino į redakciją ir pranešė, jog „Lietuvos mediena“ privatizuoti šalies miškų nenori ir neketina.

LLRI direktoriaus pavaduotojas Giedrius Kadziauskas LŽ tvirtino, jog jokio užsakovo šiai studijai nebuvo. „Mūsų institutas jau 20 metų siūlo privatizuoti ne tik miškus, bet ir daugumą valstybės turto, kurio moderni valstybė nebūtinai turi turėti. Tai instituto pozicija nepriklausomai nuo rėmėjų sąrašo, kurį mes skelbiame savo interneto svetainėje“, - kalbėjo G.Kadziauskas.

Jis neneigė, jog institutas ieško rėmėjų. „Formuojame savo strategiją, o tada ieškome tam pritarimo, kalbamės su verslininkais. Ir kai matome galimybių, kad Lietuvos valdžia gali ryžtis – pateikiame išvadą“.

Dar 1999 metais tuos pačius argumentus dėl valstybinių miškų privatizavimo, kaip dabar LLRI, pateikė Lietuvos miškų savininkų asociacijos vadovo, Miškų instituto direktoriaus pavaduotojo Stasio Mizaro vadovaujama miškininkų trijulė. Į ją, be S.Mizaro, įėjo Miškų savininkų asociacijos direktorius Algis Gaižutis ir buvęs šalies miškų viceministras Algirdas Brukas, šiuo metu taip pat atstovaujantis privačių miškų savininkams. Žiniasklaidoje teigta, jog jų darbą finansavo viena Švedijos firma.

2005 metais S.Mizaras Miškų instituto vardu paskelbė dar vieną studiją, kuri panaši į dabartinius LLRI ekspertų argumentus: esą mažėja miškų urėdijų pajamos ir rentabilumas, didėja administracinės išlaidos, todėl patartina valstybinius miškus privatizuoti. Kilus skandalui, Miškų ūkio institutas nuo šio mokslinio darbo atsiribojo.

Miškų savininkų asociacijos direktorius A.Gaižutis siūlymą privatizuoti valstybės miškus šiuo metu vertina atsargiai – siūlo neskubėti, paeksperimentuoti kurioje nors vienoje vietoje.

Ūkio ministerijos parengtas Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo pakeitimo ir papildymo projektas bus pateiktas svarstyti Seimui.

Lietuvos žinios, 2010 02 17