Rašytojas Romas Sadauskas: "Valstybinės gamtosaugos žlugimas" (1)
Korupcinis buldozeris traiško gamtos ir kultūros paveldą visoje Lietuvoje – nuo Druskininkų iki Kuršių nerijos.
„Nesu toks jau bukagalvis, kad nesuvokčiau, jog daug paprasčiau gyventi, kai su valdžia sugyveni“. Šitaip viename savo interviu prasitarė rašytojas, publicistas ir ekologas Romas Sadauskas.
Suvokia, tačiau gyvena „prieš srovę“. Antai jei nori sugadinti Druskininkų merui nuotaiką – paminėk Sadauską. Šį savo jaunystės miestą ir kitas Lietuvos vietas R.Sadauskas jau keletą dešimtmečių įnirtingai gina nuo, kaip pats sako, kvailumo – užmačių nugalėti, nuniokoti gamtą. Gina apybraižomis, problemine publicistika, romanais, eilėraščiais. Gyvu žodžiu taip pat: tarp meno žmonių garsėja R.Sadausko Rašytojų klube kasmet rengiami Žemės dienos minėjimai, kuriuose kalbama apie šalies gamtos skaudulius.
Tad nenustebau, kai suskambus telefonui išgirdau R.Sadausko pasiūlymą: „Gal kada užsuktum? Pakalbėtume apie valstybinės gamtosaugos krachą“.
Vos susėdome, rašytojas išsitraukė pluoštelį nuotraukų - jis įpratęs nešiotis fotoaparatą. „Pažiūrėk, koks gražus kaštonas. Važiuodamas į Alytų vis sustodavau pasižiūrėti, užpernai nufotografavau. Šiemet važiavau – jau nebėra... Ir kam jis užkliuvo?
O čia – gluosnio kelmas tarp mūsų daugiabučio gyvenamojo namoVilniaus senamiestyje ir lenkiškos Adomo Mickevičiaus gimnazijos. Jos direktorius paliepė tą gluosnį iškirsti, nes „lapai krenta – teršia“. Turbūt jam labiau patiktų, jei vietoje lapų augtų pinigai.
O štai šitą ąžuolą Bestraigiškės miške, netoli nuo tos sodybos, kurioje vasaroju, pavyko išsaugoti. Išstypęs, nes tarp kitų aukštų medžių augo. Ėjau pro šalį, žiūriu – kirtimas. Paprašiau tą ažuolą palikti. Turbūt jo nebelies“.
Dingusi gamta
- O kiek Druskininkų medžių pavyko nuotraukose įamžinti?
- Dingusių, kurių jau nėra, nes nukirto - apie du šimtus. Kurorto dailės salone buvo surengta mano nuotraukų paroda „Medžiai, kurių nėra“. Po kelių dienų ją nuėmė, nes kilo triukšmas savivaldybėje.
Sykį einu ir matau: stovi vyrai su pjūklais prie klevo, kuris taip gražiai pasviręs. Paklausiau: „Kodėl pjausit?“ „Ar nematai, kad kreivas?“ - atsakė. „Tai ir aš kreivas, ir mane nukirskit“, - pasiūliau.
Prisimeni palinkusį beržą Vilniaus universiteto kiemelyje? Sakiau Filologijos fakulteto dekanui: nugrius, paremkite. Pritarė, bet nedarė. Ir nuvirto tas beržas žiemą, sniego neatlaikęs. O sodino jį buvęs universiteto sargas Bronius Zaremba, kuris universiteto biblioteką 1943 metais nuo sudeginimo apgynė, pavaišinęs degtine vokiečių kareivius.
- Šį pavasarį pranešimų apie medžių kirtimus miestuose daug. Pjauna dešimtis net Kauno botanikos sode. Jurbarke prie upelio kelis šimtus gluosnių ir kitokių medžių nurėžė - spygliuočiais pakeis. Vilniaus universiteto mokslininkė Filomena Kavoliutė apie tai papasakojo vienam Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos vadovų, tai jis ramino: „Baikit tą medžių kultą“.
- Nesistebiu. Buvusio tos sąjungos vadovo Regimanto Pilkausko patarimu nupjauta daug Druskininkų tuopų, kurių ten įveisė Gardino, Varšuvos ir Vilniaus universitetų mokslininkai. Sodino jas gydymo tikslais, o R.Pilkauskas pasakė – menkaverčiai medžiai, čiaudėsit nuo jų pūkų, kirskit.
- Ir Jurbarko rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas visom keturiom už medžių kirtimus.
- Ir tuo nesistebiu. Gal prisimeni, kas pasisakė už Druskininkų botanikos draustinio panaikinimą? - To miesto aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Algirdas Petkevičius.
Kai jį, baigusį profesinę technikos mokyklą, paskyrė vadovauti Druskininkų gamtosaugai, pirmiausia buvo likviduotas Ratnyčėlės ichtiologinis, paskui botanikos draustiniai, sumenkintas Raigardo draustinio statusas, sustabdytas Mergelių akių draustinio steigimas.
Dabar Druskininkuose jau nebėra draustinių. Kitapus Nemuno dar buvo Avirės hidrografinis draustinis, tai ir jo ribas sumažino, kad galėtų ten iškirtę mišką padaryti slidinėjimo trasas. Kirtimų projektą rengė miškininkas Algirdas Brukas, o suderino Saugomų teritorijos tarnybos vadovė Rūta Baškytė.
O kaip Druskininkų alkakalnio pušis iškirto, kad ten galėtų pastatyti degalinę? Pirmasis leidimą kirsti pasirašė minėtasis gamtosaugininkas A.Petkevičius. Kai tuometiniam prezidentui Valdui Adamkui buvo perduotas druskininkiečių protestas su 600 parašų, jis pasiūlė Vyriausybei apsvarstyti šį klausimą. Tuo metu aplinkos viceministru dirbo buvęs Druskininkų vyriausiasis architektas Eugenijus Palavinskas. Jis Vyriausybės posėdžio išvakarėse paskambino į Druskininkus – ką nors darykit, nes rytoj jau bus uždrausta kirsti. Tai pušis 3 valandą nakties nurėžė! Po to A.Petkevičius atsistatydino, E.Palavinską atleido iš darbo, bet vėliau paskyrė Alytaus apskrities viršininku.
O masiškas brakonieriavimas? Oficiali medžioklė susimaišiusi su brakonieriavimu, tiek legalūs, tiek nelegalūs medžiotojai siautėja laukuose, miškuose, pakiemiuose. Inspektoriai tai žino, bet tik dėl akių vieną kitą pagaudo. Sykį irstėmės valtimi vienam Dzūkijos ežere - 22 tinklus aptikome. Bene inspektoriai to nežino? Vietos žmonės sakė – jie išsigriebia iš tinklų tiek žuvų, kiek jiems reikia. Prisimeni, kaip Dzūkijoje prieš keletą metų nuskendo dviejų regioninių parkų direktoriai? Vietos žmonės pasakojo, kaip ten buvo: prieš šventes išplaukė jie į ežerą parsivežti žuvų iš brakonierių tinklų, perkrovė jomis valtį, papūtė stiprus vėjas ir ji apvirto.
Valstybinės gamtosaugos nebeliko. Nei Aplinkos ministerijoje, nei savivaldybėse ir kitose įstaigose, kurioms valstybė pavedė gamta rūpintis. Gamtosauga susimaišė su statybomis ir kitais dalykais ir ištirpo. Inspektoriai dabar gyvena ne tiek iš atlyginimų, kiek iš kyšių, kad leistų statybas ar bent jų nematytų. Ar vietos žmonės į juos kreipiasi, kai kas atsitinka? Ne, nes žino, kad beprasmiška. Jie kreipiasi į, pavyzdžiui, televizijos „Gamtos patrulius“. Ir kai šie nuvažiuoja į vietą ir ieško aplinkosaugos inspektorių, šiaip taip juos pažadina ir kalbina, tai tie nenori kalbėti arba nieko nežino, pikti, surūgę...
Nuosavybė – ne šventa
- Tai kodėl gamtosauga ištirpo?
- Sykį, dar gerokai prieš Atgimimą, amžinatilsį profesoriai Alfonsas Basalykas, Česlovas Kudaba ir aš beveik visą naktį kalbėjomės prie laužo apie tai, kad nuosavybė turi būti šventa. Kad gamta neturi būti visų namai, nes tada ji bus viešnamis. Kad ją išgelbėtų nuosavybė – privati žemė, privatūs miškai, privačios upės. Visi trys, taip pat ir aš, tai minčiai pritarėm.
Dabar žinau, kad tai buvo klaida. Šventa gali būti tiktai gyvybė, o ne nuosavybė, t.y. šventa turi būti pati gamta, o ne santykiai su ja, juo labiau turtai, nuosavybės forma. Kai aš einu per mišką, tai man tas pats, koks jis – valstybinis ar privatus, man tai – Lietuvos miškas. Paukščiui irgi tas pats, ant kokios šakos tūpti – valstybinės ar privačios, grybui augti, medžiui šlamėti – taip pat tas pats. Jeigu norime saugoti Lietuvą, tai įstatymai turi ginti jos gamtą kaip vienumą.
Kai atėjo laikai, kuriais nuosavybė įgijo šventumo statusą, šeimininką, atrodė, kad bus geriau. O tuo tarpu – vis blogiau ir blogiau. 2007 metų balandžio 4 dieną Rašytojų sąjungos suvažiavime buvo priimtas Lietuvos rašytojų kreipimasis į šalies piliečius. Pacituosiu bent dalį to laiško, kurio tekstą ir aš padėjau kurti:
„Pirmaisiais šio laiško žodžiais tebus pasakyta, kad Lietuvos rašytojai visada – nuo Mikalojaus Daukšos ir Antano Baranausko – gyrę ir gynę savo Tėvbynės gamtą, šiandieną, devynioliktais nepriklausomybės metais, jaučia kaip niekada gilų nerimą dėl jos tolimesnio likimo. Jau nekalbant apie prigimtinę visų piliečių teisę naudotis jos teikiamomis malonėmis, dvasiniais ir materialiniais gamtos turtais.
Manome, jau kiekvienam akivaizdu, kaip iš užkulisių milijonų valdomas korupcinis buldozeris traiško gamtos, o sykiu ir kultūros paveldą visoje Lietuvoje – nuo Druskininkų iki Kuršių nerijos. Akivaizdu, jog valstybės gamtosaugos struktūros tapo neįgalios, o Vyriausybė bei Seimas išsigimė iki tokio laipsnio, kad nesidrovi dalyvauti korupcinėse akcijose ir bylose.
Manome, jog absoliučiai bergždžios buvo visuomenės viltys, kad Prezidentu tapus gamtosaugos specialistui, padangė Lietuvoje nors kiek praskaidrės. Deja, gamtosaugos ūkanos virto tamsia naktimi; Jo Ekscelencija Valdas Adamkus atrodo viskuo patenkintas, spaudžia korupcijos bosų rankas, skirdamas juos į aplinkos ministrus.
Atėjo metas petys petin ginti savo Tėvynę, jos gamtą, savo gimtuosius namus, gimtąją žemę, mums paliktą ir patikėtą anksčiau gyvenusių kartų. Pavieniai balsai jau nieko nereiškia, atskirus kovotojus įmanoma nutildyti, apkaltinus būtu nebūtu, netgi sunaikinti. O visų mūsų balsas gali nulemti daug ką, net ir tolesnį Tėvynės kelią po būsimųjų Seimo rinkimų.
Šiuo laišku mes buriamės patys, Lietuvos rašytojai, ir šaukiame jus, visi geros valios žmonės: kaip vienas stokime ginti laisvos, visiems prieinamos, nesubjaurotos Lietuvos“.
Nuo to laiško paskelbimo praėjo 4 metai. Kas pasikeitė? Niekas. Neseniai perskaičiau savaitraštyje „Atgimimas“ V.Adamkaus interviu: „Mūsų visuomenė gamtos apsaugos požiūriu praktiškai yra analfabetinė“. Anot jo, „priežasčių nereikia ieškoti valdžios institucijų koridoriuose, veikiau – visuomenėje, kuri yra nejautri gamtai ir nesirūpina jos turtų išsaugojimu ateičiai“. Nesąmonė. Nesakyčiau, kad mūsų visuomenė nejautri, analfabetiška. Tai valdiškoji, valstybinė gamtosauga analfabetiška ir neveikianti.
Milijonieriai ministrai
- Daug gamtininkų teigia, jog Aplinkos ministerijos pirmtakas - iki Atgimimo egzistavęs nedidukas Valstybinis gamtos apsaugos komitetas – nuveikdavo gamtos labui daugiau negu dabar toji milžiniška ministerija.
- Jis rūpinosi tik gamta. O paskui buvo nulipdyta Aplinkos ministerija. Ir nesuprasi, kas yra aplinka jos pavadinime, o ir žodis „apsauga“ iškrito, vadinasi, nėra ką ir nebereikia saugoti.
- Gal tas pavadinimas – vertimas, Vakarų mėgdžiojimas?
- Žinoma, taip. Daug ką išverčia nepagalvoję, nepaieškoję gero lietuviško atitikmens. Pavyzdžiui: „Kertinės miško buveinės“. Ką lietuvių žodynas apie kertę sako? Kad tai tamsi, nyki vieta. Negi tokios yra tos kertinės miško buveinės? Priešingai.
Minėtasis ministerijos pavadinimas buvo sukurtas tose šalyse, kur jau nebėra ką saugoti, gamtos nebeliko, tik aplinka. Baltarusiai, ir tie turi Gamtos išteklių ir gamtos apsaugos ministeriją.
Mūsų aplinkiečiai, ar kaip jie dabar vadinasi (nebe aplinkosaugininkai), užėmė daug pastatų, pristeigė regionų departamentų, išplėtė rajonų agentūras, prikepė šimtus biurokratų ir dubliuoja vieni kitų darbą. Bet blogiausia, kad valstybinės gamtosaugos nebeliko kaip funkcijos, ji tapo kažkokia pridėtine, taigi kaip ir nereikalinga.
- Kai kas kritikuoja, jog šiai ministerijai pastaraisiais metais vadovauja ne gamtos specialistai, o politikai. Panašiai yra ir kitose ministerijose.
- Buvęs prieškario Lietuvos miškų ministras Algirdas Matulionis, pokario Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Viktoras Bergas taip pat buvo politikai, tačiau – gamtos ir gamtosaugos. O dabar politika suprantama tiktai kaip partinė ir „aplinkai“ ateina vadovauti ne gamtininkai, o statybininkai, urbanistai, architektai, finansininkai, pasiųsti partijų.
- O dar kai nusiperka ministro postą už keletą šimtų tūkstančių litų, kuriuos statybos bendrovės skiria kokiai nors klounų partijai...
- Paskutinysis Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Kazys Giniūnas gyvena lūšnelėje vidury miškų. O pažiūrėk, kaip gyvena tie vaikinai, kurie pabūna aplinkos ministrais? Vienas jų, neminėsiu pavardės, prieš ateidamas ministrauti guodėsi, jog gyvena bandrabutyje ir turi vienerias kelnes. O išėjo iš to posto milijonierius. Ir kiti tokie tampa ten pabuvę.
Molinis monstras
- Kai kurie gamtinininkai mano, jog padaryta klaida prijungiant prie Aplinkos ministerijos Statybos ir urbanistikos ministeriją – pastarosios sritys užgožė gamtosaugą.
- Joms vieta nebent Ūkio ministerijoje. Dėl to gamtosauga ir ištirpo, tik struktūra, etatai liko ir net išsipūtė. Aplinkos ministerija tapo monstras, kuris turi rūpintis daug kuo - atliekomis, statybomis, miškais, kaip apšiltinti sienas ir kaip apginti varles per jų nerštą, kai jos masiškai ropoja per kelius.
Rezultatas – sužlugdyta gamtosauga. Gamta šiai ministerijai tapo buvus nebuvus, nes iš jos jokios naudos, nebent kada kokią žuvelę iš tinklo išsitraukti. Ar, pavyzdžiui, kas nors žino, ką veikia Aplinkos ministerijos Miškų departamentas? Prieškarinis Miškų departamentas oho koks buvo, visą Lietuvos miškų politiką formavo, o dabar - sėdi jie ten ausis suglaudę, nei girdėt, nei regėt, todėl verslininkai miškuose valdžią diktuoja.
Patogus gyvenimas tvirkina žmones. Jau turbūt nedaug rastum tokių gamtosaugininkų, koks Marijampolėje buvo Antanas Kreivėnas arba Kėdainiuose – Mykolas Armonavičius. Jie buvo gamtosaugininkai iš pašaukimo, o dabartiniai – ponai. Pažiūrėk, kokie jie įmitę ir kiek jų yra, pradedant rajonuose ir baigiant Vilniumi, kokią gerą techniką turi ir kokias galimybes – nepalyginsi su ankstesnėmis.
Neseniai vienam laikraštyje skaičiau, jog Vilniuje darbininkai genėjo medį ir pabiro iš jo uokso dešimtys retų, į Raudonąją knygą įrašytų šikšnosparnių. Vadinasi, ne genėjo, o nupjovė medį, tik genėjimu vadina. Valstybinė gamtosauga turėjo tuo susidomėti ir nubausti, o ar tai padarė? Ne.
Gamtai, Žemei reikia pastovumo, o ne partijų komandiruojamų ministrų. Miške, gamtoje laikinų žmonių ir laikinų darbų neturi būti. Reikia tvirtos gamtosaugos.
Ratai yra, bet nesisuka
- Tad apibendrinant – ką daryti?
- Bijau, kad pairo visa mūsų valstybė. Panašiai yra ir kitose srityse, ne tik gamtosaugoje. Čia tik akis labiausiai bado, nes visi mato, kai medį nupjauna. Bet ir kitur tas pats. Žiūrėk, kaip beviltiškai žmonės kovoja dusinami kiaulynų tvaiko, kaip išradingi bei atkaklūs yra masiškų statybų miškuose ir paežerėse iniciatoriai, saugomų teritorijų puolėjai.
Nesakau, kad visai negalima miškuose statyti. Kur būta miške sodybos ir tebėra pamatai, kur liko išvežtų iš tos sodybos į tremtį palikuonių – tegul jie statosi. Nesakau nė kad
saugomose teritorijose viskas yra gerai. Jų šefė Rūta Baškytė geležinė moteris ir gamtosaugos fanatikė, tačiau jos rankos ne visur pasiekia, kai kur saugomos teritorijos apleistos. Tačiau tai ne priežastis jas naikinti, kaip kai kas siūlo.
Atrodo, yra viskas, ko reikia – ministerijos, departamentai, agentūros, inspekcijos, savivaldybės ir t.t. Visi ratai, ratukai ir varžteliai vietoje, o mašina - nevažiuoja. Jei ir daro ką, tai tarsi pajuokai. Su poetu Justinu Marcinkevičiumi pernai rudenį vaikščiojom po Sereikiškių parką Vilniuje, tai jis nustebo: „O kur liepos? Su Jonu Kazlausku jas sodinom, o nebėra...“ Nupjautos, mat atseit sovietinės buvo.
Česlovo Kudabos patartas dvejus metus studijavau Prahos aukštojoje ekologijos mokykloje, ten susidraugavau su čeku dendrologu, jis dabar turi medžių klinikas. Neseniai aplankė mane, tai skaudu buvo vaikščioti su juo po Vilnių, nes čekas stebėjosi mūsų medžiais – kankiniais.
Parodžiau Sereikiškių parke ąžuolą – seniausią Vilniaus medį, tai jis paklausė: „Ar norit, kad jis greičiau numirtų? Išvalykit pūzrus iš jo drevės, pašalinkit betoną aplink kamieną tiek, kiek laja aprėpia“. Ėjom tai sakyti į Vilniaus savivaldybę, kelis kabinetus apėjom – nieko gero. Beje, bičiulis grįžęs į savo klinikas pagal medžio gabalėlį nustatė, jog Sereikiškių ąžuolui gali būti gerokai daugiau metų, negu mes manom – apie 800, taigi jis ankstesnis už Gedimino pilį, dar iš Šventaragio laikų.
Bene vienintelė Vilniuje vieta, kur dar normaliai leidžiama augti medžiams, yra Prezidentūros parkas. Dėl to reikia pagirti V.Adamkų - jis paliepė sutvarkyti buvusį ten šabakštyną. Beje, parengti tvarkymo projektą buvo pavesta vienam žinomam dendrologui, neminėkim čia jo pavardės. Jis kur tik kreivas medis – kryžiuką padėjo: kirsti. Prezidentas pažiūrėjo į projektą ir paliepė: „Neįleiskit daugiau jo čia, susitvarkysim ir be projekto“. Ir sutvarkė puikiai.
...„Aš aukštiems valdžios vyrams esu alergiškas. Su jais pakalbėjus mane paupliais išmėto, todėl tokių pokalbių vengiu. Be to, dabar valdžia į tavo pastabas, nesvarbu, ar geras, ar kritiškas, gali numoti ranka“. Taip viename interviu sakė R.Sadauskas.
Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2011 04 26
Gamtosauga bejėgė prieš civilizaciją (2)
Sostinės Raugyklos gatvėje gyvenantis rašytojas ir Romas Sadauskas įsitikinęs, jog Vilniaus gamta jo valdininkams visiškai nerūpi, nors sostinės savivaldybėje yra netgi atskiras gamtosaugos skyrius, kuriame triūsia bene dešimt žmonių.
Tokią išvadą rašytojas sako padaręs po keleto skambučių šio skyriaus vedėjui Kęstučiui Turoniui. R.Sadauskas viso daugiabučio namo gyventojų vardu pranešė miesto gamtosaugininkų vadovui, jog veją prie namo bei jų pasodintus medžius baigia nuniokoti automobilių savininkai, statantys savo plieno žirgus ne ant asfalto.
"K.Turonis liepė man surašyti automobilių numerius. Taip ir padariau – surašiau, vėl skambinu ir diktuoju. Tai vyriausiasis Vilniaus gamtosaugos vadas nustebo, jog nepabijojau", - pasakojo R.Sadauskas.
Tada jam patarę kreiptis į miesto ekologinę policiją. "Na taip, pakviečiau ją. Atvažiavo. Nudrožė prie tų automobilininkų ir vietoje to, kad baustų, demonstratyviai kyštelėjo jiems rankas sveikindamiesi. Mūsų namo žmonės iškart suprato, kieno pusėje galybė", - stebėjosi R.Sadauskas.
Nesikišo ir Vilniaus kelių policija. O Senamiečio seniūnas, pasak R.Sadausko, apie tai nenori net kalbėtis.
Rašytojas šiame name gyvena jau keliolika metų. Pasak jo, anuomet namo gyventojai prisodinę medžių, kuriuos paskui globoję, pabardavę netgi ant vejos žaidusius savo vaikus.
"Kai kiemą ėmė okupuoti automobiliai, kaimynai man priekaištavo: rašai apie Dzūkiją, gini jos gamtą, o savo namo kiemo gamtos - ne. Tačiau paaiškėjo, jog įveikti Vilniaus valdininkų neįmanoma", - kalbėjo keliolikos knygų apie gamtą autorius.
Pasak jo, nusivylę namo gyventojai dabar jau ir patys nustojo rūpintis jo aplinka.
Savivaldybės Gamtosaugos skyriaus vedėjas K.Turonis "Sostinei" sakė, jog norėtų padėti žinomam gamtos rašytojui, tačiau negali. Pasak miesto vyriausiojo gamtosaugininko, Vilniuje yra kur kas didesnių bėdų.
Feliksas Žemulis, Lietuvos ryto priedas Sostinė, 1997 05 27