Daugybė draudimų ir ir ribojimų saugomose teritorijose skurdina kaimus ir net pačią gamtą, gilina socialines problemas, sukelia konfliktus ir nuteikia visuomenę prieš aplinkosaugą.
Taip teigia vilnietis 57 metų teisininkas Jonas Lipavičius savo magistro darbe „Saugomų teritorijų teisinis režimas Europos Sąjungos šalyse“, kurį jis apgynė M.Romerio universitete.
J.Lipavičiaus nuomone, Lietuvoje saugomų teritorijų režimas sukelia Konstitucijos 23 ir 54 straipsniuose išdėstytų nuostatų konfliktą. Šį režimą reglamentuojanti teisinė bazė yra sudėtinga, paini, neretai prieštaringa, dauguma draudimų ir ribojimų nustatyti ne įstatymais, o poįstatyminiais aktais, kas prieštarauja Konstitucijai.
Žemės savininkų ir naudotojų problemos saugomose teritorijose sprendžiamos vangiai, paplitę dvigubi standartai ir korupcija. Dauguma draudimų ir ūkinės veiklos ribojimų per griežti, o saugomų teritorijų tinklas, realiai apimantis net 80 proc. šalies ploto (nors oficialiai deklaruojama apie 15 proc.), yra neproporcingai didelis. Valstybė saugomas teritorijas steigia vienašališkai, neatsižvelgusi į žemės savininkų ir naudotojų interesus ir nesuformavusi kompensacijų jiems mechanizmo.
Susipažinti su šia studija galima interneto tinklapyje www.lietuvosmiskai.lt, o LŽ pateikia interviu su jos autoriumi.
Užprogramuotas konfliktas
- Kodėl ėmėtės tokios temos?
- Ne iš gero gyvenimo. Ligi tol buvau tik fizikas, 1976 metais baigiau fizikos studijas Vilniaus pedagoginiame institute. 2001 metais greta savo tėvų tėviškės Lazdijų rajone, prie Uosio ežero, nusipirkau žemės sklypą, kuriame buvo pirties pamatai, ir sumaniau ją atstatyti. Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsisakė leisti tai daryti, nes esą ten vandens apsaugos zona.
Argumentas, kad pirtis ten stovėjo tais laikais, kai tokios zonos ir juostos dar nebuvo sumanytos, nepadėjo. Laimė, šiai statybai neprieštaravo Lazdijų rajono savivaldybė ir man tą pirtį su priestatu vis dėlto pavyko atstatyti, nors dėl to teko net keletą metų su aplinkosaugininkais bylinėtis teismuose.
Ši karti patirtis ir paskatino mane susidomėti teisine aplinkosaugos, ypač saugomų teritorijų, puse. Įstojau į M.Romerio universitetą ir baigiau teisės studijas.
- Savo darbe kalbate apie Lietuvos Konstitucijos prieštaringumą. Paaiškinkite.
- Lietuvos Konstitucijos 23 straipsnis teigia: „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. O 54 straipsnyje nurodoma: „Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, priežiūra, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją“.
Per pastaruosius 20 metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo išaiškėjo ir toliau ryškėja atotrūkis tarp šių Konstitucijos straipsnių. Mano nuomone, prisidengiant 54 str. formuluote yra ignoruojama privati nuosavybė. Dar daugiau – suformuota saugomų teritorijų sistema yra nukreipta prieš privačią nuosavybę ir iniciatyvą.
Saugomos teritorijos Lietuvoje iš esmės yra tarsi tam, kad nuvarytų žmones nuo žemės. To net neslepiama - esą tam, kad būtų išsaugotas viešasis interesas ir nedominuotų privatus interesas, reikia išsaugoti gražiausias Lietuvos teritorijas neleidžiant žmonėms ten kurtis.
Nupirk, o ne atimk
- Kitaip tariant, žmogus priešpastatomas gražioms vietoms, gyvūnams, augalams ir panašioms gamtos vertybėms?
- Taip. O juk jis – ne mažiau svarbi gamtos dalis. Bet Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT) ragina gamtą saugoti nuo žmogaus, nuo jo privačios nuosavybės. Antai viename šios tarnybos leidinių sakoma: „Daugiausia problemų šiuo metu kelia privačios žemės nuosavybės atsiradimas saugomose teritorijose ir patirties sureguliuoti privačių asmenų veiklą stoka. Tai viena sudėtingiausių ir skaudžiausių problemų, pirmiausia nacionaliniuose parkuose, kuriuose privati nuosavybė yra nepageidaujama“.
- Kai 1991-1992 metais buvo įsteigtos dauguma dabar veikiančių saugomų teritorijų, kai kurie gamtininkai džiaugėsi, kad pavyko išsaugoti gražiausias Lietuvos gamtos vietas nuo laukinio kapitalizmo. Argi tas išsaugojimas yra blogai?
- Privatūs savininkai buvo sąmoningai ir iš anksto, prisidengus viešuoju visuomenės interesu, paskelbti gamtos priešais, ignoruojami bei kontroliuojami. Tai ne kas kita kaip socializmo tąsa, laisvo žmogaus naikinimas. Ko nepadarė okupacija, kolektyvizacija, vienkiemių naikinimai, trėmimai, sovietų generolo Vetrovo divizija, pabaigs VSTT.
Priminsiu, jog Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionaliniai parkai, Trakų istorinis nacionalinis parkas, Viešvilės valstybinis rezervatas ir 30 regioninių parkų buvo įsteigti net dar nepriėmus Saugomų teritorijų įstatymo. Tai buvo gerai organizuota kampanija prieš nuosavybės atstatymą vertingiausiose šalies teritorijose.
- Tačiau juk saugomų teritorijų yra daugelyje pasaulio šalių, kai kur gal net daugiau negu Lietuvoje?
- Ten jos steigiamos ir valdomos kitaip, negu pas mus – sudaromos sutartys su tose teritorijose gyvenančiais žmonėmis ir pan. - paisoma jų interesų. Pavyzdžiui, Prancūzijoje privačias žemes valstybė išperka iš savininkų. Išperka, o ne nacionalizuoja ar išstumia gyventojus, kaip yra Lietuvoje. Didžiojoje Britanijoje su vietos gyventojais pasirašomos ir kas 5 metai peržiūrimos sutartys, žmonės derasi dėl kompensacijų. Net Latvijoje jos numatytos. O mūsų Saugomų teritorijų įstatyme parašyta, kad kompensacijos gali būti išmokamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vadinasi - galima, bet nebūtina.
Seimas neseniai priėmė Įstatymą dėl geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių turtą. Neprieštarauju tam, tačiau argi nereikėtų kompensuoti ir dabartinėse saugomose teritorijose gyvenančių žmonių turto, kurį prarado jie ar jų tėvai, seneliai? Juk daugybė sodybų miškuose buvo nugriautos, daugiau kaip milijonas hektarų užsodinta mišku. Tie žmonės ar jų palikuonys dabar prašo leisti atstatyti sodybas ten, kur jos buvo. Neleidžia! Ar tai ne stalinizmas? Gal VSTT galėtų nurodyti, kiek kompensacijų išmokėta?
Vieniems galima, kitiems ne
- VSTT direktorė Rūta Baškytė neseniai mūsų laikraščiui sakė, jog kompensacijos yra ne VSTT, o kitos žinybos - Žemės ūkio ministerijos sritis. Be to, ji tvirtino, jog draudimų saugomose teritorijose beveik nėra, o ir ribojimų labai mažai.
- Kurgi ne... Pažeidžiant Konstituciją, draudimai ir ribojimai saugomose teritorijose įrašyti net poįstatyminiuose aktuose – Vyriausybės nutarimuose, aplinkos ministro įsakymuose ir pan.
Pavyzdžiui, Anykščių regioninio parko apsaugos reglamente nurodoma, jog nauji gyvenamieji namai tame parke privalo būti ne aukštesni kaip 7 m, ūkiniai pastatai – 5-6 m.
Tuo tarpu Statybos techniniame reglamente, kuris galioja visoje šalyje, rašoma, jog maksimalus namų ūkio pastato aukštis gali būti 8,5 metro. Tai kuo nusikalto Anykščių RP gyventojai, jei jiems nurodoma statyti žemesnius gyvenamus namus nei visiems kitiems ūkinius pastatus? Tokių ir panašių ribojimų yra aibė.
Draudimai, ribojimai – viena priežasčių, kodėl nyksta šalyje vienkiemiai, kaimai. Iki 1940 metų Lietuvoje buvo apie 400 tūkst. vienkiemių, juose gyveno apie 30 proc. šalies žmonių. Sovietmečiu keturi penktadaliai tų vienkiemių buvo sunaikinti, pamatai išvalyti ir tos vietos apžveldintos mišku. Vienur kitur pamatai dar yra, tebėra ir apie tuos pastatus liudijantys archyviniai dokumentai, tačiau atkurti sodybas neleidžiama.
Tiesa, neleidžiama ne visiems. Nuo 2006 metų, kai Konstitucinis Teismas uždraudė statybas miškų ūkio paskirties žemėje, saugomose teritorijose pastatyta keliasdešimt statinių. Vieniems galima, kitiems ne. Pavyzdžiui, man aplinkosaugininkai draudė statytis, o greta, prie to paties ežero, iškilo 4 sodybos.
Gamtai reikia ir žmogaus
- Tačiau pastaraisiais metais stengiamasi privilioti į saugomas teritorijas kuo daugiau žmonių – statomi lankytojų centrai, tiesiami pažintiniai takai ir t.t.
- Tušti tie lankytojų centrai, tai tik pinigų plovimas. Pavyzdžiui, Krekenavos RP pastatė lankytojų centrą, o lankytojų jame nėra, tai veža ten privaloma tvarka moksleivius.
O Anykščių lajų takas – ar neprimena kažkada garsėjusios Artūro Zuoko idėjos pastatyti Vilniuje Gugenheimo muziejų? O saugomų teritorijų schemų, planų konvejeris? Tyčia jų tiek daug daro – kad daugiau galėtų pinigų išplauti. Nesuprantu, kur žiūri FNTT, STT ir kitos kontrolės žinybos.
- Bet negi kas Lietuvoje suinteresuotas tuo vienkiemių ir kaimų nykimu?
- Ar mažai pas mus bolševikų? Tačiau jau daugėja gamtosaugininkų, kurie suvokia, kad reikia išsaugoti ne tik skruzdėlytes, paukščius, kraštovaizdį ir panašiai, bet ir vietos žmones. Ūkininkas – vienas didžiausių gamtos draugų. Be jo nyksta žalčiai, driežai ir kai kurie kiti gyvūnai, augalai, net ištisos gamtos buveinės. Antai dabar skelbiami pievų šienavimo ir panašūs projektai. Ar ne todėl, kad nebeliko gamtoje žmonių ir nebėra kam ja rūpintis, ją saugoti, globoti?
Apie nenormalią situaciją saugomų teritorijų sistemoje ir jos valdyme jau prasitaria ir šios sistemos specialistai, pavyzdžiui, geografas, Vilniaus universiteto profesorius P.Kavaliauskas. Savo interviu dienraščiui „Vakarų ekspresas“ apie aplinkosaugą ir aplinkosaugininkus jis pareiškė:
,,Lietuva tampa paukščiams, žinduoliams, ropliams ir varliagyviams svarbi teritorija, o žmogui nebelieka vietos, tai - kažkokia manija. Priviso įvairiausių fobijų, daug kas politizuojama. Aiškinama, kad nieko negalima daryti, nė pėdos žengti, esą viskas totaliai šventa. Tai - savęs sureikšminimas. Neretai jokio viešojo intereso net nėra: jie gauna projektus, užsakymus, Europos Sąjungos pinigus. Jiems kuo daugiau saugomų teritorijų - tuo geriau, nes gauna užsakymus, darbus ir pinigus.
Baisiausia, kai aplinkosauginės institucijos nemato ir kitų interesų. Neturi būti diktatūros, ypač - bukos. Neretai brukama mintis, kad kas nors bus sunaikinta, tačiau net nepagalvojama, kad tos gamtinės vertybės išliko net tada, kai visai jokio apsauginio režimo nebuvo. Tas gąsdinimas dažnai nepagrįstas.
Aplinkos ministerija taip sutvarkė, kad ruošiant koncepcijas Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos nuomonė yra kone kaip Konstitucinio Teismo. Net nediskutuojama, nesvarstoma ir neskundžiama. (...) Iš vienos pusės kariauja visokie verslininkų, statybininkų klanai, o iš kitos pusės - aplinkosaugininkų klanai. Ar žalias, ar raudonas terorizmas, jie yra vienodai blogi."
Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2011 10 19