Didžiausią savo lobį archeologas jau iškasė

Klaipėdos universiteto vyresniojo mokslo darbuotojo Vykinto Vaitkevičiaus mokslinių darbų sąrašas netrumpas, o pavardė - daug kam žinoma: V. Vaitkevičius – vienas autoritetingiausių mūsų šalyje senųjų Lietuvos šventviečių tyrinėtojų. Šis archeologas yra iškasęs ne tik vertingų senovės radinių, bet ir lobį. 

"Archeologija - mano gyvenimo būdas. Sunku net pasakyti, kada ir kur ji baigiasi bei prasideda", - sako V. Vaitkevičius.

Dar būdamas 24 metų jis išleido savo pirmąją beveik 800 puslapių knygą "Žemaitija" - šio mūsų šalies regiono senųjų šventviečių studiją. Retai kieno pirmojoje knygoje būna tiek puslapių.

Po dviejų metų V. Vaitkevičius tapo humanitarinių mokslų daktaru - vienu jauniausių Lietuvoje. Neseniai išspausdinta jau penktoji jo taip pat neplona šventviečių knyga - "Aukštaitija".

Baigęs studijas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, laikinojoje sostinėje gimęs Vykintas, būdamas vos 22 metų, spėjo nebrangiai nusipirkti Vilniaus rajono Šventininkų kaime sodybą ir Vilniaus erzelį iškeitė į ramią kaimo nuošalumą. Iš čia jis važinėja į paskaitas ir archeologines ekspedicijas, keliauja po šventvietes.

"Augau Kauno ąžuolyne, studijuodamas Vilniuje gyvenau Krivių gatvėje, o istorinius Šventininkus irgi pasirinkau neatsitiktinai", - pusiau juokais, pusiau rimtai dėstė Vykintas.

Jo žmona Daiva - vyrui neretai talkinanti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tautosakininkė, taip pat, kaip ir Vykintas, mokslų daktarė. Jiedu kartu parašė ne vieną mokslinį darbą. Daiva ir Vykintas Vaitkevičiai turi dešimties metų sūnų Vykintą ir septynerių metų dukterį Vykintę. Galbūt tai ir yra didžiausias V. Vaitkevičiaus lobis?

Su šiuo mokslininku mėnesį plaukėme ekspedicijoje Nerimi beveik nuo jos ištakų Baltarusijoje iki santakos su Nemunu Kaune. Patraukė jo atkaklumas: nors pavargęs, tačiau vis tiek neskubėdavo ilsėtis į stovyklą, o liepdavo stoti prie piliakalnių, pilkapių, kaimų ir ilgai po juos vaikščiodavo kalbindamas vietos žmones bei užrašydamas jų pasakojimus.

Tos paprastų kaimo žmonių poringės jam buvo tokios įdomios, jog akademišką mokslininko santūrumą dažnai nustelbdavo jaunas kraujas - Vykintas šūkaudamas čia pat ant kranto sutrypdavo pergalės šokį. "Prie Neries taip įspūdinga, jog nesitraukčiau iš čia visą gyvenimą", - žavėjosi jis.

Žemę gramdė mentelėmis

Praėjusios savaitės pavakarę aplankiau V. Vaitkevičių mažame Elektrėnų savivaldybės Bajorų kaime. Čia mokslininkas tyrinėjo XIV amžiaus pabaigos - XV amžiaus pradžios archeologijos paminklą - sudegintų mirusiųjų žmonių kapinyną ir aukavietę.

V. Vaitkevičiui talkino archeologė, Kaišiadorių muziejaus muziejininkė Augustina Grinkevičiūtė ir keletas studentų bei moksleivių.

Briaunio ežero pakrantėje iškastuose plotuose neburzgė nei buldozeriai, nei ekskavatoriai ar kitokia technika. Net kastuvų čia buvo mažai - žemę tyrėjai skuto mažomis mentelėmis, panašiomis į tas, kuriomis statybininkai mūrija sienas. "Jos beveik tokios pat, tik stipresnės ir pagaląstos", - patvirtino Vykintas.

Iš šono žiūrint, veiksmas atrodė lyg sulėtintame kino filme – vaikinai ir merginos po milimetrą gramdė žemę ir aptiktus kaulų gabalėlius, šukes bei kitokius radinius atsargiai dėjo į plastikines dėžutes. Išskustą žemę semtuvu bėrė į kibirus ir po to dar persijodavo sietu ieškodami, gal liko koks nepastebėtas daiktas.

Be abejo, čia nepaskubėsi. Ar saulė kepina, ar lietus lyja, privalai dirbti kruopščiai tarytum laikrodininkas. "Archeologo darbe svarbiausia - kantrybė", - patvirtino V. Vaitkevičius.

Nivelyru išmatavęs kasinėjimų parametrus ir pasižymėjęs juos brėžinyje, jis ėmėsi metalo ieškiklio: palei pat žemę vedžiojo ilgą strypą, panašų į tą, kuriuo šienpjoviai mieste pjauna žolę. Dažnoje vietoje ieškiklis cypė tarytum šikšnosparnis - signalizavo apie žemėje gulintį metalą. Tose vietose buvo dirbama ypač atsargiai.

"Čia gausybė radinių, - patvirtino archeologas, - kasdien aptinkame 20-30 metalo dirbinių, o kur dar keramika, kaulų liekanos ir kitokie radiniai".

Nakvojome pasitiesę miegmaišius ant grindų buvusioje kaimo mokykloje, kur V.Vaitkevičius įsikūręs su savo talkininkais. Jo sūnus, atostogaujantis greta tėčio, greitai užmigo, o mudu su Vykintu dar ilgai kalbėjomės. Jūsų dėmesiui - dalis šio pokalbio.

Išgelbėjo nuošalumas

"Dirbame čia antrus metus, aptikome labai daug vertingų radinių, tačiau dar daug jų liko - tokia unikali yra ši vieta. Anksčiau toji pakrantė buvo ežero sala, ir žmonės atplukdydavo į ją sudegintų mirusiųjų palaikus. Mūsų protėvių pagonių paprotys kremuoti mirusiuosius gyvavo iki krikščionybės", - pasakojo V. Vaitkevičius.

Įdomiausias atradimas glūdėjo kapinyno papėdėje. "Mano talkininkas Mantas Lapeika atsitiktinai nusinešė ten metalo ieškiklį, ir jis ėmė zirzti. Vos pakasę radome kirvių, iečių antgalių. Šioje vietoje mirusiųjų didikų garbei buvo aukojami jų ginklai. Tai pirmoji Lietuvoje geležies amžiaus ir viduramžių laikotarpio paaukotų ginklų radavietė", - džiaugėsi mokslininkas.

- Vadinasi, lobių ieškotojai - vadinamieji digeriai - jos nebuvo aptikę?

- Šią vietą išgelbėjo jos nuošalumas. Tačiau kitur digeriai yra ne kartą aplenkę archeologus ir net nuniokoję ne vieną istorijos paminklą. Prisimenu, tyrinėjau pilkapį Širvintų rajone. Po kurio laiko sužinojau, jog vienas digerių netoli mano iškasto šurfo (kasinio - red.) rado senovinę II amžiaus Romos monetą. Blogiausia, jog digeriai ne tik neperduoda savo radinių muziejams, bet ir nenurodo tiksliai, nei kur, nei kada juos aptiko. Be konteksto radiniai tampa neįdomūs.

- O jūs lobį esate radęs?

- Nedidelį - faktiškai tik išbarstyto lobio monetų: keletą sidabrinių Prahos grašių. Juos aptikome drauge su bendradarbiu Linu Kvizikevičiumi 2004 metais. Dabar šis lobis saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

- Ar archeologas pripranta prie adrenalino: kasi ir ūmai matai - lobis ar šiaip didelė vertybė...

- Archeologą, istoriką adrenalinas užplūsta ir tada, kai jis po ilgų tyrimų padaro įdomias, netikėtas išvadas ar bent prielaidas - pavyzdžiui, apie senovės genčių migracijas ir t.t.

Suklastoti - įmanoma

- Kiek Lietuvos ištirta archeologiškai?

- Mūsų, archeologų, manymu - 1-2 procentai. Ypač mažai tirtas Užnemunės kraštas -Suvalkija. Labai mažai žinome apie kai kuriuos laikotarpius, paminklų grupes. Pavyzdžiui, Žemaitijos piliakalniai - kiek Liudvikas Kšivickis patyrinėjo juos prieš šimtą metų, tiek ir žinome. Tik pastaraisiais metais šiek tiek patyrinėtas Medvėgalio piliakalnis, taip pat kai kurie Šilalės, Šilutės rajonų piliakalniai. Kokios galingos mūsų piliakalnių sistemos ir kaip mažai apie jas žinome... Labai mažai tyrinėti ir Rytų Lietuvos bronzos amžiaus laidojimo paminklai.

- Tad Pilėnus, Vorutą dar realu rasti?

- Tai hipotezės. Bet mokslas iš jų ir susideda, jis yra savotiškas žaidimas. Jei laikaisi jo taisyklių, t.y. garbingai žaidi, ieškai argumentų, randi, gražiai juos apipavidalini, pritaikai, kaip tavo susikurtai hipotezei tinka, tai ir gerai.

- O negarbingai žaisti - klastoti archeologijoje įmanoma?

- Be abejo. Pavyzdžiui, jei kasinėji vienas, tai beveik viskas priklauso tik nuo tavo sąžinės. Žinoma atvejų, kai tyrimų duomenys buvo suklastoti. Beje, Lietuvos archeologai iki šiol neturi savo rašytinio garbės, etikos kodekso - kas nori, vadovaujasi nerašytomis taisyklėmis. Bet kada nors toks dokumentas turės būti.

Gali glūdėti ir sprogmenų

- Ar archeologo darbas gali būti pavojingas? Juk kasinėjamoje žemėje gali būti sprogmenų, maro ar kitokių baisių bacilų?

- Dar negirdėjau, kad kas mūsų krašte būtų užsikrėtęs požeminėmis bacilomis, nors ir sako, jog kai kurios jų ir ten išgyvena šimtmečius. O sprogmenų pavojus realus. Antai kolegė Augustina Grinkevičiūtė miške prie Darsūniškio (Kaišiadorių r.) aptiko dvi prieštankines granatas. Kolega Rytis Jonaitis, dirbęs Vilniaus rotušės aikštėje, pasakojo, jog atkasė nesprogusį sviedinį. Važinėjo aplink technika, vaikščiojo žmonės... O kai pagaliau buvo pranešta išmintuotojams - tie net aplinkines gatves užtvėrė!

- Jūs - lieknas. Ar archeologijoje nereikia daug fizinės jėgos? Drūti stipruoliai gal daug iškastų?

- Čia svarbiausia - kantrybė. Gali būti labai stiprus, bet jei turėsi mažai kantrybės ir valios, ilgai šio darbo neištversi.

- O kaip jūs, archeologai, sužinote, jog jau galima toliau nebekasti - "padėti tašką"?

- Mūsų nerašyta taisyklė - kai jau viską ištyrei, išsiaiškinai ir nieko neberandi - "dar sukask daržą" (taip sakome). Nes tada pasitaiko netikėtų atradimų. Pavyzdžiui, Regina Volkaitė - Kulikauskienė tyrinėjo Maišiagalos piliakalnį, kur XIV amžiuje sudegė pilis. Jos griuvėsius žmonės, matyt, tada užpylė smėliu. Archeologė prisikasė iki to smėlio, manė - viskas, metas baigti, tačiau dėl viso pikto nutarė dar pakasti. Ir rado sudegusių tvartelyje avių skeletų bei kitokių radinių.

- Ieškote ir tyrinėjate įvairius pilkapius, piliakalnius. O piliakalnį greta jūsų namų, girdėjau, aptiko žmona Daiva?

- Iš tiesų Pašulniškių piliakalnio radimas - jos nuopelnas. Tai buvo prieš dvejus metus gruodžio mėnesį. Susiruošė pasivaikščioti, kvietė ir mane. Turėjau darbo, sakau - neisiu. O ji išdrožė ir grįžo patenkinta: "Piliakalnį radau!" Tada visa šeima patraukėme pažiūrėti. Priėjęs apstulbau – iš tiesų piliakalnis: pylimai, grioviai, aikštelė, tik mišku apaugę. Tokių Lietuvos istorijos paminklų Vilniaus krašte dar yra "neatrastų".

Užmirštos sostinės apylinkės

- Jūs ypač pagarsėjote šventviečių tyrimais. Tai - irgi darbas ar hobis?

- Tai svarbiausia mano mokslinės veiklos dalis. Aišku, jei tik jas tyrinėčiau, likčiau siauros specializacijos mokslininku. Susidomėjau jomis dar mokydamasis vidurinėje mokykloje, kai dalyvavau kraštotyros ekspedicijoje Alytaus rajono Daugų apylinkėse. Tame nedideliame rajone ypač gausu šventviečių - alkakalnių ir šventų akmenų.

Tirti šventvietes paskatino ir istorikas docentas Vytenis Almonaitis. Sužinojęs, jog renkuosi archeologiją, paakino: imkis senovės lietuvių kulto vietų, jos mažai tyrinėtos, problemiškos. Taip ir prasidėjo.

- Išleidote keletą knygų apie šventvietes. Ar dar daug liko jų tirtinų Lietuvoje?

- Daugybė! Reikia aprašyti Pietų Lietuvos - Dzūkijos, taip pat Užnemunės šventvietes. "Laukia eilės" jos ir Vidurio, Šiaurės Lietuvoje. Aprašiau pusės Lietuvos šventvietes, dar daug darbo liko. Medžiagą kaupiu ne vienerius metus. Padeda ir talkininkai.

Paradoksas, bet ypač mažai tyrinėta ir net dar daug nerasta Vilniaus krašto šventviečių, piliakalnių, pilkapių, o juk jie šiose apylinkėse yra didesnės svarbos nei kitur: juk čia pat - sostinė. Tačiau tarpukariu Vilniaus kraštas lietuvių istorikų, kultūrininkų liko netyrinėtas, nes buvo okupuotas. Menkai jis tiriamas ir dabar. Tai pasakytina ne tik apie archeologiją, istoriją, bet ir apie etnografiją, folklorą.

- Gal trukdo tai, jog ten retai kalbama lietuviškai?

- Dažnai būtent todėl. Tačiau kaltas ir mūsų nusistatymas, kurio turėtume atsikratyti. Juk Vilniaus krašte gyvenantys žmonės yra taip pat tradicijų saugotojai, kaip ir kitų Lietuvos vietovių žmonės. Tačiau dažnai tyrinėjimų objektus renkamės pagal lietuvių kalbos paplitimą. Tad nenuostabu, jog ligi šiol bene didžiausią aktyvumą Vilniaus krašte rodo ne Lietuvos, o Lenkijos mokslininkai.

Panaši padėtis yra net Vilniuje. Ką žinome apie sostinės senovę? Antai lenkai 1930 metais išleido kapitalinį leidinį lenkų kalba "Vilnius ir Vilniaus apylinkės". O mes ką turime? Ligi šiol tik 1970-ųjų metų autorių kolektyvo "Vilniaus istoriją", po to Vlado Drėmos "Dingęs Vilnius". Ir toliau publikacijų beveik nėra. Kauniečiai išleidžia jau bene aštuntąjį Kauno istorijos metraščio tomą, o Vilniuje dar tik rengiamasi pradėti leisti tokį leidinį.

Šventvietes parodo tautosaka

- Tačiau kaip įmanoma įvardyti: štai ši vieta - šventvietė? Juk tiek daug laiko praėjo...

- Iš tiesų tai ne visada yra paprasta. Labai dažnai gelbsti tautosaka - iš kartos į kartą perduodamų liaudies padavimų, pasakojimų klodai, kur minimi Perkūno akmuo, Dievo kalnas, Šventas kalnas, Šventa upė ir t.t. Vietovardžiai gyvena ilgai ir daug ką byloja.

Tenka daug laiko praleisti studijuojant istorinius dokumentus, rankraščius, publikacijas ir kitokią medžiagą archyvuose, institutuose. Ir kai atsiranda klaustukų - susirenki senovinių, dabartinių ir kitokių žemėlapių komplektą ir važiuoji ieškoti konkrečios vietos. Teko išvažinėti dviračiu, išvaikščioti pėsčiomis nemažai Žemaitijos, Aukštaitijos ir kitų Lietuvos vietų.

- Kurios šventvietės padarė didžiausią įspūdį?

- Bene 2003 metais kartu su istoriku Miroslavu Gajevskiu pavyko nustatyti vietą, kur buvo po mirties sudegintas didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas. Tai visai netoli nuo Širvintų rajono Jauniūnų seniūnijos ribos su Vilniaus rajonu, prie Gudulinės kaimo. Kadaise čia augo šventa Kukuveičio giraitė. XIX amžiuje Kukuveičio vietovardis išnyko, ir jo teko ieškoti istoriniuose dokumentuose, o paskui lokalizuoti šią vietą.

Dabar ten - laukai, tačiau vietovė nepaprastai vaizdinga. Iš jos matyti ir Vilnius, ir pušynuose skendinti Kernavė, tolumoje - Elektrėnai, Jonava. Pirmąkart ten vykome senuoju Širvintų keliu. Vežėmės vieno XVIII amžiaus dokumento nuorašą ir stengėmės pakartoti jame aprašytą kelią pro Kukuveitį. Kirtome upelį, pakilome į kalną ir supratome - atsidūrėme nepaprastoje Lietuvos istorijai vietoje. Apmaudu, kad visuomenė apie šią vietą ir toliau beveik nieko nežino.

O prie Kernavės kartu su šviesaus atminimo Ida Stankevičiūte pavyko rasti legendinio Pajauto kunigaikščio ąžuolą, tikriau, jo kelmą. Audra tą senolį medį nulaužė, po to likęs stuobrys buvo dar ir nupjautas. Ilgai ieškojome, bet vis dėlto radome.

- Ar jau žinomos šventvietės yra tinkamai prižiūrimos, globojamos?

- Vienos prižiūrimos, kitos ne. Namie turiu bent 20-ties šventviečių, kurios iki šiol ardomos, sąrašą. Jose kasamas žvyras, smėlis, o ir kitaip jos žalojamos.

- Taip labai įsigilinus į senovę galima ir pagonimi tapti... Netraukia Romuva?

- Nėra žmogaus be jausmų. Esu romuvietis. Kita vertus, dirbu akademinį darbą. Nors mokslininkai dažnai pasikliauja nuojauta, tačiau oficialus mokslas netoleruoja jausmų - jam reikia faktų.

Lietuvos žinios, 2007 08 28