Žagarė be Musės – kaip sriuba be druskos

Puodų namas

Nuošalų Žagarės miestelį Lietuvos pakraštyje, palei pat sieną su Latvija, garsina saldžios žagarvyšnės, Barborytė Žagarietė ir Musė.

Vyšnių metas praėjo, miestelio vargšų užtarėjos, o dabar kandidatės į palaimintąsias Barboros Umiastauskaitės seniai nebėra, tad paviešėkime pas Musę.

Tai ne vabzdys, ne meškeriotojų muselininkų klubas ir ne upė bei kaimas (yra ir tokie Lietuvoje), o – Edmundas Vaičiulis, vyras pačiame jėgų žydėjime, žagarietis iki kaulų smegenų, nes šiame miestuke gimęs, augęs ir likęs gyventi.

Muse ji vadina vietos žmonės, Žagarėje tokia tradicija – čia kiekvienas bent ko vertas žmogus turi savo pravardę, antraip jo gyvenimas ir darbai niekam tikę. „Bet kodėl Musė?“ - teiraujuosi Edmundo, tačiau jis tik pečiais gūžteli: “O velniai žino“. Tikriausiai žino ir jis, bet nesako.

Musės namą pastebi dar iš tolo kiekvienas, kas lankosi Žagarėje ar važiuoja pro ją Akmenės link, mat ant to namo sienų ir stogo pūpso daugybė puodų, keptuvių, gertuvių, bidonėlių, puskubilių, šaukštų ir kitokių virtuvės rakandų. Visi iš aliuminio, tikriausiai kad skalbiami lietaus nerūdytų.

Išvydęs tokį keistą vaizdą, beveik kiekvienas keliautojas užgula stabdžius. Kada tik bebūsi Žagarėje, tada pamatysi smalsuolių prie įžymiojo Musės namo. O savaitgaliais čia ištisos ekskursijos plaukia, prie puodų fotografuojasi, į aukštos tvoros vartus beldžiasi. Atsidaro jie toli gražu ne kiekvienam – E.Vaičiuliui ir jo žmonai Dianai smalsuoliai ir jų kamantinėjimai jau seniai nusibodo, todėl ir tokia tvora suręsta.

Įamžino Atgimimą

Šių eilučių autoriui už Musės vartų pavyko patekti iš antro karto. Juos atvėręs šeimininkas, lieknas ir nenustygstantis kaip gyvsidabris, blaškėsi šen ten po kiemą aiškiai vengdamas klausimų.

Paklaustas, kodėl ir kada prikalęs pirmąjį puodą prie namo, pečiais patraukė: „O ką aš žinau? Seniai tai buvo, nebeprisimenu“. „Tai gal su žmona susipykot?“ - bandau atsekti to meno ištakas. „Kad lyg ir ne... Tai ji (parodo pirštu į Dianą) prikalė pirmą puodą, o paskui aš pratęsiau“. Bet iš žmonos šypsenos matau – meluoja.

Kiek pagalvojęs, prisiminė: „Tada kaip tik atgimimas Lietuvoj prasidėjo. Tai ir mudu su Diana sumanėm atsinaujinti“. Bet žmona purto galvą: „Čia viskas tik jo sugalvota. Manęs neklausia. Daug kam nepritariu, betgi nepaiso“.

Galinė namo siena jau visa nusėta aliuminio indais, tuščio tarpo nebėra. Todėl, sako E.Vaičiulis, jis ir pratęsęs tą kūrybą į sieną nuo gatvės, o paskui ir stogą pradėjęs gražinti puodais bei bidonais. Ar kraigas nesuluš po gero lietaus? „Prieš kaldamas išgręžiu puodo dugne skylutę“, - nuramino Edmundas.

Virš įėjimo į namą – senos skardinės lentelės: „Vaistinės punktas“, „Joniškio rajono Žagarės pagalbinė mokykla – internatas“. Toliau dar įdomiau: „Žagarskii rajonii komitet Komunističeskoi partii bolševikov Litvy“ (rusiškomis raidėmis).

„Šitą dar nuo pokario pavyko išsaugot, - linksminasi mano susidomėjimu Musė, - tada čia buvo Žagarės rajonas“. Greta šios iškabos glaudžiasi Marijos paveikslas, rūpintojėlis, senas fotoaparatas „Liubitel“, pora varinių dūdų ir iškaba „Veterinarinė vaistinė“. Ką gi, iš tiesų toks gyvenimas yra: jame telpa ir bolševikai, ir šventa Marija, ir kitokios iš pirmo žvilgsnio priešingybės.

„Ateik čia, - kviečia Edmundas, - matai? Karo trofėjai: lėktuvo propeleriai, o ten tanko vamzdis“. Ir priduria, jog tame vamzdyje tebėra įstrigęs sviedinys, todėl Žagarės žydai, kurių tame miestuke buvo labai daug, ir nepardavę šio trofėjo į metalo laužą: lydant gamykla būtų ištiškusi.

Kiemą ir pasienius puošia tanko vikšrų ratai, senoviniai virduliai, karvių kaukolės bei kitokios retenybės. Kieme stūkso ir E.Vaičiulio iš medžio išdrožtos skulptūros.

Ne viską suprantu, tai prašau paaiškinti, o Musė vėl ranka numoja: „Teoriškai nemoku apibrėžt. Renku, kur ką pamatęs, tempiu, drožiu, skaptuoju – kad būtų įdomiau“. Pradėjęs šią muziejinę ir meninę veiklą dar būdamas jaunas, kai mokėsi Šiaulių politechnikume. E.Vaičiulio profesija – inžinierius mechanikas.

Milžinų šaukštai

Kartu su mumis ekskursijoje dalyvaujantis Edmundo ir Dianos sūnus Vakaris, kuriam dar tik pusantrų metų, mudviem su šeimininku užsikalbėjus mikliai nurėplioja į neseniai iškasto baseino, kuriame dar nėra vandens, dugną ir, žinoma, bematant ten išsiterlioja. „Ganyk vaiką!“ - šaukia iš tolo Diana, o Edmundas jai praneša: „Jau koks pasidarė – nebepagražės“.

Be Vakario, Vaičiuliai turi dar dvi dukras, gerokai didesnes už broliuką. „Netyčiukas. Manėm, nieko nebeišeis, o paaiškejo, kad dar šį tą galim“, - juokauja Musė ir stveria į glėbį Vakarį, kai šis vėl kėsinasi repečkoti į baseiną.

To baseino dugne Edmundas įtvirtins Perkūno statulą, kurią dar prieš porą metų išdrožė iš ąžuolo, o paskui prileis į telkinį vandens. Kyšanti virš vandens statula turėtų atrodyti originaliai, Edmundas šypsosi jau vien apie tai pagalvojęs, tik Dianai neramu – vaikas gali įpulti.

„Gal išmoks plaukti“, - viliasi tėvas. Jis jau dabar vasaromis pratina savo mažąjį prie vandens – pripila jo į kieme stovintį didžiulį katilą, kurį atsigabeno iš senos kepyklos, o kai saulė vandenį sušildo, įsitaiso katile abu su sūnumi. Gerumėlis toks gyvenimas!

Apžiūrėję maudynių katilą, būsimą baseiną ir čia pat stūksantį buvusį žydų fabrikėlį, kurį E.Vaičiulis rekonstravęs planuoja jame įsikurti, pasukame prie pavėsinės. Įtariu, kitos tokios Lietuvoje, o gal ir visoje Europoje, nėra – jos sienos iš didžiulių medinių šaukštų, kuriuos išskobė E.Vaičiulis. „Buvo apie 50, dabar beliko gal 30 – kitus išdalijau“, - padeda man skaičiuoti šeimininkas. Tokį šaukštą jis išdrožia per dieną: Edmundas dirba arba greitai, arba nedirba.

Diana pripažįsta, kad ši pavėsinė – labiausiai jai patinkantis vyro kūrinys. Tikriausiai todėl ji atneša mums čia susėdusiems kavos, o Edmundas, patenkintas tokiu žmonos vertinimu, išduoda, kodėl sumanęs tuos šaukštus: kasinėdami Žvelgaičių piliakalnį, kuris pūpso šalia Žagarės, archeologai atkapstė didžiulio medinio šaukšto dalį.

„Kokie milžinai prieš 2000 metų mūsų protėviai buvo, jei iš tokių šaukštų valgė!“ - žavisi E.Vaičiulis. Tai ir sumanęs pratęsti šią tradiciją. Milžinų nebėra, tačiau dideli šaukštai ir dabar praverčia, antai vienu juo šią vasarą Žagarėje vykusiame vyšnių festivalyje virėjai maišė vyšnių uogienę.

Musės kalėjimas

Vėl pasisukus kalbai apie puodus ant namo stebiuosi – kad ir per 20 metų, bet vis dėlto nelengva buvo tiek daug prikaupti... „Ne vienas rinkau – mano agentai padėjo“, - išduoda verslo paslaptį Musė.

Kaip teisingai supratote, šie agentai – miestelio girtuoklėliai. Jų atvaizdai taip pat puošia Edmundo kiemą. Kaip ir kiekvienoje geroje darbovietėje, taip ir pas E.Vaičiulį yra garbės lenta, kur kabo darbo pirmūnų nuotraukos.

„Šitie daugiausia prinešė man puodų. Išsrebia sriubą ir atneša, nes išgert nori. Spalvingas, bet trumpas jų gyvenimas“, - rodo darbščiausius savo tiekėjus Edmundas. Už atneštą puodą jis jiems moka 3 litus.

Tačiau ar neatsitinka taip, kad tie pirmūnai šeimininkui nematant ir nusikabina nuo sienos vieną kitą puodą? Ypač nuo tos, kuri gatvės pusėje? „Pasitaiko, - neslepia nesėkmių Musė, - tačiau aš savo metodais su tokiais kariauju“.

Vagis ir kitus nusikaltėlius Edmundas uždaro giliame rūsyje, kurį turi išsikasęs savo sodyboje. Šiame Musės kalėjime pabuvojo jau ne vienas Žagarės niekdarys.

„Pačiupęs nusikaltimo vietoje pasiūlau pasirinkti: arba policiją kviečiu, arba sėsk į mano cypę. Visuomet pasirenka cypę. Gal todėl, kad laikau ten ne ilgiau kaip keletą parų, be to, maisto ir vandens nuleidžiu? Kai vieną pasodinau, tai iškart paprašė vandens. Nuleidau jo, - žiūriu, - išsitraukė klijų, įsipylė, išmaišė, išgėrė ir kaifuoja laimingas“.

E.Vaičiulio teigimu, jo naminis kalėjimas daug efektyvesnis už valdiškus, į kuriuos neretai net milijoną pavogęs nepateksi, o ir patekęs gero neišmoksi. Problema tik viena – tokia konkurencija nelabai patenkinti policininkai, prokurorai, teisėjai, advokatai, kontrolieriai, inspektoriai ir panaši valdžia. Kas būtų, jei kiekviename miestelyje taip tvarkytųsi?

Tiesa, sykį blogiečiai buvo užspeitę ir patį Musę. Įgrūdo į mašiną ir vežasi. Žagarėje ligi šiol pasakojama, kaip gudriai Musė ištrūko: esą tyčia pridarė į kelnes ir mafijoziai išmetė iš mašinos.

Klausiu E.Vaičiulio: teisybė? „Tik iš dalies, - tikina šis, - buvo truputį kitaip: pasakiau, kad labai noriu į tualetą, jie sustabdė mašiną, o aš – į kojas. Gal keturių metrų aukščio tvorą peršokau – nepagavo“.

Pilstuko adresai

Ne itin didelę valdžios žmonių meilę Musei rodo kad ir toks faktas, jog būtent policija atskubėjo pas jį pirmiausia, kai Edmundas sumanė paviešinti vietos pilstuko prekeivių adresus. Išdrožė medinį stulpą, prikalė prie jo rodykles ir pastatė stulpą Joniškio viduryje.

Kiek patrumpinę, pateiksime kai kurias nuorodas. „A. Dideli gražūs papai. Pilstukas geros kokybės, perka ir vestuvėms. Kunigas irgi nebrokija“. „V. Gudri, naujas sugyventinis. Prekyba kaukoliniu ir kontrabandinėmis cigaretėmis. Duoda skolon, turi ryšių muitinėje“. „Auksaburnis A. Myli brunetes. Prekyba kaukoliniu, kontrabandinėmis cigaretėmis ir tualetiniu popierium. Gali išmušti dantis. Jo kuloko bijo policija“. „K. Angelo veidu, ilgom rankom. Absoliutus alkoholikas, jaučiantis aistrą vyrams iki 170 cm“.

Musė tvirtina, jog šiuos ir kitus apibūdinimus bei adresus jam už pora litų pardavė vienas jo „agentų“. „Ant mano stulpo tik 10 adresų buvo, - kuklinasi jis, - vien Žagarėje bent 30 tokių yra, o Joniškis juk didesnis“.

Šis stulpas tą dieną ir dar ilgai po to buvo svarbiausias Joniškio miesto įvykis, tačiau išstovėjo jis, pasak Edmundo, gal tik kokią valandą. „Atlėkė policija ir liepė pasiimti bei dingti. Buvo ir pardavėjų atėję su pretenzijom, bet su tais paprasčiau – pasiunčiau po velnių“.

E.Vaičiulis nesupranta, kam slėpti tai, kas visiems aišku, taip pat ir teisėsaugai. „Visi žino tuos adresus, tai kam vaidinti nežinančius? Gal valdžiai nepatiko, kad negali su tuo susitvarkyti?“, - svarstė pašnekovas. Jis neneigė ir pats išgeriąs, bet niekada to neslepiąs.

Turėjo Musė nemalonumų valdiškuose namuose ir dėl puodų ant namo. Tamsūs žmonės, kuriems, matyt, visiškai nerūpi, kad Žagarė garsėtų, priskundė buvusiam to miestelio seniūnui, esą puodai ant namo – nei šis, nei tas, kur tai matyta, kas taip daro ir t.t. ir pan.

Seniūnui to tik ir reikėjo. „Net su policija atlėkė ir liepia – nuimk. O aš – neimsiu. Net ligi teismo tas reikalas nuėjo. Laimė, tada buvo protinga rajono architektė – ji mane užtarė“, - džiaugiasi E.Vaičiulis. Kiek patylėjęs, pasvarstė: „O dabar ekskursijos važiuoja, tai kaip nuimsi? Reikia tęsti“.

Su višta prie jūros

Savitais nuotykiais E.Vaičiulis garsėja nuo jaunystės. „Pajacas esu, žmones juokinu“, - patvirtina pats menininkas ir, atrodo, tuo didžiuojasi.

Tačiau ir daug, o gal net dauguma, žagariečių Muse didžiuojasi bei apie jo žygius mielai pasakoja. Pavyzdžiui, kaip jis dar sovietiniais laikais zuikiu į Palangą važiavęs. Kad prie jūros nemirtų badu, pakeliui Žemaitijoje prie kažkurios sodybos nusidžiovęs vištą. Tačiau vėliau ją pjauti pagailo, tai prisirišo prie virvutės ir vedžiojosi po paplūdimį. Prieš brisdamas išsimaudyti jūroje, užkasdavo ją smėlyje ligi kaklo, kad nepabėgtų. Išsimaudęs atkasdavo.

„Aha, taip ir buvo“, - patvirtina tą istoriją Edmundas.

Sovietmečiu baigus aukštesniąją ar aukštąją mokyklą būdavo privaloma nustatytą metų skaičių paskirtoje darbovietėje dirbti. Musei toks nurodymas nepatiko, jis suvaržymų nemėgsta. „Dar pirmąją darbo dieną atėjau į darbą plikai nusikirpęs ir basas. Kitom dienom – tai basas, tai su vyžom. Atsisėdu kur kampe ir drožiu pliauską. Vadams nepatiko, sakė – kolektyvą demoralizuoji. Ir paleido jie mane“.

E.Vaičiulis sako dirbęs daug kur, bet ilgai niekur, ne toks jo „kraujas“. „Visą Europą apkeliavau, Airijoje padirbėjau, nes buvo įdomu: jei kiti mūsiškiai gali, tai kodėl aš ne?“

Ir kaip sekėsi? „Pasaka. Galima daug užsikalti... 10 tūkstančių litų uždirbdavau per mėnesį, o darbas paprastas – polietileno maišelius staklėse kirpdavau. Savaitgaliais airių namų stogus tvarkydavau. Dirbau gerai, todėl buvau paklausus“.

Tad kodėl grįžęs į Lietuvą? „Ką aš žinau? Nebėra kam be manęs Žagarę juokint“.

Kryžiaus šventinimas

Ūmai Edmundas prisimena: „Viskas, gana šnekėtis! Reikia važiuoti - kančią šventins“. Tame Lietuvos krašte kančia vadina nukryžiuotojo Jėzaus statulėlę. E.Vaičiuliui neseniai užsakė išdrožti ją restauruojamam kryžiui.

Tokia proga gal derėtų pasipuošti, bet Musė ranka numoja – et, kas aš toks, kad puoščiaus? Bus ir taip gerai.

Šokam į senutėlį ir pridulkėjusį jo golfiuką, šeimininkas patiesia ant keleivio sėdynės striukę, kad nesusitepčiau, ir lekiam. Užpakalinės sėdynės išimtos, vietoj jų raitaliojasi dujų balionai – E.Vaičiulis pardavinėja buitines dujas vietos žmonėms – ir barška visokie gelžgaliai.

Trinksėdami brinksėdami skriejam per Žagarę, Musė skelia visokias įdomybes, o nebetoli Žiurių kaimo, kur stovi restauruotas kryžius, praneša, kad baigėsi golfiuko dujos, o benzino, žinoma, irgi nėra, jo šitoje mašinoje jau seniai ir buvo. Tad paskutiniuosius metrus riedam išjungtu varikliu.

Prie kryžiaus jau būriuojasi pulkelis žmonių, anava ir Žagarės klebonas. Jis solidžiai kalba kas tokiais atvejais dera, krapina šventinto vandens ant kryžiaus, o paskui menininką pagiria: geras darbas, užsakymų nestigs, jau bent penki tokie yra.

Musė kukliai glaudžiasi už kitų parapijiečių nugarų neįprastai surimtėjęs, bet kai kunigas paeina toliau, atkunta ir pradeda mane tikinti, esą dabartinė jo žmona – jau ketvirtoji. „Nemeluok, Muse, taigi visąlaik su ta pačia gražiai gyvenat“, - sugėdina išgirdusi pagyvenusi žagarietė.

Netrukus šventė baigiasi, golfiukas stebuklingai užsiveda, parlekiam į puodų namą ir tik jau atsisveikinant prie jo sienos kampo, šalia durų, pastebiu nedidukę lentelę su užrašu „Muse, aš tave myliu“. Gerbėja paliko? „Ką aš žinau, - vėl trukteli pečiais Edmundas, - iš po nakties radau“.

O dar žagariečiai sako: jeigu prie Musės namo bent metus iškabės tavo atneštas padovanotas puodas – išsipildys visi tavo norai. Netikit – pabandykit.

Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2010 10 20

https://www.alfa.lt/straipsnis/10416908/zagare-be-muses-lyg-sriuba-be-druskos