Vasarai baigiantis, vis neramiau Žuvinto rezervato direktoriui Vytautui Nedzinskui: atakon pakyla spanguoliautojai. Vargo dienelės tada prasideda ir kituose Lietuvos rezervatuose. Pernai, pėsčiuojant mudviem su Kamanų rezervato vadovu Antanu Krasausku po Kamanas, jis pasakojo, kad įsibrovėliai kartais būna netgi pavojingi. Nežinai, sakė jis, ar, pabandęs juos sulaikyti, liksi sveikas. Jam tokių susitikimų buvę.
Šįkart žingsniuojame per Čepkelių raistą su Jonu Klimavičiumi, ne taip seniai išrinktu šio rezervato direktoriumi. Prie mažos pušelės stabtelim - jis rodo boluojančią lygiojo žalčio išnarą ir džiaugiasi, kad dar neišnyko tas retas roplys Čepkeliuose.
O aš jam pasakoju, kad vieną savo pažįstamą vadinu „Čepkelių siaubu" - kiekvieną rudenį jis atvažiuoja čia traukiniu, jam žinomais takeliais prasiskverbia į rezervato gilumą ir tylutėliai, dairydamasis kaip kiškis, prisibraukia spanguolių.
- Labiausiai patyrę spanguollautojai darbuojasi po vieną, - linguoja galvą Jonas Klimavičius. - Tokius sunkiausia pastverti. O jeigu ir pagauni, dažniausiai nesunkiai išsisuka - spanguolių su savimi turi nedaug, visas kitas paslėpęs, meluoja savo pavardę, slepia, kur gyvena, dirba... Tas jūsų pažįstamas tik sau renka ar parduoda?
- Sau.
- Tai dar pusė bėdos. Kiek sau tereikia. Baisiausia tie, kur renka pardavimui. O jų vis daugiau - spanguolės brangsta. Šiemet jas superka ne tik valstybės paruošėjai, bet ir kooperatininkai. Važinėja jie po mūsų rajoną ir vilioja, kad uogų parduotų. O paskui jas išveža į užsienį ir perparduoda už valiutą, ir žymiai brangiau. Tas pats ir su grybais. Jau daug kas neatsilaiko toms vilionėms. Pasiima atostogų ir skiria jas šiam verslui. Arba vietinius prikalbina, kad parodytų derlingas vietas. Sudaro specializuotas brigadas - moterys uogas renka, vyrai jas paslepia, paskui naktį išneša.
- O jei nutveriat?
- Rezervatas didelis, o mūsų, jo darbuotojų, mažai, tai ar visus vagis pamatysi? Tiesa, kviečiame talkininkus. Šįmet padės Žemės ūkio akademijos studentai miškininkai. Ir šiaip šį rudenį bus lengviau - pavasarį daug žiedų nušalo, tad spanguolių uogų mažai.
Be to, jau bus galima bausti didesnėmis baudomis negu pernai. Vien už vaikščiojimą po rezervatą be leidimo - iki penkiasdešimties rublių (anksčiau buvo iki dešimties), dar pusaštunto rublio bauda už kiekvieną pririnktų spanguolių kilogramą. Bet kas iš to - uogų paklausa kyla, tad plėšikai nieko nepaiso. Tik kova žiaurėja. Mūsų tarnybiniams automobiliams padangas bado, mišką keršydami padega.
Argi mes kalti, kad savo darbą dirbame? Juk ne dėl savęs kaunamės, ne sau tas uogas ginam. Pelkės gaila. Žinot, kai atėjau čia dirbti prieš septynerius metus ir pirmą kartą pamačiau spanguoliautojų brydes - net išsigandau: tarsi stumbrų goglinta!
Pelkė labai jautri, tie juodi takai ją tuoj sendina: susidaro kupstai, pasikeičia vandens režimas. O juk Čepkeliai - didžiausia pelkė Lietuvoje, ir kiek čia retų augalų, paukščių. Svarbiausia - dar jauna ji, perspektyvi.
Nelygi ir beprasmiška kova. Draudimai ir baudimai čia nepadės. Reikia kito kelio.
Prieš mane - 1971 metų liepos mėnesį „Mūsų gamtoje" išspausdintas straipsnis „Spanguolių laukai". „Juose dar niekas nerinko derliaus, bet rinks. Tikrai. Jei netikite, paklauskite Lietuvos botanikos instituto vyresnįjį mokslinį bendradarbį Vytautą Butkų", - įsitikinusi rašė straipsnio autorė.
Deja, nerinko.
Vytautas Butkus pirmasis Tarybų Sąjungoje pradėjo steigti dirbtinę spanguolių plantaciją. 1966 metų pavasarį Baltosios Vokės durpyne pasodino pirmąsias paprastosios spanguolės gyvašakes, parsivežtas iš Čepkelių. Prigijo; suruseno ir viltys.
Bet kai perskaitė apie tai pranešimą sąjunginės Mokslų Akademijos koordinaciniame posėdyje - Tarybų Sąjungos mokslininkai šypsojosi: ką tas lietuvis paisto? Juk pilna laukinių spanguolių!
O ir tame laukelyje nesisekė jau iš pat pradžių. Vandens siurblys, drėkinąs sodinukus, buvo per silpnas. Gavo didesnį - kažkas pavogė. Galop susirado kitą aukštapelkę Trakų rajone, Merkio tarybiniame ūkyje. Suieškojo ir projektuotojus, tie suprojektavo plantaciją, o kai reikia pradėti dirbti - niekas neduoda pinigų. Melioratorlai negali - ne jų objektas. Kratosi ir Miškų, Žemės ūkio ministerijos: ne mūsų daržas, ne mūsų pupos.
Laimė, atsitiktinai, iš Maskvos mokslininkų, apie Vytauto Butkaus darbą sužinojo tuometinis šalies vadovas Antanas Sniečkus. Paskambino - kaip sekasi? Vytautas Butkus pasiguodė, kad nekaip. „Kaip tik šalia manęs dabar sėdi Songaila (tuo metu R. Songaila buvo Ministrų tarybos pirmininkas. F.Ž.) - jis padės". Netrukus Ministrų taryba išleido nutarimą įrengti spanguolių plantaciją Merkio tarybiniame ūkyje.
O ir šio ūkio direktorius tuo domėjosi.
Bet po trumpo pragiedrulio vėl užgriūna debesys: Merkio ūkio vadovą pakeitė. Naujajam tos spanguolės - kaip apendicitas. Vanduo prasigraužia pro prastai pastatytą užtvanką, žūna du šimtai įvairių spanguolių formų, kurias Vytautas Butkus ilgai buvo rinkęs. „Tada pradėjau rūkyt", - prisimena jis.
Ištisus metus buvo projektuojama, kaip atstatyti plantaciją, pagaliau vargais negalais pradedama. Planavo, kad tai kainuos 40 tūkstančių rublių, o kainuoja tris šimtus tūkstančių. Tik 1973 metais galima vėl sodinti gyvašakes. Bet tai daryti nėra kam, ūkio vadovai sako, kad yra svarbesnių darbų. Vis dėlto šiaip taip pasodina. Tas pats ir kai reikia ravėti piktžoles. Vytautas Butkus vežasi talkon bičiulius, kolegas, bet kiek tai gali tęstis?
- Sniečkui nepasiskundėt?
- Norėjau, bet iš pradžių mano viršininkai atkalbėjo, o kitais metais jis mirė.
Per tą laiką, kol vargo vargelį Merkio tarybiniame ūkyje, kažkas išarė aną pirmąją spanguolių plantaciją Baltojoje Vokėje.
Vėliau darsyk pabandė laimę. Sutarė su Švenčionėlių sodininkystės tarybinio ūkio direktore įrengti spanguolyną jos vadovaujamame ūkyje.
Ir vėl tas pat - direktorė išėjo, o kito vadovo ta idėja nežavėjo. Be to, Gamtos apsaugos komitetas neleido drėkinti spanguolyno Žeimenos, kuri yra ichtiologinis draustinis, vandeniu.
Daugiau kaip dvidešimt metų štai tokio varginančio ir tuščio darbo. Beldimasis į valdininkų duris, prašymai padėti. O niekam nė motais tos spanguolės. Žemės ūkio ministerijos mokslo valdybos viršininkas rėžė tiesiai: „Tavo darbas bus reikalingas tik po penkiasdešimties metų!"
Kiek gali daužyti kakta sieną?
- Aš pavargau. Perdegiau, - tyliai kalba Vytautas Butkus. - Bet Merkio ūkio vadovų gal nekritikuokit...
Išties ne jie labiausiai kalti šioje liūdnoje istorijoje. Argi gali kaltinti žemdirbį, kad jam labiau apsimoka auginti ne spanguoles, o miežius ir kiaules?
Miškų ūkio mokslinio tyrimo instituto sumedėjusių augalų išteklių tyrimo sektoriaus vedėja Danutė Budriūnienė gerai žino Vytauto Butkaus vargus. „Padėjau jam sodinti gyvašakes", - prisimena.
Ir vis dėlto ji nepabijojo leistis į tą patį kelią. Prieš penketą metų pasiekė, kad netoli Girionių, Dubravos miškų tyrimo stočiai priklausančiame nebenaudojamame žvyro karjere, buvo įkurta bandomoji spanguolių plantacija. Mokslininkė įsitikinusi, kad šįkart pavyks. Pirma, sako ji, - augins ne mūsiškę, paprastąją spanguolę, bet „amerikonišką" - stambiauogę. Mūsiškė įnoringesnė - jai reikia labai tinkamo dirvožemio, daug vandens. Stambiauogę auginti paprasčiau. Antra, pasak jos, - pažiūra į šių uogų auginimą keičiasi.
Važiuojam į tą jos plantaciją. Projektas buvo geras, bet darbai, rodo Danutė, atlikti blogai. Mat darbininkai stebėjosi: kam toks tikslumas - išlyginti laukelių paviršių milimetrų tikslumu? Et, nieka, - dirbsim kaip mokam! Taip padarė daug ką. Užtat netruko pasipilti bėdos. Dabar kai kur sodinukai jau žuvę, kitur taip apžėlę piktžolėmis, kad vos matyti.
Kol vaikštinėjame palei spanguolyną, atrieda ir Dubravos miškų tyrimo stoties inžinieriaus Vytauto Jackaus, kuriam pavesta globoti spanguolyną taip, kaip rekomenduoja mokslininkai, „viliukas". Išlipęs jis liūdnai žiūri į šlapius, piktžolėm aptekusius laukelius ir atsidūsta: „Katorga".
Smulkutė Danutė Budriūnienė jam kantriai aiškina, ko dabar griebtis, o mano galvon jau braunasi mintis: ar nesikartoja anoji istorija? Tarsi atspėjusi mano abejones, Danutė Budriūnienė kresteli šviesius plaukus:
- Nenusileisiu. Jei dubraviečiai neprižiūrės tinkamai spanguolyno - kooperatyvą steigsim.
Vėliau, jau Vilniuje, Vytautas Butkus pasakys: „O, ji atkakli".
Greit paaiškėjo, kad tie, kurie prieš du dešimtmečius ranka mojo į sumanymą steigti dirbtinius spanguolynus, klydo. Užgriuvus milžiniškai melioracijos bangai, pelkės, taigi ir spanguolynal, tirpo kaip sviestas karštoje keptuvėje. Lietuvoje teliko tik kiek daugiau kaip trisdešimt tūkstančių hektarų aukštapelkių. Žinoma, tas pats darėsi visoje Tarybų Sąjungoje. Tie, kurie kažkada juokėsi iš lietuvio mokslininko idėjos veisti spanguoles, patys šoko kurti tai daryti. Ir greitai mus aplenkė. Dabar dirbtinių spanguolynų yra Rusijoje, taip pat pas mūsų kaimynus - Baltarusijoje, Latvijoje, o ir netolimoje Estijoje.
Latvijoje ši naujovė pradėjo plisti tarp sodininkų, kurie įsiveisė spanguolių savo sklypeliuose, o paskui jomis susidomėjo ir kai kurie ūkiai. Taigi daryta kitaip negu pas mus ir išvengta daugelio nusivylimų. Ne mažiau įdomus estų patyrimas: jie apsėja paprastosiomis spanguolėmis (stambiauogės ten mažiau tinka, nes joms reikia daugiau šilumos) rekultivuotus durpynus (plačiau apie tai D. Budriūnienė su savo kolegomis rašė „Mūsų gamtoje" 1987 metais, 11 numeryje). Ir pigu, ir priežiūros mažai tereikia, o nauda ne tik ekonominė, bet ir gamtosauginė: nors iš dalies grąžinama skola gamtai. Žinoma, derlius ne toks didelis kaip plantacijoje. Betgi kol kas mes apie tokią, kokia, pavyzdžiui, aprašyta mūsų žurnale šių metų rugpjūtį, tegalime tik pasvajoti.
Baltarusiai pasuko dar kitu keliu - pasirašė sutartį su amerikiečiais spanguolių augintojais. Dabar, sako Vytatas Butkus, jų spanguolynas prie Pinsko atrodo gražiai, bet kainavo daug - už tiek galima ir daugiau padaryti.
O mes? Žinoma, nebuvo visai šuniui ant uodegos tie praėję dešimtmečiai. Mokslininkai ištyrė ir atrinko veislių, kurias būtų galima Lietuvoje auginti, ir šiaip daug apie spanguoles sužinojo - tik pradėk kalbėtis su Vytautu Butkumi ar Danute Budriūniene, tai jie tave užvers įdomybėmis „iš spanguolių gyvenimo". Šis tas daroma Dubravoje, taip pat Šiaulių durpių įmonei priklausančiame sklype. O ir paskiriems sodininkams, norintiems savo sklypuose auginti spanguolių, nešykštima nei sodinukų, nei patarimų. Bet apskritai tai, be vieno kito entuziasto, nieko daugiau nesudomino, matyt, todėl, kad neapsimokėjo auginti spanguoles. Ir šiandien dar taip pat.
Argi nevertėtų pasiųsti mūsų žmonių į kurią nors užsienio valstybę, kur yra puikių spanguolių plantacijų, kad perimtų patyrimą ir pritaikytų namie? Juk, anot Danutės Budriūnienės, šiame versle daug techniškų paslaptėlių, apie kurias nerašoma, tačiau jos daug lemia. Taigi reikia visa tai pamatyti savo akimis ir pačiupinėti rankomis. Bet kas finansuos?
Ir apskritai - kas augins spanguoles? Kolūkiai, tarybiniai ūkiai? Jie dabar traška braška, daugelio ateitis neaiški. Be to, žinome, kas išėjo iš komandų priversti juos tai daryti. Kooperatyvai? Daugelį jų kol kas labiausiai domina ne ką auginti ar gaminti, bet ką pelningai perparduoti. Kam vargti, jei galima nugraibyti grietinėlę? Tikėtis, kad kooperatininkai greitai imsis nelengvo spanguolių auginimo, kur pelnas ateina tik po trejų penkerių metų, kažin ar verta.
Paskiri sodininkai? Vargu ar ir čia išeitis. Turbūt nedaugeliui prie širdies bus toks darbas, kuriam reikia ir žinių, ir kruopštumo, ir kantrybės. Ieškok durpių (ir ne bet kokių), sugalvok, kaip drėkinti sodinukus ir t. t. O ir kas padės tiems entuziastams bent iš pradžių, kol jiems bus nelengva? Ar neužkraus jų dideliais mokesčiais, ar gaus jie paskolos, technikos?
Sekti estais - sodinti spanguoles iškastuose durpynuose? Tai daryti, žinoma, reiktų, bet to negana. Vis tiek šių uogų trūks. Pavyzdžiui, per žydėjimą spustelės šalnos, kaip šiemet, ir derlius bus menkas (dirbtinėse plantacijose tokiu atveju sodinukai išgelbstimi užliejus vandeniu).
Be to, pasak Danutės Budriūnienės, dabar durpės iš durpynų tiesiog gramdyte išgramdomos ir spanguolių sodinukai prastai auga. Reikėtų, kad durpininkai tose vietose, kur galima būtų įkurti spanguolynus, paliktų daugiau durpių. Be kita ko, šitaip bent kiek apsaugotume ir vanden|.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tereikia pakelti spanguolių kainą ir suinteresuotų atsiras. Taip - bet rinkti, o ne auginti. Tad ką daryti, kad apsimokėtų būtent jas auginti, o ne plėšti? Ir kas šito imsis?
O kol šitaip svarstom, skrieja metai ir rudeniop pilasi į draustinius ir rezervatus spanguoliautojai. Ir suraižo žaizdos pelkes, ir klykia pabaidyti paukščiai, ir stveriasi už galvų gamtosaugininkai. O parduotuvėse vis tiek ir su žiburiu nerasi produktų iš spanguolių, tų stebuklingų uogų, gelbstinčių, sako, nuo šimto negalių.
Feliksas Žemulis, Žurnalas "Mūsų gamta", 1990 m. spalis, Nr. 10