AMŽINAI ŽYDĖK, ATMINIMO VYŠNIA

Vyriausioji Lietuvos žiniuonė gyvenimą ir jo tiesas sverdavo savaip 

Feliksas Žemulis

Standartinis dviejų kambarių butas Vilniaus Lazdynuose. Pravėrus duris - prieblanda, stiprus vaistažolių kvapas, daugybė knygų, seni baldai, skrynios, visur šūsnys aplankų su kažkokiais popieriais (turbūt archyvas) ir stuksi maža rašomoji mašinėlė. Prie jos palinkusi farmacininkė ir botanikė, habilituota gamtos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė, daugeliui žinoma iš savo straipsnių, knygų, radijo ir televizijos laidų. Šiomis dienomis šiai žiniuonei, kaip daug kas vadina Šimkūnaitę, sukanka septyniasdešimt penkeri.

- Mano dokumentuose užrašyta, kad aš gimiau kovo vienuoliktąją, bet iš tikrųjų į šį pasaulį atėju tryliktąją, tik tie, kurie krikštijo, greičiausiai to skaičiaus išsigando. O aš jo niekada nebijojau. Juk mane vadina ragana.

- Nepykstat, kai taip vadina?

- O ko čia pykti? Juk ragana ne nuo žodžio "ragas", bet nuo "regėti".

- Jus dar vadina daktare - ir ne tik dėl mokslo laipsnio.

- Mano tėvas buvo vaistininkas, ir neblogas - pas jį į Tauragnus po pusšimtį kilometrų žmonės sukardavo, dvi tris vaistines aplenkę. Antra - Šimkūnų giminėj gyvatininkų, žolininkų, bitininkų ir kitokių specialistų buvo nuo seno. Todėl ir negalėjau nesusidomėti vaistiniais audalais. Baigiau Kauno universitete farmaciją, paskui Vilniuje pradėjau studijuoti mediciną. Bet paaiškėjo, kad farmacininkas ir medikas negali būti tas pats žmogus. Man geriau buvo atsisakyti gydytojo diplomo negu farmacininko, nes užaugau vaistinėje. Dirbau Vilniaus universiteto vaistinių augalų sode, Biologijos institute, Farmacijos valdyboje.

- Ar dabar jūsų daug kas klausia patarimo gydytis?

- Klausia, bet aš nešoku kiekvienam patarti. Aš patarinėju specialistams - miškininkams, botanikams, farmacininkams, gydytojams ir panašiai. Šį darbą dirbu seniai ir noriai. Bet pasitaiko, kad atsibeldžia ir šiaip koks žmogus. Atsibeldžia nelengvai - aš ne šundaktarė ir šundaktariauti nesiruošiu, tad pas mane gali pakliūti tik tie, ką siunčia gydytojas. Juk kartais reikia padėti žmogui vaistažolėmis po operacijos ir panašiai. Na, o visokios bobelės, kurios net nemoka žmoniškai man paskambinti telefonu, - žinoma, jos važiuoja po velnių tiesiu taikymu.

Pavyzdžiui, skambina mama ir sako, kad jos dukra, kaip ir ji bei senelė, serga epilepsija; tai sužinojusi jaunikio motina trukdo vestuvėms. Kaip, klausia skambinančioji, būtų galima tą vyruką prilipdyti prie mano dukros? Tai kur tokią pašnekovę pasiųsti?

Visais laikais buvo natūrali atranka. Kodėl dabar tiek silpnų? Žinoma, užterštumas ir taip toliau, bet pagrindinė priežastis, - kad nebėra atrankos. Seniau kaime buvo kiek nori davatkų, tretininkų (tai senberniai, kurie daug poteriaudavo). Šis genetinis brokas nesiveisdavo, o dabar?

- Kurį savo nuveiktą darbą labiausiai vertinate?

- Gal vienas svarbesnių - pabandyti išsaugoti liaudies medicinos trupinius. Ji žlugo, bet šis tas liko - užkalbėjimai ir taip toliau. Tai visų pirma kultūros vertybė. Surankiojau ir išėjo knyga "Gyvačių karalystė", dėl kurio manes dar niekas nebarė. Beveik baigiu sudaryti pasakas apie Indrają su paaiškinimais - tai seniausia liaudies medicinos medžiaga. Liaudies medicinos žinų man prikrovė dar kaimo bobelės, paskui gimnazijos mokytojai dar pastūmėjo rinkti tautosaką. Esu surinkusi nemažą liaudies medicinos rinkinį, dabar jis guli Medicinos istorijos muziejuje.

- O kurias savo knygas?

- Rimtesnė gal tik minėtoji "Gyvačių karalystė". Dabar su botanike Ramune Jankevičiene rašome knygą apie erškėtinius augalus: ji botaninę, aš medicininę dalį. Turėtų išeiti naudingas dalykas, kurį negėda būtų parodyti. Norėčiau parašyti apie tauragniškius galiūnus ir apie tuos, kurie buvo tauragnuose. Argi neįdomu, jog tauragniškiai kunigą Vaižgantą, kuris atvažiuodavo pas seminarijos draugą į Tauragnus, vadino Burbuliuku? Labai geras buvo žmogus, daugeliui padėjo.

- Jei būtų galima sugrįžti atgal, ko atsisakytumėte?

- Gal ir didelis nosies užrietimas, bet - nieko. Net ir iš savo nemažo svorio niekam nesutikčiau atiduoti nei vieno kilogramo. Tarp kitko, visi Šimkūnai yra sunkiakauliai, gana kresnai sukirpti ir nesiskundžia jėga.

- Sako, ir jūs jaunystėje buvote nemenkos jėgos?

- Ogi dar prieš porą metų rankos dūžiu nuskėliau vieną vyruką. Pešėsi su žmona, aš norėjau išskirti ir jie du mane puolė. Tai aš žmonai alkūne, vyrui sprandan - nukrito. Va tik po tos avarijos, kai mane, einančią per perėją, kaukštelėjo mašina, vis dar nesu sveika, sunkiai vaikštau. Be to, jaunystėje, 1943 metais, buvau pakliuvusi į prekinį vagoną darbams į Vokietiją. Ties Kariotiškėmis nusukau vielą ir iššokau iš vagono - niekas nepastebėjo, bet pataikiau kairiuoju keliu į akmenį, ir įskilo girnelė. Su tokia pažymėta koja gyventi jau ne kas.

- Kaip paaiškinti dabartinį susidomėjimą vaistažolėmis - mada?

- Ilgėja žmonių amžius - o seniems žmonėms vaistažolės geriau tinka negu stiprūs vaistai. Gerokai daugiau dabar yra silpnų vaikų - ir juos reikia vaistažolėmis paramstyti. Daugelis dabar antibiotikus ir kitus stiprius vaistus vartoja netaisyklingai (ne kol liga baigiasi, o tik kol sveikata kiek pagerėja), tad įsivaro chronišką ligą - o kuo chroniką gydysi, jei ne vaistažolėmis? O kad mada - irgi teisybė. Žinoma, visos mados 95 procentais kvailystė ir tik 5 procentais naudingos.

- Kai kas tvirtina, kad mes dabar taip paveikti chemijos, jog vaistažolės mūsų beveik nebeveikia.

- Reikia protingai derinti chemiją su vaistažolėmis, kad viena kitą remtų. O kai bandoma viena kitą pakeisti - nei šis, nei tas. Sakysim, jokios vaistažolės nepadės, susirgus cholera, dizenterija, plaučių uždegimu, džiova. Tada reikia tokių vaistų, kurie gal ir aplaužys, bet įveiks ligą.

- O kaip vertinat neseniai garsėjusį Jurbarko "Refleksą" ir kitokius "liaudiškus" gydymus?

- Jei ligonis tikras - jokie skystimėliai ir glostymėliai jo neišgydys. Tiesa, gana nemažai yra tokių, kuriuos galima pavadinti artistais, - jie dažniausiai iš tikrųjų rimtai niekuo neserga. Na tai tokį iš tiesų daug kas paveiks, ypač jei jis patikės.

- Kokia jūsų nuomonė apie dabar madingą gydymą badavimu?

- Pigi reklama ir tokia nesąmonė, kad didesnės nesugalvosi. Badaujantis žmogus truputį lyg girtas, o tokį valdyti lengviau negu protingą. Kas nori užsiauginti didesnį svorį ir nebijo pakenkti sveikatai - tebadauja. Kaip būdavo kadaise: kiaulei neduodavo pora dienų ėsti, o paskui intensyviai šerdavo - lašiniai užaugdavo sprindiniai. Nesuprantu, ko iš tų amerikiečių mokytis - juk jie baisiausi laukiniai (tuo nenoriu įžeisti tų protingų žmonių, kurie gyvena laukuose, prerijose).

- Ką pasakytumėt apie vegetarizmą?

- Reikia paimti seną Indijos žemėlapį ir pastudijuoti. Pamatysit, jog vegetarai ir buvo labiausiai anglų prispausti, o mėsėdžiai – beveik nepriklausomi. Ir Indijos išsivadavimas ėjo nuo mėsėdžių vegetarų link.

Mūsų labai tolimi protėviai buvo vegetarai. Kad truputį kitaip apskaldytų akmenį, jiems prireikė milijonų metų, o kai maistas pasidarė mišresnis - kultūra iškart šoktelėjo. Žinoma, gyvulinio maisto perteklius nereikalingas. O šiaip - toks evoliucijos dėsnis: stipresnis valgo silpnesnį.

- Tačiau šimtai vegetarų didžiuojasi, kad jie sveiki...

- O kai pasižiūrės į savo anūkus - jiems plaukai atsistos piestu.

- Kodėl? Anūkai bus silpnesni?

- Gerokai. Kai mokslininkai ištiria atkastus senovinėse kapavietėse kaulus, nustato, kad mėsėdžiai buvę aukšti, stiprių kaulų, tuo tarpu vegetarų ir ūgis, ir kaulai buvo menkesni. O japonų pavyzdys? Prakišę antrąjį pasaulinį karą, bet greitai laimėję ekonominį, šie maži trumparegiai žmogiukai pradėjo vartoti daug gyvulinių produktų. Tiesa, kaimiečiai, kurie jų mažiau valgė, o mito ryžiais, liko tokie pat žemi ir žlibi, o miestiečiai pasigerino regėjimą, o ir jų ūgis šoktelėjo po centimetrą per metus. Japonai protingi - pradėjo tyrinėti, kas ir kaip, ir netruko nustatyti, jog tai dėl kiaulės riebalų. Mes kiaulę valgome jau 4 tūkstančius metų, jos brolį šerną - maždaug dvigubai seniau.

- O pagarsėjęs vegetarų posakis "aš nevalgau nieko, kas gyva" - argi ir augalas negyvas, ar jam neskauda?

- Taigi kad skauda. Jautrumas būdingas ir augalams. Jie perduoda signalus ir t.t. Na, bet sakykime, jog tai kita gyvybės šaka.

Antai vegetarai nevalgo kiaušinių. Na, paimkim iš bet kurio paukštyno neverstą kiaušinį ir tegul sutupia ant jo kad ir visi vegetarai - neišperės viščiuko. Tačiau vegetarai valgo, pavyzdžiui, žirnius, kurie savo sudėtimi gana artimi kiaušiniams. Tai ar ne plėšrūnai? Jeigu jie taip gerbia gyvybę, tai kodėl valgo branduolius, sėklas - kiek reikia jų, kad iškeptum visą batoną! Toji filosofija tiko seniems laikams, kai daug ko nežinota, o vėlesnės religijos maistui nuolaidesnės. Antai budistai Tibete, Mongolijoje, Kinijoje valgo gyvulinius produktus.

- O ekonominiai sunkumai įtakos mitybai neturi?

- Vargas priverčia valgyti daugiau žolės - juk reikia kuo nors prikimšti skrandį. Be to, tie, kas lipa kam nors ant galvos, visais laikais stengiasi, kad jų prispaustieji valgytų mažiau pilnaverčio maisto: nebus sukilimo. Spartoje, Atėnuose tie vergvaldžiai, kurie gerai maitindavo savo vergus, būdavo baudžiami ar bent įspėjami. Vergų maistas buvo grūdų putra.

- O kaip vertinate ekstrasensus?

- Vienas šarlatanas ir 99 žiopliai. Tiesa, pažįstu ir tikrų ekstrasensų - jie vargšai žmonės, nes daugiausia reumatikai nuo vaikystės ir todėl jaučia, kur yra vandens gysla ir panašiai. Bet tokių ligonių nedaug ir jie visuomenei nepavojingi.

- O Vanga, Džuna ir taip toliau?

- Et! Džuna gera masažistė ir nieko daugiau. Tiesa, masažą, ypač kaukazietišką jo sistemą, ji gerai išmano - perėmė iš savo tautos. O kai dėl Vangos - ko vertas, sakysim, kad ir toks jos patarimas: daryk vonias iš miško šieno. Tai kokių pievų (juk yra bent keliolika miško pievų tipų)? Naivuolių, kurie pakliūva ant tokių kabliukų ir kiša pinigus, yra kiek nori.

- Kas, jūsų nuomone, labiausiai keičiasi gamtoje?

- Labai daug kas. Tadas Ivanauskas rašė, kad per savo gyvenimą matė keturis užakusius ežerus. Aš per dešimtmetį mačiau dvigubai daugiau užaugusių - kur maudėsi žmonės, dabar pieva. Kažkada Labanore kas treti ketvirti metai buvo grybingi, trisdešimties baravykų tiltas buvo neretas. Aš pati radau 27 baravykų tiltą. Dzūkijoje grybingi metai buvo kas dešimti, jei rasdavo penkis baravykus vienoje vietoje - daug. Kodėl? Skirtingos grybavimo tradicijos: Labanore grybą būtinai pjauna, dzūkas - išrauna ir nutašo.

O dabar jau skirtumo nebėra - ratuotos kiaulės įvažiuoja ir į Labanorą, ir į Kapčiamiestį. Jei kas anais laikais būtų pamatęs raunant samanas grybingoj vietoj - nepažiūrėtų, kad poniutė su skrybėle, išvanotų pagaliu šonus. O dabar - netgi grėblelius grybauti nešasi. Tiesa, kai aš sutinku poniutę su žaisliniu grėbleliu, tai dažniausiai tą grėbliuką per pusę ir - į eglę.

- Kaip vertinate dabartinę gamtosaugą?

- Iššokome į nepriklausomybę ūkiškai nepasiruošę ir dar susirinkome ministrus, kurie to darbo nedirbę. Yra toks gamtos dėsnis, kad evoliuciniai pakitimai būna lengvesni ir patvaresni už revoliucinius.

Daugelio mūsų gamtosaugininkų norai geri. Bet aš dažnai galvoju, ar kai kurie žalieji yra nuo žodžio "žalas", t.y. buki kaip jaučiai, ar nuo žodžio žalias. Gamtosaugininkus reikia mokyti, ir labai rimtai. Kai jie matys ne tik žolę,bet ir supras, kodėl ji auga ir kokie jos ryšiai su aplinka, tik tada bus tikri gamtos saugotojai, o jei tik verks apsikabinę sužalotą medį - bus panašūs į tuos, kurie anąmet vidurvasarį sodino medelius prie Ignalinos atominės elektrinės.

Vienu metu buvo bandyta mokyti po truputį gamtosaugos pradinėse klasėse. Ir reikėjo tai tęsti. O jei pamoko šito keliolika valandų studentus - kokia nauda? Reikia mokyti nuo vaikų darželio. Kokia gali būti kalba apie gamtosaugą, kai mama su vaikučiais skina glėbius žibuoklių, kurių pas mus jau smarkiai mažėja, arba kai darželio auklėtoja pasodina vaikus kiaulpienių pievoje ir tie jas drasko.

- Metai bėga - ar turite mokinių, pasekėjų? Žiniuonės visada tokių išsirinkdavo.

- Aha, sako, kad žiniuonis tol negali ramiai numirti, kol savo žinių neperduoda. Na, anais laikais viską reikėjo krauti į atmintį, dabar tam yra raštas. Aš manau, kad suspėsiu perduoti beveik viską, ką reikia. Na, gal ne viską, bet daugumą.

-----------------

Kambario kampe tarp pakabintų tautinių juostų ir kitų E. Šimkūnaitės apdovanojimų ant aukšto koto puikuojasi šluota. Ją prieš penkioliką metų įteikė Kauno vaistų fabriko "Sanitas" žmonės ir palinkėjo laimingai skraidyti. "Tai viena geriausių mano dovanų. Tik gaila, kad kamino ant šio namo nėra, - negaliu išskristi," - juokiasi E. Šimkūnaitė.

Iš knygos "Amžinai žydėk, atminimo vyšnia". -  Vilnius, Žuvėdra, 2006, p. 127.

https://www.patogupirkti.lt/media/excerpt/atminimo-vysnia-simkunaite.pdf 

Daugiau apie Eugeniją Šimkūnaitę žr. čia: (spausti sąvaržėlę)