Šikšnosparniai - ne juodosios magijos tarnai (1-3)
Rudoji nakviša. Archyvo nuotr.
Nakties "paukščiai" miega galva žemyn (1)
Šikšnosparniai - tarsi nakties paukščiai, nors iš tikro tai žinduoliai. Saulei nusileidus, būriai šių gyvūnų tyliai išsklendžia tamson medžioti, o aušrai brėkštant parlekia į savo slėptuves. Baimę kelia ne tik keista jų išvaizda ir menkai mums pažįstamas gyvenimas.
Vilniuje įsikūrusio Ekologijos instituto mokslininkas Kazimieras Baranauskas šypsosi iš tokių baimių. Jis jau ne vieną dešimtmetį serga „šikšnosparnių liga" - landžioja po tamsius ir klaidžius rūsius, prišnerkštas palėpes, atidžiai apžiūrinėja medžių dreves ieškodamas šių gyvūnų.
Štai ir šįkart pėdinu paskui K.Baranauską juodu ir baugiu tuneliu susilenkęs, nesusigaudydamas, kur svarbiau žiūrėti - po kojomis, kad užkliuvęs už ko nors neišsitiesčiau, ar į sienas bei lubas, kur Kazimiero žibintuvėlio šviesa apčiuopia plyšius. Plyšiai kaip plyšiai, ir ko čia stebėtis, o gamtos mokslų daktaras ragina: „Žiūrėk. Matai? Čia jų bent dešimt".
Gerai įsižiūrėjęs, iš tiesų išvystu pilkšvus gumulėlius. Tai ir yra šikšnosparniai - europiniai plačiaausiai. Vasarą šios rūšies šikšnosparnių nėra matęs ir pats K.Baranauskas - lindi tie žvėreliai kur nors po ąžuolų žieve ar kitose tik jiems žinomose slėptuvėse, o štai dabar, kai lauke gelia speigas ir akina sniegas, jie ilsisi čia kietu žiemos įmygiu
Šikšnosparniai, tie nuostabūs nakties medžiotojai, orientuojasi pagal garsus, kuriuos patys paskleidžia, priima ir iš šių gautų signalų nustato, kur yra kliūtis, o kur grobis bei jį pastveria. Rūpestingoji gamta pasirūpino net konspiracija - tie garsai yra tokio aukšto dažnio, jog daugeliui gyvūnų (tarp jų ir mums, žmonėms) šie garsai yra negirdimi, o šikšnosparniai jais naudojasi kaip niekur nieko.
Tiesa, kai kuriems vabzdžiams pavyksta išvengti aštrių šikšnosparnio dantų, nes gamta, kaip bežiūrėsi, yra dar ir teisinga: apaugino vabzdžius smulkiais šereliais, kurie sugeria šikšnosparnio skleidžiamą ultragarsą, ir šis gyvūnas grobio kartais neranda.
Rudeniop šie patinai įsikuria slėptuvėse po vieną ir pradeda čirpti - vilioti pateles. Šių prisistato neretai net keliolika, ir patinas visoms galantiškas. Keletas dienų tokios laimės, ir patelės lekia pas kitą.
Lietuvoje gyvena tik maži šikšnosparniai - stambiausias, rudasis nakviša, yra apie 8 centimetrų ilgio ir sveria maždaug 30 gramų. Mažiausias - šikšniukas nykštukas sveria 5 gramus.
Bijoti šikšnosparnių neverta ne tik todėl, jog mes, žmonės, nesame jų grobis ir jie mūsų nepuola, nebent į rankas paimti gindamiesi pirštan cvakteli (didesnieji; maži nepajėgia mūsų odos prakąsti.„Mūsiškiai" šikšnosparniai minta vabzdžiais - uodais, mašalais, grambuoliais ir kitais, kurių kasnakt sudoroja tūkstančius. Prisiminkime, kaip vasarą keiksnojame kraujasiurbius mašalus, uodus, kiek sodų ir daržų derliaus sudoroja kitokie vabzdžiai kenkėjai - jau vien už jų medžiokles šikšnosparniui verta pastatyti paminklą. O gal jis kur nors ir pastatytas?
Trikdyti rūsiuose žiemą miegančių šikšnosparnių nereikia. Ne todėl, jog jie (dar viena šių gyvūnų keistybė) miega žemyn galva. Pažadintas šikšnosparnis neras vabzdžių ir išsekęs žus.
Žmonių smalsumas ir nenuovokumas - viena priežasčių, kodėl šikšnosparnių mažėja taip sparčiai, jog iš Lietuvoje aptiktų 15 rūšių 11 jau įrašytos į Raudonąją knygą. Didžiausia ligi tol buvusi jų kolonija Kauno fortuose nyksta - vienus įmigusius gyvūnus pažadina fortuose besilankantys turistai, kitus, įmigusius ant sienų neaukštai, sudoroja kiaunės ir katės.
Todėl mes nukreipiame savo žibintuvėlių šviesas žemyn ir išeidami iš tunelio sandariai uždarome jo įėjimą saugančias grotas, o Verkių ir Pavilnių regioninių parkų direktorė Vida Laurukėnienė jas dar ir užrakina. Jei ne toji nauja tvarka, šikšnosparnių saugumo vardan būčiau nuo jūsų slėpęs, kur lankiausi, o dabar galiu pasakyti: sostinės Antakalnio mikrorajone, Šilo gatvės pabaigoje, kalvų šlaituose išbetonuotuose bunkeriuose. Juos čia kadaise, kai Vilnius buvo lenkų okupuotas, įrengė jų valdžia. Tuose bunkeriuose nenuaidėjo nė vienas šūvis, tai laimingi bunkeriai - tarnavo kaip sandėliai, vėliau nuo lietaus ir šalčio čia glaudėsi benamiai ir žiemojo šikšnosparniai.
Verkių ir Pavilnių regioninių parkų direkcija pasirūpino, jog iš šių rūsių būtų iškuoptos šiukšlės, jų angas uždengtų grotos, kurios netrukdo čia patekti šikšnosparniams - ir dabar čia jų karalija. Kaip ir Vilniaus geležinkelio tunelyje Paneriuose, kurį mūrijant pats Rusijos caras Aleksandras padėjo pirmąją plytą. Dabar čia - didžiausia Lietuvoje šikšnosparnių kolonija, neblogai apsaugota nuo negerų žmonių, kiaunių ir kačių.
Lietuvos žinios, 2006 02 07
Geriausias poilsis šikšnosparniams - kyboti žemyn galva (2)
Miega pakibę ant lubų
Lauke spaudžia speigas ir akina net medžius nubaltinęs sniegas, o čia, po žeme, tvyro tamsa ir šilta drėgmė, nuo kurios net mūsų žibintų stiklai aprasoja.
Užkopę kopėčiomis ant sienos ir šiaip taip prasispraudę pro mažą angą patenkame į šikšnosparnių karalystę Panerių geležinkelio tunelyje netoli Vilniaus. Vilniuje įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos „Aplinkosaugos informacijos centras“ vadovė Jurgita Mačiūnaitė tvirtina, jog čia yra keletas šimtų šikšnosparnių.
Tačiau kol kas mums dairytis jų nėra kada - svarbiau neprasiskelti kaktos tamsoje, nes po kojomis painiojasi plytgaliai, akmenys ir kitoks šlamštas, nuo lubų laša vanduo, o žibintuvėlis apšviečia tik vieną kitą metrą.
Tik negreitai jo šviesa tarp pajuodusių nuo laiko plytų apčiuopia vieną kitą mažą gumulėlį, kuris, pasak gamtininkų, ir yra šikšnosparnis. Ilgai šviesti į šį padarą nesinori - dar žnektels pabudęs ant žemės, juk miega kybodamas žemyn galva.
Nejauku čia. Kad tik neišsektų žibinto baterija! Tačiau jo ir taip nestipri šviesa silpnėja. Kai kur pro seno tunelio įgriuvas privirtę smėlio ligi lubų. Tas vietas tenka įveikti ropomis siauru urvu palei sieną. Pagaliau suspindus išėjimo šviesai, spartiname žingsnius jo link.
Plytą įmūrijo Rusijos caras
Prieš pusantro šimto metų Panerių kalvoje iškastas tunelis, kuriame, pasak istorikų, plytą įmūrijo pats Rusijos caras Aleksandras II, buvo pirmasis geležinkelio tunelis visoje Rusijos imperijoje (Lietuva tais laikais buvo Rusijos okupuota).
Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai traukdamiesi iš Vilniaus šį beveik 400 metrų ilgio tunelį keliose vietose išsprogdino. Nuo tada jis tarnauja tik aštrių pojūčių mėgėjams ir šikšnosparniams.
Todėl juo ir susidomėjo Aplinkosaugos informacijos centras, į kurį susibūrę keliolika vilniečių - daugiausia jaunimas. Centro vadovė J.Mačiūnaitė pasakojo pirmą kartą šikšnosparnius išvydusi prieš porą metų Pavilnių regioninio parko bunkeryje - šiame nuo karo išlikusiame gynybos įrenginyje tų gyvūnų irgi netrūksta.
"Įlindome ten dviese su parko direktore Vida Laurukėniene. Tamsu, baisu. Viename plyšyje pamatėme didelį gumulą: keliolika šikšnosparnių miegojo vienas prie kito. Tokie švelnūs, gražūs", - prisiminė J.Mačiūnaitė.
Ji tikina nuo to laiko šikšnosparnių nebebijanti, nors į rankas nei pati ima, nei kitiems pataria tai daryti - šie gyvūnai gali platinti pasiutligę. Be to, įmigęs žiemos miegu šikšnosparnis nuo rankų šilumos pabus, o vėliau žus, nes tuo metų laiku neras vabzdžių.
Idėja globoti šikšnosparnius Aplinkosaugos informacijos centro kolegas sužavėjo. Ypač, kai tam entuziastingai pritarė žinduolių specialistai mokslininkai Kazimieras Baranauskas ir Eduardas Mickevičius. Jie tapo projekto "Šikšnosparnių žiemaviečių apsauga Vilniuje ir jo apylinkėse", kurį parėmė Pasaulio aplinkos fondo Mažųjų projektų programa, konsultantais.
Sumūrijo aukštą sieną
Apsaugoti šikšnosparnius Panerių geležinkelio tunelyje nebuvo paprasta. Aplinkosaugininkams reikėjo pirmiausia vietos žmonių supratimo ir paramos. Juk dalis žmonių bijojo šių gyvūnų, šlykštėjosi jais. Vietos mokyklos direktorė pasakojo, jog vaikai ne kartą buvo atsinešę iš tunelio miegančių šikšnosparnių į mokyklą ir klijuodavo juos čia prie sienų, kankindavo.
Tad Aplinkosaugos informacijos centras užtvėrė įėjimą į tunelį aukšta siena. Jos viršuje liko vietos praskristi šikšnosparniams. Sienoje buvo įrengtos mažos rakinamos durys. Pro čia dabar ir patenka į tunelį šikšnosparnių tyrėjai.
"Gyvūnų ramybės niekas nebetrikdo", - džiaugėsi J.Mačiūnaitė ir pridūrė, jog dabar galima siūlyti Aplinkos ministerijai paskelbti Panerių tunelį šikšnosparnių draustiniu.
Per tuos pora šikšnosparnių globos metų Aplinkosaugos informacijos centro nariai taip pamėgo savo globotinius, jog gali pasakoti apie juos ilgai. V.Balkūnas ir Daiva Letukaitė taip susidomėjo šikšnosparniais, jog net važiuoja jų tyrinėti į Kauną ir kitas šalies vietas.
Šikšnosparniai - tai vieninteliai žinduoliai, kurie gali skraidyti. Todėl dažnai žmonės juos laiko naktiniais paukščiais. Šiems paslaptingiems gyvūnams skraidyti teko išmokti dėl to, jog jų kojos per silpnos, kad galėtų vaikščioti ar stovėti. Dėl tos pačios priežasties - kad neapkrautų jų savo svoriu - šikšnosparniai, kai neskraido, kabo žemyn galva.
Jų kojų pirštai turi ilgus, aštrius nagus ir stiprias sausgysles. Dėl to šikšnosparniai gali kabėti net ant vienos kojos. Pasitaiko atvejų, kai randami bekabantys jau negyvi šikšnosparniai.
Šie unikalūs gyvūnai geba pasukti galvą 180 laipsnių kampų, kad pamatytų viską, kas dedasi aplinkui, o jų kūnas prisitaikęs tilpti siauruose plyšiuose.
Vampyrai Lietuvoje negyvena
Šikšnosparniai paplitę visur, išskyrus dykumas ir poliarines sritis. Vaisiaėdžiai mėgsta šiltus kraštus - Afriką, Pietų Aziją ir Australiją, o vabzdžiaėdžiai gyvena viso pasaulio miškų zonoje.
Mažiausias šikšnosparnis - Tailande gyvenantis kamaninis. Jis yra tik 3 cm ilgio, sveria 5 gramus. O didžiausi užauga 40 cm ilgio ir 1,5 kg svorio, jų išskleisti sparnai siekia 2 metrus. Tai atogrąžų šikšnosparniai - skraidančios lapės. Lietuvoje mažiausias yra šikšniukas nykštukas, kuris tesveria apie 5 gramus. O stambiausias - rudasis nakviša. Jis užauga iki 36 g masės.
Daug kam šikšnosparniai asocijuojasi su vampyrais. Bet tokių yra tik 3 rūšys iš daugiau nei 1000 šikšnosparnių rūšių. Šikšnosparniai vampyrai aptinkami tik Pietų Amerikoje. Be to, jie minta tik gyvūnų krauju. Visi kiti minta vaisiais arba vabzdžiais, kai kurie neatsisako ir moliuskų, voragyvių.
Šikšnosparnių kūnas padengtas tankiu, švelniu, neryškių spalvų kailiuku, o sparnus sudaro plona plėvė, ištempta tarp priekinių ir užpakalinių galūnių. Šių gyvūnų klausa tokia tobula, jog šie gyvūnai išgirsta net ultragarso bangas, kurių mes, žmonės, negirdime.
Galbūt todėl daug kas mano, jog šikšnosparniai akli. Tačiau taip nėra - šikšnosparniai turi gana dideles ir gerai išsivysčiusias akis, tik neskiria spalvų. Bet kam to reikia - juk jie medžioja naktį.
Šie gyvūnai, kaip ir delfinai, sugeba ir patys skleisti ultragarsą. Paskleidžia jo bangas, paskui ausimis gaudo jas grįžusias ir pagal laiką, per kurį banga grįžta, nustato atstumą iki objekto. Tokiu būdu jie orientuojasi tamsoje, aptinka ir pastveria grobį. Nustatyta, jog savo ultragarso "aparatu" šikšnosparniai gali aptikti ore net žmogaus plauko storumo objektus.
Sumedžioja milijonus uodų
Lietuvoje gyvena tik vabzdžiaėdžiai šikšnosparniai. Medžioja jie prieblandoje arba naktį. Vasarą šikšnosparniai apsistoja bažnyčių, bokštų palėpėse, pastogėse, rūsiuose, medžių drevėse. Prieš žiemą dalis šikšnosparnių išskrenda į šiltesnius kraštus, o kiti sulekia į rūsius, požemius, kur tylu, tamsu, nešalta, drėgna ir nėra skersvėjo. Čia jie įminga iki pavasario. Tai būtina - juk žiemą vabzdžių beveik nėra ir šikšnosparniai žūtų.
Jei žmonės žinotų, kiek šikšnosparniai sunaikina kenkėjų – grambuolių, ūsuočių, mus ir gyvulius kankinančių kraujasiurbių uodų, mašalų – šiuos gyvūnus labiau gerbtų. Per naktį šikšnosparnis sumedžioja iki vieno trečdalio savo kūno svorio grobio - šimtus tūkstančių uodų!
Tropikuose gyvenantys vaisiaėdžiai šikšnosparniai platina augalų sėklas, apdulkina naktį žydinčius augalus. O kiek pagal šikšnosparnius sukurta įvairių prietaisų, mechanizmų.
Lietuvoje aptikta 15 rūšių šikšnosparnių. Net 11 jų įrašytos į Raudonąją knygą - šie gyvūnai sparčiai nyksta. Juos retina pelėdos ir kiti plėšrūs paukščiai, žiemavietėse aptinka kiaunės, audinės, šeškai, katės. Daug žalos šikšnosparniams padaro ir žmonės - kerta miškus, todėl nebelieka drevėtų medžių, kuriuose mėgsta įsikurti šikšnosparniai.
Seni pastatai, kuriuose prieglobstį rasdavo šie žvėreliai, nugriaunami arba rekonstruojami, olos, šachtos, tuneliai, fortai aklinai užsandarinami ir šikšnosparniai negali į juos patekti. Dėl natūralių pievų naikinimo, šlapžemių sausinimo, insekticidų naudojimo sparčiai mažėja vabzdžių - šikšnosparniams pradeda stigti maisto. Žūva jie ir prisiriję apsinuodijusių pesticidais vabzdžių.
Be to, dalis žmonių tyčia ar netyčia naikina, žaloja šiuos žvėrelius, trikdo juos žiemą - radę ima į rankas, neša į šiltas patalpas, šviečia prožektoriais, liečia rankomis, krapšto iš plyšių. Tai šikšnosparniams pražūtinga - jie atsibunda, o pagrindinio maisto - vabzdžių - nėra, tad žūva nesulaukę pavasario.
Štai kodėl taip svarbu apsaugoti šikšnosparnių slėptuves ir buveines. Antai Kaune įsteigta net 11 šikšnosparnių draustinių.
Lietuvos rytas, 2005 02 18
Šikšnosparniai - ne juodosios magijos pranašai (3)
"Naktį iš miego pažadino šlamesys. Įsiklausę supratome: kažkas įsibrovė į mūsų kambarį. Turbūt pro atidarytas balkono duris. Uždegėme šviesą: ant žaliuzių kabojo tamsus blynas. "Čia šikšnosparnis", - nuramino vyras.
Rytą svečio nebesimatė, išėjome į darbą. Grįžome vėlai vakare. Vos pravėrėme lauko duris ir uždegėme šviesą, kai į mus vėl atlėkė tas juodas gyvūnas. Sūnus išsigandęs užtrenkė duris ir šikšnosparnis (pasirodo, jis visą parą gyveno mūsų bute) įskrido į svetainę bei pakibo ant žaliuzių.
"Reikia jį išprašyti", - nutarė sūnus ir pabaidė. Gyvūnas perskriejo ryškiai apšviestą kambarį ir pro atidarytas duris metėsi į kitą, kuris skendėjo tamsoje. Čia ir įstrigo kažkur knygų lentynoje. Klausėmės jo gailaus cypimo ir nežinojome ką daryti – ir gelbėti norisi, ir baisu: girdėjom, šikšnosparniai kandžiojasi, gali užkrėsti įvairiomis ligomis, be to, įsivelia į plaukus. Taip ir palikome jį tūnoti, o cypimas vis tilo, tilo... Kitą rytą įsidrąsinę atkrovėme knygas - šikšnosparnis buvo nebegyvas".
Šią istoriją "Sostinei" papasakojo Senamiestyje gyvenanti vilniečių šeima. "Turbūt kitaip mums reikėjo elgtis ir gyvūnas būtų likęs gyvas. Tačiau kaip?" - klausinėjo jie.
"Melagingi filmai, kuriuose vaizduojama, kaip šikšnosparniai ar paukščiai puola žmones, taip paveikė, jog ne vienas su siaubu žiūri į šikšnosparnį, tuo labiau, kad jo išvaizda neįprasta", - taip šį nuotykį pakomentavo Pasaulio gamtos sąjungos (IUCN) rūšių išlikimo komisijos šikšnosparnių specialistų grupės narys, Lietuvos teriologų (žinduolių specialistų) šikšnosparnių tyrimų koordinatorius, gamtos mokslų daktaras Dainius Pauža, jau beveik 20 metų tyrinėjantis šiuos gyvūnus.
Pasak jo, greičiausiai vilniečius aplankė vėlyvasis šikšnys arba rudasis ausylis. Jie kartais, vydamiesi uodą ar kitą vabzdį (šikšnosparniai medžioja naktį), pro atidarytus langus ar duris įskrieja į kambarius.
"Reikia išleisti tokius svečius. Jei nemoka išskristi pats, sugauti ir išnešti. Geriau ne plikomis rankomis, nes dantukai aštrūs: čia gi ne paukštis, o skraidantis žvėrelis. Žinoma, piršto nenukąs, tačiau krimstelės skaudžiai, tad apsimaukite pirštines", - aiškino mokslininkas.
Beje, vėlyvasis šikšnys ir dar pora šikšnosparnių rūšių įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.
Man, sakė mokslininkas, žieduojant ir kitaip tyrinėjant šikšnosparnius jie ne kartą įkando, tačiau nesusirgau. JAV kartais pasiginčijama, ar negali šikšnosparniai užkrėsti pasiutlige, nes jie minta uodais, kurie perneša ligas. Tačiau Europoje tokio atvejo dar nebuvo.
Kadaise buvo įsigalėjusi nuomonė, jog šikšnosparniai agresyvūs, pikti, šiuos gyvūnus siejo su juodąja magija, burtininkavimu. Vėliau paaiškėjo, jog laikant šikšnosparnį horizontaliai ant delno, jam netrukus pritrūksta deguonies ir žvėriukas iš tikrųjų ima blaškytis bei kandžioti viską, kas pakliūva.
Taigi piktumas niekuo dėtas, kalta tik šio žvėrelio anatominė strukūra: šikšnosparnis prisitaikęs arba skraidyti, arba kyboti žemyn galva. Horizontalioje padėtyje šis gyvūnas ima dusti. Vertikalioje tai - gana mielas, visai nepiktas padarėlis, jį galima prijaukinti. Tiesa, laikyti šikšnosparnius nelaisvėje labai sunku, mat jam reikia gyvų vabzdžių, be to, jie sunkiai išmoksta imti maistą iš šėryklėlės.
Neteisingu D.Pauža pavadino ir teiginį, jog šikšnosparniai gali įsipainioti į žmogaus plaukus, nes šie neva nesudaro kliūties šikšnosparnio skleidžiamiems ultragarso signalams, pagal kuriuos jis orientuojasi.
Šikšnosparniai anksčiau buvo įprasti miestų požemių gyventojai. Dabar jų gerokai mažiau, nors žiemos miegui kai kurių senų namų rūsiuose susirenka dešimtys šių gyvūnų. Kauno fortuose, kur jų žiemoja daugiausia Lietuvoje, įsteigtas šikšnosparnių draustinis.
Tai tipiški nakties gyvūnai, nors kartais pasiseka pamatyti šikšnosparnį ir dieną. Antai Vilniaus universiteto profesorius, televizijos laidos "Langas į gamtą" vedėjas R.Kazlauskas vieną vidurdienį Vilniuje, prie Žaliojo tilto, pastebėjo, jog varnų būrys atakuoja šikšnosparnį, kuris joms, matyt, buvo panašus į žiurkę. Profesorius žvėrelį apgynė ir parsinešė namo gydyti, tačiau tas buvo perdaug sužeistas – netrukus krito.
Tai labai naudingi gyvūnai: vienas šikšnosparnis, sveriantis apie 10 gramų, naktinės medžioklės metu suėda apie 4 gramus naktinių vabzdžių - kenkėjų, kurių daugelis paukščių nelesa, nes tuo metu ilsisi.
Pasaulyje žinoma apie 900 rūšių žinduolių, Lietuvoje iki šiol aptikta 13 rūšių.
Lietuvos rytas, 1996 05 17