Riziką po vandeniu nustelbia gamtos stebuklai (1-2)
Sauliaus Kirvelos hobis – povandeninė fotografija. Tomo Kaunecko nuotrauka
Riziką po vandeniu nustelbia gamtos stebuklai (1)
Vilnietis fotografas Saulius Kirvela net žiemą dažną laisvesnį savaitgalį su bendraminčiais traukia prie ežerų. "Vėl bepročiai lįs po ledu!" -- ši žinia vietos kaimuose pasklinda greitai. Atvykėliai nespėja apsivilkti naro kostiumų, kai čia pat jau būrelis žioplių.
"Sunkiausia pirmąjį akimirksnį, kai nutvilko ledinis vanduo. Bet neri gilyn ir apsipranti -- juk gėlo vandens temperatūra net per speigus mažiausiai plius vienas-du laipsniai", -- pasakoja Saulius. Vis dėlto drebulys netrukus išgena į paviršių.
Su likusiais ant ledo turi jungti virvė, nes eketės šviesa išblėsta jau po keliolikos metrų. Be to, prie kito virvės galo turi būti patikimas žmogus."Žiemą laikas po vandeniu atrodo sustojęs -- tyla, ramybė ir prieblanda. O ankstyvą pavasarį, kai saulė pradeda šildyti ledą, gyvūnai jai tarsi meldžiasi", -- sakė Saulius.
Biologija ir fotografija
Nardymu S. Kirvela susižavėjo dar vaikystėje, mat augo prie Šventosios upės. "Nuo pat mažens išmokau po vandeniu plaukti anksčiau negu ant jo", -- sakė jis.
Vėliau baigė akvalangistų kursus, o mokydamasis fotografijos Vilniaus technologijos technikume susižavėjo povandenine fotografija. Baigęs mokslą pradėjo dirbti tuometiniame Gamtos apsaugos komitete (dabar – Aplinkos ministerija), nes antrasis jo hobis -- biologija. Fotografui ten sąlygos buvo neblogos: daug komandiruočių ir nemažai laisvės, užtekdavo laiko ir panardyti ežeruose.
Saulius tikino ir dabar labiausiai mėgstąs fotografuoti Lietuvos povandeninį pasaulį. Tačiau egzotiškiausių jo nuotraukų albumai – iš kelionių svetur.
Pirmoji ekspedicija į užsienį buvo prie Barenco jūros. Šiaip taip gavo KGB leidimą nardyti bei fotografuoti (ten SSRS pasienio zona). Iki Murmansko, vėliau per tundrą kariškų sunkvežimių išmaltais keliais drauge su keliais bendraminčiais iš Kauno kratėsi "Žiguliais". Jūroje Saulius ligi tol nebuvo nardęs.
"Šokau į vandenį ir po savimi išvydau žydrą prarają. Buvau pripratęs matyti ne daugiau kaip 3-4 metrus, o čia -- visas fantastiškas dugnas kaip ant delno ir tarsi prie pat, nesuvokiau, kad iki jo keliasdešimt metrų", -- pasakojo Saulius.
Nėrė ir beskubėdamas užmiršo prapūsti orą, kad atlaikytų ausų būgneliai. Dilgtelėjo ausyse kartą, kitą, -- lyg ir nieko. O kai iškilo į paviršių, iš jų pasipylė kraujas.
"Tačiau tai, ką pamačiau, buvo nuostabu. Gyvybės -- mirga marga: daugybė jūros ežių, jūros žvaigždžių, pritrenkiančio grožio dumbliai. Grįžęs prisiryškinau krūvą skaidrių. Tada Lietuvoje tokių mažai kas buvo regėjęs".
Bejėgis po vandens klodais
Oro temperatūra prie Barenco jūros buvo plius keturi laipsniai, be perstojo drengė šaltas lietus. Vandens -- plius šeši. Narai jame išbūdavo iki pusvalandžio. "Ilgiau bijojome -- gali nuo šalčio prarasti sąmonę", – kalbėjo Saulius. Įsiropštę į valtį kurį laiką negalėdavo ištarti nė žodžio.
Šaltis -- ne vienintelė problema. Po milžinišku vandens sluoksniu tampi labai priklausomas nuo technikos, kuria naudojiesi. S. Kirvela su šiurpu prisimena tuos laikus, kai nardė su nepatikima rusiška bei ukrainietiška įranga, be specialios liemenės, kuri padeda laikytis vienoje vietoje, o bėdai ištikus iškelia į paviršių.
Kartą 30 metrų gylyje pritrūko oro -- "kalta buvo rusiško akvalango konstrukcija ir mano žioplumas". Teko galvotrūkčiais kilti į viršų, ir be vadinamųjų dekompresinių sustojimų, nes akyse jau buvo juoda.
Kas tie dekompresiniai sustojimai? Kuo žemiau leidžiasi naras, tuo didesnį vandens slėgimą jaučia, vadinasi, turi įkvėpti ir labiau suspausto oro, kad vanduo nesugniuždytų. Kylant į viršų, būtina keletą kartų stabtelti, kad organizmas apsiprastų.
Šiuo metu S. Kirvela prieš pasinerdamas į vandenį velkasi čekišką naro kostiumą, pasiūtą iš specialaus japoniško audinio, kvėpuoja iš prancūziškų balionų, fotografuoja į amerikietišką fotoboksą įstatyta japoniška kamera. Kiek laiko išbūti vandenyje ir kaip kokiame gylyje elgtis, diktuoja kompiuteris.
Visa tai kainuoja nemažai, ir Sauliui tam tenka išleisti geroką dalį pajamų, gaunamų iš savo parduotuvės bei fotolaboratorijos, kurioje jis su kolegomis ryškina ir pardavinėja "Kodak" produkciją.
S.Kirvelos teigimu, pirmiausia kaina ir atšaldo daugelį entuziastų, susižavėjusių povandeniniais vaizdais. "Be to, tam reikia daug laiko, sveikatos", -- vardijo jis.
Vis dėlto vis daugiau žmonių Lietuvoje povandeninius šautuvus keičia į povandeninius fotoaparatus. Tačiau tarp narų nestinga brakonierių. "Ne kartą teko susitikti po vandeniu brakonierius su harpūnais -- po jų atakų žuvys tampa tokios baikščios, kad nufotografuoti beveik neįmanoma", -- pasakojo Saulius.
Dar blogesni yra tie, kurie muša žuvis elektra. "Gaila, kad jie nemato, kokį palieka ežero ar upės dugną -- nusėtą kritusiais gyvūnais".
Kada gyvūnai puola
Ar teko sutikti grėsmingų gyvūnų, tarkim, aštuonkojų, ryklių? "Aštuonkojų daug mačiau fotografuodamas Adrijos jūroje – nuostabūs padarai protingomis tarsi žmogaus akimis. Baikštūs, slepiasi".
Ryklį teko sutikti Indijos vandenyne. Didelį -- bene pustrečio metro ilgio. "Kiekvieno naro svajonė pamatyti šį gyvūną. Tačiau jam mes nerūpėjome -- nutolo nespėjus nufotografuoti".
Teko sutikti jūrinę gyvatę -- ji irgi Sauliumi pernelyg nesusidomėjo. Šių gyvačių nuodai kur kas nuodingesni už kobrų, bet ir jos kerta tiktai išprovokuotos.
"Elektrinių rajų taip pat mačiau daug, o pakratė tik kartą, ir tai per žioplumą -- nufotografavęs pabandžiau sulaikyti. Elektros srovė žiebė kaip reikiant, silpnesnę širdį turėdamas gautum šoką".
Teko nardyti ir povandeninėse olose, beje, ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. Kur jų yra, Saulius prašė neskelbti -- "nenoriu, kad tektų iš ten rinkti smalsuolių palaikus". Pasak jo, tokiose vietose narui jau "atbunda visos utėlės".
Vis dėlto, Sauliaus žodžiais, jo pomėgyje esama daugiau romantikos negu pavojų. "Kai pasileidi žemyn ir vanduo apgaubia tave, kaipmat atsipalaiduoji, kažkur dingsta visos problemos. Rodos, nebeegzistuoja darbas, šeima, rūpesčiai. Net norėdamas juos prisiminti negali prisiversti – vandens pasaulyje veikia kiti dėsniai. Be specialios technikos tose gelmėse kaipmat žūtum, neretai tavo gyvybę ten lemia sekundės, tačiau apie tai negalvoji".
Draugų prikalbintas, S. Kirvela ne kartą nėrė ieškoti nuskendusių lėktuvų, tankų. "Žinoma, jų neradome, nes tai daugiausia legendos. Tačiau įdomių senovinių valčių Labanoro girios ežeruose aptikome", – pasakojo Saulius. Jis netiki ir pasakojimais apie neva ežeruose gyvenančius neįprastus gyvūnus.
Nardydami Adrijos jūroje prie vienos salos aptiko prieš šimtmetį nuskendusį ispanų laivą. Tąsyk vanduo buvo drumstas, ir 45 metrų gylyje narai kone atsimušė į tamsią jo sieną. "Ligi šiol negaliu pamiršti keisto įspūdžio -- tarsi būtume išvydę šmėklą", -- pasakojo fotografas.
Iš kiekvienos kelionės jis parsiveža daug negatyvų. Iš jų atspausdinti vaizdai buvo eksponuojami ne vienoje S.Kirvelos povandeninės fotografijos darbų parodoje.
Šiemet S. Kirvela planuoja vėl važiuoti prie Barenco jūros. Bandė tenai patekti ir pernai, tačiau rusų pasieniečiai sulaikė. Dabar prie jos trauks per Norvegiją -- ten greičiausiai problemų nebus.
O kai laisvalaikio nedaug, jis skuba prie savo pamėgtojo ežerėlio miškuose. Jo pavadinimo prašė nerašyti, mat tas ežerėlis kol kas skaidrus kaip joks kitas Lietuvoje -- jo dugnas matyti net už dešimties metrų.
Lietuvos rytas, 1998 04 10
Nardytojai ieško paslapčių gelmėse (2)
Daugeliui maudynių ežeruose ir upėse mėgėjų rudenį stoja liūdnos dienos iki kitos vasaros. Tačiau tarp nardymo entuziastų yra tokių, kurie ne tik nebijo atvėsusio rudenį vandens, bet net laukia, kada spustels šaltis.
"Jau greitai galėsiu lįsti po ledu", -- džiaugiasi fotografijos bendrovės "Kodakas" įmonės "ProCentras" savininkas vilnietis Saulius Kirvela. Poilsiautojų virtinės išnyko nuo ežerų ir upių, tik lietus merkia jų paliktas šiukšles, o vandenis apgaubė ramybė. "Vasarą beveik neįmanoma rasti ramią vietą. Todėl ir nardau daugiausia žiemą", -- paaiškino verslininkas. Tuomet laikas po vandeniu atrodo sustojęs -- tyla, ramybė, prieblanda.
S. Kirvela ir jo draugai -- vilniečiai Artūras Jankeliūnas ir Vytas Vėželis bei Virgilijus Golikas iš Marijampolės -- ypač mėgsta nerti po pirmuoju ledu. "Kartą spėjome atvažiuoti prie Trakų rajone Galvės ežero, kai ledas buvo dar skaidrus kaip stiklas, bet jau tvirtas. Panėrus po juo buvo matyti krantai, ant ledo vaikštančių žvejų batų padai.
Bet toks ledas būna retai. Dažniausiai jis pilkas ir apsnigtas", – pasakojo jau daugiau kaip 20 metų Lietuvos ir užsienio vandenyse nardąs S. Kirvela.
Nardyti po ledu pavojingiau negu vasarą. Nuklysi nuo eketės ir žūsi. Kad taip neatsitiktų, narai toje vietoje, kur leisis, iškerta keliolika ir daugiau didelių ekečių. Be to, saugumo instrukcija nurodo jiems panėrus į vandenį neatsikabinti nuo į eketę nuleisto lyno."Svarbiausia -- susitvardyti, kad ir kas atsitiktų. Jei nepanikuosi, šansų likti gyvam padaugėja", -- dėstė S. Kirvela.
Pavojus netekti sąmonės
Narai tikina, kad po ledu nėra taip šalta, kaip atrodo. "Sunkiausia pirmąjį akimirksnį, kai nutvilko ledinis vanduo. Bet neri gilyn ir apsipranti -- juk gėlo vandens temperatūra net per speigus mažiausiai plius vienas-du laipsniai", -- pasakojo S. Kirvela. Be to, nuo šalčio gelbsti neperšlampami hidrokostiumai iš neopreno, po kuriais narai užsitempia storus megztinius.
Tiesa, ištverti įmanoma ne ilgiau kaip maždaug valandą. Priklauso nuo gylio: kuo giliau, tuo labiau ledinis vanduo suspaudžia hidrokostiumą ir kūną pradeda krėsti drebulys. Nepaisysi -- gali netekti sąmonės.
"Sykį su A. Jankeliūnu žiemą ilgiau kaip valandą išbuvome Platelių ežero dugne. Gylis toje vietoje buvo apie 12 metrų, ir Artūras nušalo nugarą", -- apgailestavo S.Kirvela.
Šaltuoju metų laiku S. Kirvela su draugais nardo tik gerai pažįstamose vietose -- Platelių, taip pat keletoje Molėtų rajono ežerų.
S. Kirvela į kelionę prie ežerų ar jūrų visada pasiima specialioje vandens nepraleidžiančioje dėžėje įtvirtintą fotoaparatą. Iš tokių kelionių parsivežta šimtai egzotiškų vaizdų -- pasaulis po vandeniu neįprastas ir paslaptingas.
Indijos vandenyne, prie Madagaskaro krantų, jis plaukė šalia ryklio-banginio. Tai didžiausi pasaulyje -- apie 18 metrų ilgio rykliai. Vilnietis net išdrįso užsikabinti už ryklio nugarinio peleko. "Jis šovė į priekį, ir po keleto sekundžių teko atsikabinti. Tačiau tai buvo nuostabu. Įgyvendinau vieną savo svajonių. Daugiau to galbūt gyvenime nebepatirsiu", -- svarstė pašnekovas.
Nardydamas prie Pietų Afrikos S. Kirvela pateko tarp tigrinių smėlinių ryklių. Jų išvaizda grėsminga -- didžiuliai, smailų dantų prismaigstyti nasrai. Tačiau tai, kaip tikino pašnekovas, gana taikūs ir nebaikštūs gyvūnai. "Pastebėjęs urvą, įnėriau ten ir ūmai pamačiau esąs tarp dviejų ryklių. Kurį laiką jie mane stebėjo, po to sunerimo ir pasitraukė", -- pasakojo S.Kirvela.
Panėrus rūpesčiai išnyksta
"Pereiti per gatvę ne pėsčiųjų perėjoje dabar pavojingiau negu nardyti. Svarbiausia - šio pomėgio kaina", -- sakė S.Kirvela. Nardymas -- nepigus užsiėmimas. S. Kirvela neslepia, jog jo hidrokostiumas ir kita įranga bei fototechnika kainavo ne vieną dešimtį tūkstančių litų.
Be to, reikia geros sveikatos, daug kantrybės ir – proto. Nemažai narų žaidžia su mirtimi leisdamiesi į net 100 metrų gylį be tinkamo pasirengimo ir technikos.
Kartą Saulius su draugu pašiurpo, pamatę po vandeniu narų paliktą šiukšlyną. "Sausio pabaigoje panėrėme su draugu prie Platelių ežero Pilies salos.
Vanduo skaidrus. O štai ir senovinio tilto poliai. Legenda byloja, jog jis prieš keletą šimtų metų jungė ežero krantą su sala. Mus apėmė mistinė nuotaika, ramybė. Ir staiga matome -- ant dugno eglutė! "Papuošta" plastikiniais buteliais, alaus kamščiais, kitokiomis šiukšlėmis.
Matyt, kolegos narai nuleido ją čia, į tokią ypatingą vietą, prieš Naujuosius metus ir pamiršo", -- piktinosi S. Kirvela.
Lietuvos rytas, 2004 10 22