Kingyro konclageris: krauju išpirkta laisvė

Apie sovietinių čekistų vykdytus Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibiro lagerius rašyta nemažai. Gerokai mažiau žinoma apie mūsų žmonių kančias Kazachstano lageriuose. O juk viename jų kilęs politinių kalinių pasipriešinimas budeliams galbūt lėmė, jog šie išsigando to, ką padarė.

Kai kurie istorikai sako, jog vienas tokių lemiamų momentų galėjo būti Kingyro sukilimas Kazachstane, kai tūkstančiai kalinių, tarp jų ir lietuvių, išvijo iš lagerio sargybinius ir paskelbė sovietinei valdžiai savo reikalavimus. Net 40 dienų ir naktų truko toji sąlyginė laisvė, kol sovietų kariuomenė nepaskandino jos kraujuje.

Tačiau žinia apie kalinių maištą pasiekė Vakarus, pasklido užsienio žiniasklaidoje. Teigiama, jog po sovietinės imperijos diktatoriaus Stalino mirties jį poste pakeitęs Nikita Chruščiovas tada pabūgo ir nurodė sušvelninti GULAGo lagerių režimą, o netrukus jie buvo uždaryti.

Dalis Kingyro sukilimo dalyvių tebėra gyvi, kai kurie gyvena Lietuvoje. Nuošaliose Kauno gatvelėse įsikūrę Elena ir Antanas Petrikoniai, Marcelė Dilienė (jos vyras, taip pat buvęs politinis kalinys Adolfas jau miręs), beveik pačiame Kulautuvos pušyne stūkso Veronikos ir Broniaus Valaičių namelis.

Kaip šimtai, tūkstančiai Lietuvos gyventojų, šie žmonės buvo nuteisti laisvės atėmimu ir išvežti į lagerius už tai, kad jų tėvai ar jie patys buvo partizanų ryšininkai ar partizanai. Lageryje šios poros susipažino, o atgavę laisvę susituokė.

LŽ pašnekovai puikiai prisimena Kingyro sukilimą. A.Petrikonis net buvo šio sukilimo vado Ivano Kuznecovo asmens sargybinis.

Žmonėmis nevadino

Kingyro specialiojo režimo lageris faktiškai buvo kalėjimas, kuriame kalėjo apie 10 tūkstančių ukrainiečių, rusų, vengrų, vokiečių, japonų ir kitų tautybių žmonių, tarp jų apie 800 lietuvių. Jie buvo laikomi ypač pavojingais sovietinės liaudies priešais, kurių nereikia gailėti.

Tad gyvenimo sąlygos čia buvo itin sunkios. Kiekvieną dieną kaliniai būdavo varomi į sunkius darbus. Tai kaliniai pastatė Džezkazgano (dabar Žezkazganas) miestą ir metalurgijos kombinatą jame, kuris dabar vienas didžiausių ir garsiausių visame pasaulyje, tai jie subetonavo didžiulę užtvanką, kuri patvenkė pro Žezkazganą tekančią upę.

Tūkstančiai kalinių nežmoniškai sunkiomis sąlygomis, dusdami nuo nuodingų dulkių, kasė turtingose Kazachstano žemės gelmėse rūdą, iš kurios buvo lydomas varis ir kiti vertingi metalai. Iš jų buvo gaminami rusų armijos tankai ir kita karo technika.

Katorgišką darbą sunkino ir rūstus žemyninis Kazachstano klimatas – vasarą čia termometro stulpelis siekia iki 40 laipsnių karščio, žiemą – tiek pat šalčio. Plikose stepėse šeimininkauja stiprūs vėjai. Net jei ir pabėgtumei iš lagerio, kažin ar išgyventum.

“Man teko būti 23 lageriuose, ir nė viename nebuvo taip sunku, kaip Kingyre”, - atsidūsta A.Petrikonis. Pasak jo, išvežtiems į Sibirą buvo kiek lengviau, išgyventi padėdavo taiga ir jos turtai. O Kazachstane – saulės išplikintos stepės ir dykumos, karštis arba šaltis.

Leisgyviai nuo bado ir sunkaus darbo kaliniai būdavo mušami, iš jų tyčiojosi. Tuometinės sovietinės ideologijos sumanytojų akimis tai buvo ne žmonės, o gyvuliai, ant kurių kaulų reikia statyti didingą komunizmo rūmą.

Kantrybė trūko

1954 metų gegužės 15 dieną kalinių kantrybė trūko. „Tą dieną varė mūsų koloną iš darbo į lagerį, - prisimena A.Petrikonis. - Kolonose būdavo po 250 žmonių, po penkis eilėje, privalėjome eiti susikabinę rankomis. Iš abiejų pusių po tris sargybinius, be to, du sargybiniai priekyje ir trys su šunimis lydi iš paskos. Prieš pajudant kiekvieną kartą mus perspėdavo: „Šag na levo, šag na pravo – streliajem“ („Žingsnis į kairę ar į dešinę – šaudom“). Taip ir darydavo.

Jau buvo netoli lageris, kai vienas paskui koloną ėjusių sargybinių trūktelėjo automato serija į koloną. Visai netoli manęs. Krito šešiolika sužeistųjų, kilo sąmyšis. Sargybiniai sukomandavo sėsti ant žemės. Paskui liepė stotis ir grįžti į lagerį, bet sėdėjome – mums buvo jau tas pats, tegul sušaudo vietoje.

Tik kai sulėkė daug viršininkų ir pažadėjo nubausti tą kareivį, grįžome į lagerį. Buvo jau tamsu. Net kratos prie barakų nedarė kaip visada ligi tol“.

Rytojaus dieną dauguma kalinių atsisakė išeiti į darbą. Prižiūrėtojai sutriko. Pasinaudoję tuo, sukilėliai išgriovė angas mūro sienose tarp vadinamųjų lagpunktų – zonų, kuriose stovėjo kalinių barakai. Įvairių tautybių žmonės susivienijo, glėbesčiavosi.

Buvo pradaužta anga ir 8 metrų aukščio sienoje, kuri supo moterų zoną. Čia ypač pasižymėjo kriminaliniai kaliniai, kurių keletas šimtų prieš pora savaičių buvo atvežta į Kingyro lagerį. „Matyt, valdžia tikėjosi, jog „bytovykai“ (kriminaliniai) terorizuos politinius kalinius, tačiau atsitiko priešingai – dauguma kriminalinių perėjo į mūsų pusę“, - prisimena A.Petrikonis.

Politiniai kaliniai nuskubėjo ginti moterų, tačiau to neprireikė – daugiau kaip 3 tūkstančiai moterų ir merginų pasipylė į lauką. Tačiau išversti pagrindinius vartus ir išsiveržti į visišką laisvę tada kaliniams neatėjo į galvą, nors pirmąją dieną tai gal buvo įmanoma – taip buvo tada sutrikusi lagerio vadovybė.

Įvedė pavyzdingą tvarką

Tačiau tai truko neilgai. Kaip prisimena kitas mūsų pašnekovas - B.Valaitis, jau kitą dieną į lagerį įžengė ginkluotų kareivių lydimi trys prokurorai. Jie per garsiakalbį Sovietų sąjungos vardu pareikalavo tučtuojau baigti maištą ir išeiti į darbą. Nepaklusę bus sušaudomi vietoje.

Kaliniai sutiko išeiti į darbą tik tuomet, jei iš lagerio bus išvesta kariuomenė, o administracija sutiks derėtis su kaliniais. Vadovybė pranešė sutinkanti su šiomis sąlygomis, ir daugelis kalinių išėjo dirbti. O grįžę pamatė: išdaužtos angos užmūrytos, o tarp lagpunktų įrengtos mirties zonos su spygliuotomis tvoromis – kas įeis, pasitiks apsaugos bokšteliuose įsikūrusių sargybinių kulkos.

Pasipiktinę sukilėliai pradėjo ręsti barikadas, kasti tranšėjas. Sargybiniai - šaudyti. Tada kažkuris iš kalinių įtempė į mirties zoną lagerio karininką ir jį ten tol laikė, kol visi lagppunkto kaliniai ištrūko per mirties zoną. Įkaitais buvo paimta ir daugiau prižiūrėtojų.

Sukilėliai pabandė šturmuoti ir kitą lagpunktą, tačiau čia juos pasitiko kareivių kulkosvaidžių ir automatų kulkos. Daug žmonių krito vietoje.

Tą naktį žuvo keliasdešimt politinių kalinių, tarp jų 4 lietuviai – Vytautas Markevičius, Kazys Rimdeika, Povilas Seikalis ir Kazys Šiugždinis.

Rytą kalinių delegacija pareikalavo iškviesti į derybas lagerio viršininką. Galbūt jis buvo išsigandęs dėl įvykdytų žudynių – ne tik atėjo, bet ir sutiko išvesti kariuomenę iš lagerio.

Likę be prižiūrėtojų, kaliniai išlaužė izoliatoriaus duris ir išlaisvino keletą šimtų ten uždarytų likimo draugų, tarp jų ir minėtąjį rusą I.Kuznecovą. Šis tuoj suorganizavo kalinių mitingą. “Išstatytų karstų su žuvusiųjų kūnais fone įsiaudrinusių kalinių minia prisiekė toliau kovoti už savo teises”, - rašo savo prisiminimų knygoje “Lemties pėdsakais” B.Valaitis.

Sukilimui vadovauti čia pat buvo sudarytas komitetas. Į jį buvo išrinkti keturiolikos tautybių vyrai ir moterų zonos atstovė. Lietuvius šiame komitete atstovavo teisininkas Juozas Kundrotas (jau miręs. - Red.), rusus – Anatolij Zadornij ir t.t. Sukilimo vadu vienbalsiai išrinktas I.Kuznecovas.

Raudonosios armijos papulkininkis, kitais duomenimis – pulkininkas I.Kuznecovas per Antrąjį pasaulinį karą vadovavo tankų pulkui, kuris užėmė Berlyną. Po to I.Kuznecovą areštavo ir nuteisė 25 metams kalėti už tai, neva norėjęs pasiduoti su visu pulku Vakarams. Tokie kaltinimai tada nebuvo naujiena, Stalinas taip susidorojo su daugybe karvedžių.

Lagerio administracijai sukilimo komitetas perdavė reikalavimą, kad iš Maskvos atvyktų generalinis prokuroras ir kiti aukščiausios valdžios atstovai. Buvo parengti tokie kalinių reikalavimai: tučtuojau amnestuoti invalidus ir nepilnamečius; peržiūrėti ir visų kitų kalinių bylas; atšaukti ypatingąjį lagerio režimą; nuimti nuo langų grotas, o nuo kalinių rūbų – numerius, įvesti 8 valandų darbo dieną; leisti pasirinkti gyvenamąją vietą; nebausti sukilėlių ir t.t.

Kuriam laikui kaliniai buvo pasijutę padėties šeimininkai ir net laimingi žmonės. “Apėmė pakili nuotaika, daug kur skambėjo dainos. Tie, kurie anksčiau su draugėmis galėjo susirašinėti tik įmetamais per aukštą tvorą laiškeliais, susitiko su jomis.

Kaip ir anksčiau veikė duonos kepykla, valgyklos, sandėliai, tik dabar juos prižiūrėjo patys kaliniai. Buvo rengiamasi ilgai apsiausčiai, tad maistas buvo taupomas. Visur viešpatavo pavyzdinga tvarka ir drausmė”, - prisimena B.Valaitis. „Buvo nepaprastai smagu, nors ir žinojome – geruoju tai nepraeis“, - priduria M.Diliėnė.

Sergėjo savo vadą

Tačiau ginkluota sargyba bokšteliuose aplink lagerį kaip ir anksčiau akylai stebėjo kalinius: tik pabandyk ištrūkti į laisvę – tuoj sukalens kulkosvaidžiai. Užsimiršti neleido ir beveik be paliovos tratantys garsiakalbiai, per kuriuos lagerio valdžia ragino likviduoti sukilimo vadus, ypač I.Kuznecovą, ir pasiduoti. Už tai buvo žadama net laisvė.

Čekistai net buvo padarę angų išorinėje lagerio sienoje ir kvietė kalinius išeiti pro jas, žadėjo nebausti. Pasak LŽ pašnekovų, šia galimybe pasinaudojo gal pora šimtų žmonių, tačiau ne lietuviai – tarp mūsiškių išdavikų neatsirado.

Tad buvo nuspręsta saugoti I.Kuznecovą. Tai buvo patikėta lietuviams ir ukrainiečiams – jie pasižymėjo kaip patikimiausi. Pasak A.Petrikonio, iš lietuvių šiam darbui buvo parinktas jis ir Antanas Oksas, kuris dabar gyvena Panevėžyje, bei Jonas Vabalas (vėliau gyveno Druskininkuose, jau miręs).

Pasikeisdami sargybiniai ištisą parą sergėjo I.Kuznecovą – būdavo greta jo visur, kur tik jis eidavo, budėjo ir barake jam miegant. Vyrai buvo ginkluoti nusmailintais geležies virbais, ištrauktais iš langų grotų.

Pasak A.Petrikonio, sukilimo vadas buvo kuklus, nuoširdus ir draugiškas žmogus, su sargybiniais kalbėdavosi mandagiai ir net pagarbiai. “Gal todėl per visą sukilimo laiką nebuvo nė vieno pasikėsinimo – visi kaliniai gerbė savo vadą”, - prisimena A.Petrikonis.

Net 40 dienų ir naktų truko toji Kingyro sukilėlių sąlyginė laisvė. Lygiai tiek, kiek lagerio vadovybei prireikė laiko surinkti “įrodymus” neva nepaprastą jų pavojų sovietinei santvarkai. Kad galima būtų gauti aukščiausios valdžios leidimą susidoroti su jais bet kokiomis priemonėmis. Be to, neseniai buvo miręs Stalinas, tad čekistai buvo atsargūs – norėjo užsitikrinti savo vadovybės pritarimą.

Per tą laiką, kol buvo rengiamasi šturmuoti lagerį, buvo žaidžiamos “derybos” su kaliniais. Į jas buvo atvykęs net SSRS generalinio prokuroro pavaduotojas generolas Dolgychas, GULAG’o pavaduotojas generolas Byčkovas ir kiti aukšti pareigūnai. Jie daug žadėjo, tačiau praktiškai nieko nedarė.

Tankais prieš beginklius

Pora dienų iki lagerio šturmo, lietuvių pakviesti, šimtai kalinių paminėjo Jonines – pasveikino Jonus, Janius ir Ivanus, pasimeldė bendroje maldoje už laisvę ir žuvusius. O birželio 26-osios paryčiais Kingyro lageris pabudo nuo šūvių. Tai čekistai nukovė ant barakų stogų budėjusius sukilėlių sargybinius.

“Puolėme į lauką, manydami, jog tai provokacija, kaip ne kartą buvo – kareiviai įsiverždavo į lagerį, tačiau, pamatę mus išbėgant, pasitraukdavo nedrįsdami šaudyti”, - prisimena B.Valaitis.

Šį kartą buvo kitaip. Pro atsivėrusius keturis išorinės lagerio sienų vartus įžlegėjo keletas tankų T-34, paskui juos – ginkluoti kareiviai. Pasak M.Dilienės, karuomenės buvo „kaip miško“.

A.Petrikonis tada buvo savo barake – I.Kuznecovą saugojo kita pamaina. “Tankas iššovė. Apsidairiau po trenksmo – ogi iš išpuolusios iš barakų minios belikome keliese. Bematant pripuolė kareiviai: “Sdavaisia!” (“Pasiduok”). Pamatę, kad turiu geležinį virbą, automato buože patiesė ant žemės. Stebuklas, kad likau gyvas – juk daug mūsų vyrų iškart buvo sušaudyti ar nusmeigti durtuvais”, - pasakoja A.Petrikonis.

“O aš tos atakos metu buvau barake. Pakaitomis su vienu ukrainiečiu pro duris pažvelgdavome, kas vyksta lauke. Pažiūrėjau aš, po kurio laiko atėjo ukrainiečio eilė. Vos kyštelėjo jis galvą – nuaidėjo šūvis ir draugas negyvas sukniubo prie mano kojų: kulka pataikė tiesiai į galvą. O paskui įsiveržė kareiviai ir įsakė visiems išeiti į lauką”, - tai B.Valaičio prisiminimai.

Dar žiauriau kariuomenė susidorojo su moterimis – nepaisydama jų klyksmų, mėtė pro barakų langus dūmines granatas, kad kalinės išbėgtų lauk. Ten jas pasitiko tankas - iššovė ir prispaudė apkurtusias moteris prie barako sienos. “Keletas mūsiškių pateko po tanko vikšrais. Vienos žuvo iš karto, kitos buvo sunkiai sužalotos”, - prisimena M.Dilienė.

Tarp pastarųjų buvo ir dzūkė Vlada Miliūtė – tankas sutraiškė jos koją ir ranką. Vis dėlto jai pavyko likti gyvai (grįžusi į Lietuvą gyveno Merkinėje, numirė pernai. - Red.)

Sukilėlius kareiviai išvarė į stepę ir suguldė ant žemės. Tris paras išlaikę svilinančioje kaitroje, vienus grąžino į tą patį lagerį, o tuos, kurie aktyviau buvo pasipriešinę, išvežė į Sibiro lagerius. Tarp pastarųjų buvo ir A.Petrikonis – jis pateko į Magadano lagerį. Valaičiai ir M.Dilienė su vyru buvo palikti Kingyro lageryje.

Kingyriečių liko nedaug

Sukilimo vadovą I.Kuznecovą ir kitus aktyviausius sukilėlius iš pradžių teisė Kingyro teisme, paskui I.Kuznecovo bylą perdavė Alma Atos teismui. Tolesnio jo likimo mūsų pašnekovai nežino. Pasak vienų gandų, I.Kuznecovas buvo sušaudytas, o kiti tvirtina, jog liko gyvas.

Manoma, jog Kingyro sukilime žuvo keletas šimtų žmonių, dar daugiau buvo sužeista. Sukilėliai pralaimėjo, tačiau savo tikslą iš dalies pasiekė. Lagerio režimas buvo sušvelnintas, o neužilgo ne tik Kingyro, bet ir visų sovietinių lagerių kalinius ir tremtinius pradėta leisti į laisvę.

Bet dar negreitai jiems buvo lemta išvysti Tėvynę – daugelis jų buvo išleisti be teisės sugrįžti į Lietuvą. Vieniems teko dar pagyventi ir padirbėti Kazachstane, kitiems įvairiomis gudrybėmis pavyko sugrįžti į gimtinę. Tačiau čia jų niekas nelaukė – sunku buvo prisiregistuoti, gauti darbo. Vis dėlto žmonės ištvėrė ir šiuos pažeminimus.

1989 metais Kaune įvyko pirmasis buvusių Kingyro kalinių susitikimas. “Mūsų tada prisirinko gal 350, buvome dar gana jauni ir smagūs”, - prisimena šio ir kitų panašių renginių organizatorė M.Dilienė. Vėliau tokie susitikimai būdavo rengiami kas penkeri metai, tačiau dalyvių skaičius vis mažėjo… Tirpsta kovojusių ir kentėjusių už Lietuvos laisvę gretos, vienas po kito jie pasitraukia Anapilin.

Kingyro lagerio jau seniai nebėra. Toje vietoje, Žezkazgano pakraštyje, dabar stūkso architekto Algio Vyšniūno, kurio tėvai kalėjo sovietiniuose Kazachstano lageriuose, sukurtas paminklas Kingyro aukoms atminti. Pernai kartu su A.Vyšniūnu ir buvusiu politiniu kaliniu Antanu Seikaliu, kurio brolis Povilas žuvo Kingyro sukilime, aplankėme šį memorialą.

Kartu su mumis jį pagerbė ir Kazachstano ambasados Lietuvoje patarėja Aigul Kuspan, Žezkazgano miesto vadovas Kanatas Balmagambetovas. Kazachai nekalti dėl to, jog jų žemėje sovietų čekistai įsteigė lagerius. Sovietinis teroras nusiaubė ir milijonus šios nuoširdžios tautos žmonių.

„Čia pralietas mūsų tėvų, brolių ir seserų kraujas įpareigoja mus, visų tautybių žmones, gyventi taikiai ir bendradarbiaujant”, - kalbėjo tada žvelgdamas į stūksantį Kingyro kryžių Žezkazgano meras K.Balmagambetovas.

Tarsi patvirtindamas jo žodžius stepių vėjas atnešė svaigų pelynų kvapo šuorą.

Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2010 08 10