Patrioto dukra šeimos paslaptis nutylėdavo

Gyvenimai nyksta iš atminties  

2013 metais išėjus prisiminimų apie Grinkiškio vidurinę mokyklą knygai „Gyventi pakilome nuo Šušvės krantų“, vieną jos egzempliorių nunešiau Vilniuje, Santariškėse, tuo metu gyvenusiems Irenai ir Stasiui Naujokaičiams, nes Irena Naujokaitienė (1930-2017) kadaise toje mokykloje mokė mus geografijos. Rengdami knygą, apie šią mokytoją prisiminimų neįtraukėme, nes tuomet nusprendėme pasakoti tik apie savo auklėtojus ir pagrindinius mokytojus, ypač tuos, kurie ilgai dirbo Grinkiškyje. 

Irena ir Stasys Naujokaičiai pasitiko nuoširdžiai, nustebę vartė knygą. Ne vieną valandą dalijomės prisiminimais apie Grinkiškio laikus ir šeimininkams buvo vis negana. Atsisveikinome sunkiai, o prieš man užveriant duris Stasys Naujokaitis, sovietmečiu buvęs Radviliškio rajono Šušvės kolūkio pirmininkas, ištiesė savąją knygą. „Paskolinu pasklaidyti. Mūsų vaikai išleido, tik labai mažu tiražu. Žadėjo išleisti ir didesniu - tada padovanosiu“.

Namie įnikau – ogi jo prisiminimai apie Grinkiškį ir Pašušvį, apybraižos apie tų vietų žmones. Keli šimtai puslapių, atspausdinta lyg ir tipografiniu būdu. Parašyta geru stiliumi, gražia kalba. Apgailestavau grąžindamas, jog negaliu įsigyti. O po metų, 2014-aisiais, S. Naujokaitis mirė, vėliau – ir jo žmona.

Neseniai panaršiau respublikinės M. Mažvydo bibliotekos katalogus – šios knygos juose vis dar nėra.

Ir kodėl per tą mūsų susitikimą neišsitraukiau diktofono ir neįrašiau  Naujokaičių prisiminimų apie jų gyvenimą Grinkiškyje? Kodėl nenusikopijavau bent dalies tos S. Naujokaičio knygos? Kaip visa tai būtų pravertę rašant apie šiuos žmones dabar.

O nūnai pasakoti apie juos daug sunkiau, nes praėjo jau kelios dešimtys metų, kai buvusi mokytoja Irena Naujokaitienė (1930-2017) ir jos vyras Stasys Naujokaitis (1925-2014) išsikraustė iš Grinkiškio. Laikas sparčiai trina žmonių pėdsakus ir net gyvenimus iš atminties. Kai dabar kviečiau I. Naujokaitienės buvusius mokinius ir jos kolegas mokytojus pateikti prisiminimų apie ją, daugelis kalbėjo jau tik trumpais sakiniais ir būdvardžiais: buvo gera, graži, maloni, nepikta ir pan.

Stigo netgi pagrindinių biografinių duomenų: kada ir kur ši buvusi mūsų mokytoja gimė, kur mokėsi ir t.t. Grinkiškio Jono Poderio gimnazijoje veik jokios informacijos apie Naujokaičius neradau, nors čia I. Naujokaitienė ne tik mokytojavo, bet ir su šeima gyveno šios mokyklos patalpose.

Tiesa, gimnazijos interneto tinklalapyje, kur publikuojamas sąrašas „Mokykloje dirbę mokytojai nuo XX amžiaus 5 dešimtmečio“, randame: „Naujokaitienė Irena. Geografijos mokytoja. 1968-1977“. Jeigu ne Grinkiškio mokyklos istorijos mokytojos Zitos Markevičienės sumanymas sudaryti šį sąrašą (ne visose mokyklose tokie yra), gal ir tiek nebūtų. Archyvai, o su jais ir dalis istorijos, nyksta ir dingsta ne vienoje šalies mokymo įstaigoje, ypač kai šios nutraukia savo veiklą.

Vilniuje gyvenantis Naujokaičių sūnus apie savo tėvus pasakoti sutiko, tačiau vis atidėliojo. O laikas sparčiai tirpo. Laimei, geri žmonės padėjo surasti I. Naujokaitienės seserį – jau vienintelę iš keleto seserų ir brolių, kurie augo kartu su buvusiąja mūsų mokytoja. „Aš jau nebejauna ir turėjau sunkių operacijų, todėl dažnai atmintis šlubuoja. Bet kiek galėsiu, padėsiu“, - mielai sutiko 1939 metais gimusi, Kaune gyvenanti Tevaida Bunytė-Rulienė.  

Nemėgdavo liesti praeities

Mano klasės draugų, kurie Grinkiškio vidurinę mokyklą baigė 1971 metais, prisiminimus apie geografijos mus mokiusią I. Naujokaitienę galima apibendrinti taip, kaip jau minėjau: tai buvo maloni, geranoriška mokytoja. Nepikta ir nekerštinga. Mokėjo gerai išaiškinti. Santūri, mokanti būti „nematoma“. „Be galo graži. Abu su vyru buvo gražūs žmonės ir graži pora“, - prisimena klasės draugė Zita Steponavičiūtė-Čiučelienė.

„Irenos Naujokaitienės vaidmuo Grinkiškio mokykloje vertas pagarbos“, - kiek oficialiai pradėjo  buvusi Grinkiškio vidurinės mokyklos direktorė Irena Birutė Žmoginienė, tačiau netrukus jos prisiminimai tapo asmeniškesni ir šiltesni.  1964-1972 metais, kai ji vadovavo šiai vidurinei mokyklai, bendravardė I. Naujokaitienė buvo jos pavaduotoja.

„Mes nemažai bendravome ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų. Auginome vaikus, tarp kurių buvo nedidelis metų skirtumas, tai vežiodavome abi su Irena vaikiškuose vežimėliuose po Grinkiškį savo dukrytes ir  kalbėdavomės. Daugiausia – apie esamą laiką, dabartinius įvykius. O apie praeitį, ankstesnį gyvenimą, tėvus, gimtąją šeimą Irena nemėgo pasakoti ir aš tik vėliau supratau, kodėl – jos tėvų šeimoje būta netolerancijos sovietinei santvarkai.

Irenai, kaip ir visiems, tuo metu reikėjo išgyventi, todėl ji nemėgdavo liesti praeities. Buvome atsargūs, neatskleisdavome savo giminaičių likimų“, - pasakojo I. B. Žmoginienė.

„Mudvi su Irena buvome draugės, nors ji buvo už mane vyresnė, - prisimena kita buvusi Grinkiškio vidurinės mokyklos mokytoja - Aldona Dučinskienė. – Sykį Naujokaitis net vienodas sukneles mums iš Rygos parvežė, juokaudavo, kad esame panašios, tai vienodai ir papuoš. Irena ir Stasys labai mylėjo vienas kitą. Mes daug bendraudavome, todėl žinojau, jog Irena planuoja išvažiuoti iš Grinkiškio į Vilnių. Dar jos dukra Eglė buvo nedidelė, tik baigusi pradinę mokyklą Grinkiškyje, o Irena jau kalbėdavo apie išvažiavimą. Jos mintys buvo Vilniuje, kur jau studijavo vyresnieji Naujokaičių sūnūs“.

„Susitikdavome ir tada, kai Naujokaičiai jau gyveno Vilniuje. Sykį - Santariškių ligoninėje. Tada ten gydėsi mūsų sūnus Žydrūnas, lankiau jį ir žiūriu – Irena ateina. Mat tuo metu toje ligoninėje gulėjo jos Stasys. Aplankiau ir jį, nunešiau kioske nupirkusi tokį angeliuką, pasakiau – teduoda tas angelas tau stiprybės, Stasy. Jis susijaudino“.

„Irena buvo reikli, bet labai geranoriška ir teisinga“, - taip apibūdino šią mokytoją dar viena buvusi jos kolegė – Aldona Šakėnienė. Ji net 52 metus dirbo Grinkiškio vidurinėje, o ir dabar, jau seniai senjorė, kaip nūnai pensininkus vadina, vasaras leidžia savo namelyje Grinkiškio centre. A. Šakėnienė sodina prie to namo gėles, vakarais žiūri televizoriuje sporto laidas arba kuria eilėraščius. „O kas lieka pensininkui: politika, sportas ir poezija. Na ir daržas“, - juokauja mokytoja ir rodo šūsnį sąsiuvinių su savo eilėraščiais.

„Pirmadieniais man tekdavo pagal grafiką kartu su Irena Naujokaitiene budėti mokyklos pirmojo aukšto koridoriuje per pamokų pertraukas, tai laukdavau tų budėjimų – Irena man buvo autoritetas. Inteligentė, išsilavinusi ir šiaip malonus žmogus. Daug pasikalbėdavome. Ji laikėsi atstumo su daugeliu, bet mudvi nuoširdžiai pabendraudavome. O ir vaikai ją mėgo“, - pasakojo kita buvusi Grinkiškio vidurinės mokyklos mokytoja – lituanistė Audra Indrėkienė.

Apie trėmimus įspėjo stribas

Irena Bunytė-Naujokaitienė gimė 1930 metų lapkričio 7 dieną Radviliškio (anuomet – Šeduvos) rajono Augmėnų kaime Lietuvos savanorio Vinco Bunio ir Apolonijos Terebeizaitės-Bunienės šeimoje. (Lietuvos savanoriais žmonės vadino tuos vyrus, kurie 1918-1924 metais, po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, padėjo kurti nepriklausomos Lietuvos kariuomenę ir joje tarnavo gindami valstybę. Sovietmečiu jie ir jų šeimos buvo už tai persekiojami. – F.Ž.).

Augmėnų kaimas stūkso už 4 kilometrų nuo Baisogalos į šiaurės vakarus. Bunių sodyba, pasak Irenos Bunytės-Naujokaitienės sesers Tevaidos Bunytės-Rulienės, buvo pati pirmoji nuo Baisogalos.

„Lietuvos savanoriai buvo ir mūsų tėtės broliai Juozas ir Petras Buniai. Savanorių būta ir mamos giminėje“, - pasakojo T. Rulienė. O Bunių senelis caro laikais pabėgo nuo tarnybos rusų armijoje – vadinamųjų rekrūtų.

Už nuopelnus valstybei broliams Buniams buvo atmatuota po keliolika hektarų Komaro dvaro žemės, Vincas dar porą hektarų nusipirko iš kaimynės ir ūkininkavo.

„Kai Lietuvą užėmė rusai, savanoriams prasidėjo nemalonumai. Mūsų šeimą du kartus norėjo ištremti į Sibirą, tačiau vienas stribas, jo pavardė Šiška, perspėjo ir suspėjome pasislėpti. Mus, vaikus, tėvai tada buvo išvežioję savo giminėms. Šiška mums padėjo todėl, jog prieš tai mano vyresnioji sesuo Genutė pas Šiškas mokėsi siūti ir prižiūrėjo jų vaikus“, - sakė T. Rulienė. Jos pasakojimas apie tėvų šeimą ir gimtinę išspausdintas ir knygoje „Sodybų šaknys gyvos“ (sudarytoja Ona Jankevičiūtė-Strolienė, 2000 m., Radviliškis, p. 39-44).

Sovietinės valdžios nemalonėje Buniai buvo dar ir todėl, jog vyriausias jų sūnus Antanas, pasak T. Rulienės, išėjo į partizanus. (Tiesa, minėtoje knygoje rašoma, jog Antanas slapstėsi, kaip kadaise jo prosenelis, nuo tarnybos rusų kariuomenėje, bet tai buvo ne ką mažesnis nusikaltimas negu partizanavimas.)

Stribai tardė Bunius, kur jų sūnus, grasino Sibiru. O Antanas tuo metu paslapčiomis pasiekė Klaipėdą ir ten įsidarbino. Vis dėlto po kurio laiko rusų saugumiečiai jį susekė ir suėmė. Antanas buvo nuteistas kalėti 10 metų Sibire ir 5 metus tremties be teisės grįžti į Lietuvą. Atkalėjęs 9 metus, po Stalino mirties 1953-aisiais, Antanas buvo išleistas, tačiau draudimas grįžti į Tėvynę tebegaliojo. Antanui teko įsikurti Rusijos mieste Lipecke, ten jis ir mirė.

Kiti Vinco ir Apolonijos Bunių atžalos po Antano: Alfonsia, ištekėjusi už tremtinio Vytauto Šapranausko, kuriam Magadano alavo rūdynai sugadino sveikatą, todėl praėjus trejiems metams po vestuvių mirė, palikęs sūnelį Vytautą. Šis užaugęs tapo garsiu aktoriumi – komiku; deja, irgi jaunas išėjo iš gyvenimo.

Toliau minėtoji Genovaitė, išmokusi siūti gimtajame kaime, o paskui dariusi siuvėjos, kaip dabar madinga sakyti, karjerą Radviliškyje, Šiauliuose bei Vilniuje; čia ji dirbo modelių namuose.

Ketvirtasis vaikas Bunių šeimoje – mūsų mokytoja Irena. Apie ją kiek plačiau pasakosiu toliau.

Penktasis – Vaclovas. Dirbo kolūkyje, vėliau Panevėžio miškų ūkyje.

Šeštoji – mano pašnekovė Tevaida. Devyneriais metais jaunesnė už sesę Ireną. Keturis dešimtmečius dirbo įvairiose pareigose Kauno „Drobės“ fabrike. Kai paklausiau, kodėl toks neįprastas jos vardas, nusijuokė: „Netrukus po gimimo tėvelis nunešė mane krikštyti. Kunigas pažiūrėjo į kalendorių: balandžio 25 dieną – šventas Morkus, betgi netinka mergaitei. Dar tą dieną buvo parašyta Tevaida. „Kažkoks keistas vardas“, - suabejojo mano tėvas. O toje ceremonijoje irgi dalyvavęs vargonininkas, kuris buvo jo draugas, sako: „Vincai, tavo mergaitė gimdama atsinešė tą vardą, - neatimk jo“. Taip ir tapau aš Tevaida. Gal vienintelė tokia Lietuvoje esu“.

Ir septintasis Bunių vaikas – Vytautas. Studijavo veterinariją, buvo pašauktas į armiją, tarnavo Kijeve, ten įsimylėjo ukrainietę ir vedė. Gyveno Kijeve, dirbo garsiajame Kijevo Pečorų lauros vienuolyne prie šio miesto (laura – tai aukščiausias stačiatikių vienuolyno titulas. – F.Ž.).

Šiuo metu (2023 m.)  iš to septyneto gyvena tik Tevaida, skaičiuojanti jau 84-uosius metus. Tėvai ant vėlių suolelio prisėdo jau seniai: Vincas Bunys – dar 1966, o Apolonija Bunienė – 1991 metais.

„Mūsų tėtis buvo didelis Lietuvos patriotas, religingas, nekentė sovietinės valdžios, komunistų, nemėgo rusų. Pergyveno, kad Antanas ir Vytautas vedė kitatautes, gal tai net išprovokavo ankstyvą jo mirtį. Dažnai sakydavo, jog Lietuva bus laisva. Jo žodžiai išsipildė, tik gaila, kad tėtis to nesulaukė“, - sako T. Rulienė.

Svajonės teko atsisakyti

 Baigusi Augmėnų pradinę ir Baisogalos vidurinę mokyklas, Irena Bunytė, pasak jos sesers Tevaidos, norėjo studijuoti farmaciją. Tai buvo jos sena svajonė. Sėkmingai išlaikė stojamuosius į farmacijos studijas Vilniaus universitete ir džiugi grįžo į Augmėnus laukti pranešimo apie jų pradžią, tačiau atėjo kitokia žinia – mandatų komisija informavo, jog I. Bunytės biografija nėra tinkama, kad ji būtų priimta į šį universitetą.

„Kurgi priims – tėvas ir dėdės Lietuvos savanoriai, o brolis miškinis. Irena verkė, tačiau kažką reikėjo daryti. Tuo metu kaimų mokyklose trūko mokytojų. Rajono švietimo skyriuje Irenai pasiūlė kaip turinčiai vidurinį išsilavinimą mokytojauti Tyruliuose. Jie buvo Radviliškio rajono pakraštyje, toli nuo Augmėnų ir Baisogalos, tačiau sesė neturėjo kito pasirinkimo“, - pasakojo T. Rulienė.

Knygoje „Sodybų šaknys gyvos“ rašoma kiek kitaip:  I. Bunytė mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje (specialioji vidurinė mokykla, veikusi iki 1957 m.; vėliau pertvarkyta į Šiaulių mokytojų institutą – F.Ž.), po to neakivaizdiniu būdu Vilniaus pedagoginiame institute, bet esmės tai nekeičia. Gali būti, jog Irena pirma susirado darbą, o tada buvo lengviau įstoti į neakivaizdines studijas, nes kelias į stacionarą jai buvo užkirstas dėl biografijos.

Skaitydamas kolegės žurnalistės Vidos Povilaitytės-Kazlauskienės sudarytą monografiją „Prie Šušvės ir Žadikės“ (2018 m., „Utenos Indra“, 350 p.), Romualdos Šiurnienės publikacijoje „Iš Pašušvio mokyklos istorijos“ radau Irenos Bunytės pavardę. Buvusi šios mokyklos direktorė R. Šiurnienė rašo, jog Irena Bunytė dirbo mokytoja Pašušvio septynmetėje mokykloje 1953-1956 m. (p. 307).

Vargu ar tai dar kokia kita Bunytė. Tad galbūt I. Bunytės – Naujokaitienės pedagoginis darbo stažas prasidėjo ne Tyruliuose, o Pašušvyje? Galbūt į Tyrulius ji atvažiavo jau vėliau, studijuodama neakivaizdžiai Šiauliuose ar Vilniuje?

„Tyruliuose Irena susipažino su savo būsimuoju vyru Stasiu Naujokaičiu, – pasakoja T. Rulienė. - Jis tada buvo mokyklos direktorius ir Irena atėjo į jo kabinetą tartis dėl darbo. Vėliau ji pasakojo: „Man įeinant, direktorius buvo griežtas, aš net išsigandau, bet matau – nusišypsojo. Taip – iš pirmo žvilgsnio - prasidėjo mūsų draugystė, o vėliau ir meilė“.

Apie Stasį Naujokaitį išsamiau papasakosiu kiek vėliau, o dabar tik paminėsiu, jog jis buvo baigęs istorijos studijas (galbūt Vilniaus universitete ar Pedagoginiame institute) ir paskirtas dirbti Tyrulių vidurinėje mokykloje, kur ne tik dėstė istoriją, bet ir greitai tapo mokyklos direktoriumi. Čia ir susižavėjo jauna kolege.

Tyruliuose šie mokytojai darbavosi tik keletą metų. Rajono valdžia jau kurį laiką palankiai žiūrėjo į S. Naujokaičio vadybinius sugebėjimus, mokėjimą sutarti su kolektyvu. Jam buvo pasiūlyta, o gal pats pasisiūlė, vadovauti Polekėlės tarybiniam ūkiui. Jis buvo netoli, tik 2 kilometrai nuo Tyrulių.  

Kodėl inteligentas - mokytojas atsidūrė žemės ūkyje? Tai buvo neilgai trukusi sovietmečio mada - vadinamieji trisdešimttūkstantininkai. Tiek inteligentų visoje SSRS atsiliepė į komunistų partijos kvietimą sustiprinti kolūkių, tarybinių ūkių vadovaujančius kadrus.

„1955 m. prasidėjęs kolūkių vadovaujančių kadrų stiprinimas, 30-tūkstantininkų vajus, sujudino ir Lietuvą. Jo imtasi, nes daugumos kolūkių pirmininkų išsilavinimas buvo apgailėtinas. Žadėtas didžiulis atlyginimas – apie 3 000 rb per mėnesį – vertė daug ką susimąstyti. Tuojau atsirado entuziastų: vieni norėjo realizuoti save ir padaryti šį tą gero, kiti ėjo dėl avantiūristinių polinkių – pabandysiu, o vėliau žiūrėsiu, kas išeis. Tenka pasakyti, kad dauguma šių žmonių dirbo sąžiningai, kiek buvo įmanoma to meto sąlygomis.

Lietuvoje kaip 30-tūkstantininkai į kaimą išvyko apie 1 300 žmonių. Jų gretose buvo profesorius J. Kriščiūnas, žemės ūkio mokslų daktarai grafas V. Zubovas, spaudos darbuotojas Varkulevičius, inžinierius miškininkas Purvinskas, Vilniaus universiteto dėstytojas Bunkus ir kt. Šioje margoje draugijoje maišėsi mokslininkai, žurnalistai, aukštųjų mokyklų darbuotojai, partiniai funkcionieriai ir daugelis kitų“, - rašoma Alvydo Baleženčio,  Prano Sasnausko ir Kazio Starkevičiaus monografijoje „Kolūkmetis okupuotos Lietuvos kaime“ (Vilnius, Mykolo Romerio universitetas, 2019, 304 p.).

Buvęs Radviliškio rajono Skėmių kolūkio pirmininkas Algirdas Venckus man pasakojo, jog tarp trisdešimttūkstantininkų buvo ir S. Naujokaičio kolega bei bičiulis mokytojas Henrikas Kretavičius, daug metų vadovavęs Kėdainių rajono „Rytų aušros“ kolūkiui, taip pat Šaukoto kolūkio pirmininkas Breikštas.

Vieni ranką spaudė, kiti į šalis dairėsi

Ir Polekėlėje Naujokaičiai ilgai neužsibuvo. Netrukus tuometinis komunistų partijos Radviliškio rajono komitetas pasiūlė S. Naujokaičiui Šušvės kolūkio pirmininko postą. Būdavo teigiama, jog kolūkiečiai patys turi teisę išsirinkti savo pirmininką, bet praktiškai jį paskirdavo komunistų partijos rajono komitetas, kolūkiečiams likdavo tik pritarti.   

S. Naujokaitis, nors ir „atvežtinis“, kaip žmonės vadindavo iš svetur atsiųstus pirmininkus, nebuvo blogas šio ūkio vadovas. Jį daug kas giria iki šiol. Bet apie tai vėliau.

Pakeitus gyvenamąją vietą, naujo darbo teko ieškoti ir Irenai Naujokaitienei. Rajono valdžia surado jai mokytojos vietą Grinkiškio vidurinėje mokykloje. Jau minėtame Grinkiškio mokytojų sąraše „Mokykloje dirbę mokytojai nuo XX amžiaus 5 dešimtmečio“ rašoma, jog I. Naujokaitienė pradėjo dirbti šioje mokykloje 1968 m., tuo tarpu knygoje „Prie Šušvės ir Žadikės“ teigiama: „1960-tais metais (Šušvės kolūkiui) ėmė vadovauti Stasys Naujokaitis. Jis buvo žmogus mokytas, mandagus, bet saikingai griežtas“ (p.73). Sunku patikėti, jog jiedu 8 metus gyveno atskirai, tad kažkuri data nėra tiksli.

Monografijoje „Grinkiškio kraštas“ išspausdinta šiek tiek S. Naujokaičio prisiminimų apie Šušvės kolūkio žmones ir savo darbą jame. Pabaigoje S. Naujokaitis rašo: „Išėjau iš Šušvės 1980 metais vasario 16-osios išvakarėse. Susirinko visi kolūkiečiai. Atsisveikinome gražiai. Rajono valdžia nedalyvavo. „Ką tu, Vasario 16-ąją šventi?“ – priekaištavo jie. (...) Žmonės, kaip ir 1963-aisiais: vieni ranką spaudė, kiti į šalis dairėsi“ (p. 338). Matyt, pastaroji data ir yra S. Naujokaičio darbo Pašušvyje pradžia, o jo žmona atvyko dirbti šiek tiek vėliau. Ir pats S. Naujokaitis šioje knygoje apie tai užsimena.  

Butą jie gavo Grinkiškio vidurinėje mokykloje. Tiems laikams neblogą –  centrinis šildymas, šiltas vanduo ir t.t. Nuo Grinkiškio iki Pašušvio, kur dirbo S. Naujokaitis, tik keletas kilometrų. Tiek nuvažiuoti valdišku kolūkio pirmininko automobiliu – vieni juokai, tad Naujokaičiai nesidairė nei kito buto, nei namo. Juolab kad I. Naujokaitienę, kaip pasakojo mano pašnekovai, traukė didelis miestas.

„Grinkiškis jai atrodė provincija. Tai dabar ten normalus miestelis, o sovietmečiu tebuvo bažnytkaimis ir nieko daugiau. Tiesa, Naujokaičiai turėjo savo automobilį ir juo aplankydavo įvairius kultūrinius renginius didesniuose miestuose, nes abu juos mėgo. Bet Irena norėjo, kad jų vaikai ir jie patys gyventų Vilniuje. Taip ir atsitiko“, - sakė I. Naujokaitienės sesuo T. Rulienė.

Iš turtingosios Suvalkijos

Dabar šiek tiek S. Naujokaičio biografijos. Tuo labiau, kad kai kurie mano pašnekovai tvirtino, jog ir jis turėjęs vieną kitą pamoką Grinkiškio mokykloje – gal dėl to, kad nenutrūktų pedagoginis stažas.

Stasys Naujokaitis gimė 1925 metais Suvalkijoje - Sintautuose ar netoli jų. Pasak keleto mano pašnekovų – dideliame ūkyje. „Jo tėvų šeima buvo didelė, tiksliau, buvo dvi šeimos, nes tėvas vedė du kartus. Pirmojoje santuokoje buvo penki vaikai, antrojoje – trys“, - pasakojo T. Rulienė. Deja, visi S. Naujokaičio broliai ir seserys jau mirę. 

Pasak T. Rulienės, Stasys mokėsi berniukų gimnazijoje, kur tvarka buvo  griežta, tačiau kokiame mieste – ponia Tevaida neprisimena. „Galbūt Kaune? – spėliojo ji. – Be to, jis dalyvavo kažkokiuose patriotiniuose įvykiuose prieš karą, bet tiksliau neprisimenu. Paskui tarnyba sovietinėje armijoje, po jos – studijos ir darbas Tyruliuose“.

Rinkdamas medžiagą šiam rašiniui, respublikinėje M. Mažvydo bibliotekoje aptikau poezijos almanachą „Mano Sintautai“. Jame išspausdinta keletas S. Naujokaičio eilėraščių. Vienas dedikuotas „Močiutei Barborai“, žuvusiai 1944 metų vasarą nuo nežinia kurio atėjūno kulkos (taip ir parašyta eilėraštyje), o kitas („Žvirblių alus“) – senelio Antano Neverausko atminimui. Paminėta, jog jis ilsisi Plokščiuose (Šakių r.) po klevu. Taigi Naujokaičių giminė – iš turtingosios Suvalkijos.

 Šiek tiek biografinių duomenų yra ir dar viename S. Naujokaičio eilėraštyje, skirtame jo kraštiečiui, buvusiam klasės draugui Juozui Pikčilingiui (žr. nuotraukas prie šio rašinio). Profesorius J. Pikčilingis buvo pirmasis Lietuvos kalbininkas-stilistas; turėjau laimės klausytis jo stilistikos paskaitų studijuodamas Vilniaus universitete, tai buvo vienas mėgstamiausių mano dėstytojų. J. Pikčilingis mirė 1991 metais, palaidotas gimtuosiuose Sintautuose.

Kas svarbesnis: mokytojas ar pirmininkas?

Kolūkio pirmininko veikla labiau matoma, negu mokytojo, tad apie S. Naujokaitį prisiminimų dar yra nemažai. Antai mano klasiokė Alvyra Abromavičiūtė-Vaičekauskienė, nuo pat vaikystės tebegyvenanti Pašušvyje, sako, jog jis rūpindavosi ūkio žmonėmis ir šie jį mėgo.

„Abu mano tėveliai dirbo kolūkyje: tėtis statybose, o mama lauko darbuose, vėliau buvo mokyklos valytoja. Jie labai vertino Naujokaitį, mat jis mokėjo ne tik vadovauti, bet ir gražiai padėkoti žmonėms. Surengdavo šventes, kuriose apdalindavo kolūkiečius garbės raštais, padėkomis. Kiti pirmininkai buvo ne tokie geri“, - sakė Alvyra. 

Kita klasės draugė – Grinkiškyje gimusi geologė Zita Steponavičiūtė-Čiučelienė pastebėjo Pašušvyje kitokią architektūrą, negu daugelyje Lietuvos miestelių. „Kai važiuoju per Pašušvį, gėriuosi, jog pašušviečių sodybos pastatytos tolėliau nuo kelio. Ne taip, kaip Grinkiškyje ir kituose miesteliuose, kur gatvė tuoj už namų langų. Galbūt Naujokaitis leido neįskaityti į pašušviečių pasodybinius sklypus tų plotų, kurie tarp namų ir gatvės?“ – spėliojo Zita.

1971-1974 metais dirbau Radviliškio rajono laikraščio žemės ūkio skyriuje. Redakcijos motociklu važinėdavau po kolūkius ir tarybinius ūkius, o grįžęs rašydavau reportažus, straipsnius. Ne kartą buvojau ir „Šušvėje“. S. Naujokaitis sutikdavo prielankiai – gal todėl, jog buvau jo žmonos mokinys. Pakviesdavo į automobilį ir rodė naujas statybas: kultūros namai, vaikų darželis, ūkio raštinė, rekonstruota aštuonmetė mokykla, pradėta tvenkti Žadikė (dėl šio darbo būtinybės mudu pasiginčydavome, bet dabar jau tiek to) ir kt.

Galbūt neatsitiktinai Irenos ir Stasio Naujokaičių atžalos Linas ir Eglė tapo architektais – gal paveldėjo tėčio genų?

Pakalbinau ir buvusį S. Naujokaičio kolegą – Skėmių kolūkiui vadovavusį Algirdą Venckų. Daug metų pirmininkavęs Skėmiuose, jis ten pat pasistatė namą ir jame gyvena. Daugelis ūkių vadovų darė atvirkščiai – kūrėsi dideliuose miestuose ar bent jau rajonų centruose, nes argi lengva išėjus į pensiją žvelgti į akis tiems, kuriems kadaise vadovavai, galbūt ir barei ar net baudei?

Be kitų klausimų, uždaviau A. Venckui vieną tiesmuką. Visais laikais svarbu buvo ir yra mokėti patikti valdžiai. Galbūt, kaip sako kai kurie pažinoję S. Naujokaitį, jam ir tai gerai sekėsi? A. Venckus kurį laiką patylėjo. „Vis dėlto Stasys turėjo rajone autoritetą. O ir ambicijų jam netrūko. Sykį rajono vadovai per ūkių vadovų pasitarimą paminėjo, jog Skėmių kolūkiečiai pieno valstybei parduoda daugiau negu Šušvės, nors gyventojų yra maždaug tiek pat. S. Naujokaitis atkirto: „Skėmiečiai buvo pažangūs dar smetoniniais laikais – pieną pristatydavo į pieninę, o sviestą pirkdavo“.

Kitąsyk analogiškame ūkių vadovų pasitarime buvo svarstomi gyvulininkystės klausimai, pranešimą skaitė rajono vyriausiasis zootechnikas, pareiškęs, jog aplankė visus ūkius. Naujokaitis garsiai kolegoms pasakė: „Mūsų kolūkyje jo nemačiau“.

„Mudu daug bendravome, kartu keliavome po Užkaukazę. Kultūringas, tvarkingas, mokėjęs įdomiai ir pedagogiškai pakalbėti. Sugebėjo pasirinkti gerus kadrus“, - vardijo A. Venckus.

Kai kurie mano pašnekovai svarstė, jog S. Naujokaitis buvo daugiau kultūrininkas negu gamybininkas – antai jo iniciatyva Pašušvyje buvo pradėti Poezijos pavasariai, vyko kitokios šventės. Išėjęs į pensiją, rašė apie pašušviečius – vadinasi, juos prisiminė ir ilgėjosi (žr. Stasys Naujokaitis. Kaimo žmonių portretai. – Grinkiškio kraštas, 2011, p. 331-338.) Ar daug vadovų rašo apybraižas apie savo buvusius pavaldinius?

Tai gal S. Naujokaičiui vis dėlto reikėjo būti mokytoju, o ne kolūkio pirmininku? „Toks buvo laikmetis – viena partija ir viena tiesa. O šiais laikais daug partijų ir nei vienos tiesos“, - filosofiškai į šį klausimą atsakė A. Venckus.

Tačiau gal realią valdžią turėjęs ir kultūrai neabejingas ūkio vadovas galėjo  pasitarnauti daugiau negu inteligentas mokytojas?

„Mano lazda – Irutė“

1980 metais S. Naujokaitis išsikraustė į Vilnių. Čia jis, pasak A. Venckaus, dirbo tuometiniame Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institute. Bibliotekoje radau 1984 m. išleistą jo knygelę „Stabilaus žemdirbių kolektyvo formavimas“. Joje S. Naujokaitis nei žodžiu neužsimena apie savo netrumpą vadovavimą kolektyvui, o nagrinėja buvusio kolegos H. Kretavičiaus ir kitų garsių ūkių vadovų patirtį bei įvardija, kas lemia kolektyvo stabilumą. Pasak S. Naujokaičio, tai - darbo ir buities sąlygos, materialinis ir moralinis skatinimas, vadovo autoritetas ir kt. Tik paskutinėje vietoje įrašė „Pirminė partinė organizacija“. Bent prieš dešimtį metų šį punktą būtų tekę rašyti pirmąjį...

O Irena Naujokaitienė  į Vilnių susiruošė anksčiau. Ten ji dirbo Mokytojų tobulinimosi institute.

„Kai nuvažiuodavau pas juos, mūsų kalboms nebūdavo galo. Žinoma, daugiausia su Irena. Tačiau mėgau paklausyti ir Stasio pasakojimų apie istoriją. Pakalbėti jis mėgo, o klausytojų jau buvo mažai, bet man jo aiškinimai buvo labai įdomūs. Juo labiau, kad Lietuvos istoriją mokėjau menkai – sovietmečiu jos mokė nedaug ir netikros“, - pasakoja T. Rulienė ir priduria: Stasio pašaukimas buvo istorija, o kolūkio pirmininku tapo dėl materialinių priežasčių. „Širdyje jis buvo istorikas, tačiau materija svarbiau“.

„O apie seserį gražiausi mano prisiminimai yra dar iš tų laikų, kai gyvenau Augmėnų kaime. Ji ten praleisdavo vasaros atostogas, tai aš, gerokai jaunesnė jos sesė, dažnai prašydavau: „Irute, paskaityk „Eglę žalčių karalienę“. Ji deklamuodavo ramiu, tyliu, įtaigiu balsu – atrodo, lyg ir dabar girdžiu. Iš jos atmintinai išmokau tą kūrinį“.

„Stasys mirė staiga. 2014-ųjų vasarą. Išėjo su Irena į polikliniką. Lazdos nepaėmė, niekada jos neimdavo, sakydavo: „Irutė mano lazda“. Netoli poliklinikos jis sustojo, pasakė „Irute, aš mirštu“ - ir išslydo iš jos rankos. Netoliese gyveno duktė Eglė, atbėgo ir sūnus Linas, atvažiavo greitoji, bet nustatė, kad jau miręs. Infarktas. Buvo turėjęs širdies smūgį ir anksčiau“.

„Netrukus po to Ireną irgi ištiko stiprus priepuolis – insulto. Prisimenu, praėjus gal dviem mėnesiams po Stasio laidotuvių svečiavausi pas Ireną, kalbėjomės apie gimtą kraštą, apie artimuosius. Atsisveikinant ji paklausė: „Kada vėl atvažiuosi?“ Išvažiavau į savo Kauną. Vakare skambina Linas, klausia: „Teta, ar mano mama tau skambino, kai grįžai?“ „Ne, - sakau, - neskambino“. „Jos telefonas neatsiliepia“. Nulėkė jie į butą ir rado mamą ištiktą insulto. Rankas, kojas dar galėjo judinti, bet kalba, mąstymas jau buvo sutrikę.“

Tokioje sunkioje būklėje I. Naujokaitienė gyveno dar beveik trejus metus. Mirė ji 2017-aisiais.

„Stasys be proto mylėjo Ireną ir jos pavyduliaudavo. Abu mylėjo vienas kitą. Buvo pavyzdinė šeima ir nugyveno gražų gyvenimą. Gerai išauklėjo savo vaikus –  tvarkingi, ne girtuokliai, kibo į mokslus, nesusidėjo su neaiškiom kompanijom, baigė aukštuosius, turi gerus darbus“, - giria sesers šeimą Tevaida Rulienė. Jai pačiai Dievas vaikų nedavė, o ir vyras mirė anksti.

Naujokaičių sūnus Linas ir jo sesuo Eglė – architektai, suprojektavę ne vieną pastatą. Prieš keliolika metų Linas buvo Vilniaus vyriausiasis architektas. Dabar su seserimi dirba architektų bendrovėje, yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas. Dar vienas Naujokaičių sūnus – Kęstutis baigė matematikos studijas, dirbo banke, apkeliavo daug pasaulio šalių. Šiuo metu verslininkas.

Bet čia metas dėti tašką, nes tai jau kiti žmonės ir kitos istorijos.

Feliksas Žemulis 

Vilnius, 2022 metai. 

Šaltiniai:

Grinkiškio mokykloje dirbę mokytojai nuo XX amžiaus 5 dešimtmečio. Sudarytoja Zita Markevičienė:

https://www.poderys.radviliskis.lm.lt/new/index.php/ct-menu-item-3

Sodybų šaknys gyvos. Sudarytoja Ona Jankevičiūtė-Strolienė. – Radviliškis,  2000, 97 p.

Prie Šušvės ir Žadikės. Sudarytoja Vida Povilaitytė-Kazlauskienė. – Utena, UAB „Utenos Indra“, 2018, 350 p.

Grinkiškio kraštas. Sudarytojas Aleksandras Šidlauskas. – Radviliškis, 2011, p. 820.

Mano Sintautai. Poezijos almanachas. Sudarytoja Birutė Matijošaitytė. – Vilnius, Karminas, 2012, 221 p.

Naujokaitis Stasys. Stabilaus žemdirbių kolektyvo formavimas. – Vilnius, Lietuvos žemės ūkio ministerija, 1984.